- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-1428-464/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-00804-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- J. D. D.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė J. D. D. 2010-01-26 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį teismą su ieškiniu (t. 1, b.l. 1-5) ir prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 40 600 Lt draudimo išmoką, 1691 Lt palūkanas, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovui perduoti nuosavybės teisę į automobilį Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nurodė, jog 2008-01-23 sudarė su atsakovu jai priklausančio automobilio Volvo V70 standartinę Kasko draudimo sutartį 40 900 Lt sumai su besąlygine 300 Lt išskaita. Kelyje Karijotiškės – Lentvaris 2009-01-27 d. 17.10 min. apdrausto automobilio vairuotojas R. S. dėl labai slidžios kelio dangos jo nesuvaldė ir, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu Mercedes Benz 320 SL, vairuojamu M. A.. Automobilių vairuotojai policijos darbuotojų nekvietė, tik užpildė eismo įvykio deklaraciją, kuri kartu su prašymu išmokėti draudimo išmoką 2009-01-23 buvo pateikta atsakovui. Atsakovas, motyvuodamas draudėjo bandymu suklaidinti draudiką klastojant faktus, pateikiant neteisingus duomenis ir eksperto išvada, kad didžiausi automobilių sugadinimai padaryti ne transporto priemonių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, 2009-03-25 jam pranešė, kad draudimo išmoka nebus išmokėta. Teigia, jog toks atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ 2010-02-20 atsiliepimu (t. 1, b.l. 62-63) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovei priklausantis automobilis buvo apdraustas Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, 2007-01-31 redakcijos, sąlygomis. Tarp šalių susiklostė sutartiniai draudimo teisiniai santykiai. Atlikus įvykio tyrimą nustatyta, kad didžiausi eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimai padaryti ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 I d. 7.12.5 p. numato, kad draudimo išmoka gali būti nemokama, jeigu draudėjas bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus. Lietuvos teismo ekspertizės atlikto dažų tyrimo ekspertizės aktu nepaneigta aplinkybė, jog didžiausi eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Reikalavimas perduoti atsakovui nuosavybės teise ieškovei priklausantį automobilį yra ne tik nepagrįstas, bet ir neteisėtas. Draudikui atlyginus draudėjo nuostolius, patirtus dėl draudžiamojo įvykio, šalių susitarimu jam gali būti perleista nuosavybės teisė į apdraustą transporto priemonę. Toks nuosavybės perleidimas yra dvišalis sandoris, jam sudaryti būtina abiejų šalių suderinta valia. Atsakovas niekada ir niekaip nėra apribojęs ieškovės nuosavybės ir valdymo teisių.
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-01-21 nutartimi (t. 1, b.l. 168-169) bylą perduota pagal teismingumą Vilniaus m. 3-ajam apylinkės teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2012-03-23 sprendimu (t. 2, b.l. 49-53) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 2928,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš ieškovės 1269 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, sprendė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę apie ieškovės automobilio sugadinimą kitomis, nei jos nurodomomis, aplinkybėmis. Automobilio 2009-01-28 nustatytų sugandimų negalima susieti su deklaruoto 2009-01-21 eismo įvykio laiku ir vieta. Teismas pažymėjo, jog 2011-11-14 ekspertizės akto išvados iš esmės atitinka 2009-03-20 ekspertinės pažymos išvadas ir neprieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-12-09 ekspertizės aktui. Teismo vertinimu, ieškovei priklausančio automobilio Volvo V70 sugadinimai galėjo susidaryti dėl šio automobilio susidūrimo su automobiliu Mercedes Benz 320 SL, bet ne deklaruoto 2009-01-21 eismo įvykio sąlygomis. Todėl atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką pagal taisyklių Nr.021 I d. 