Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-07-24 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-374-898/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-24
Bylos Nr.
AN2-374-898/2019
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01931-2019-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurgita Kolyčienė
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-374-898/2019
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01931-2019-7Procesinio sprendimo kategorija: 16.9.3.; 21.1.7.; 21.3.3.; 21.11.10. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2019 m. kovo 19 d. nutarimo, kuriuo nutraukta administracinio nusižengimo teisena,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje buvo gautas pranešimas apie tai, kad Oslo gatvėje važiuojant link vakarinio aplinkkelio susidūrė automobiliai. Atvykę nurodytu adresu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės pareigūnai rado sugadintus automobilius SKODA, valstybis numeris (duomenys neskelbtini) jo vairuotoją D. P., ir automobilį OPEL, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), jo vairuotoją T. B..

2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) 2019 m. kovo 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena buvo nutraukta. Nutarime aptarti T. B. ir D. P. paaiškinimai ir padaryta išvada, jog jie skiriasi ir prieštarauja vieni kitiems, vairuotojai aplinkybes aiškina skirtingai. Vairuotojas D. P. tvirtina, kad OPEL vairuotojas staigiai persirikiavo prieš jį ir staigiai stabdė automobilį, nors jokių kliūčių prieš OPEL automobilį nebuvo, o prieš įvykį OPEL vairuotojas jam mirksėjo ilgosiomis šviesomis. Vairuotojas T. B. tvirtina, kad jis persirikiavo į antrąją eismo juostą, važiavo ja ir stabdė automobilį, nes per arti priartėjo prie priekyje važiuojančio automobilio. Vadovaujantis D. P. parodymais, OPEL vairuotojo veiksmai prieštaravo Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 135.4 punkto reikalavimams. Vadovaujantis T. B. parodymais, SKODA vairuotojo veiksmai prieštaravo KET 126 punkto reikalavimams. Nustatyti, kas iš eismo įvykio dalyvių nesilaikė KET reikalavimų vien iš vairuotojų paaiškinimų negalima, prieštaravimai yra esminiai ir jų pašalinti nėra galimybės. Tyrimo metu negauta objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti vairuotojų parodymus. Nesant objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių kurio nors iš vairuotojų kaltę, institucija neturi pagrindo kurio nors eismo įvykio dalyvio parodymus vertinti kaip teisingesnius, administracinio nusižengimo protokolui surašyti nepakanka objektyvių duomenų spręsti, jog yra nustatytas administracinio nusižengimo padarymo faktas, kad žinomas nusižengimą padaręs asmuo. Nesant eismo įvykio ir administracinio nusižengimo sudėties, administracinio nusižengimo bylos teisena nutrauktina vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 591 straipsnio1 dalies 1 punkto pagrindu.

Šalies argumentai

3. T. B. skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Institucijos 2019 m. kovo 19 d. nutarimą ir pripažinti D. P. kaltu dėl KET 126 punkto pažeidimo, atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi. Teismas aptarė T. B. ir D. P. parodymus, eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotas aplinkybes ir padarė išvadą, jog D. P. nurodytos aplinkybės neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodytoms aplinkybėms, eismo įvykio vietos schema užfiksuotiems duomenims). Teismas pažymėjo, jog D. P. nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta Ž. P., kurios parodymus teismas vertino atsižvelgdamas į tai, kad ji yra vieno iš įvykio dalyvių sutuoktinė. Teismo manymu, D. P. nurodytos aplinkybės yra logiškos, o byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia versijos dėl galimo T. B. staigaus automobilio stabdymo. Skundžiamoje teismo nutartyje padaryta išvada, jog šiuo atveju eismo dalyvių nurodytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti įrodymais pagrįstos išvados dėl D. P. veikos būtinojo požymio – kaltės buvimo. D. P., nors ir sukėlė žalą savalaikiai nesustabdydamas automobilio, tačiau byloje surinkti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti, esant būtinąjį subjektyviosios pusės (kaltės) požymį, t. y. teigti, kad asmuo privalėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti administracinių nusižengimų kodekse numatytų padarinių. Pagal teismų praktiką teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Apeliaciniu skundu T. B. prašo panaikinti Institucijos 2019 m. kovo 19 d. nutarimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartį, patraukti D. P. administracinėn atsakomybėn už KET 126 punkto reikalavimų pažeidimą.

