Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo G. K. (G. K.) ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. (V. P.) pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 3 punktą, nubaustas 200 MGL (25000 litų) dydžio bauda. Įskaičius kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2004 m. sausio 19 d. iki 2004 m. kovo 12 d. (54 dienas), Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio pagrindu vieną suėmimo dieną prilyginus dviejų MGL dydžio baudai, paskirta V. P. bausmė sumažinta iki 92 MGL (11500 litų) dydžio baudos.

R. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4, 9 dalių pagrindu prie paskirtos bausmės iš dalies pridėjus Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 20 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas ketveriems metams, atliekant ją pataisos namuose.

G. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. P., R. P. ir G. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu išteisintas G. D., bet dėl jo nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P., R. P., G. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino realizuoti didelį kiekį didelės vertės netikrų kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Nusikaltimas padarytas tokiomis aplinkybėmis:

2004-01-04 – 2004-01-09 laikotarpyje vykusių telefoninių pokalbių metu V. P. su asmeniu Nr. 5, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM), susitarus dėl susitikimo turint tikslą aptarti netikrų eurų pardavimo sąlygas, laiką ir vietą, 2004 m. sausio 13 d., apie 22.30 val., Vilniaus oro uoste, esančiame Rodūnės kelias 10a, susitiko su šiuo asmeniu bei asmeniu Nr. 12, kuriam taip pat taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal NVIM, ir supažindino juos su R. P., kurį V. P. iš anksto buvo suradęs netikrų eurų gavimo organizavimui. Vilniaus oro uosto kavinėje, dalyvaujant V. P., R. P. susitarė su asmeniu Nr. 5, jog pastarasis pirks 50000 netikrų eurų, sumokėdamas už juos 45 procentus tikrų eurų vertės. 2004 m. sausio 17 d., įslaptintiems asmenims Nr. 5 ir 12 pagal išankstinį susitarimą su V. P. atvykus į Vilniaus oro uostą, R. P. Vilniaus mieste ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų gautą 100 netikrų eurų nominalo banknotą perdavė V. P., kad šis 100 eurų banknotą pateiktų kaip netikrų eurų pavyzdį asmeniui Nr. 5. Tą pačią dieną, apie 13.25 val., Vilniaus oro uosto teritorijoje V. P. 100 netikrų eurų banknotą perdavė asmeniui Nr. 5, prieš tai iš pastarojo už netikrų eurų pavyzdžius gavęs 125 tikrus eurus, ir jiedu susitarė, jog 50000 netikrų eurų pardavimas įvyks 2004 m. sausio 19 d. Asmenims Nr. 5 ir 12 2004-01-19 atvykus į Vilniaus oro uostą, R. P., gavęs iš V. P. informaciją apie šių asmenų atvykimą, Vilniaus mieste susitiko su V. P. ir davė jam nurodymą Vilniaus oro uoste laukti žmogaus, kuris su taksi automobiliu į nurodytą vietą atveš ir jam perduos netikrus eurus. 2004-01-19, apie 16.45 val., R. P., atvykęs į Vilniaus oro uostą G. D. vairuojamu automobiliu XXXXXXXX v/n XXXXXXXX telefonu nurodė V. P. ateiti į šį automobilį turint tikslą paimti iš atvykusio su taksi automobiliu į oro uostą G. K. netikrus eurus. V. P. įsėdus į G. D. automobilį XXXXXXXX jame jau buvęs G. K. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų gautą didelį kiekį didelės vertės netikrų kitos valstybės apyvartoje esančių pinigų – 49700 eurų perdavė V. P., kuriuos jis savo automobiliu Audi A4, v/n XXXXXXXX nuvežė į asmenų Nr. 5 ir 12 buvimo vietą Vilniaus oro uosto teritorijoje. Šiems asmenims įsėdus į automobilį Audi A4, V. P. , gautus iš G. K. , 49700 netikrus eurus perdavė asmeniui Nr. 5, o asmuo Nr. 12 tuoj pat atnešė ir perdavė V. P. už netikrus eurus 22500 tikrų eurų. Abiems asmenims, kuriems taikomas anonimiškumas, išlipus iš automobilio, V. P., o taip pat R. P. ir G. K. buvo sulaikyti policijos darbuotojų.