7.12.5 p. teismas pripažintino pagrįstu. Reikalaujant išmokėti draudimo išmoką, draudikui buvo nurodyti neteisingi duomenys, draudikas buvo klaidinamas dėl transporto priemonės Volvo V70, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) sugadinimų atsiradimo aplinkybių. Kadangi į bylą pateikti įrodymai neleido teismui nustatyti tikrųjų automobilio sugadinimų atsiradimo aplinkybių, taip pat neleido nustatyti, kad automobilio sugadinimai atsirado draudžiamojo įvykio metu, teismas padarė išvadą, jog draudikui nekyla pareiga išmokėti ieškovei draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė J. D. D. 2012-04-25 apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 63-68) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012-03-23 sprendimo dalį dėl 40 600 Lt draudimo išmokos, 1691 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo ir priimti naują sprendimą - ieškinį šioje dalyje patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ikiteisminėje ginčo stadijoje bei nesutikimo su pareikštu ieškiniu pozicijos pagrindas - atsakovo nuomonė, jog 2009-01-21 kelyje automobiliai Volvo V70 ir Mercedes-Benz. 320 SL tarpusavyje nesusidūrė. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas ištyrė dviejų ekspertizių aktus: Lietuvos teismo ekspertizių centro dažų ir plastikų ekspertizės aktą, kuris pateiktas kartu su ieškiniu, bei 2011-11-14 ekspertizės aktą. Lietuvos teismo ekspertizės centro atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ant pateiktų automobilių dalių buvo rasti unikalūs abipusiai pėdsakai, kurių lokalizacija ir susidarymo mechanizmas leido ekspertams daryti išvadą, kad automobiliai kontaktavo priekinėmis dalimis smūgio su braukimu ir slydimu metu. Byloje pateiktų ekspertizių rezultatai neginčijamai patvirtina, kad automobilio sugadinimai buvo padaryti jam susidūrus su automobiliu Mercedes-Benz. 320 SL.Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Dr. V. M. įmonės „Impulsana“ eismo įvykio tyrimo ekspertizės aktą, todėl nepagrįstai sprendė, jog automobilio 2009-01-28 nustatytų sugadinimų negalima susieti su deklaruoto 2009-01-21 eismo įvykio laiku ir vieta. Akto 2.10 p. ekspertas konstatuoja, jog vien duomenys apie automobilių sugadinimus neleidžia spręsti apie jų padarymo laiką ir vietą. Jų pakanka teigti, jog betarpiškas kontaktas tarp automobilių buvo įvykęs, tačiau tam, kad spręsti, ar tai įvyko nurodytoje vietoje ir laiku, būtini kiti duomenys - eismo įvykio vietoje užfiksuoti pėdsakai. Atsakovui apie draudiminį įvykį - autoavariją, įvykusią 2009-01- 21, buvo pranešta po dviejų dienų - 2009-01-23. Kadangi draudikui iš karto kilo įtarimas dėl tokio pranešimo tikrumo, jis netrukdomas galėjo apžiūrėti autoįvykio vietą, kurioje, pasak liudytojų, dar ilgą laiką išliko autoavarijos pėdsakai - automobilių dalių nuolaužos, išbėgusių skysčių. Tačiau draudėjas to nepadarė, nors Draudimo įstatymo 82 str., 3 d. 2 p. imperatyviai įpareigoja draudiką tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobiliai buvo ar galėjo būti susidūrę kitu metu ir kitoje vietoje, nei nurodyta 2009-01-21 eismo įvykio deklaracijoje ir ieškinyje. Pagal Draudimo įstatymo 82 str. 6 d., aplinkybes atleidžiančias nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką turi įrodyti draudikas, todėl teismas nepagrįstai įrodinėjimą pareigą perkėlė ieškovei. Atsakovas nepaneigė, kad automobilis buvo sugadintas ieškovo deklaruoto draudžiamojo įvykio metu.Dr. V. M. įmonės „Impulsana“ atliktos ekspertizės išvados, kaip ir bet kurios kitos autotechninės teismo ekspertizės, atliekamos kompiuterinio modeliavimo pagrindu, yra tik tikėtinos, nes tokio modeliavimo (dirbtinio tikrovės atkūrimo) tikslumas tiesiogiai priklauso nuo pradinių duomenų tikslumo. Šiuo atveju pradiniai duomenys yra automobilių greitis, kuris vairuotojų nurodomas tik apytiksliai, bei vairuotojų ir liudytojų paaiškinimai, iš kurių neįmanoma tiksliai nustatyti nei automobilių tarpusavio judėjimo trajektorijos iki susidūrimo, nei susidūrimo mechanizmo ir