- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-987-619/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13131-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- I. J.
- Atsakovas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rositos Patackienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės I. J. ir atsakovo A. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo AB DNB bankas,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė I. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė santuoką, sudarytą tarp ieškovės I. J. ir atsakovo A. J. nutraukti dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo I. J. palikti santuokinę pavardę „J.“; priteisti ieškovei, atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: ½ dalį žemės sklypą, sodo pastatą, šiltnamį, ūkinį pastatą ir kitus statinius (inžinierinius), esančius Pavilnio sodų 16-oje g. 19, Vilniuje; įpareigoti ieškovę I. J. sumokėti atsakovui A. J. 11 289,775 EUR kompensaciją; priteisti atsakovui transporto priemones Audi 100 Avant, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Transporter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovei transporto priemonę Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) skolą pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2560-031V ir Nr. 5288-051V pripažinti ieškovės asmenine skola ir įpareigoti grąžinti pagal nustatytą mokėjimo grafiką; nustatyti nepilnamečių vaikų S. J. ir M. J. gyvenamąją vietą su motina I. J.; priteisti iš atsakovo dukrai S. J. išlaikymą 11 289,775 EUR vienkartine išmoka; priteisti iš atsakovo išlaikymą dukrai M. J. po 130 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; paskirti ieškovę gaunamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas su ieškovės ieškiniu sutiko iš dalies. Atsiliepime prašė nustatyti nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą su motina; priteisti iš tėvo išlaikymą dukroms po 130 EUR kas mėnesį periodinėmis išmokomis, padalinti šalims priklausančius automobilius pagal ieškovės siūlomą tvarką, kitoje dalyje ieškinį atmesti.Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime nurodė, jog tarp Banko ir kredito gavėjų I. J. ir A. J. sudaryta 2003-11-03 Kreditavimo sutartis Nr. 2560-03IV, pagal kurią kredito gavėjams, kaip solidariems bendraskoliams, suteiktas 52697,52 EUR kreditas. Taip pat tarp šalių sudaryta 2005-10-29 Kreditavimo sutartis Nr. 5288-05IV, pagal kurią kredito gavėjams, kaip solidariems bendraskoliams, suteiktas 14 481,00 EUR kreditas sodo nameliui remontuoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad nepilnamečių šalių dukrų gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiau atitiktų vaikų interesus. Iš atsakovo A. J. priteistinas išlaikymas, proporcingas vaikų poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai.
Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino I. J. ir A. J. 2004 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotos santuokos apskaitos įrašą (įrašo Nr. 1957)(AA Nr. 128915). Po santuokos įrašo panaikinimo ieškovei I. J., paliko santuokinę pavardę J., A. J. paliko turėtą pavardę – J.. Netenkino ieškinio reikalavimo dėl nekilnojamojo turto ½ dalies - 0,0609 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 0101-0075-1265), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, bei pastato – sodo pastato (unikalus Nr. 1398-1003-1019), pastato – šiltnamio (unikalus Nr. 1398-1003-1022), pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. 1398-1003-1036), kitų statinių (inžinieriniai) - kiemo statinių (unikalus Nr. 1398-1003-1040), daline nuosavybės teise priklausančio A. J. priteisimo ieškovei I. J.. Netenkino ieškinio reikalavimo – įpareigoti ieškovę I. J. sumokėti atsakovui A. J. 11 289,775 Eur kompensaciją už jo turto dalį. Po santuokos nutraukimo priteisė asmeninės nuosavybės teise ieškovei I. J. transporto priemonę AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Po santuokos nutraukimo priteisė asmeninės nuosavybės teise atsakovui A. J. transporto priemones (duomenys neskelbtini) Avant, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Transporter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Netenkino ieškinio reikalavimo dėl skolos pagal AB DNB banko ir kredito gavėjų I. J. ir A. J. sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. 