Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Irenai Urbštaitei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovėms pagal įstatymą: Indrei Jurjonienei ir Ingai Kazakauskaitei, kaltinamajai M. B., psichologei Zitai Skaisgirienei, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, našlė, vidurinio išsilavinimo, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), 1992 m. liepos 1 d. teista Kauno m. apylinkės teismo pagal BK 90 str. 2 d. (galiojusį iki 2003.05.01) ir nuosprendžiu paskirta 1 m. 6 mėn. pataisos darbai, išskaičiuojant 10 %, pagal BK 46 str. lygtinai su bandomuoju laikotarpiu 1 met., teistumas išnykęs,

kaltinama nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. padarymu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2012 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kuriuose gyvena kartu su savo dukros L. S. šeima, mušdama ranka, grindų šluoste ar musmušiu, nenustatytą kartą skaičių tyčia sudavė nepilnamečiams G. S., gim. (duomenys neskelbtini)A. S., gim. (duomenys neskelbtini), R. S., gim. (duomenys neskelbtini), A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir Ž. S., gim. (duomenys neskelbtini)., tokiu būdu sukeldama jiems fizinį skausmą bei padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdžio metu M. B. kalta prisipažino nevisiškai. Kaltinamoji paaiškino, jog po mamos laidotuvių, t. y. nuo 2003 m., ji apsigyveno pas dukrą. Su vaikais santykiai buvo geri. Nesutiko su žentu, kuris buvo agresyvus ir visus žemino, vaikų neauklėjo, negerai elgėsi su jos dukra. Ji kartais įsikišdavo, todėl žentas jai pagrasino „išmalti snukį“. Ji užaugino anūkus. Vaikai buvo ne itin geri – pykdavosi, mušdavosi, spardydavo baldus. Jie susipykdavo tarpusavyje ir tada ji eidavo raminti. Keletą kartų teko trenkti. Mažesnių nemušdavo. Juos skriausdavo G. R. vieną kartą teko surišti, nes ji daužė baldus. Pirmais metais, kad nebūtų muštynių, ji su vaikais eidavo į žygį, į bažnytėlę, prie ežero. Tai tęsėsi tol, kol žentas jai pasakė, jog ji smaugia jo vaikus. Ji su dukra nesusišneka, nes žentas ją skriausdavo. Kai buvo geri orai, tai išleisdavo į lauką, o kai blogas – tai neleisdavo. G. išeidavo į kaimą ir ilgai nepareidavo, dar išsivesdavo ir mažesnius vaikus. Kaltinamoji nurodo, kad vaikus tik išskirdavo. Buvo atvejis, kai G. sumušė R. – ji net atsidūrė ligoninėje. M. B. teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu R. S. duoti parodymai (b. l. 36-37, 83) – netiesa, valgyti vaikai gaudavo, negaudavo saldumynų. Vaikų ji nemušdavo. Jei kas atsitikdavo, pasakydavo tėvams. M. B. teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu A. S. duoti parodymai (b. l. 38-39, 81, 82) – taip pat netiesa, nes durys buvo užrakintos, A. buvo laukuose, ir tas langas, per kurį pabėgo G. Ji vaikų nemušdavo. A. davė kelis kartus su šluoste. Jis sisiodavo kambaryje, nors buvo padėtas kibiras. Bet jis tingėjo ateiti prie kibiro, tai sienoje išsikrapštė skylę ir ten sisiodavo, kambaryje buvo kvapai. Tai ji parodė tėvams. Prirašyta nesąmonių – ji su pletne vaikų nemušė. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų Ž. S. parodymų (b. l. 92-93) kaltinamoji nieko pasakyti negali. Ž. tikrai nemušdavo, mažesnių – taip pat nemušdavo. Ji jų nekeikdavo, kartą yra pavadinusi šėtoniukais, G. – beprote. Valgyti vaikai gaudavo pakankamai. Ž. su A. gydytojai rekomendavo riboti maistą. Ž. meluoja. Ji jiems padėdavo, darydavo valgyti, skalbdavo ir daug laiko praleisdavo su jais bei matydavo jų išdaigas. Tai jie susimokė, kad močiutė daug mato, o jie negali nieko iškrėsti. Vieną kartą namą buvo padegę, kai ji buvo išvažiavusi. Prie jų reikia būti pastoviai, ji niekur tokių vaikų nemačiusi. Sunku juos auklėti. Motina nesugeba tvarkytis, tai ji padeda. Jie ją nori apšmeižti. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų A. S. parodymų (b. l. 94) M. B. nurodė, kad patys vaikai tarpusavyje negražiai kalbėdavosi, o ji vaikus mokė gerai elgtis. Ką vaikai sako, tai netiesa. Su skuduru yra sudavusi A. Su ranka jų nemušdavo. Yra R. nuo A. nutraukusi, nes jie pešdavosi tarpusavyje. Netiesa, jog tie vaikai buvo mažiau mylimi. R. su G. besipykdamos sulaužė stalą ir jie ją surišo, kad daugiau nesusižeistų. Ji žino, jog G. serga psichine liga. Su dukra kaltinamoji taip pat nesusišneka. Tėvai tarp savęs mušasi prie vaikų, gal tai ir paveikia vaikus. Mokytojos ir socialinės darbuotojos kalba, kad ji muša vaikus, nes vaikai taip sakydavo. Vaikų globos namuose nebuvo aplankyti, nes neturi laiko. Į Šakius buvo atvykusi vieną kartą, jos gydytojai Marijampolėje ir Kaune. Kai vaikai netinkamai elgdavosi, tai ji susinervindavo. Smurto nėra, anksčiau buvo blogiau, nes G. viską sukeldavo. Už tą, kur sudavė, ji galinti atsiprašyti, o daugiau nieko nėra padariusi. Jie netapo invalidais. Dabar pas juos viskas gerai. Ji jų dažnai nemuša. Su skuduru užduodavo, bet nedažnai.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamoji savo kaltę pripažino tik iš dalies, jos kaltė visiškai įrodyta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga:

Vaikų teisių apsaugos atstovė Indrė Jurjonienė teismo posėdžio metu nurodė esanti Ž. ir A. atstovė. Paaiškino, jog S. šeimoje auga devyni vaikai. Šeima įrašyta į rizikos šeimų sąrašą. Nuo 2010 m. vaikai gyvena vaikų globos namuose. Šeimoje buvo problema dėl auklėjimo, dėl bendravimo. Toje šeimoje gyvena ir močiutė. I. Jurjonienė teigė, iš socialinių darbuotojų, iš mokytojų gavusi informacijos, kad močiutė netinkamai elgiasi su vaikais. Buvo imtasi priemonių. Užtikrinant vaikų interesus reikia atsižvelgti į vaikų parodymus.