V. P., R. P., G. K. buvo kaltinami, jog iš anksto susitarę su kitais tyrimu nenustatytais asmenimis dalyvaudami organizuotoje grupėje daryti sunkius nusikaltimus – įgyti, laikyti ir realizuoti didelį kiekį didelės vertės esančių kitų valstybių apyvartoje netikrų pinigų, pasiskirstė skirtingais vaidmenimis. Toliau veikdami pasipelnymo tikslais 2001-01-15 nenustatytoje vietoje iš nenustatytos tapatybės asmenų R. P., G. K. bei V. P. įgijo ir iki 2004-01-19 laikė pas G. K. didelį kiekį didelės vertės – ne mažiau 498 vienetų 100 nominalo netikrų eurų banknotų, kuriuos 2004-01-17 bei 2004-01-19 V. P., R. P. ir G. K. prie Vilniaus oro uosto pasikėsino realizuoti asmeniui, prisistačiusiam pirkėju, vardu Sergejus. Todėl jie buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 213 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos BPK 311 straipsnio 3 dalimi, 312 straipsnio 1, 4 dalimis, 313 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 2 dalyje ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pasak apelianto, byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitaciją inicijavo Baltarusijos Respublikoje aptiktas netikras 100 eurų banknotas. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos neturėjo jokių duomenų, jog R. P. turi ar realizuoja netikrus eurus. Apelianto teigimu, byloje taip pat nustatyta, kad R. P., nusikalstamą veiką imituojantiems asmenims prašant netikrų pinigų, jų neturėjo, o į paiešką įsijungė tik gero pažįstamo V. P. paprašytas. Todėl apeliantas nesutinka su teismo pozicija, jog ,,iš 2004-01-20 tarnybinio pranešimo matyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTVV I-ji valdyba 2004-01-09 gavo operatyvinę informaciją, jog V. P. užsiima netikrų pinigų platinimu dideliais kiekiais (b. l. 25, t. 1). Tai patvirtina ir byloje esantis Baltarusijos Respublikos VRM Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija komiteto raštas (b. l. 205-209, t. 2). Taigi, nusikalstamos veikos imitacijos modeliai: Nr. 87s, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sankcionuotas 2004-01-12, ir Nr. 154s, sankcionuotas 2004-01-19, buvo taikomi teisėtai.” Apelianto manymu, minėta nuostata dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelių, neatsako į esminį klausimą, ar be valstybės pareigūnų įsikišimo įvykis, už kurį nuteistas ginamasis, būtų prasidėjęs ir vystęsis. Apeliantas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” privalomas nuostatas, kuriose pažymima, kad modeliu gali būti tik ,,prisijungiama” prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų. Nusikalstama veika turi tęstis be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Pasak apelianto, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuosprendžiu nustatytos aplinkybės buvo galimos tik dėl operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Nei vienu, nei kitu modeliu nebuvo ,,prisijungiama” prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų. Įvykį, apelianto manymu, išprovokavo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos pareigūnai. Nė vienas skundžiamu nuosprendžiu nuteistų asmenų neturėjo tyčios realizuoti netikrus eurus. Todėl apeliantas daro išvadą, kad R. P., iki buvo pradėtas realizuoti nusikalstamą veiką imituojantis modelis, nerengė jokio nusikaltimo, o pagrindas nubausti R. P. kaip tik ir atsirado įsikišus valstybės pareigūnams, neteisėtai jiems pradėjus provokuojančius veiksmus. Pasak apelianto, teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų aplinkybių netyrė ir nevertino, o lakoniška frazė dėl nusikalstamas veikas imituojančių elgesio modelių pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigia teismo pareigos tai atlikti. Apeliantas cituoja Europos žmogaus teisių teismo 1998 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją (Cour Eur. D. H., arret Teixeira de Castro du 9 juin 1998, Recueil 1998-IV), kurios aplinkybės ir įvykių seka analogiški bylai, kurioje nuteistas R. P., kuriame teismas, be kita ko, nurodo, kad ,,netgi bylose, liečiančiose kovą su neteisėta prekyba narkotikais, įslaptintų agentų panaudojimas turi būti apribotas ir turi būti užtikrintos garantijos”. Apeliantas mano, kad dėl jo ginamojo procesas nebuvo nepriklausomas ir nešališkas. Kadangi neteisės pagrindu teisė negali atsirasti, apeliantas mano, kad, pripažinus, jog modelių panaudojimas ginamojo baudžiamojo persekiojimo pradėjimui buvo neteisėtas, darytina išvada, kad tokie neteisėti modelio dalyvių veiksmai ir jų pagalba gauti įrodymai negali sukurti teisėtų teisinių padarinių.