vietos kelyje, nei kiek tikslesnės automobilių padėties po susidūrimo. Vairuotojų užpildyta deklaracija bei jų paaiškinimai atsakovui atliekant tyrimą po įvykio, taip pat yra labai schematiški ir negali būti pagrindu tikslesniems skaičiavimams ar kategoriškoms išvadoms. Taip ekspertizes akte 2.8 p. pažymi ir pats ekspertas V. M.. Teismas savo sprendime taip pat nustatė, kad liudytojai skirtingai schematiškai pažymėjo automobilių po susidūrimo išsidėstymą kelyje. Automobilio greičiai jų susidūrimo momentu turi būti ir praktiškai visuomet yra mažesni, nei iki avarinės situacijos susidarymo, kaip, tikėtina, ir buvo nagrinėjamu atveju. Dr. V. M. atliktos ekspertizės akte 1 ir 2 pavyzdžiuose (ekspertizės akto 12 ir 14 lapai) pavaizduotos tarpusavio automobilių padėtys susidūrimo metu (pirminio kontakto ir maksimalios deformacijos momentai). Sulyginus šiuos brėžinius su 2009-01-21 dienos eismo įvykio deklaracijos 13 p. (transporto priemonių padėtis susidūrimo metu) bei vairuotojo M. A. 2009-02-09 AB „Lietuvos audimas“ duotame paaiškinime nupieštomis schemomis, akivaizdu, kad automobilių tarpusavio padėtis susidūrimo metu tiek eksperto, tiek vairuotojų vaizduojama vienodai. Be to, nei vairuotojai, nei liudytojai negalėjo nurodyti daugiau ar mažiau tikslaus automobilių tarpusavio išsidėstymo kelyje po autoavarijos bei atstumų tarp jų. Dėl šios priežasties ekspertizės akte padaryta išvada, jog automobiliai po susidūrimo negalėjo sustoti taip, kaip nurodė eismo dalyviai, jokių būdu negali būti kategoriška. Susidūrusių automobilių vairuotojai vieningai teigia, kad autoavarija įvyko, nes automobilis Volvo išvažiavo į priešpriešinio eismo juosta, kur susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu Mercedes-Benz. Akivaizdu, jog tam, kad automobilis Volvo galėtų išvažiuoti į priešingą eismo juostą, jis turėjo važiuoti skersai kelio. Kitokiu būdu atsidurti priešpriešinio eismo juostoje tiesiog neįmanoma, o iš ekspertizės akte esančių 1 ir 2 pavyzdžių matyti, jog automobiliai susidūrė ne tiesiai, bet esant apie 170° kampui tarp jų išilginės simetrijos plokštumu.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ 2012-05-16 atsiliepimu (t. 2, b.l. 75-77) prašo Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012-03-23 sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, jog teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis įrodymų visetu. Liudytojų parodymai byloje buvo prieštaringi, nenuoseklūs, prieštaravo kitiems byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Todėl pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs sprendime liudytojų parodymus, pagrįstai vadovavosi teismo skirtos ekspertizės išvadomis, o ne liudytojų parodymais. Teismo skirtos ekspertizės išvados (2011-11- 14 ekspertizės aktas MV 2011-70) yra kategoriškos, o ne tikėtinos. Ekspertas teigimu, atlikto modeliavimo rezultatai leidžia teigti kategoriškai, kad dalyvių nurodomos aplinkybės techniniu požiūriu yra neįtikėtinos, nes susidūrus jų nurodytais greičiais automobiliai negali sustoti taip, kaip nurodė dalyviai. Ieškovė neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės, ekspertui nebuvo užduoti klausimai ir apie tai, ar automobilių greičiai susidūrimo metu visada būna mažesni, nei iki avarinės situacijos susidarymo. Draudėjui (apdraustajam) sąmoningai klaidinant draudiką, nurodant neteisingus duomenis apie apdraustą automobilį vairavusį asmenį, transporto priemonių greitį, jų galimas padėtis po įvykio, pažeidžiamos draudimo sutarties nuostatos, dėl ko objektyviai nustatyti (atkurti) tikrąsias eismo įvykio aplinkybes tampa neįmanoma. Šioje byloje draudikas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovės automobilis buvo sugadintas kitomis, nei nurodyta aplinkybėmis. To pakanka, kad būtų paneigtas priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos bei draudikui nurodytų eismo įvykio aplinkybių bei konstatuotas draudimo sutarties pažeidimo faktas, o tokiu atveju draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos.
