Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo SKG S.A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2297-553/2014 pagal ieškovo SKG S.A. ieškinį atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl perkančiosios organizacijos atlikto techninės dalies vertinimo ir atsisakymo teikti informaciją apie priimtus sprendimus neteisėtumo, išvadą byloje teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti pirkimą Nr. 140236, uždrausti atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudaryti viešojo pirkimo sutartį dėl pirkimo objekto iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje. Ieškovo vertinimu, vykdomo pirkimo sustabdymas atsakovui didelių nuostolių nesukels, o atsakovo vykdomos funkcijos bet kokiu atveju bus vykdomos, kadangi pirkimas susijęs tik su atsakovo taikomos informacinės sistemos modernizavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Papildomai Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovas teigė, jog atsakovo prašymas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemones yra nepagrįstas, nes neaišku, kokiu pagrindu atsirastų netiesioginiai nuostoliai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą sustabdyti pirkimo procedūras ir uždrausti atsakovui sudaryti viešojo pirkimo sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos ne tik CPK 145 straipsnio 1 dalyje, bet ir kituose įstatymuose, kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. CPK 423⁷ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas viešųjų pirkimų bylose be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taip pat gali taikyti viešojo pirkimo konkurso procedūrų sustabdymą, įpareigojimą perkančiajai organizacijai nesudaryti viešojo pirkimo sutarties ir kitas sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemones. Viešųjų pirkimų bylose teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais bei viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (CPK 423⁷ str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs pirkimo objektą, tai, kad jis yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis ir jų įsisavinimo terminas nagrinėjamu atveju yra labai aktualus, sprendė, jog siekiant apginti viešąjį interesą, būtina užtikrinti operatyvų viešojo pirkimo procedūrų užbaigimą, todėl netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, jog prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės neužtikrins viešojo intereso apsaugos, kadangi jo manymu, viešasis interesas nagrinėjamu atveju reikalauja ne operatyvaus, bet racionalaus lėšų panaudojimo, be to perkančiosios organizacijos prašymu, projekto įgyvendinimo, o kartu ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo terminai, gali būti pratęsti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog galiojantys įstatymai nepateikia viešojo intereso sampratos. Tai vertinamojo pobūdžio sąvoka, kurios turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką viešųjų pirkimų bylose viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi. Tokia viešojo intereso samprata kyla iš turiningųjų Viešųjų Pirkimų įstatymo (toliau tekste - VPĮ) tikslų – racionalaus lėšų panaudojimo, konkurencijos ir rinkos plėtros skatinimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančių priemonių užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005). Taigi viešojo intereso apsauga, sprendžiant ginčus viešųjų pirkimų srityje, turi apimti abu jo aspektus, nė vienas iš jų a priori neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu. Sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindais. Viešųjų pirkimų paskirtis ir tikslai sąlygoja, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumas, viešasis interesas reikalauja stabdyti viešojo pirkimo procedūras, siekiant išvengti nepagrįsto ir neracionalaus lėšų panaudojimo (VPĮ 3 str. 2 d., 95 str. 5 d.) ir užtikrinti, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (VPĮ 3 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1762/2010). Tik užtikrinus skaidrų ir racionalų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą, bus įgyvendinti nurodyti viešųjų pirkimų tikslai ir užtikrintas viešasis interesas. Kita vertus, viešųjų pirkimų metu gali būti siekiama įsigyti prekes, kurių neįsigijus, ar paslaugas, kurių nesuteikus skubiai, gali ženkliai nukentėti visuomenės ar jos dalies teisės ir teisėti interesai ir dėl to padaryta žala socialiai itin reikšmingoms vertybėms (sveikatai, aplinkai, valstybės saugumui ir pan.).

Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, šiuo atveju – pirkimo procedūrų teisėtumo užtikrinimui ir operatyviam pirkimo procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su vykdomo Pirkimo objektu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas užtikrinti tolesnį viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atkreipia dėmesį, jog nors nagrinėjamu atveju Pirkimo objektas (Muitinės deklaracijų pateikimo elektroniniu būdu taikant „vieno langelio“ principą elektroninės paslaugos teikimui reikalingos Vieno langelio informacinės sistemos kūrimo ir diegimo paslaugos)nėra gyvybiškai svarbus ir nereikalauja ypatingos darbų skubos (kaip pavyzdžiui vaistų ar moksleivių maitinimo pirkimų atveju), tačiau būtina įvertinti, jog Pirkimas vykdomas ne tik Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bet kartu ir kitų partnerių - Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Valstybės įmones Registrų centras. Pirkimas aktualus ne tik šių įstaigų siekiamam prioritetiniam tikslui – sukurti vieno langelio informacinę sistemą, sudarančią sąlygas ekonominių operacijų vykdytojams atliekant prekių importo, eksporto ir tranzito formalumus pateikti reikalingą informaciją ir muitinės deklaracijas bei gauti visą susijusią informaciją vienoje vietoje, bet ir įgyvendinti Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems“ įgyvendinimo priemonę. Siekiamos įdiegti sistemos aktualumas pasireiškia ir tuo, jog juo siekiama pagerinti Lietuvos, kaip tranzito šalies, įvaizdį, sumažinti eiles pasieniuose ir efektyvinti valstybės institucijų darbą.

Be šių nurodytų aplinkybių teismas pažymi, jog operatyvų procedūrų tęstinumą sąlygoja ir konkretūs projekto įgyvendinimo ir finansavimo terminai. Remiantis teismų praktika, sprendžiant klausimą dėl viešojo pirkimo procedūrų, kurios yra finansuojamos Europos Sąjungos fondo lėšomis, būtina įvertinti galimybes pratęsti finansavimo terminus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1519/2009). Atsakovo kartu su partneriais įgyvendinamas projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007-2013 metų finansavimo periodinėmis lėšomis ir paskutinės išlaidos, susijusios su periodo projektų įgyvendinimu gali būti patirtos ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio. Vieno langelio informacinės sistemos paslaugų kūrimo ir diegimo paslaugų suteikimo pabaiga yra 2015 metų sausio 28 d. Todėl įvertinus šias aplinkybes, bei tai, jog paslaugų teikimo trukmė yra 21 mėnesiai, net ir esant galimybei juos pratęsti, operatyvus viešųjų pirkimų procedūrų užbaigimas, siekiant įsisavinti struktūrinių fondų lėšas, bei įgyvendinti Lietuvos Respublikos institucijoms pavestas funkcijas šiuo atveju laikytini prioritetiniais tikslais, kurie kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti.

Teismas mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kitų argumentų ar įrodymų, dėl ko pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, apeliantas nenurodė, pagrindo kitais aspektais nagrinėti skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo apeliacinės instancijos teismas neturi (CPK 320 str.). Esant išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.