Nuteistasis G. K., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 312, 313, 326, 328, 329 straipsniais, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas teigia, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo atliekamas neteisėtai, nes pagal Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl NVIM taikymo pareigūnams imituoti nusikalstamą veiką galima tik tuomet, kai įstatymo nustatyta tvarka gauta duomenų apie asmens ruošiamą ar vykdomą nusikalstamą veiką. Pareigūnams leidžiama tik prisidėti prie jau vykdomos nusikalstamos veikos, negalima skatinti ar provokuoti asmens. Pasak apelianto, kaltinamasis V. P. neteisėtai, šiurkščiai pažeidžiant įstatymus, buvo įtrauktas į netikrų euro banknotų platinimą, dėl ko tolimesnis policijos pareigūnų tyrimas virto masiniu žmogaus teisių ir pasirinkimo laisvės suvaržymu. Apeliantas teigia, kad teismas, svarstant jo kaltės klausimą, visiškai nepaneigė jo versijos. Nuosprendyje nepaminėta, kodėl teismas apelianto parodymais netiki, nesvarstyti liudytojo T. L. parodymai, o liudytoja I. V. net nepaminėta. Pasak apelianto, teismas, svarstant kiekvieno asmens kaltės klausimą, privalo individualizuoti įrodymus, t. y. paminėti, kokie būtent duomenys patvirtina vieno ar kito kaltinamojo kaltę. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje įvardinta, kad apelianto dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina įrodymų visuma. Apeliantas su tuo nesutinka, teigdamas, kad įslaptintieji liudytojai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, slapto sekimo rezultatai, telefoniniai bei kiti slaptai daryti įrašai būtent ir įrodo, kad apeliantas nėra jokia forma prisidėjęs prie nusikaltimo vykdymo. Apeliantas teigia, kad, apklaustas teisiamajame posėdyje, kaltinamasis V. P. vienintelis nurodė, kad 2004-01-19 Vilniaus oro uoste esančioje automobilių aikštelėje jam įsėdus į G. D. automobilį BMW apeliantas jam padavė polietileninį maišelį, kuriame buvo vaizdajuosčių dėklai su netikrais euro banknotais, be to jis parodė, kad anksčiau apelianto nepažinojo ir niekuomet nebendravo. Apeliantas teigia, kad asmuo, su kuriuo apie tai nebuvo jokių derybų, negalėtų jam perduoti nusikaltimo dalyko. Pasak apelianto, V. P. nuo pat sulaikymo buvo įtakojamas pareigūnų, nes jam buvo žadėta švelnesnė bausmė, jeigu jis duos parodymus taip kaip nori pareigūnai. Apelianto manymu, nors nusikaltimo darymas prasidėjo nuo V. P., jis ieškojo netikrų eurų, įtraukė į nusikalstamą veiką R. P., tačiau jam paskirta bausmė – tik bauda. Pasak apelianto, V. P. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai ir atmesti, nes jie prieštarauja kaltinamųjų G. D., R. P., liudytojo T. L. parodymams. Apklaustas teisiamajame posėdyje R. P. prisipažino, kad bendravo su V. P. dėl suklastotų pinigų realizavimo. Jo parodymai apie nusikaltimo eigą pilnai atitinka surinktus byloje kitus įrodymus. R. P. neįvardino netikrų pinigų įgijimo šaltinio, bijodamas dėl savo šeimos saugumo, tačiau apelianto gynėjo paklaustas, ar apeliantas kaip nors prisidėjo prie suklastotų eurų platinimo, atsakė neigiamai ir patvirtino apelianto versiją, kad apeliantas buvo atvažiavęs pasiskolinti pinigų. Įvardintų kaltinamųjų ir liudytojų parodymai liko nepaneigti. Apeliantas pažymi, kad teismas nesiėmė veiksmų patikrinti įrodymų rinkimo teisėtumo ir nepalaikė gynėjų prašymo gauti tyrimo medžiagą iš Baltarusijos Respublikos. Apelianto nuomone, jam pareikštas kaltinimas pagrįstas vien teismo spėjimais ir samprotavimais, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę, nėra. Pasak apelianto, negalima teigti, kad jis atvežė netikrus euro banknotus, nenustačius, iš kur, kiek, kada ir pas ką juos įsigijo. Teismas negali apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti spėjimais bei prielaidomis, visos abejonės besąlygiškai turi būti sprendžiamos kaltinamojo naudai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 312 straipsnio 1 dalimi, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005-05-09 nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį dėl V. P., R. P. ir G. K. išteisinimo. V. P., R. P. ir G. K. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį dėl netikrų 49800 eurų įgijimo bei realizavimo ir nuteisti. V. P., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 200 MGL (25000litų) dydžio baudą. R. P. paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalių pagrindu prie paskirtos bausmės iš dalies pridėjus Kauno apygardos teismo 2004-07-20 nuosprendžiu paskirtą bausmę, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose. G. K. paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pasak apelianto, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl V. P., R. P. ir G. K. išteisinimo (dalyje dėl netikrų eurų įgijimo) - dėl išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto įstatymo. Teismo išvada, kad negalima inkriminuoti eurų įgijimo kaip kvalifikuojančios aplinkybės, kadangi nenustatytas nei laikas, nei aplinkybės bei asmenys, iš kurių R. P. ir G. K. gavo netikrus eurus, yra nepagrįsta, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu V. P., R. P. ir G. K. pareikštuose įtarimuose nurodyta, kad jie 2004-01-15 nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo ne mažiau 498 vienetų 100 nominalo netikrų eurų. Įtarimai suformuluoti tokia apimtimi, kiek buvo nustatyta tyrimo metu surinktais duomenimis, ir jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 187 straipsnio reikalavimus – nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas (nors jis ir tiksliai nekonkretizuotas valandomis bei minutėmis), vieta (kuri tiksliai nenustatyta) bei kitos aplinkybės (kad netikri eurai įgyti iš nenustatytų asmenų). Toks įtarimo formulavimas neprieštarauja ir Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.1 p. suformuotai teisminei praktikai. Byloje yra užfiksuotų telefoninių pokalbių tarp bendrininkų V. P. ir R. P. suvestinės (b. l. 153-154, t. 1), iš kurių turinio matyti, kad 2004-01-15 R. P. nurodo iškviesti asmenis – netikrų eurų pirkėjus, nes netikrus pinigus jau turi. Nors ir nepasakoma pas ką konkrečiai iš bendrininkų yra netikri eurai, tačiau šių duomenų pakanka nustatyti apytikslį įgijimo laiką. Pasak apelianto, teismas laiko, kad R. P. vieną 100 nominalo eurų kupiūrą gavo 2004-01-17, kurią iš karto perdavė V. P. realizuoti netikrų eurų tariamiems pirkėjams. Apelianto manymu, daikto perdavimas realizuoti negali būti padaromas jo neįgijus. Teismas ,,įgijimo” sąvoką pakeitė žodžiu ,,gavo”, tačiau pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną tai yra tapačios reikšmės žodžiai. Apeliantas pažymi, kad įgijimo sąvoka taip pat yra apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir pirmos kategorijos pirmtakų gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas” 11 punkte. Įgijimas – tai tokie veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna tokias medžiagas (šiuo atveju netikrus eurus). Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kita. Pasak apelianto, iš byloje esančių telefoninių pokalbių (b. l. 159-162, t. 1), vykusių tarp V. P. ir R. P., matyti, kad 2004-01-17 jie ketino realizuoti tariamiems pirkėjams visą sutartą 50000 netikrų eurų sumą, tą patvirtina ir garso įrašai, daryti atliekant operatyvinius veiksmus, kuriuose fiksuoti V. P. bei įslaptintų asmenų Nr. 5 ir r. 12 susitikimo metu įvykę pokalbiai (b. l. 94-110, t. 1). Iš jų turinio matyti, kad R. P. už visą sumą jau yra sumokėjęs nenustatytiems asmenims 500 eurų užstatą, todėl apeliantas daro išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina netikrų eurų įgijimo laiką. Minėto pokalbio metu V. P. priekaištavo asmenims, prisistačiusiems eurų pirkėjais, ir ragino juos nedelsti, o pirkti iš karto visą sutartą 50000 eurų sumą bei apie susidariusią padėtį telefonu informavo R. P. Tai, kad visas sutartas netikrų eurų kiekis buvo realizuotas tiktai 2004-01-19, kuomet į Vilniaus oro uostą 49700 netikrų eurų atvežė G. K. ir juos perdavė V. P., patvirtina aplinkybę, kad minėti pinigai buvo pirmiausia įgyti, o tik po to realizuoti. Pati netikrų pinigų įgijimo forma įtakos veikos kvalifikacijai pagal Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalį neturi.