4.1. Skunde pažymi, kad administraciniai nusižengimai gali būti padaromi ne tik tiesiogine tyčia, bet ir netiesiogine, taip pat dėl neatsargumo (ANK 8 str. 3 d., 9 str.). ANK 417 straipsnio 8 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl jos baigtumo momentas nesietinas su turtinės žalos padarymu. Šis nusižengimas gali būti padaromas tiek netiesiogine tyčia, tiek dėl neatsargumo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog D. P. nesilaikė KET 126 punkto reikalavimų. Teismas, spręsdamas dėl D. P. kaltės ar jos nebuvimo, turėjo vertinti ne tik jo paaiškinimus, bet ir visą kitą byloje surinktą medžiagą.

4.2. Anot apelianto D. P. ir jo sutuoktinės Ž. P. nurodyta versija dėl įvykio neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių, kitos bylos medžiagos ir yra visiškai nelogiška. 2019 m. kovo 11 d. eismo įvykio vietos schemoje yra užfiksuota automobilio padėtis po eismo įvykio, matyti, kad OPEL automobilis stovi antros eismo juostos viduryje, lygiai atitolęs nuo kelio krašto tiek priekiniais, tiek ir galiniais ratais. Tokia automobilio padėtis įrodo, kad T. B. saugiai atliko persirikiavimo manevrą, jį sėkmingai užbaigė. Nuo automobilio SKODA iki OPEL automobilio yra 11,6 m atstumas. Automobilių stabdymo pėdsakų neužfiksuota. Šis faktas paneigia D. P. ir jo sutuoktinės parodymus, kad automobilis OPEL buvo staigiai stabdomas prieš pat automobilį SKODA. Jei tikėti D. P. ir jo sutuoktinės parodymais, jog automobilis OPEL sustojo ir automobilis SKODA atsitrenkė į stovintį automobilį, išeitų, kad susidūrimo metu automobilio OPEL ratai buvo pilnai užblokuoti ir tokiu atveju automobilis SKODA turėjo po susidūrimo „prilipti“ savo priekine dalimi prie OPEL automobilio galo ir stumti automobilį į priekį, kol nepraras visos savo kinetinės energijos. Stumiant automobilį į priekį su užblokuotais ratais OPEL automobilis neišvengiamai paliktų padangų žymes ant kelio dangos, tačiau tokių žymių nėra.

4.3. D. P. ir Ž. P. versija apie tai, kad tuomet, kai T. B. neva pradėjo staigiai stabdyti automobilį, atstumas iki automobilio buvo apie 2-3 metrus, visiškai prasilenkia su elementaria logika ir techniniais skaičiavimais. D. P. nurodė važiavęs apie 79 km/h greičiu, jo žmona automobilio greitį nurodė kaip 72 km/h. Imant automobilio SKODA greitį 75 km/h, tai jo greitis skaičiuojant metrais per sekundę yra 20,83. Ekspertinėje praktikoje skaičiuojamas vairuotojų reakcijos laikas (Lietuvos teismo ekspertizės centro patvirtinta metodika LTEC-7-MET-09 „Vairuotojų reakcijos laikas naudojamas ekspertinėje praktikoje“), kuris minimalus yra 0,6 s. Ekspertinėje praktikoje skaičiuojamas ir stabdžių sistemos suveikimo laikas – 0,2 s (Lietuvos teismo ekspertizės centro patvirtinta metodika LTEC-STPA-R-83 „Transporto priemonės stabdymo laiko ir kelio skaičiavimas“). Tai reiškia, kad nuo automobilio vairuotojo sureagavimo iki automobilio stabdymo pradžios praeina mažiausiai 0,8 s. Šiuo atveju, automobilio SKODA greičiui esant 75 km/h, nuo vairuotojo sureagavimo iki stabdymo pradžios automobilis pravažiuotų 16,66 m atstumą (20,83 x 0,8). Šie skaičiavimai parodo, kad nėra pagrindo tikėti D. P. ir jo sutuoktinės iškelta versija apie automobilio OPEL staigaus stabdymo pradžią ir tuo metu iki jo buvusį 2-3 metrų atstumą, tokiu atveju automobilio SKODA vairuotojas netgi nespėtų sureaguoti ir pradėti stabdyti automobilio, o iš karto atsitrenktų į automobilį OPEL. O D. P. ir jo sutuoktinė parodė, kad atsitrenkė į sustojusį ir stovintį automobilį OPEL.