Motyvuojamoji dalis
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantės skunde keliamus klausimus, susijusius su įrodinėjimo insituto taikymu, sprendžiant dėl atsakovo (draudiko) pareigos išmokėti draudimo išmoką buvimo ar nebuvimo (CPK 320 str.), pripažįsta, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo argumentai bei juos pagrindžiantys motyvai teisinių prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą nesudaro.
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad dėl apeliantei nuosavybės teise priklausančio automobilio Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdrausto pas atsakovą ( t.1, b.l. 6-7), draudimo galiojimo laikotarpis 2008-01-24 – 2009-01-23, su prašymu išmokėti draudimo išmoką 2009-01-23, t.y. paskutinę draudimo apsaugos galiojimo dieną kreipėsi jos sūnus R. D. (b.l. 9), kuris šiuo automobiliu faktiškai ir naudojosi savo versle (ieškovės atstovo paaiškinimai, t.1, b.l. 194, liudytojų R. S., R. D. paaiškinimai, t.1, b.l. 200, 201, 202). Draudikui adresuotame prašyme (t.1, b.l. 9) teigiama, kad 2009-01-21, apie 17¹⁰ val. būtent R. D., nesuvaldęs šios transporto priemonės, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su kitu automobiliu - Mercedes Benz 320 SL, valst. Nr. E400E050), priklausančiu Rusijos piliečiui A. M., kurį įvykio metu vairavo M. A. (t. 1, b.l. 8, 11). Policijos atstovai ištirti šio eismo įvykio aplinkybių nebuvo iškviesti. R. D. asmeniškai užpildytoje eismo įvykio deklaracijoje (R. D. paaiškinimai, t.1, b.l. 204, ieškovės atstovo paaiškinimai, t.1, b.l. 178, liudytojo R. S. paaiškinimai, t.1, b.l. 200) kaip ieškovės automobilį vairavęs asmuo pasirašė R. S. (R. D. darbuotojas) (t. 1, b.l. 8), pateikęs draudikui paaiškinimą dėl eismo įvykio aplinkybių (b.l. 12). Savo paties atsiradimą įvykio vietoje R. D. paaiškino tuo, kad šį eismo įvykį pastebėjo atsitiktinai, kuomet, nesulaukdamas jo pasiimti atvažiuojančio R. S., susistabdyta mašina važiavo link serviso (t.1, b.l. 203). Atlikęs žalos bylos administravimo veiksmus, taip pat ekspertinį tyrimą, atsakovas (draudikas) 2009-03-21 pranešė apie savo atsisakymą mokėti išmoką pagal taisyklių Nr.021, kurių sąlygomis buvo sudaryta draudimo sutartis, 7.12.5 p., atsisakymą grįsdamas mėginimu suklaidinti draudiką, faktų klastojimu bei neteisingų duomenų jam pateikimu (t.1, b.l. 13-21, 26).
Antrasis vairuotojas, kaip matyti iš bylos medžiagos, taip pat kreipėsi dėl draudimo išmokos, susijusios su šiuo įvykiu, išmokėjimo, tačiau draudikas tokią išmoką atsisakė sumokėti dėl tų pačių priežasčių – automobilio apgadinimai nepadaryti nurodomomis įvykio aplinkybėms (t.1, b.l. 209-213). Pastebėtina, kad abiejų transporto priemonių valdytojų interesus atstovavo tas pats asmuo –advokato padėjėjas S. M. (t.1, b.l. 58, 214-217).