Atstovė Inga Kazakauskaitė teismo posėdžio metu nurodė mananti, jog tai nėra vaikų fantazija. Jie apie tuos įvykius kalba nenoriai. Ji dalyvavo jų apklausoje: vaikų balsai drebėjo, o G. vos valdė ašaras. Apklausos jiems sukelia neigiamas emocijas. Vaikai minėdavo, kad močiutė juos bausdavo už netinkamai atliktą namų ruošos darbą, jei A. blogai išplovė grindis, tai šlapiu skuduru ir užduodavo. Nėra tinkamas elgesys ir mergaitei už tai, kad nori išeiti į lauką, surišti rankas ir dar į tą veiksmą įtraukti seserį. Jai A. pasakojo, kad močiutė per pečius mušasi. Kiek kartų juos mušė ir kiek laiko, jie negali pasakyti.

Nukentėjusysis nepilnametis A. S. teismo posėdžio metu parodė, kad yra patyręs smurtą – močiutė muša vaikus su šlapiu skuduru, su pletne. Kai močiutė mušė, jis jautėsi pažemintas, jam būdavo baisu bendrauti su kitais vaikais. Močiutė mušdavo už tai, kad paprašydavo valgyti ar į lauką norėdavo eiti. Būdavo, kad ir valgyti neduodavo, jeigu prašydavo į lauką išeiti. Ant kūno sumušimai išgis, bet širdy lieka. Jis labiausiai neįtiko močiutei, ir tada daugiau gaudavo. A. buvo močiutės numylėtinė. Mušdavo ir su gumine pletne, mušdavo ir per pečius. Jis norėtų pasilikti su tėčiu, jei galėtų pasirinkti. Su močiute pasilikti nenorėtų. Į namus sugrįžti nenorėtų, nes neduodavo valgyti.

Nukentėjusioji nepilnametė R. S. teismo posėdžio metu parodė, jog juos močiutė skriausdavo – mušdavo su šlapiais skudurais. Mušdavo už tai, kad jie kalbėdavosi, nes jai tai nepatikdavo. Ji neskaičiavo, kiek kartų mušė. Neprisimena, su kuo dar mušdavo. Močiutė neduodavo valgyti, kai žiūrėdavo televizorių, nes jai būdavo svarbiau televizorius. Būdavo taip, kad vakarienę valgydavo apie pirmą valandą nakties. A. močiutė mušdavo retai. Nebuvo močiutei tokio elgesio, kuris patiktų.

Nukentėjusysis nepilnametis A. S. teismo posėdžio metu parodė, kad iš trijų asmenų šeimoje nenorėtų likti su močiute. Ji mušdavo už tai, kad šokinėja ant lovos ir jas laužo, ir neprisimena daugiau, už ką. Močiutė mušdavo per kepurę su ranka. Randai likdavo nuo to mušimo. Jam labai skaudėdavo, jis verkdavo. Nieko nenori pasakyti apie santykius su močiute.