4.4. D. P. ir jo sutuoktinės versiją anot apelianto paneigia ir kita bylos medžiaga. Vienokias aplinkybes D. P. nurodė policijos pareigūnei, kuri jas užfiksavo 2019 m. kovo 11 d. tarnybiniame pranešime, kitokias duodamas paaiškinimus – pareigūnei jis neminėjo, kad OPEL automobilis „užkirto“ jam kelią, iš karto pradėjo stabdyti ir sustojo, o jis atsitrenkė į stovinį automobilį. Iš tarnybinio pranešimo taip pat matyti, kad po automobilio OPEL persirikiavimo į antrą eismo juostą, OPEL automobilis kažkurį laiką važiavo prieš automobilį SKODA ir tik po to pradėjo stabdyti. Iš to seka, kad automobilio SKODA vairuotojas turėjo pakankamai laiko sumažinti automobilio greitį ir padidinti atstumą nuo automobilio SKODA iki priekyje važiuojančio OPEL automobilio. Tačiau D. P. to nepadarė, atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio OPEL buvo nepakankamas, kad D. P. galėtų sustabdyti automobilį. Teismas taip pat turėjo vertinti aplinkybę, jog T. B. veiksmuose nėra nustatyta KET 135.4 punkto pažeidimo, t. y. nenustatyta, kad jis be priežasties staigiai stabdė automobilį.

5. Institucijos atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Institucija 2019 m. kovo 19 d. nutarimu nutraukdama administracinio nusižengimo teiseną padarė išvadą, jog šioje byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių kurio nors iš vairuotojų kaltę dėl kilusio eismo įvykio. T. B. tiek skunde apylinkės teismui, tiek skunde apygardos teismui nesutinka su atliktu duomenų vertinimu ir teigia, jog šioje situacijoje kaltas dėl eismo įvykio kilimo yra D. P., kuris T. B. teigimu pažeidė KET 126 punkto reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka su padaryta išvada, jog šioje byloje nepakanka objektyvių duomenų spręsti, kad yra nustatytas administracinio nusižengimo padarymo faktas ir žinomas nusižengimą padaręs asmuo.

7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad jo veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Nors skunde teigiama, neva teismas vertino tik D. P. parodymus, su tokia išvada aukštesnės instancijos teismas nesutinka, kadangi tiek Institucija, nutraukdama administracinio nusižengimo teiseną, tiek teismas, atmesdamas T. B. skundą, įvertino visus byloje surinktus duomenis ir padarė motyvuotas išvadas dėl sprendimo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagrįstumo.

8. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, T. B. ir D. P. tiek savo paaiškinimuose policijos pareigūnams, tiek apklausti pirmosios instancijos teisme pateikė iš esmės skirtingas eismo įvykio kilimo versijas. T. B. nurodė, jog persirikiavęs iš pirmosios eismo juostos į antrą važiavo antrąja juosta, kuomet iš paskos jam važiuojantis automobilis (vairuojamas D. P.) pradėjo mirksėti šviesomis, tuomet T. B. pamatė prieš jį važiuojantį kitą automobilį, kuris pradėjo stabdyti, dėl ko stabdė ir T. B., tuomet anot jo, ir įvyko eismo įvykis – į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė D. P. vairuojamas automobilis. D. P. nurodė kitokias šio įvykio aplinkybes – jog jis važiavo antrąja eismo juosta, kuomet pastebėjo iš paskos priartėjusį automobilį OPEL, kuris pradėjo mirksėti jam šviesomis; kai pirmoje eismo juostoje automobilių nebebuvo, D. P. norėjo persirikiuoti į šią juostą, tačiau OPEL vairuotojas atliko šį manevrą greičiau, tuomet aplenkęs D. P. pirmąja juosta grįžo į antrąją prieš D. P. automobilį, greitai sustabdė savo automobilį, dėl ko ir kilo eismo įvykis. Apelianto T. B. teigimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog šioje situacijoje kaltas dėl eismo įvykio buvo būtent D. P., todėl jis ir turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, D. P. parodymai anot T. B. prieštarauja byloje surinktiems duomenims ir turėtų būti atmesti.