Pasak apelianto, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nuteistųjų veika – netikrų eurų įgijimas ir pasikėsinimas juos realizuoti - iš objektyviosios pusės šio nusikaltimo sudėties vertintinas kaip vienas tęstinis nusikaltimas. V. P., R. P. ir G. K. tyčia vykdant šią nusikalstamą veiką buvo nukreipta įgyti netikrus pinigus ir juos realizuoti. Nors realizuota padirbta valiuta asmenims, veikusiems pagal NVIM, ir buvo kontroliuojama policijos pareigūnų, tačiau veika turėtų būti kvalifikuota kaip baigtinė, o ne pasikėsinimas. Pabaigto ir nebaigto nusikaltimo skirtumą lemia objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Baigtu nusikaltimu laikoma asmens veika, kuri turi visus būtinus tos rūšies nusikaltimo sudėties požymius, numatytus baudžiamajame įstatyme. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalies objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviais veiksmais, todėl bent vieno iš šių alternatyvių veiksmų atlikimas sudaro baigtinę nusikaltimo sudėtį. Šioje byloje yra nustatyta, kad nuteistieji pirmiausiai įgijo netikrus eurus, o tik paskesnis jų veiksmas buvo pasikėsinimas realizuoti, kurį jau kontroliavo policijos pareigūnai. Todėl, apelianto manymu, veikų kvalifikavimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos objektyvinę pusę sudarantį vieną veiksmą – netikrų eurų realizavimą kontroliavo policijos pareigūnai. V. P., R. P. ir G. K. veikė bendrininkų grupėje ir visi atliko bendravykdytojų vaidmenį, ką pripažino pirmos instancijos teismas. Taigi, bent vienam iš šių asmenų įgijus visą ar bent dalį netikrų eurų sumos, kurią jie buvo sutarę realizuoti asmenims Nr. 5 ir Nr. 12, veikusiems pagal NVIM, laikoma, kad veika padaryta visų asmenų kartu. Pasak apelianto, šios aplinkybės rodo, kad teismas neteisingai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas bei neteisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas.

