Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1371-390/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-03
Bylos Nr.
2A-1371-390/2014
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-04770-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Algimantas Kukalis
Atsakovas
D. S.
Ieškovas
M. M.
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1371-390/2014Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04770-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2.; 99.; 116.1.; 116.11.;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-531-301/2014 pagal bylą pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei D. S. dėl skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1300 Lt skolos (kurią sudaro: 1248 Lt už automobilio remontą bei 52 Lt kelionės į Vilnių ir atgal išlaidų atlyginimo) bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovė ieškovui leido neatlygintinai naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu automobiliu Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini). Buvo sudaryta neatlygintinė žodinė automobilio naudojimo sutartis. Automobilis 2012 m. kovo mėn. viduryje sugedo. Ieškovas apie tai informavo atsakovę, kuri sutiko su remonto atlikimu, tačiau tuo metu pinigų neturėjo, todėl už automobilio remontą apmokėjo ieškovas iš savo lėšų, o 2012 m. vasarą suremontuotą automobilį grąžino atsakovei. Atsakovė neginčijo automobilio sugedimo fakto ir remonto darbų, išskyrus tepalo keitimą. Atsakovė pripažino, kad buvo atlikti darbai, už kuriuos ieškovas sumokėjo savo lėšomis 1 248 Lt. Šalys žodiniu susitarimu susitarė, kad ieškovas atsakovei paskolins pinigus, reikalingus apmokėti už automobilio remonto darbus. Automobilio remontas kainavo 1 248 Lt. 2013 m. kovo mėnesį ieškovas ir atsakovė pasirašė paskolos sutartį. Sutartyje buvo įrašyta 1300 Lt suma, iš kurių 1 248 Lt buvo pinigai sumokėti už automobilio remontą, o likusieji 52 Lt – atlygis už tai, kad ieškovas už savo pinigines lėšas atsakovę 2013 m. pavasarį vežė į Vilnių. Ieškovas atsakovei siuntė raginimą – įspėjimą dėl negrąžintos skolos. Atsakovė iki šios dienos neatsiskaitė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės D. S. ieškovo M. M. naudai 1 300 Lt automobilio remonto ir kelionės išlaidų atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. gruodžio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 580,22 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas nurodė, kad paskolos sutartis nepatvirtina paskolos teisinių santykių, o patvirtina prievolinių teisinių santykių egzistavimą, tai yra: V. S. paslaugų įmonės savininkas V. S. suremontavo atsakovės automobilį, kuriuo pagal šalių žodinį susitarimą neatlygintinai naudojosi ieškovas, ieškovas įvykdė prievolę už skolininką (t. y. už automobilio savininkę atsakovę sumokėjo už automobilio remontą 1248 Lt V. S. paslaugų įmonės savininkui V. S. ir įgijo kreditoriaus teisę į skolininką (atsakovę). Teismas nustatė, kad paskolos sutartis yra surašyta kaip apsimestinis sandoris, kuriuo pridengtas atsiskaitymo santykių egzistavimas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad iš atsakovės ieškovui priteistinas jo turėtų 1248 Lt dydžio išlaidų už automobilio remontą bei 52 Lt dydžio kelionės į Vilnių ir atgal ( kuro ) išlaidų atlyginimas (CK 6.50 str.3 d., 6.38 str., 6.63 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu atsakovė D. S. prašo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-03-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą kuriuo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–50). Nurodomi šie apeliacinio skundo argumentai:

Nėra jokio ginčo dėl to, kad pagal žodinį susitarimą atsakovė ieškovui perdavė naudotis jai priklausantį automobilį Renault Clio Valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovė nesutinka su tuo, jog automobilio remontas būtų atliktas jos sąskaita. Ieškovui perduodant naudotis automobilį buvo sutarta, kad jis automobiliu naudosis, jį prižiūrės, rūpinsis bei tvarkys savo rizika bei sąskaita. Su ieškovu taip pat buvo sutarta, kad jis atsakovę nuveš kur reikia, kadangi ji neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės prašymu ieškovas atliko remontą ir kad jai neturint pajamų jis atsakovę sumokėjo. Tokio susitarimo nebuvo ir negalėjo būti. Kadangi automobiliu naudojosi ieškovas, todėl ir remontą kurį buvo reikalinga atlikti jam naudojantis automobiliu privalėjo atlikti ieškovas savo rizika bei sąskaita.