9. D. P. parodymus anot T. B. paneigia eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota automobilio OPEL padėtis po eismo įvykio, t. y. jog šis automobilis stovi antrosios eismo juostos viduryje, kas patvirtina, jog jis yra visiškai pabaigęs manevrą. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog tokia užfiksuota automobilio OPEL padėtis neprieštarauja nei T. B., nei D. P. nurodytoms aplinkybėms – abu eismo įvykio dalyviai patvirtino, jog eismo įvykis kilo tuo metu, kai T. B. vairuojamas automobilis buvo antrojoje eismo juostoje. Aplinkybė, jog eismo įvykio vietos schemoje neužfiksuoti nei vieno iš automobilių stabdymo pėdsakai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu taip pat neprieštarauja nei T. B., nei D. P. nurodytoms aplinkybėms. Šiuo atveju D. P. nurodė, jog staigiai stabdė prieš jį važiuojantis T. B.. Visgi pagrindo išvadai, jog dėl tokio stabdymo turėjo neabejotinai atsirasti stabdymo žymės, teismo vertinimu nėra. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiama versija, jog jei automobilio OEPL vairuotojas iš tikrųjų būtų stabdęs, sustojęs ir tuo metu į jį būtų atsitrenkęs SKODA automobilis, SKODA turėjo „prilipti“ savo priekine dalimi prie OPEL automobilio galo ir stumti automobilį OPEL į priekį. Tokią versiją apeliacinės instancijos teismas laiko niekuo nepagrįstu subjektyviu aplinkybių vertinimu. Šiuo atveju eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotos automobilių OPEL ir SKODA padėtys po eismo įvykio bei atstumas tarp šių automobilių (9 b. l.). Tokia schema teismo vertinimu nepatvirtina nei D. P. nurodomų aplinkybių (jog automobilis OPEL staigiai stabdė, dėl ko įvyko eismo įvykis), nei T. B. nurodomų aplinkybių (jog važiuodamas T. B. pristabdė savo automobilį, tuo metu į jo automobilio galą ir įvažiavo SKODA automobilis), taigi nagrinėjamoje byloje negali būti vertinama kaip kurio nors iš eismo įvykio dalyvių kaltę pagrindžiantis įrodymas.

10. Skunde pateikiami skaičiavimai dėl atstumo, kurį D. P. turėjo nuvažiuoti nuo jo sureagavimo į kliūtį iki stabdymo pradžios (4.3. pastraipa), grįsti D. P. ir jo žmonos nurodytu automobilio SKODA važiavimo greičiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog D. P. nurodytas atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio tėra subjektyvus jo situacijos vertinimas. Pats T. B., kuris važiavo prieš automobilį SKODA ir kuris anot paties T. B. matė jam iš paskos važiuojantį ir mirksintį šviesomis automobilį, atstumo tarp automobilių nurodyti negalėjo. Greitis, kuriuo važiavo automobilis SKODA, šioje byloje taip pat nenustatytas objektyviais duomenimis - kaip jau minėta, automobilio stabdymo pėdsakai, kurie galėtų leisti nustatyti automobilio važiavimo greitį, byloje neužfiksuoti. Taigi pagrindo vertinti D. P. ir jo žmonos parodymus kaip patvirtinančius automobilio SKODA važiavimo greitį šiuo atveju nėra. Skunde pateikti skaičiavimai, kurie neva paneigia D. P. parodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu buvo pateikti remiantis subjektyviais eismo įvykio dalyvio parodymais ir negali patvirtinti D. P. kaltės dėl eismo įvykio.