2560-03IV, ir Kreditavimo sutartį Nr. 5288-05IV, pripažinimo ieškovės I. J. asmenine skola. Nustatė nepilnamečių vaikų S. J. ir M. J. gyvenamąją vietą su motina I. J.. Priteisė iš atsakovo A. J. nepilnamečiams vaikams S. J. ir M. J. išlaikymą po 130 EUR kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (t.y. 2014-04-14) iki vaikų pilnametystės. Priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtų piniginių lėšų uzufrukto teise tvarkytoja paskyrė ieškovę. Netenkino ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo A. J. dukrai S. J. 11 289,775 EUR vienkartine pinigų išmoka. Priteisė iš atsakovo A. J. ieškovės I. J. naudai 167,43 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo A. J. į valstybės biudžetą 93,60 EUR žyminį mokestį. Priteisė iš atsakovo A. J. ir ieškovės I. J. į valstybės biudžetą 19,20 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Sprendimą dalyje dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis nukreipė skubiam vykdymui.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių argumentus konstatavo, jog ieškovė nepateikė pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas žiauriai elgėsi su sutuoktine ir vaikais, naudojo smurtą, vartojo alkoholį, elgėsi priešingai šeimos ir sutuoktinės interesams. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, jog nėra pagrindo spręsti, kad santuoka iširo dėl vieno atsakovo kaltės. Nustatęs, kad abu sutuoktiniai nedėjo pastangų santuokai išsaugoti, šeimyninių santykių negrindė tarpusavio supratimu, abipuse meile, pagarba, pasitikėjimu vienas kitu nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Remdamasis nekilnojamojo turto registro duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalims po ½ dalį priklauso turtas 0,0609 ha žemės sklypas (unikalus Nr. 0101-0075-1265), esantis Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, bei pastatas – sodo pastatas (unikalus Nr. 1398-1003-1019), pastatas – šiltnamis (unikalus Nr. 1398-1003-1022), pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. 1398-1003-1036), kiti statiniai (inžinieriniai) - kiemo statiniai (unikalus Nr. 1398-1003-1040) įgytas 2003-10-07 sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi, t.y. iki santuokos sudarymo. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas turtas šalims priklauso dalinės nuosavybės teise ir šiam turtui nėra nustatytas šeimos turto teisinis režimas, taip pat ieškovui neįrodžius kokiu pagrindu turėtų būti priteista jai A. J. priklausanti turto ½ dalis, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus priteisti atsakovui priklausančią ½ dalį minėto turto, o atsakovui 11289,77 EUR.Atsakovui nepareiškus prieštaravimo dėl transporto priemonių padalijimo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės reikalavimą, bei tai, jog transporto priemones galima padalinti natūra, tenkino ieškinio reikalavimą ir ieškovei I. J. priteisė transporto priemonę AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. J. - (duomenys neskelbtini) Avant, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Transporter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Atsižvelgdamas į tai, kad turtas Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, Vilnius nėra traktuojamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir nutraukiant santuoką nedalijamas tarp sutuoktinių ir ieškovei nepriteisiamas, tačiau šis turtas yra įkeistas bankui užtikrinant tarp Banko ir kredito gavėjų I. J. ir A. J. sudarytos 2003-11-03 Kreditavimo sutarties Nr. 2560-03IV dėl 52 697,52 Eur kredito bei 2005-10-29 Kreditavimo sutartis Nr. 5288-05IV dėl 14 481,00 Eur, pripažino jog kredito gavėjai I. J. ir A. J., išlieka solidarūs bendraskoliai pagal Kreditavimo sutartis.Tarp šalių nesant ginčo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, pirmosios instancijos teismas nustatė vaikų gyvenamąją vietą su motina. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie šalių turtinę padėtį bei nustatęs, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų galimybę kaip išlaikymą skirti vienai iš nepilnamečių dukrų vienkartinę 11289,77 EUR išmoką, atmetė šį ieškovės reikalavimą. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas gauna 300 EUR karių valstybinę pensiją, yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų apie atsakovo sveikatos problemas, kurios įtakotų nedarbingumą ir įvertinęs dviejų nepilnamečių dukrų amžių ir poreikius, sprendė, jog proporcingas šalių turtinei padėčiai bus iš atsakovo teikiamas 130 EUR išlaikymas kiekvienai dukrai.