Nukentėjusysis nepilnametis Ž. S. teismo posėdžio metu parodė, kad jį močiutė skriaudė. Buvo taip, kad mušė per pečius. Nelabai skaudėdavo. Jis nenorėtų pasilikti namie, nepasiliktų su tėčiu. Močiutė vadindavo juos necenzūriniu žodžiu, tai sakydavo dažnai. Taip sakydavo ant jo ir brolio. Taip ji sakydavo, jeigu ką nors suveldavo.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiosios R. S. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad šiuo metu, jau daugiau kaip dveji metai, gyvena (duomenys neskelbtini), kur sekasi gerai. Čia gyventi patinka, čia geriau: gauna normaliai pavalgyt, pinigų, apsirengt, nereikia anksti keltis kaip namuose, neskriaudžia. Apie tai, kaip gyveno namuose, nenori kalbėti, nes ten viskas buvo blogai. Kartu su ja globos namuose gyvena jos sesė G., kuri visada šaiposi iš žmonių ir ją kartais muša, ir A. Namuose juos maitino tik koše. Kai gyveno (duomenys neskelbtini), tai lankė gimnaziją K. N.. Auklėtojas buvo (duomenys neskelbtini). Dabar mokosi (duomenys neskelbtini). Ji mamos nemyli ir nenori su ja gyventi. Su jais (duomenys neskelbtini) kaime gyveno jos mama, kurią ji taip tik vadina, nes visada galvojo, kad ji tikroji jos mama, o paskui sužinojo, kad ji yra jos pamotė L. Tuose namuose dar gyvena ir mamos mama, kuri yra negera. Kai nebuvo tuose namuose močiutės M., tai viskas buvo gerai, nes mama gerai su jais elgėsi, bet, kai atsirado jos mama, tai su jais mama pradėjo blogai elgtis. Močiutė kartu su jais gyveno daugiau nei 7 metus. Močiutė neleisdavo jiems švarių drabužių apsirengti, atimdavo švarius, palikdavo vaikščioti su tais pačiais 2-3 savaites. Kai tai padarydavo močiutė, ji mamai nepasakydavo, nes tiesiog nedrįsdavo. Neatsimena, kad mama būtų su ja žaidusi. Namuose prausdavosi vieną kartą dienoje – vakare, ir tai dubenyje. Nenorėtų gyventi su mama. Dabar mama atvažiuoja jų lankyt, tai visko atveža G., o jai ir broliui – tik tėtė. Su jais tuose namuose retai buvo tėtis, nes jis dirbdavo, o paskambinti neturėjo telefono. Ji pyksta ant mamos ir visada ant jos pykdavo, bet už ką, negali pasakyti. Jos mama turėjo savo kambarį su tėte. O tam kambaryje, kuriame R. miegojo, tai miegodavo kokie 10 žmonių kartu su močiute. Mažiukai kartais būdavo pas mamą kambaryje, bet vis tiek atvesdavo pas juos. Namuose buvo tualetas, bet jis „tipo” neveikia, tai yra ne visi į jį galėdavo užeiti, tiksliau nei vienas. Tėtė buvo sakęs, kad tualetas veikia. Močiutė ir mama irgi į jį neidavo. Tėtė sakydavo, kad dušas veikia, o mama su močiute sakydavo, kad neveikia. Valgyt gaudavo tris arba du kartus ir ne daugiau. Išvirdavo valgyt, tai sriubos iš karto neduodavo jiems, o tik po kelių dienų. Kartais maistas būdavo skanus, o kartais surūgęs. Šaldytuvas yra naujas dabar, o anksčiau buvo senas, tai jis gesdavo. Patalpa, kur yra šaldytuvas, būdavo užrakinta, o kodėl, nežino. Namuose didelės švaros nėra, nes matė ne kartą pelių, o ar žiurkių yra, nepasakytų. R. S. dar nurodė, kad apie namus visai negalvoja, nes neori ten grįžti, pamotė būdavo pikta, pamotės mama pikta, nes ji keldavo anksti ryte, valgyt duodavo, bet kai jai likdavo laiko rūpintis jais. Pamotės mama mušdavo su „plente“, t. y. musgaudžiu ar musmušiu, ir šlapiu skuduru. Daugiausia mušdavo per šlaunis, pečius, bet daugiausia bet kur pakliūdavo. Pamotės mama sakydavo, kad muša ten, kur nelieka „mėlynių“, t. y. sumušimo žymės. Kada ji mušdavo, t. y. prieš kiek metų, kiek kartų yra mušusi ją, nepasakys, nes neprisimena. Yra mušusi ir G., ir jai buvo sumuštos kojos, bei A., A. ir Ž. Mušdavo už tai, kad jie tyliai plepa. Kai jie skųsdavosi, tai prie jų mažiau lįsdavo močiutė, o Ž. ir A. – daugiau. Nepatikdavo pamotės mamai jie, tai ir mušdavo. Atsimena, kad vieną kartą M. ją buvo surišusi, burną užčiaupusi, kad nepabėgtų į lauką, tada buvo baisu, o dabar tai skamba juokingai. Nenori, kad M. nubaustų, nes ji jai yra buvusi ir gera, ir ji neturi jai jokių pretenzija, jai už viską atleido. Jei būtų gyvenusi namuose, ir ten ją būtų mušę kaip anksčiau, nemananti (b. l. 36-37, 83).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo A. S. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad 2010 metų rugsėjo mėnesį, dienos neprisimena, apie 18 val. jo sesuo G. paprašė, kad mama ją išleistų pas netoliese gyvenančią draugę, tačiau mama jos neleido, ir netrukus jis su mama išėjo šerti gyvulių. Mama liepė močiutei iš vidaus užrakinti duris ir niekur sesers neišleisti. Netrukus jis išgirdo, kaip močiutė, stovėdama prie lauko durų, kvietė mamą sakydama, kad G. pabėgo į namo antrą aukštą. Tada mama nubėgo prie namo ir, kai už keleto minučių nubėgo jis, pamatė, kad G. kybo rankomis užsikabinusi už antro aukšto palangės, o mama jai tranko per kojas pagaliu. Matė, kaip G. kojas kėlė į viršų, bandydama išvengti mamos mušimo, ir tada jis nieko nesakęs nubėgo prie tvarto ir netrukus išgirdo, kad G. garsiai verkia, tada jis vėl nubėgo prie namo ir pamatė, kad mama paėmusi už rankos tempia verkiančią seserį į namus. Nuvedusi ją į kambarį, mama atėjo toliau šerti gyvulių ir tik po to iškvietė medikus, kurie seserį išsivežė. Tą vakarą tėčio namuose nebuvo. Jis nematė, kaip sesuo iškrito iš antro aukšto, tik, kai nuėjo, matė, kaip mama jai pagaliu trankė per kojas, kai ji kybojo. Taip pat nematė, ar tempdama seserį į kambarį mama dar ją mušė (b. l. 38-39). Jau bus treti metai, kai jis gyvena (duomenys neskelbtini). Patinka čia gyvent. Namo nenori. Namuose pamotės L. S. mama M. su jais elgėsi blogai, juos