Apelianto manymu, kadangi V. P. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip baigtas nusikaltimas, skiriant bausmę taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį sąlygų nėra. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės paskirties nuostatas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl bausmės skyrimo V. P. yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali paskirti švelnesnę bausmę. Laisvės atėmimo bausmės, kuri Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalyje numatyta kaip vienintelė bausmės rūšis, paskyrimas V. P. aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje.

Teismo posėdyje prokuroras prašė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo R. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo G. K. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis G. K. ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo R. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą patenkinti, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo R. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo G. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistojo R. P. gynėjo apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos neturėjo jokių duomenų, jog R. P. turi ar realizuoja netikrus eurus. Tačiau esama bylos medžiaga neduoda pagrindo manyti, kad nuteistieji buvo provokuojama realizuoti netikrus eurus.

Lietuvos įstatymai draudžia teisėsaugos institucijoms provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas tiek atliekant operatyvinę veiklą, tiek atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ikiteisminiame tyrime (Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos BPK 159 straipsnio 3 dalis). Jeigu atliekant operatyvinius veiksmus asmenys buvo kurstomi (provokuojami) padaryti nusikalstamą veiką, tokie veiksmai yra neteisėti, ir duomenys, surinkti atliekant šiuos veiksmus, yra gauti neteisėtais būdais. Šie duomenys negali būti laikomi įrodymais ( Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalis). Tokią praktiką formuoja ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos pavyzdžiai. Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta ir provokacijos samprata - tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Svarbiausias iš kriterijų, atribojantis nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir provokaciją yra nustatymas, iš kur kyla iniciatyva padaryti nusikaltimą. Jei nusikaltimo iniciatyva kyla iš asmens, kurio atžvilgiu buvo imituojamas nusikaltimas, toks asmuo nelaikytinas provokuojamu.

Bylos medžiaga rodo, kad šioje byloje 2004-01-12 tvirtinant NVIM Nr. 87s ir 2004-01-19 tvirtinant NVIM Nr. 154s, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūnai turėjo informacijos apie tai, kad V. P. užsiima netikrų pinigų platinimu dideliais kiekiais. Tai patvirtina Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos 1 valdybos 1 skyriaus vyresniojo tyrėjo 2004-01-20 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2004-01-09 buvo gauta operatyvinė informacija apie tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis V. P. užsiima netikrų pinigų platinimu dideliais kiekiais (b. l. 25, t. 1). Tai patvirtina ir byloje esantis Baltarusijos Respublikos VRM Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija komiteto raštas, iš kurio matyti, kad Baltarusijos Respublikos VRM Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija komitetas 2004m. sausio pradžioje buvo gavęs telefono numerį Lietuvos Respublikoje gyvenančio „V.“, kaip asmens, kuris užsiima didelio kiekio netikrų eurų platinimu (b. l. 205-209, t. 2). Tai patvirtina ir teisme apklaustas liudytojas Nr. 5, parodęs, kad jis paskambino prieš tai cituotame rašte nurodytu telefonu V., pasakė žinomą frazę apie atsarginių detalių pirkimą, iš tikrųjų reiškiančią norą įsigyti netikrų pinigų, ir su V. sutarė dėl susitikimo Vilniaus oro uoste 2004-01-13. Šio susitikimo metu V. P. nurodė kokiais banknotais gali būti netikri eurai, paaiškino, kad jų kaina bus ne mažiau kaip 45 procentai tikrų eurų. Pasakęs, kad kainų klausimus sprendžia kiti asmenys, jį bei kartu su juo buvusį liudytoją Nr. 12 nuvedė į oro uosto kavinę, kur supažindino su dviem vyriškiais, iš kurių vienas buvo R. P. Pastarasis dominavo pokalbyje ir sakė, kad 50000 netikrų eurų reikės užsakinėti.

Tokias pačias susitikimo bei pokalbių su V. P. bei A. P. aplinkybes nurodė ir įslaptintas liudytojas Nr. 12.

Nuteistasis V. P. pirmosios instancijos teisme taip pat neneigė, kad su asmeniu, pasivadinusiu „S.“ (taip save vadino liudytojas Nr. 5) telefonu sutarė kada susitiks Vilniaus oro uoste. Susitikus S. ir kartu su pastaruoju buvusį asmenį supažindino su R. P., kur S. su R. pradėjo kalbėti apie netikrų eurų įgijimą. Prieš tai jis buvo R. P. klausęs, ar galima gauti netikrų eurų ir šis buvo patvirtinęs, kad įmanoma.