Taigi šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja draudiko AB „Lietuvos draudimas“ sutartinės atsakomybės sąlygos ir pareiga išmokėti apeliantui draudimo išmoką už eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Draudimo įstatymo 96 str., reglamentuojančio draudimo išmokų mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Šios teisės normos 7 dalis suteikia teisę draudikui apskritai atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, tokiu atveju atsižvelgiant į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Vienas iš draudimo sutarties pažeidimo atvejų yra nurodytas ieškovo patvirtintų draudimo taisyklių Nr. 021, 7.12.5. p. – jeigu draudėjas, arba su juo susiję asmenys, arba apdraustasis, arba naudos gavėjęs nuostolį padaro tyčia arba mėgino suklaidinti draudiką, klastodamas faktus ar pateikdamas neteisingus duomenis, arba neteisėtai padidino nuostolių sumą, draudimo išmoka gali būti mažinama arba visiškai nemokama. Ši taisyklių nuostata iš esmės atitinka CK 6.206 str. įtvirtintą principą, kad šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Šios teisės normos kontekste atsakovo taisyklėse numatyta draudimo išmokos nemokėjimo išlyga reiškia, kad jeigu draudėjas neįvykdo kurios nors jam pačiam įsakmiai tenkančios sutartinės pareigos (arba priešingai, sąmoningai vykdo ją netinkamai, klaidina draudiką), neigiamų padarinių rizika atitenka jam pačiam. Tokiais aspektais kolegija ir aptaria šalių sudarytos draudimo sutarties vykdymą.
Su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus kaip visumą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog draudikui šiuo atveju sutartinė prievolė neatsiranda, kolegija sutikti negali. Jokie įrodymai, išskyrus CPK numatytas išimtis - prejudicinius faktui (CPK 182 str. 2 p. - 4 p.), oficialius rašytinius įrodymus (CPK 197 str. 2 d.), kuriems įstatymų leidėjo valia yra suteikta didesnė įrodomoji galia, neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Specialisto ar eksperto išvada taip pat yra paprastas rašytinis įrodymas, kuris iš anksto teismui neprivalomas ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 218 str.). Įrodinėjimo priemonių kategorijai yra priskiriami ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai bei liudytojų parodymai (CPK 177 str. 2 d.). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nei vienos šių įrodinėjimo priemonių neatsisakė ištirti ir nei vienai nesuteikė prioriteto, priešingai, skundžiamame sprendime išsamiai aptarė kiekvieno byloje esančio įrodymų turinį, jų tarpusavio ryšį ir sąsajas, įrodomąją reikšmę, nustatant teisiškai reikšmingus faktus (CPK 270 str. 4 d. ). Ir nors abiejų transporto priemonių buvęs kontaktas nėra paneigtas, t.y. automobilių sugadinimai galėjo atsirasti jiems susidūrus, tačiau, pasak eksperto, susidūrimas neįvyko vairuotojų deklaruotomis aplinkybėmis. Antai liudytojas R. S. teigė, kad jo vairuojamo automobilio dešinė pusė labiau nukentėjo, nes susidūrimas įvyko skersai (t.1, b.l. 201). Tačiau ekspertizės, atliktos išklausius visų asmenų, įskaitytinai ir liudytojų, paaiškinimus, akte yra duodama kategoriška eksperto išvada, kad techniniu požiūriu byloje įvardinamos automobilių susidūrimo aplinkybės yra neįtikėtinos, nes pagal būdingus pėdsakus ant automobilių jie susidūrė beveik priešpriešiais judėdami praktiškai tiesiai, be ženklesnio sukamojo judesio (t.2, b.l. 21). Tokios išvados nepaneigia ieškovės iniciatyva anksčiau atlikta dažų ekspertizė (t.1, b.l. 27-28, 30-50), kurioje patvirtintas tik buvusio automobilių kontakto priekine automobilių dalimi faktas, tačiau jokiu būdu ne aplinkybes (kada, kur, kurioje vietoje), kuriomis šis kontaktas įvyko. Byloje liudytojais apklausti asmenys, kaip teigiama, atsiliepę į 2009-05-08 skelbimą laikraštyje „Galvė“ (t.1, b.l. 25, 159), vienaip ar kitaip yra susiję su automobilio savininkės sūnumi ir šio automobilio naudotoju R. D.. Nepaisant pastarojo