mušdavo bet kada. Mušdavo ranka, pletne, šlapiu skuduru per pečius. Mušdavo už tai, kad plaudami grindis ne taip išplauna, kai neleisdavo į lauką ar neduodavo valgyt, tai rėkdavo, t. y. verkdavo ir šaukdavo, tada mušdavo. Mušdavo jį, R., G., Ž. ir A., jie būdavo pagrindiniai. Jis mano, kad A. ir Ž. namuose yra blogai gyvent, nes neseniai yra matęs juos pas močiutę. Jie atrodė kūdi, net kaulai matosi. Nieko daugiau nesakė. Jis mano, kad namuose su jais visi elgiasi taip pat, kaip ir elgėsi. Tėtė mažai būdavo namie, jis dirbdavo. Norėtų, kad močiutę truputį nubaustų, kad ji žinotų, kaip galima elgtis su vaikais, o kaip ne. Smulkiau nelabai ką gali papasakoti, nes tai buvo senai ir tuo labiau, kad gyvena globos namuose jau kuris laikas. Nukentėjęs jaučiasi (b. l. 81). Be to, A. S. teigė, jog pamotės mama mušdavo per ten, kur nelikdavo žymių, t. y. per pečius, tiksliau – per mentes. Mušė skuduru, su kuriuo plauna namuose grindis, plente ir ranka, ir tai buvo ne kartą. Pas daktarus jų niekada dėl to, kad mušė, apžiūrėt nevežė. Kai jam skaudėjo. Jis M. B. atleido, byloje civilinio ieškinio nereiškia (b. l. 82).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo Ž. S. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime. Su juo namuose gyvena tėtė G., mama L., močiutė M., brolius A., brolis N., brolis A., sesė A. ir sesė A. Anksčiau gyveno R., G. ir A., kurie šiuo metu gyvena Šakiuose, juos mato labai retai, labai pasiilgsta. Kai namuose gyveno R. A. ir G., tiek močiutė, tiek mama buvo piktesnės, močiutė labiau. Dabar mama su jais elgiasi gerai, kai negyvena R., A., G.. Močiutė irgi geresnė, daro valgyt, bet kartais keikiasi, vadindama juos šėtonais ir necenzūriniais žodžiais. Anksčiau, kai gyveno A., R. ir G., močiutė mušdavo dažniau, mušdavo ranka ir skuduru, per nugarą, per pečius. Kai močiutė trenkdavo, labai skaudėdavo. Bet niekada jų, kai mušdavo, neveždavo pas daktarus, nebent su reikalais. Močiutė mušdavo už nieką, nes nesuprasdavo kartais, už ką, o kartais suprasdavo, nes būdavo ką nors padaręs, pavyzdžiui, mušęs už tai, kad neklauso, brolį. Tai jis pasiskųsdavo močiutei, o jis gaudavo mušt nuo močiutės. Skaudėdavo labai. Dabar močiutė džiaugiasi, kad nėra brolio ir seserų, kurie dabar gyvena globos namuose. Ant močiutės jis pyksta už tai, kad ji mušėsi ir mušasi, bet nenori, kad ją už tai baustų. Nori gyventi namuose, nes mama tapo geresnė ir nori, kad močiutė taptų geresnė, t. y. kad nesimuštų ir nevadintų jų negražiai. Daugiausia iš vaikų močiutė mušdavo R., A. ir G., o jį ir A. mušė ir muša, bet muša ne dažnai. Kiek kartų yra gavęs mušt nuo močiutės, nepasakys, bet žino, kad daug (b. l. 92-93).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo A. S. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime kartu su broliais ir seserimis. Kartu gyvena močiutė M. B., mama L. ir tėtė G.. Dar kartu gyveno jo sesės R. ir G. bei brolis A., kurie dabar gyvena globos namuose. Kai jie gyveno namuose, močiutė ir mama buvo piktesnės, o dabar mama ir močiutė geresnės, daro valgyt, rytais žadina tik į mokyklą. Po pietų grįžęs namo padeda mamai ir močiutei prie ūkio darbų. Močiutė, kai namuose gyveno R., A. ir G., tai juos ir jį mušdavo ranka ir skuduru per pečius. Skaudėdavo. Dabar, kai namuose negyvena R., A. ir G., močiutė, kai neklauso ar ką nors pridaro blogo, bet vistiek skauda. Nori gyventi namuose, bet nori, kad močiutė nesikeiktų, nevadintų jų bledėm, žiurkėm, kale ir kitaip panašiai, bei nori, kad ji nesimuštų, nes tada skauda (b. l. 94).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiosios G. S. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 12 d. vakare, valandos neprisimena, jos mama L. jos neleido eiti į lauką ir pas draugę K. D.. Tada ji su savo seserimi R.susitarė pabėgti. Tuo metu mama su broliu A. nuėjo triūstis į tvartą, o močiutė M. B. nuėjo į brolių kambarį užtraukti užuolaidų. Ji nieko nesakius savo seseriai išbėgo į prieangį, kur yra laiptai į antrą namo aukštą, tiksliau į palėpę, atsidarė langą ir atsisėdo ant palangės, norėdama iššokti ir pabėgti. Tuo metu ji išgirdo, kaip močiutė išėjusi prie lauko durų pradėjo šaukti mamą, kuri buvo tvarte, sakydama, kad ji pabėgo. Močiutė nematė jos sėdinčios ant palangės. Tada jis apsisuko ir užsikabino abiem rankom už palangės, o kojas nuleido. Tuoj pat prie jos atbėgo mama, ji tuo tarpu dar kybojo užsikabinusi už palangės, ir jai liepė šokti žemyn, bet ji pasakė, kad užsimuš, jei šoks, o ji atsakė – „užsimušk“, bet ji dar nešoko. Tada mama pasiėmė šalia namo gulėjusį pagalį ir pradėjo juo daužyti jai per kojas ir vis liepė jai šokti. Tada ji bandė suriesti kojas, kad mama jų nedaužytų ir manė, užlipsianti atgal į palėpę, tačiau neišsilaikė ir nukrito žemyn ant žemės ant nugaros. Kai atsistojo nuo žemės pamatė, kad su mama yra ir brolis A. Nukrito ne ant žemės, bet ant lentų, kurios buvo padėtos prie namo. Jai atsistojus mama paėmė ją už sprando ir tempė į kambarį, dar su ranka trankydama jai per nugarą. Ją mama paliko kambaryje, o pati nuėjo toliau šerti gyvulių. Ji visą laiką verkė, nes jai labai skaudėjo nugarą ir alkūnę, todėl sugrįžusi iš tvarto mama iškvietė medikus ir ją išvežė į Šakių ligoninę. Ligoninėje ji praleido vieną naktį ir kitą dieną ją paleido. Nuo kelių metrų aukščio ji iškrito, pasakyti negali. Norėjosi pabėgti iš namų, nes mama niekur jos neišleidžia. Tuo metu namuose jos tėčio nebuvo. Mama jai liepė nieko niekam nepasakoti, kaip viskas buvo (b. l. 26-27).