11. Galiausiai skunde akcentuojami prieštaravimai tarp aplinkybių, D. P. nurodytų tarnybinį pranešimą rašiusiai policijos pareigūnei, bei jo paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme (4.4. pastraipa). Visų pirma teismas pažymi, jog policijos pareigūnės tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės iš dalies yra ir pačios pareigūnės aplinkybių vertinimas, pareigūnė tarnybiniame pranešime galėjo užfiksuoti tik tas aplinkybes, kurios jos manymu turėjo reikšmės vertinant kilusį eismo įvykį. Antra, šiuo atveju tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės iš esmės neprieštarauja D. P. nurodytoms aplinkybėms.

11.1. 2019 m. kovo 11 d. tarnybiniame pranešime nurodyti tokie D. P. paaiškinimai: jog jis važiavo Oslo gatve link Gariūnų antrąja eismo juosta, jam iš galo priartėjo OPEL automobilis ir pradėjo mirksėti ilgosiomis šviesomis; kai atsilaisvino pirmoji eismo juosta jis norėjo persirikiuoti, tačiau jam iš paskos važiavęs OPEL persirikiavo pirmesnis; vėliau OPEL grįžo atgal į antrąją eismo juostą, važiavo prieš SKODA automobilį, vėliau OPEL staigiai stabdė; SKODA vairuotojas taip pat staigiai stabdė, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko; SKODA vairuotojas teigė nesupratęs, dėl kokios priežasties OPEL staigiai stabdė, priekyje jam jokių kliūčių nebuvo (b. l. 6).

11.2. 2018 m. kovo 11 d. paaiškinime D. P. nurodė, jog iš pirmos juostos pravažiavus visiems automobiliams norėjo persirikiuoti ir jis, tačiau iš paskos važiavęs OPEL persirikiavo pirmas; aplenkęs D. P. pirmąja juosta grįžo į antrąją tiesiai prieš D. P. ir labai staigiai stabdė; D. P. nesuprato, kodėl OPEL vairuotojas taip pasielgė, nes jokių kliūčių nebuvo; nebuvo nieko, o jis tiesiog sustojo antroje eismo juostoje iš karto aplenkęs D. P.; D. P. netikėjo, kad jis sustos, bandė išvengti susidūrimo, staigiai stabdė, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko (b. l. 11).

11.3. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. P. paaiškino važiavęs antra juosta, OPEL važiavo už jo, kuomet baigėsi kolona D. P. galvojo pasitraukti į pirmąją eismo juostą, bet OPEL automobilis jį aplenkė. D. P. nurodė, jog OPEL automobilis prieš jį važiavo labai trumpai, jis tik persirikiavo ir labai greitai kirto ant stabdžių, sustojo antroje juostoje, D. P. net nespėjo sureaguoti (b. l. 39). Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, jog D. P. atsakydamas į T. B. atstovo klausimus nurodė, jog OPEL automobilis visiškai sustojo, D. P. atsitrenkė į stovintį automobilį; paaiškino į spidometrą pažiūrėjęs tuo metu, kai OPEL automobilis jam mirksėjo, buvo 79 km/h, jam atrodo, kad greičio po to nekeitė (2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 23 min. 03 sek. iki 24 min. 05 sek.).

12. Kaip matyti, tarnybiniame pranešime nurodyti D. P. paaiškinimai ir jo paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, neprieštarauja vieni kitiems. Be to, skunde akcentuojamą kelio užkirtimą (staigų stabdymą) D. P. nurodė ir savo paaiškinime, rašytame tą pačią dieną, kaip ir tarnybinis pranešimas.

13. Aptartų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini teisinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta duomenų, neabejotinai patvirtinančių vieno ar kitos eismo dalyvio kaltę dėl kilusio eismo įvykio. Tiek Institucija, nutraukdama administracinio nusižengimo bylą, tiek teismas, atmesdamas T. B. skundą, vertino visas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl priimto sprendimo teisėtumo. Todėl T. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

T. B. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Jurgita Kolyčienė