teiginių, kad iki tol jis tik iš matymo pažinojęs L. T., vis tik ir R. D. pripažįsta, kad liudytojas tapęs jam priklausančio serviso klientu (t.1, b.l. 204), kaip konkrečiau įvardijo liudytojas L. T. - tai įvyko dar iki šio liudijimo byloje ir taip pat susiję su eismo įvykiu (t.1, b.l. 205-206, t.2, b.l. 54). Antrasis asmuo, kuris teisme nurodė tą dieną matęs eismo įvykį - L. K. - taip pat pripažino ne vienerius metus esąs R. D. bičiulis (t.1, b.l. 226). Todėl tokių asmenų paaiškinimai negali būti vertinami kaip visiškai patikima įrodinėjimo priemonė ir, juo labiau, negali paneigti eksperto nustatytų faktinių aplinkybių apie buvusį susidūrimą kitomis, nei teigia apeliantė, aplinkybėmis. Dar daugiau, teismui taip ir nepavyko apklausti antrojo eismo įvykio dalyvio M. A. (t.1, b.l. 230-234), o ieškovės atstovas prašė bylą nagrinėti be šio liudytojo ir patikino, kad jis į teismą tikrai neatvyks (t.1, b.l. 235). Pažymėtina, kad susiklosčiusioje situacijoje būtent ieškovės interesas buvo aktyviau pasirūpinti šio liudytojo dalyvavimu teismo posėdyje ir to siekti, kad kuo detaliau būtų paaiškintas eismo įvykio kilimo (automobilių susidūrimo) mechanizmas (CPK 12 str., 178 str.), juolab, to negalėjo išsamiau paaiškinti antrasis vairuotojas R. S., tvirtinęs buvęs taip susikrimtęs, jog negalėjo užpildyti net eismo įvykio deklaracijos (t.1, b.l. 200).
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių objektyvių priežasčių teismui nesivadovauti įmonės „Impulsana“ ekspertizės išvadomis, nebuvo ( CPK 218 str.), o apeliantė, nors jas interpretuoja kitaip, nei teismas, šių išvadų įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo ir pakartotinės ekspertizės, kuri būtų galėjusi paneigti atliktos ekspertizės išvadas, atlikti neprašė (CPK 219 str. 2 d., 177 str. 4 d., 178 str.). Teismo sprendime pakanka argumentacijos, kodėl teismas pritaria atsakovo atsikirtimų pozicijai, jog draudėja siekė draudiką suklaidinti dėl įvykio aplinkybių (tai akivaizdu vien iš mėginimo skirtingai nurodyti vairavusį asmenį, t.1, b.l. 9, 12), kas galiausiai ir sudarė prielaidas atsisakymui sumokėti jai draudimo išmoką. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius įrodymus, o nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu (CPK 185 str.), pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Priimant domėn kitas reikšmingas aplinkybes - įvykio aplinkybių neužfiksavo (nebuvo kviesti) policijos pareigūnai, apdrausto automobilio Volvo V70 sugadinimai itin ženklūs, viršijantys ir draudimo sumą, draudimo sutartis praktiškai buvo besibaigianti, t.y. apie pareigą ją vykdyti apeliantė pranešė atsakovui paskutinę draudimo apsaugos galiojimo termino dieną, nėra pagrindo išvadai susiformuoti, jog neteisingų duomenų bei faktų draudikui pateikimas buvo šio įvertintas per griežtai ar buvo galima taikyti alternatyvią taisyklių 7.12.5. p. numatytą priemonę (draudimo išmokos mažinimą). Draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Informavimo pareigos netinkamas vykdymas, dar daugiau, sąmoningas siekis suklaidinti nepaneigė draudžiamojo įvykio simuliacijos galimybės, kliudė nustatyti neabejotiną priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ar žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 str. 7 d.). Taigi šiuo konkrečiu atveju atsakovui tai suteikė pagrįstą teisę atsisakyti išmokėti apeliantei prašomą draudimo išmokos sumą. Tokią aplinkybę konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės neturi ir teisėjų kolegija jų nepatarinėja.
Apeliantei teismo 2012-04-26 nutartimi yra atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą iki sprendimo ar nutarties šios instancijos teisme priėmimo (t.21, b.l. 61). Esant tokiai bylos baigčiai, iš apeliantės priteistina 1269 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Julijos D. D. 1269 (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt devynis) litus žyminio mokesčio į valstybės pajamas.