Iš teismo posėdžio metu pagarsintos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-28 matyti, jog G. S. ekspertizės atlikimo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, konstatuojamas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Ekspertų manymu, kad G. S. patiriama ilgalaikė psichotraumuojanti situacija šeimoje turėjo įtakos atsirasti šiam psichikos sutrikimui. G. S., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus bei individualius psichologinius ypatumus, byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, įvykio metu galėjo teisingai suprasti ir galėjo duoti apie tai parodymus. G. S. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti; jos parodymai pakankamai išsamūs ir tikslūs, be to, juos nuosekliai, tiksliai pakartoja ekspertizės metu. Atsižvelgiant į tai, toliau jos apklausti, dalyvauti kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, teismo posėdyje nerekomenduojama. Iš ekspertizės akto, be to, matyti, kad G. S. 2008 metais yra diagnozuotas elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje, ir adaptacijos sutrikimai, vyraujant mišriems emocijų ir elgesio sutrikimams; 2010 metais diagnozuoti adaptacijos sutrikimai, vyraujant mišriems emocijų ir elgesio sutrikimams; 2011 metais – mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (kaip besitęsiančios psichotraumuojančios situacijos pasekmė) (b. l. 29-33).

Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartyje nurodoma pranešti Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūrai, kad M. B., gyvenanti (duomenys neskelbtini), K. N. seniūnijoje, Šakių rajone, galėjo nuo 2007 metų S. mažamečių vaikų atžvilgiu naudoti fizinį bei psichologinį smurtą (b. l. 3-4). Iš Šakių rajono apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių protokolų baudžiamojoje byloje 1-19-829/2012 matyti, kad psichotraumuojanti situacija S. šeimoje kyla ir dėl M. B. kaltės (b. l. 8-17, 18-23).

Iš 2010 m. rugsėjo 12 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 24) ir specialisto išvados Nr. G 466/10(10) matyti, kad G. S. diagnozuotas stuburo sutrenkimas, kairės alkūnės sumušimas, po apžiūros ji paguldyta į stebėjimo palatą; remiantis medicinos dokumentų duomenimis, G. S. kūne sužalojimų nenustatyta. Diagnozė: stuburo krūtininės dalies ir juosmeninės – kryžmeninės dalies sumušimai. Kairės alkūnės sąnario sumušimas (b. l. 25).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 2 teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad dėl psichologinių savybių (riboto intelekto, žinių, mokėjimų bei įgūdžių stokos, emocijų, elgesio, pritaikymo sunkumų) L. S. ir jos šeimai būtina pastovi socialinė bei pedagoginė – psichologinė pagalba (b. l. 57-59).

2012 m. spalio 4 d. nuosprendžiu L. S. nuteista pagal BK 163 str., 138 str. 2 d. 1 p., 140 str. 1 d. (b. l. 67-72).

Šakių vaikų globos namų rašte nurodoma, kad G., R. ir A. S. (duomenys neskelbtini) apgyvendinti 2010 m. rugsėjo 24 d., Šakių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu jiems nustatyta laikinoji rūpyba. Tai jau antrasis G. ir R. apgyvendinimas globos namuose, pirmą kartą jos čia gyveno nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2008 m. sausio 8 d. 2010 m. rugsėjo 24 d. po konflikto su pamote, kartu su abiem seserimis į globos namus atvyko ir jų brolis A.. Atvykę vaikai buvo labai linksmi, džiaugėsi pagaliau išvežti iš namų ir patekę į globos namus. Pasak vaikų, namuose jie kentė fizinį ir psichologinį smurtą. G. S. mokėsi (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Globos namuose su kitais vaikais sutardavo gerai, tačiau buvo pastebimas didelis dėmesio poreikis, emocinis nestabilumas. Siekė pripažinimo, įvertinimo, tačiau savivertė buvo menka, trūko iniciatyvos veikloje, turėjo neigiamą pasaulio sampratą kartais – suicidinių minčių. Į iškilusias problemas ar konfliktinę situaciją reaguodavo neadekvačiai, impulsyviai, isteriškai, jausmus išreikšdavo per verbalinę ir fizinę agresiją. Šakių psichikos sveikatos centre G. S. ambulatoriškai gydoma nuo 2007 m. spalio 23 d. Šeimos gydytoja Šakių pirminės sveikatos priežiūros centre G. D. mano, jog G.i reikalingos nuolatinės psichologo konsultacijos, ilgalaikė psichoterapinė pagalba. 2010 m. spalio 19-21 d. ir spalio 22 d. – lapkričio 10 d. G. buvo stacionariai gydoma Kauno medicinos universiteto klinikose Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriuje (jame buvo gydyta ir iki patekimo į globos namus). Jai paskirtas psichofarmakoterapinis gydymas, psichologo konsultacijos ambulatoriškai, vykstančios kartą per savaitę ir psichiatro stebėjimas dinamikoje. Po tyčinio apsinuodijimo vaistais, nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 10 d. G.stacionariai gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje Universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje. Ligoninėje atliktas psichodiagnostinis tyrimas, nustatytas žemas intelektas. Ugdymo procese reikalinga adaptuoti bendrojo ugdymo programą. 2011 m. vasario 24 d. Šakių r. sav. Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje G..i nustatyti emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai: elgesio sutrikimas, autoagresija, provokuojantis elgesys. Nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. ir nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. vėl stacionariai gydyta VšĮ Kauno klinikose Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriuje. 2011 m. lapkričio 2 d. Gintarė išvyko mokytis į Švėkšnos sanatorinę mokyklą (dabar – Švėkšnos specialioji mokykla). Buvimo joje metu buvo stebimas dažnas provokuojantis G. elgesys, esant sveikatos sutrikimų paūmėjimams – savęs žalojimas, bandymai į burną kišti aštrius daiktus, valgyti stiklus. Nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. buvo stacionariai gydoma Respublikinės Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filiale. 2012 m. gegužės 7 d. Šilutės rajono švietimo pagalbos tarnyboje G. buvo nustatyti elgesio (prieštaraujantis neklusnumas) ir emocijų (nuotaikos spektro, nerimo spektro) sutrikimai. Grįžus atostogoms į VšĮ Šakių vaikų globos namus, G. į bendrą veiklą įsitraukdavo vangiai, pasakodavo, kad laukia grįžimo į Švėkšnos specialiąją mokyklą, kurioje galės erzinti darbuotojus ir kitus vaikus, pasireiškė smulkūs vagiliavimai, mokė mažesnius globotinius imti svetimus daiktus ir niekam apie tai nesakyti, gyrėsi, kad vagiliauja ir būdama Švėkšnoje. Nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. birželio 22 d. G. vėl gydyta VšĮ Kauno klinikose dėl bandymo save žaloti. 2012 m. birželio 27 d. mėgino valgyti stiklus, konsultuota VšĮ Kauno klinikose psichiatro, tačiau stacionarizuota nebuvo. Nesikeičiant G. elgesiui, nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. liepos 13 d. stacionariai gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje. Nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. gydyta pakartotinai. Švėkšnos specialiojoje mokykloje G. nuolat teikiamas medikamentinis gydymas, muzikos terapija, gydytojo – psichiatro, psichologo ir socialinio pedagogo konsultacijos. Pastebimas padidėjęs jautrumas, nuotaikų kaita, gerą nuotaiką dažnai keičia liūdesys ir noras save žaloti. Mergina kompleksuoja dėl savo svorio (rugsėjo mėnesį nustatytas 20 kg viršsvoris), todėl dažnai nevalgo. Apie galimas valgymo sutrikimų pasekmes su ja kalba medicinos sesutės, psichologės. Šiais metais G. pradėjo aktyviau dalyvauti papildomuose užsiėmimuose, renginiuose, tačiau laisvalaikio metu daugiausia laiko praleidžia būdama viena. Atostogas G. praleidžia globos namuose arba viešėdama pas močiutę, tėčio mamą. Mergaitė mėgsta padėti globoti mažesnius vaikus, namų ruošoje, patinka piešti ir daryti dovanėles, kurias dažnai dovanoja darbuotojams.

R. mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, mokslai sekasi gerai, mergaitė labai stengiasi siekti kuo geresnių rezultatų, yra pareiginga. Labai aktyvi ir iniciatyvi įvairiuose renginiuose, kasmet dalyvauja „Maisto banko“ akcijose renkant maisto produktus sunkiai gyvenančioms šeimoms. 2011/ 2012 mokslo metais lankė Šakių dziudo sporto klubą „Audra“, dalyvavo varžybose, yra iškovojusi kelis diplomus, suteiktas geltonasis diržas. Tačiau emocinis nestabilumas taip pat gana ryškus. Reikalingas medikamentinis gydymas ir psichologo konsultacijos. Keletą kartų R. bandė vagiliauti parduotuvėse, vėliau gailėjosi, tačiau po kiek laiko toks elgesys vėl pasikartojo. Padariusi klaidą R. elgiasi neadekvačiai, slepiasi po lova arba bando duris užstumti baldais, atsisako kalbėtis.

A. mokosi Slavikų pagrindinėje mokykloje, mokslai sekasi sunkiau, tačiau stengiasi gerinti rezultatus. A. yra darbštus, šeimyniškas vaikas.

Visi trys vaikai džiaugiasi, kad gyvena globos namuose, važiuoja į stovyklas, lankosi teatruose, koncertuose, varžybose, įvairiuose renginiuose. Čia jiems sudarytos visos sąlygos tinkamam gyvenimui, didelis dėmesys skiriamas jų sveikatai, ugdymui, įvairių gebėjimų lavinimui. Vaikai dažnai atsimena savo namus, kuriuose kentė smurtą, riksmus, negaudavo tinkamo maisto, neturėdavo tinkamų sezonui rūbų, turėdavo anksti keltis padėti ruoštis apie gyvulius, neišsimiegoję eidavo į mokyklą. Toks gyvenimas galimai turėjo lemiamos įtakos vaikų, ypatingai G., psichologinei būsenai. Kalbėdami apie namus, A. ir R. sako, kad kalčiausia namuose yra močiutė, t. y. pamotės mama, gyvenanti kartu, nes, kol ji negyveno kartu su jais, tol nebuvo taip blogai. Jų teigimu, pamotė juos mušdavo tik kartais, tačiau dažniausiai mušdavo močiutė, vaikai kartais net nesuprasdavo, už ką: ranka, musmušiu, o dažniausiai – šlapiu skuduru, pvz., jei vaikai blogai išvalydavo grindis, tai ji paėmusi tą grindų skudurą trenkdavo jiems, arba už tai, kad šnibždėdavosi. Vaikai pasakoja, kad močiutė daugiausiai mušdavo G., R. A., A. ir Ž.ą, keikdavo juos įvairiais necenzūriniais žodžiais, tokiais kaip „čiulpk bybį“ ir pan. Močiutė namie viskam vadovavo ir auklėjo vaikus. Neleisdavo kada nori skaityti knygų, jas atimdavo. Grįžus iš mokyklos, liepdavo laukti, kol baigs rodyti serialus, tada duos valgyti. R. teigimu, kartais tas užtrukdavo iki 12 val. nakties, vieną kartą buvo visą parą negavę valgyti. Tėtis ne kartą yra susiginčijęs su močiute, kad ji taip auklėja vaikus, o pamotė ginčydavosi rečiau, tik kartais liepdavo savo mamai nemušti vaikų, kad jie nepasiskųstų kam nors. Lankydamasis globos namuose vaikų tėvas, G. S., taip pat ne kartą yra minėjęs, kad namie viską tvarko močiutė, kartais muša vaikus ir visaip juos auklėja, o jis nieko negali padaryti, kad būtų kitaip, nes retai būna namuose. A. ir R. atsimena, kad kartą, gal prieš kokius 3 metus, kai močiutė jų eilinį kartą neleido į lauką, jie pabėgo, tada grįžus močiutė surišo kojinėmis Ritai už nugaros rankas ir vieną kojinę įkišo jai į burną, kad nerėktų. Apie grįžimą namo vaikai negalvoja, džiaugiasi galėję iš jų išvažiuoti. Tačiau labai pasiilgsta namuose likusių savo brolių ir seserų, liūdi, kad negali su jais susitikti, nes tėvas su pamote į globos namus jų neatsiveža, o lankyti brolius ir seseris vaikai neturi galimybės, nes yra namuose nelaukiami. 2011 m. kovo 15 d. vaikai aplankė savo brolius ir seseris namuose, tačiau pamotės buvo sutikti agresyviai, iškeikti necenzūriniais žodžiais, A. pamotė sudavė per veidą. Daugiau į namus įskaudinti vaikai nevyko. Labiausiai R. gailisi A. ir Ž., nes mano, kad jiems namuose dėl močiutės elgesio su jais yra labai sunku, negauna pakankamai valgyti ir labai vargsta, yra nemylimiausi. Mergaitė labai nori, kad šiuos du brolius apgyvendintų globos namuose (apie tai kartas nuo karto kalba nuo atvykimo į juos), kad jiems būtų geriau, tačiau mano, kad „niekas nepadės to padaryti, nes pamotė pradėtų verkti, vaidinti, kad jai gaila vaikų, ir valdžia patikės ja, o ne vaikais“ (b. l. 77-80).

Įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamosios M. B. veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d., kadangi nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai. Būtina sąlyga nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį yra konstatavimas, kad asmeniui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas šiam faktui konstatuoti remiasi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. S. 2008 metais yra diagnozuotas elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje, ir adaptacijos sutrikimai, vyraujant mišriems emocijų ir elgesio sutrikimams; 2010 metais diagnozuoti adaptacijos sutrikimai, vyraujant mišriems emocijų ir elgesio sutrikimams; 2011 metais – mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (kaip besitęsiančios psichotraumuojančios situacijos pasekmė). Teismas neturi pagrindo abejoti ir ekspertų pateikta išvada dėl G. S. psichinės sveikatos būklės, kuri, kaip teigia ekspertai, yra kaip besitęsiančios psichotraumuojančios situacijos šeimoje pasekmė. Ši situacija išaiškėjo ir tiriant baudžiamąją bylą Nr. 1-19-829/2012, kurioje ne tik pagal BK 163 str., 138 str. 2 d. 1 p. ir 140 str. 1 d. nuteista kaltinamosios duktė ir nukentėjusiųjų mama bei pamotė L. S., bet ir išaišėjo, jog psichotraumuojančią įtaką vaikams daro ir L. S. motina M. B..

Kitų S. vaikų atžvilgiu specialisto išvados nėra, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog M. B. nuo 2007 metų skriaudė G., R., A., Ž., A. S., jų atžvilgiu naudodama fizinį bei psichologinį smurtą. Šios nusikaltimo sudėties kvalifikuojantis požymis – veika padaryta mažamečiui. Visi S. vaikai 2007 metais buvo mažamečiai. Akivaizdu, jog M. B., būdama nukentėjusiųjų močiutė, suvokė, jog smurtauja prieš mažamečius asmenis. Pati M. B. neneigia, jog vaikus ji taip auklėjusi dėl netinkamo jų elgesio, nemano smurtavusi. Tiek teismo posėdžiuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu visi apklausti S. vaikai nurodė, kad močiutė juos skriausdavusi: nenustatytą kartų skaičių, skaudžiai mušdavusi ranka, šlapiu skuduru, musmušiu per vietas, kur nelieka sumušimų, dažniausiai per pečius, šlaunis, pykdavusi dėl vaikų poreikių, neduodavusi valgyti, kol žiūrėdavusi televizorių ir pan.

Minėtas aplinkybes patvirtina ir globos namų raštas, iš kurio matyti, jog visi trys globos namuose gyvenantys vaikai, t. y. G., A. ir R. S., džiaugiasi, kad gyvena globos namuose. Jie dažnai atsimena savo namus, kuriuose kentė smurtą, riksmus, negaudavo tinkamo maisto, neturėdavo tinkamų sezonui rūbų, turėdavo anksti keltis padėti ruoštis apie gyvulius, neišsimiegoję eidavo į mokyklą. A. ir R. sako, kad kalčiausia namuose yra močiutė, t. y. pamotės mama, ji juos dažniausiai mušdavo močiutė, vaikai kartais net nesuprasdavo, už ką: ranka, musmušiu, o dažniausiai – šlapiu skuduru, pvz., jei vaikai blogai išvalydavo grindis, tai ji paėmusi tą grindų skudurą trenkdavo jiems, arba už tai, kad šnibždėdavosi. Vaikai pasakoja, kad močiutė daugiausiai mušdavo G., R., A., Agnių ir Ž., keikdavo juos įvairiais necenzūriniais žodžiais, neleisdavo kada nori skaityti knygų, jas atimdavo. Grįžus iš mokyklos, liepdavo laukti, kol baigs rodyti serialus, tada duodavo valgyti. R.teigimu, kartais tas užtrukdavo iki 12 val. nakties, vieną kartą buvo visą parą negavę valgyti. A. ir R. atsimena, kad kartą, gal prieš kokius 3 metus, kai močiutė jų eilinį kartą neleido į lauką, jie pabėgo, tada grįžus močiutė surišo kojinėmis R. už nugaros rankas ir vieną kojinę įkišo jai į burną kad nerėktų. Apie grįžimą namo vaikai negalvoja, džiaugiasi galėję iš jų išvažiuoti.