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, dėl išlaikymo priteisimo pradžios momento ir priteisti iš atsakovo išlaikymą dukroms ne nuo ieškinio padavimo teisme dienos 2014-04-14, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo ieškinio dėl santuokos nutraukimo padavimo teisme dienos netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir išėjo už ieškinio ribų, kadangi ieškovė prašydama priteisti išlaikymą vaikams nei viename procesiniame dokumente neįrodinėjo, kad šeimoje gyvenantis tėvas neteikia dukroms išlaikymo. Apelianto nuomone, vien CK 3.200 str. normos, kuri numato, jog išlaikymas vaikams priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, nereikia privalomo automatinio jos atgalinio taikymo iškart nuo ieškinio padavimo momento, jeigu to nereikalauja ieškovas. Apeliantas taip pat pažymėjo, jog 2014 m. teismas buvo skyręs šalims pusmečio susitaikymo terminą, kuriuo šalys gyveno kaip įprastai abu kartu rūpinosi dukromis ir skyrė pakankamą išlaikymą iš bendrų šeimos pajamų. Taigi, iki pat 2016 m. vasario 17 d., t.y. paskutinio teismo posėdžio egzistavo šalių susitaikymo galimybė ir nebuvo išlaikymo vaikams pareigos nevykdymo iš atsakovo pusės tėvo rūpinimasis dukromis taip pat konstatuotas vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadose. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė I. J. prašė jį atmesti. Ieškovė pažymėjo, jog vienas iš ieškinio reikalavimo buvo išlaikymo vaikams priteisimas, kadangi nuo 2014 m. sausio mėn. įvykusio konflikto tarp šalių, atsakovas prie šeimos išlaikymo visiškai neprisidėjo. Iki 2014 m. atsakovas šeimai pirkdavo tik maisto produktus, visomis kitomis išlaidomis įskaitant ir banko kreditą rūpinosi ieškovė. Atsakovas net nebandė paneigti šios ieškinyje nurodytos aplinkybės, nepateikė jokių kvitų, čekių ar pan. Neatitinkantis tikrovės apelianto teiginys, jog per teismo duotą terminą šalys vedė bendrą ūkį. Atsakovas tuo metu gyveno antrame namo aukšte, o ieškovė su dukromis – pirmame. Net tuomet šalys atskirai pirko maisto produktus. Atsakovo bendravimas su dukromis tuo metu buvo minimalus. Apeliantė pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių neprašė, kadangi žinojo, jog atsakovas kurį laiką sirgo ir išeina į pensiją, tačiau tikėjosi, kad susiras papildomų lėšų šaltinį ir pradės tinkami išlaikyti vaikus. Apeliaciniu skundu ieškovė I. J. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo mėn. 8 d. sprendimą iš dalies ir priteisti I. J. ir atsakovui A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir pastato- sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini); Įpareigoti I. J. sumokėti atsakovui A. J. 11 289,775 EUR kompensaciją; Skolą pagal kreditavimo sutartis Nr. 2560-03IV ir Nr. 5288-05IV pripažinti I. J. asmenine skola ir įpareigoti ją grąžinti pagal nustatytą mokėjimo grafiką; Nepilnametės dukros S. J. išlaikymui iš atsakovo A. J. priteisti 11 289,775 EUR vienkartine išmoka.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog ieškovės ir atsakovo po ½ valdomas iki santuokos įgytas turtas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo skirtas šeimos reikmėms. Po santuokos sudarymo minėtas turtas buvo iš esmės gerinamas iš kredito lėšų ir naudojamas kaip šeimos būstas. Atsižvelgiant į tai, minėtas turtas pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe vadovaujantis CK 3.90 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į komplikuotus šalių santykius, dėl kurių po santuokos nutraukimo šalims būtų sudėtinga gyventi po vienu stogu. Atsakovas jau 2 m. nemoka skolos už kreditą, t.y. nuo 2014 m. sausio 1 d. kuomet šalys nustojo vesti bendrą ūkį. Atsakovo skola pagal kreditus ieškovei jau sudaro 3325,32 EUR. Jam nemokant kredito dalies, bankas skolą išieškotų iš įkeisto turto dalies, kuri priklauso ieškovui, tokiu atveju nukentėtų ieškovės ir nepilnamečių vaikų interesai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką dėl išlaikymo priteisimo natūra. Išlaikymas vaikui turi būti realus, todėl sąžiningiausia ir protingiausia išlaikymą vyresniajai dukrai šiuo atveju priteisti atsakovui tenkančia kompensacija už turto dalį, kuri sudaro 11289,77 EUR išmoka. Ieškovas gaunamą pensiją naudoja tik savo reikmėms ir neteikia dukroms išlaikymo, taip atsitiko ir jo gauta išmoka išeinant iš darbo. Teismo sprendimu atmetus ieškovės reikalavimus tapo akivaizdu, kad ieškovė turės inicijuoti naujas bylas dėl susidariusios skolos bankui už atsakovo nemokamą kredito dalį ir dėl banko sutarčių nutraukimo dėl šios priežasties vaikai nebeturės gyvenamosios vietos. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad kreditorius sutiko modifikuoti prievolę.Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. J. su juo nesutiko ir prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, nepagrįsti ieškovės argumentai, jog šalių iki santuokos įgytas turtas, pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažintas bendrąją sutuoktinių nuosavybe. Ta aplinkybė, jog šalys tapo solidariai atsakingais bendraskoliais prievoliniuose kredito santykiuose su trečiuoju asmeniu, nesukuria pagrindo bendrosios nuosavybės teisinio režimo taikymui tokio kredito lėšomis įgytam turtui. Nevertinant to, kad ieškovė apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą pripažinti ginčo turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 str. pagrindu. Jis negalėtų būti tenkinamas ir tuo pagrindu, jog ji iš esmės gali būti taikoma tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių savo ar bendromis sutuoktinių lėšomis iš esmės pagerina kito sutuoktinio turtą šiam priklausantį asmeninės nuosavybės teise. Papildomą kreditą šalys gavo iš to paties kredituojančio banko asmeninės nuosavybės teise perpus valdomo namo remontui. Iš tų pačių lėšų buvo pagerintos vienodai kiekvienai iš šalių tenkančios turto dalys. Nors šalys po santuokos sudarymo gavo papildomą kreditą namo remontui tai galima laikyti bendromis lėšomis nebent tik šalių prievolių bankui solidarumo požiūriu. Kad apeliantė yra įvykdžiusi didesnę prievolės bankui dalį ieškinyje nebuvo įrodinėjama kaip atskiro reikalavimo pagrindas. Tačiau net ir tokios aplinkybės nesukuria teisinio pagrindo reikalauti priteisti ieškovės naudai atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį. Nors ir esant ribotoms galimybėms atsakovas teikia išlaikymą dukroms ir bankui.Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, sutuoktiniai santuokos metu nėra įgiję nekilnojamojo turto, tuo tarpu ginčo turtas yra įgytas iki santuokos sudarymo ir įregistruotas kaip dalinė nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė jokio pagrindo, kuriuo remiantis reikalauja priteisti ieškovei 1/2 dalies priklausančios atsakovui. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, jog sutiko modifikuoti prievolę ne tik su sąlyga, kad turtas bus pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe, bet ir su ta sąlyga, jog susitarimas bus pasirašytas iki 2016 m. sausio 25 d., tačiau sprendimas priimtas po šio termino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog po santuokos nutraukimo prievolės kylančios iš kredito sutarties yra solidarios kredito gavėjų prievolės ir tokios išlieka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės ir atsakovo pateiktų apeliacinių skundų ribose.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo vaikams priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos bei šalims iki santuokos įgyto turto ir sutuoktinių prievolių padalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus prijungti naujus įrodymus. Pažymėtina, jog pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Civilinio proceso kodekso 180 str. numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka nagrinėjamas skundžiamo teismo sprendimo priimto 2016 m. kovo 8 d. teisėtumas ir pagrįstumas. Kolegijos vertinimu, šalių pateikti įrodymai nėra reikšmingi sprendžiant dėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl atsisakytina juos priimti.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove iš atsakovo priteisdamas po 130 EUR išlaikymo mokamo periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės. Ieškovės reikalavimą dėl turto esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, padalijimo atmetė, motyvuodamas tuo, kad šis turtas nelaikytinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, todėl nedalintinas tarp sutuoktinių. Taip pat atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti prievolę bankui asmenine ieškovės prievole.Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jos reikalavimai priteisti jai iš atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, Vilniaus m. sav. ir priteisti atsakovui 11289,77 EUR kompensaciją. Kreditorinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui DNB bankas pripažinti asmenine ieškovės prievole ir priteisti iš atsakovui nepilnametės S. J. išlaikymui vienkartinę 11289,77 EUR išmoką. Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria išlaikymas vaikams priteistas nuo ieškovės kreipimosi su ieškiniu į teismą dienos ir prašo priteisti vaikams išlaikymą nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgdama į tai, kolegija pasisako dėl skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo vertindama ieškovės ir atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalims priklausantis turtas, esantis Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, Vilniaus m., negali būti dalinamas ir turėjo būti pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, priteisiant jį ieškovei, o atsakovui priteisiant 11289,77 EUR kompensaciją.Pažymėtina, jog CK 3.89 str. nustatyta, kuris turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe. Remiantis šia teisės norma asmenys, jau sudarydami santuoką, gali būti įgiję turto, be to, ir po santuokos sudarymo jie gali jo įgyti asmeninės nuosavybės teise. Galimas asmeninės nuosavybės pasikeitimas turtą pagerinus – turtas, santuokos metu iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita), gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.90 straipsnio 1 dalies turinį, yra nurodęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, jog iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012; kt.).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2003-10-07 sutartimi šalys įsigijo po ½ dalį 0,0609 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 0101-0075-1265), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, bei pastatas – sodo pastato (unikalus Nr. 1398-1003-1019), pastato – šiltnamio (unikalus Nr. 1398-1003-1022), pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. 1398-1003-1036), kitų statinių - kiemo statinių (unikalus Nr. 1398-1003-1040). Atsiskaitymui už minėtą turtą ieškovė ir atsakovas solidariai 2003-11-03 sudarė sutartį su banku dėl 52 697,52 EUR kredito suteikimo. 2004-07-17, t.y. po 8 mėn. nuo kredito sutarties sudarymo šalys susituokė. Remiantis byloje esančią DNB banko pažyma, 2015 m. spalio 22 d. įsiskolinimo likutis bankui pagal minėtą kredito sutartį yra 37175,03 EUR. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad 2005 m. spalio 29 d. kreditavimo sutartimi šalys pasiskolino iš banko papildomai 14 481,00 EUR sumą, kurią panaudojo gyvenamojo namo remontui. 2015 m. spalio 22 d. kredito likutis pagal minėtą sutartį – 10102,94 EUR. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra įrodymų, jog kreditai buvo dengiami iš ieškovės ar atsakovo asmeninių lėšų (CPK 178 str.).Kolegijos vertinimu, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, iš dalies sutiktina su apeliantės argumentais, jog nustačius, kad šalys kartu iš banko skolintomis lėšomis įsigiję ginčo turtą ir praėjus 8 mėn. susituokę, daugiau kaip 10 m. iš bendrų sutuoktinų lėšų mokėjo kreditą bankui, skolinosi lėšas minėto turto pagerinimui, pirmosios instancijos teismui sudarant sutuoktinių turto balansą, ginčo turtas turėjo būti pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti jai atsakovui priklausančią ginčo turto dalį, išmokant jam 11289,77 EUR kompensaciją.Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog kasacinis teismas, pasisakydamas dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo ir CK 3.127 straipsnio 3 dalies aiškinimo bei taikymo, yra išaiškinęs, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie būtų pakankamas pagrindas tenkinti jos reikalavimus priteisti atsakovui priklausančią ginčo turto dalį ar nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių principų. Pažymėtina, jog deklaratyvūs teiginiai, jog šalims esant konfliktiškuose santykiuose bus sunku valdyti bendros nuosavybės teise priklausantį turtą taip pat nėra pagrindas priteisti jai ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog suformuluotais reikalavimais iš esmės ieškovė siekia, jog iš atsakovo, kuris asmeninės nuosavybės teise neturi jokio kito nekilnojamojo turto, visas ginčo turtas būtų priteistas jai, o kompensaciją, kuri turėtų tekti atsakovui priteistina šalių nepilnametei dukrai. Kolegijos vertinimu, tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymėtina ir tai, jog tenkinus ieškovės reikalavimą dėl turto padalijimo, tačiau atmetus reikalavimą dėl išlaikymo vienkartine išmoka priteisimo iš atsakovo, ieškovei tektų pareiga sumokėti atsakovui 11289,77 EUR kompensaciją. Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis apie ieškovės gaunamas pajamas ir turimus įsipareigojimus, darytina išvada, jog tokio dydžio kompensacijos priteisimas ieškovei būtų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių našta.Esant nurodytoms aplinkybėms, netenkinus ieškovės reikalavimo priteisti jai asmeninės nuosavybės teise visą ginčo turtą, taip pat nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl reikalavimo modifikuoti sutuoktinių prievolę trečiajam asmeniui. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo išlaikymą vyresniajai dukrai vienkartine 11289,77 EUR išmoka. Pažymėtina, jog parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas gali būti priteisiamas: 1) periodinėmis išmokomis; 2) vienkartine pinigų suma; 3) tam tikru turtu. Nė vienai šių išlaikymo formų įstatyme nenustatyta prioriteto, tačiau išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu. Pažymėtina, kad teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Išlaikymas dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.).Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas gauna valstybinę karių pensiją, yra darbingo amžiaus, byloje nėra įrodymų apie sveikatos problemas, kurios įtakotų atsakovo nedarbingumą. Atkreiptinas dėmesys, jog vaiko teisė gauti išlaikymą turi būti realiai įgyvendinama. Taigi, nagrinėjamu atveju netenkinus ieškovės reikalavimo priteisti jai atsakovui priklausančią turto dalį, priteisiant atsakovui iš jos 11289,77 EUR kompensaciją, atsakovo turtinė padėtis neleistų sumokėti tokio išlaikymo šalių nepilnametei dukrai. Kolegijos vertinimu, toks ieškovės reikalavimas prieštarauja nepilnametės šalių dukters interesams, kadangi nei ieškovė, nei atsakovas pagal byloje esančius duomenis tokių santaupų neturi, todėl ieškovės reikalavimo tenkinimas pažeistų šalių nepilnametės dukters teisę gauti išlaikymą iš tėvo.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šalių turto, esančio Pavilnio Sodų 16-oji g. 19, Vilnius bendrąją sutuoktinių nuosavybe, tačiau ieškovei nepagrindus ieškinio reikalavimų, kurie būtų pagrindas padalinti ginčo turtą ne natūra ar nukrypstant nuo lygių dalių principo, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išlaikymas vaikams iš jo priteistas nuo ieškovės kreipimosi į teismą dienos, motyvuodamas tuo, kad ieškovė tokio reikalavimo nebuvo suformulavusi, be to neįrodė, kad atsakovas vaikams išlaikymo neteikė. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.Pažymėtina, jog CK 3.200 str. imperatyviai nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Taigi, apelianto argumentai, kad ieškovė privalėjo atskirai suformuluoti tokį ieškinio reikalavimą nėra pagrįsti. Pažymėtina, jog teisė į išlaikymą atsiranda nuo vaiko gimimo. Tuo atveju, jeigu tėvas (motina) vykdęs išlaikymo pareigą ją vykdyti nutraukia, išlaikymas priteisiamas nuo tada, kai tėvas (motina) pradeda nevykdyti pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė reikalavimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo suformulavo nuo pradinio ieškinio pateikimo teismui dienos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovei nurodžius aplinkybes, jog atsakovas vaikui išlaikymui lėšų neskiria, atsakovas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsakovui apeliaciniu skundu ginčijant šią teismo sprendimo dalį, įrodymų apie vaikams teiktą išlaikymą ginčo laikotarpiu taip pat nepateikta (CPK 178 str.). Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti mokėjimo nurodymai, pagrindžia aplinkybę, jog atsakovas šiuo metu vykdo savo kaip tėvo pareigą teikti išlaikymą, tačiau neatleidžia jo nuo pareigos teikti vaikams išlaikymą ginčo laikotarpiu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas materialinės teisės normas ir vadovaudamasis prioritetiniais vaikų interesų užtikrinimo principais, pagrįstai išlaikymą vaikams priteisė nuo bylos iškėlimo teisme dienos, todėl nėra teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kolegija atsižvelgdama į tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti ir apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos iš esmės yra vienodo dydžio (350 EUR), bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.