Būtent CK 6.636 str. numato panaudos gavėjo (šiuo atveju ieškovo) pareigą išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą taip pat daryti to turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato kitaip. Taigi ieškovas, kaip automobilio panaudos gavėjas privalėjo savo rizika ir lėšomis daryti automobilio tiek einamąjį remontą, tiek ir kapitalinį remontą. Visų pirma, ieškovas turėjo pasirūpinti pagrindiniu variklio diržo pakeitimu, jeigu jį keisti buvo būtina, tačiau ieškovas jokių veiksmų nesiėmė, o tiesiog naudojosi automobiliu, jo neprižiūrėdamas ir jo neremontuodamas, ko pasėkoje ir įvyko automobilio gedimas. Todėl ieškovui ir turi atitekti su tuo susijusios išlaidos.

Su ieškiniu apeliantė nesutiko ir dėl to, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas remonto išlaidas. Įmonė, atlikusi remonto darbus privalėjo išrašyti pinigų priėmimo kvitą. Tačiau tokio dokumento su ieškiniu nebuvo pateikta. Įrodinėjimo pareiga priklausė ieškovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas M. M. prašo teismą palikti galioti 2014-03- 12 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą ir atsakovės D. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš atsakovės D. S. ieškovo M. M., turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 56–57). Atsiliepime nurodo, kad ieškovas nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ieškovui perduodant naudotis automobilį, buvo sutarta, kad ieškovas automobilį tvarkys savo rizika bei sąskaita. Baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00447-13 esančiame 2013- 04-29 daiktų apžiūros protokole užfiksuotas ieškovo 2012-03-21 ir 2012-02-04 atsakovei siųstų SMS žinučių turinys, kuriose ieškovas detaliai nurodo, kokie remonto darbai atliktini ir kad remontui reikalinga atitinkama pinigų suma. Todėl visiškai nepagrįsti yra atsakovės teiginiai, kad ieškovas jos neinformavo apie automobilio gedimus.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovė iš esmės neginčijo automobilio atliktų remonto darbų, išskyrus tepalo keitimą, tačiau neabejotinų įrodymų, patvirtinančių šią jos ginčijamą aplinkybę, nepateikė.

Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovui buvo perduotas tinkamos kokybės automobilis. Būtent atsakovė, kaip automobilio savininkė, turėjo pareigą tinkamai prižiūrėti automobilį (šiuo atveju laiku pakeisti pagrindinį variklio diržą), perduoti automobilį tvarkingą.

Atsakovė teisminio nagrinėjimo metu pripažino 52 Lt skolą, jos atsiradimo aplinkybes. Todėl apeliaciniame skunde atsakovės nurodyti teiginiai dėl šios skolos atmestini, kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo sumokėtų už atsakovę piniginių lėšų išieškojimo iš atsakovės ir susiklosčiusių tarp šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškovas įrodinėja, kad jis kaip trečiasis asmuo įvykdė prievolė už atsakovę ir todėl jam perėjo kreditoriaus teisės, o atsakovės nuomone, ji su ieškovu buvo sudariusi žodinę neatlygintinę automobilio panaudos sutartį, todėl atsakovas turėjo remontuoti automobilį savo lėšomis ir rizika.

Pirmosios instancijos teismas ginčo teisinį santykį pagrįstai kvalifikavo kaip trečiojo asmens įvykdytą prievolę už atsakovę, t. y. pagrįstai ginčą sprendė, remdamasis CK 6.50 straipsniu. CK 6.50 straipsnyje numatyta: 1) kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai; 2) kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį; 3) kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota, kad trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę, faktiškai susiformuoja skolos perkėlimo teisinis santykis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. UAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB „Kononenko ir ko“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011).

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstą laiko atsakovės apeliacinio skundo argumentą, jog tarp šalių buvo susiklostę neatlygintinos panaudos santykiai.

Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą panaudos sutarties sampratą, neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Bylos medžiaga neįrodyta, kad ginčo šalys būtų sudarę susitarimą dėl neatlygintinės automobilio panaudos ir, kad iš jų susitarimo yra kilę šalims teisės ir pareigos atitinkančios neatlygintinės panaudos santykius reglamentuojančias normas. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms yra nepagrįsta apeliantės argumentacija, jog ieškovas privalėjo suremontuoti automobilį savo lėšomis ir savo rizika.

Atmestinas apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo susitarimo su ieškovu dėl automobilio remonto.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susitarė, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantį automobilį Renault Clio Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suremontuos ieškovas, o pinigus už tai sumokės atsakovė. Šiam susitarimui patvirtinti šalys sudarė apsimestinį sandorį – paskolos sutartį 1 300 Lt sumai (b. l. 7). Apie egzistavusį susitarimą pripažino atsakovė, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (2013 m. balandžio 8 d. Liudytojo apklausos protokolas, Baudžiamoji byla Nr. 64-1-00447-13 b. l. 4–5). Atsakovė 2013 m. balandžio 29 d. apklausos metu taip pat pripažino, jog su ieškovu susitarė, kad už automobilio remontą jam pinigus grąžins vėliau ir sutiko pasirašyti paskolos sutartį 1300 Lt sumai už automobilio remontą (Baudžiamoji byla Nr. 64-1-00447-13 b. l. 18–19). Be to, atsakovė atsiliepime į ieškinį (b. l. 17–19) nurodė, kad pati norėjo susitikti su ieškovu, jog vietoje skolos lapelio pasirašyto 1 300 Lt sumai, pasirašyti kitą skolos lapelį, nurodant, kad pinigai yra paskaičiuoti už automobilio remontą, o ne paskolinti grynais pinigais. Taigi, iš byloje nustatytų faktų matyti, kad apeliantė pripažino, kad ji yra skolinga ieškovui 1 300 Lt, t. y. pripažino, kad buvo susitarimas su ieškovu, kad ieškovas suremontuos automobilį savo lėšomis, o atsakovė vėliau su ieškovu atsiskaitys už automobilio remontą.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra paskolos santykiai. Teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nustatydamas, kad toks tarp šalių atsiradęs santykis reiškia, kad ieškovas, veikdamas kaip trečiasis asmuo už atsakovę, įvykdė jos prievolę sumokėti atlygį automobilio remonto darbus atlikusiai įmonei (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Šalių susitarimas ir nurodytos prievolės esmė (sumokėti už atliktą paslaugą) to nedraudė, o atsakovė neprieštaravo, kad ieškovas už ją sumokėtų pinigus. Todėl ieškovui, įvykdžiusiam piniginę prievolę už atsakovę, perėjo visos kreditoriaus teisės (CK 6.50 straipsnio 3 dalis, 6.112 straipsnio 1 punktas), ir ieškovas turi teisę reikalauti iš skolininkės įvykdyti prievolę.

Bylos duomenimis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės atsakovė pripažino automobilio remonto darbų atlikimo faktą ir neprieštaravo, kad už ją ieškovas įvykdytų prievolę atsiskaityti su remontą atlikusia V. S. paslaugų įmone, nesutiko su prievolės dydžiu ( už automobilio remonto darbus ir vykimo į Vilnių išlaidomis), tačiau savo argumentams pagrįsti įrodymų nepateikė, todėl neįvykdė pareigos numatytos CPK 178 straipsnyje. Atmetant aptartą argumentą dar pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų metu atsakovė pripažino vykimo į Vilnių faktą, tačiau nesutiko tik su 52 Lt išlaidomis ir įrodymų paneigiančių išlaidų dydį taip pat nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tyrė kiekvieną byloje priimtą įrodymą, išklausė dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje ir vertindamas įrodymus visumoje, įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis). Apylinkės teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė materialinės teisės normas ir nepažeidė procesinės teisės normų. Naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmestus Apeliacinį skundą, iš apeliantės D. S. pagal CPK 93, 98 straipsnių taisykles priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovui M. M., kurias jis apeliacinės instancijos teisme turėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (2 t. b. l. 58).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjas Algimantas Kukalis