M. B. nurodė, jog yra sudavusi vaikams už netinkamą elgesį, surišusi R.ą, kad nesusižalotų, o dėl to, kad mušė, skriaudė, vaikai meluoja ir prisigalvoja, tačiau ekspertų išvadoje dėl G. S. aiškiai nurodoma, jog jai nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti, jos parodymai pakankamai išsamūs ir tikslūs, juos nuosekliai, tiksliai pakartoja. Byloje nenustatyta, kad polinkį fantazuoti turėtų A. S., R. S., Ž. S. ar A. S.. Teismo posėdžio metu psichologės apklaustų nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai nesiskyrė nuo jų duotų ikiteisminio tyrimo metu, visą laiką buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė I. Kazakauskaitė paliudijo, jog, dalyvaudama vaikų apklausose ji mato, kaip vaikams sunku kalbėti apie artimųjų skriaudas, jų balsai dreba, kartais vos valdo ašaras, kas rodo, jog jų pasakojimai nuoširdūs, lydimi skaudžių emocijų ir kad įvykius vaikai išgyveno, o ne sukūrė. Be to, įvykius visi vaikai apibūdina beveik vienodai su labai nedideliais neesminiais skirtumais, o jų išsakomos versijos dažnai skiriasi su kaltinamosios parodymais.

Taigi teismas mano, kad baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma įrodo, jog kaltinamoji nuo 2007 m. iki 2012 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kaime, K. N. seniūnijoje, Šakių rajone, kuriuose gyvena kartu su savo dukros L. S. šeima, mušdama ranka, grindų šluoste ar musmušiu, nenustatytą kartą skaičių tyčia sudavė nepilnamečiams G. S., A. S., R. S., A. S. ir Ž. S., tokiu būdu sukeldama jiems fizinį skausmą bei padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jai pagrįstai inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 140 str. 2 d.

Skiriant bausmę būtina laikytis BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal kvalifikuotą BK 140 str. numatyto nusikaltimo sudėtį sankcijoje yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų. M. B. įvykdė tyčinę nusikalstamą veiką, šis įvykdytas nusikaltimas pripažintinas baigtu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog M. B. suvokė atliekanti neteisėtus veiksmus ir juos vykdė, tačiau jos veiksmai buvo spontaniški ir iššaukti vaikų, močiutės nuomone, netinkamų poelgių. Taigi darytina išvada, jog padaryta veika yra padaryta dėl susiklosčiusios nepalankios situacijos. M. B. yra nedirbanti, sulaukusi pensijinio amžiaus, anksčiau administracine tvarka nebausta, teista, teistumas išnykęs (b. l. 100-113). Jos veiksmuose nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teismas nustatydamas bausmės dydį atsižvelgia į tai, kad teisiamoji padėjo savo dukteriai auginti mažamečius nukentėjusiuosius. Jiems smūgiai buvo suduoti dėl jų ir močiutės konfliktų, kurių metu M. B. norėjo „pamokyti“ vaikus, tai yra, kaltinamosios supratimu, ji auklėjo vaikus, su kuriais sunkiai tvarkosi jos duktė. Tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamosios yra glaudūs šeimos santykiai, kuriuose dažnai gali kilti konfliktų, ir riba tarp auklėjimo ir smurto panaudojimo yra nežymi, kurią susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galima nesunkiai peržengti. Šiuo metu visuomenėje jau yra nepriimtinas vaikų auklėjimo būdas naudojant smurtą, tačiau vaikų ir tėvų bei senelių santykiai visada turėtų būti vertinami atsargiau, ir baudžiant suaugusius artimuosius dėl vaikams sukelto skausmo būtina atsižvelgti į tai, kad auklėjimo procese ne dažnas ir ne žiaurus smurtas balansuoja ant mažareikšmiškumo ribos, nes vaikus auginantys suaugusieji atlieka veiksmus ne tuo tikslu, kad tyčia sužalotų vaiką, o tikėdamiesi, jog tokiu būdu jie paauklės ir jie taps geresniais, paklusnesniais ir pan. Tai yra artimųjų panaudojamo smurto tikslas yra siekimas vaiką išauklėti ir tokiu būdu sukurti jam gerovę, o ne vaiką sužaloti, tokiu būdu prasmingam tikslui pasiekti yra pasirenkama netinkamas būdas. Tai parodo tokių nusikalstamų veikų mažesnį pavojingumą, nei tyčinis vaiko sužalojimas. Šiuo atveju teismas pripažįsta, kad M. B. padarė jai inkriminuotą veiką, ji nelaikytina mažareikšme, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad vaikai išgyveno smurtą, tačiau atsižvelgiant į jų šeimos tarpusavio santykius, M. B. skirtina bausmė mažesnio, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, dydžio, tai yra 6 mėn. laisvės atėmimas. Be to, teismas atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, M. B. asmenybę, konstatuoja, jog vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtinas. Atsižvelgiant į paskirtos bausmės dydį, bausmės vykdymas atidėtinas minimaliam 1 metų terminui. BK 75 str. 2 d. nurodoma, jog asmeniui atidėjus bausmės vykdymą, teismas paskiria numatytus įpareigojimus. Siekiant, kad paskirta bausmė pasiektų BK 41 str. numatytus tikslus bei paveiktų M. B., kad ji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, teismas konstatuoja, jog teisiamąją būtina įpareigoti be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, jeigu tai nesusiję su darbu, ir atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303-307 str., teismas

nusprendžia:

M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., paskirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, jeigu tai nesusiję su darbu, ir atsiprašyti nukentėjusiųjų: G. S., A. S., R. S., Ž. S. ir A. S..

Nuosprendis per 20 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.