Šie duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad NVIM buvo taikyti pagrįstai ir teisėtai, turint pirminę patikrintą informaciją apie V. P. nusikalstamą veiką platinant netikrus pinigus. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2005-10-18 raštuose nurodyta, kad NVIM Nr. 87s buvo sankcionuotas siekiant nustatyti „V.“ bendrininkus, užsiimančius netikrų pinigų gamyba, laikymu ir realizavimu, patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, taip pat apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą ir atsižvelgiant į tai, kad kitais būdais neįmanoma to padaryti. NVIM Nr. 154s buvo sankcionuotas siekiant nustatyti V. P. bendrininkus, užsiimančius netikrų pinigų gamyba, laikymu ir realizavimu, patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, taip pat apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą ir atsižvelgiant į tai, kad kitais būdais neįmanoma to padaryti (b. l. 161, 162 t. 6). Kaip matyti, NVIM nebuvo sankcionuoti konkrečiai prieš R. P. Tačiau iš Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 2 punkte nustatyto operatyvinės veiklos uždavinio - nusikalstamų veikų išaiškinimo, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymo - darytina išvada, kad NVIM gali būti taikomas ir ne prieš konkretų, bet ir prieš dar nenustatytą asmenį. Be to, svarbu tai, kad asmenys, atlikdami veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, jokio poveikio nuteistiesiems nedarė, jų veikimo ir laisvo apsisprendimo kaip elgtis neribojo, jų į nusikalstamą veiką neįtraukė bei tokiai veikai nepaskatino. Atvirkščiai, iš jau minėtų liudytojų Nr. 5, Nr. 12 ir nuteistojo V. P. parodymų matyti, kad R. P. į susitikimą oro uoste atvyko be NVIM veiksmus atliekančių asmenų pastangų, o pakviestas V. P., kuris pats taip pat turėjo visišką veikimo laisvę, nes į minėtą susitikimą atvyko tik pagal telefoninį pokalbį su įslaptintu liudytoju Nr. 5. Iš pastarojo liudytojo ir paties V. P. parodymų matyti, kad šio pokalbio metu V. P. savo noru sutiko susitikti abiems pokalbio dalyviams aiškiu klausimu (dėl netikrų eurų realizavimo aptarimo). NVIM veiksmus atliekantiems asmenims nereikėjo ir R. P. įkalbinėti ar dar kaip nors paveikti, kad šis darytų nusikalstamą veiką, atvirkščiai, R. P. iš karto pradėjo kalbą apie tai, kokio kiekio netikrų pinigų reikia ir dominavo pokalbyje. Todėl nėra pagrindo sutikti su nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad įvykį išprovokavo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos pareigūnai ir nė vienas skundžiamu nuosprendžiu nuteistų asmenų neturėjo tyčios realizuoti netikrus eurus.

R. P. gynėjo apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, pažymėta, kad modeliu gali būti tik ,,prisijungiama” prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų. Nusikalstama veika turi tęstis be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų.

Aišku, kad pasikėsinimas parduoti netikrus eurus įslaptintam liudytojui Nr. 5 be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų, nebūtų įvykęs. Tačiau tai liečia tik šį konkretų sandorį su konkrečiu netikrų pinigų įgijėju, o ne V. P. nusikalstamą veiką realizuojant netikrus eurus iš viso. Tai, kad net už Lietuvos Respublikos ribų buvo žinomas jo telefono numeris kaip asmens, pas kurį galima įgyti netikrų pinigų, ir tai, kad sandoriui reikalingiems veiksmams pradėti pakako V. P. iki tol nežinoto asmens skambučio, leidžia teigti, kad jo tęstinė nusikalstama veika būtų tęsusis ir be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Tuo ši byla pagal NVIM dalyvių elgesį nuteistųjų atžvilgiu nėra tapati EŽTT jurisprudencijos pavyzdžiui, esančiam 1998 m. birželio 9 d. sprendime Francisco Texeira de Castro prieš Portugaliją. Situacija šioje žmogaus teisių pažeidimo byloje, kurioje buvo pripažintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo kitokia. Byloje Francisco Texeira de Castro prieš Portugaliją nustatyta, kad du policijos pareigūnai, sukurstydami pareiškėją padaryti nusikalstamą veiką, kai nebuvo nieko (jokių kitų duomenų), kas rodytų, jog ji būtų padaryta be jų įsikišimo, peržengė slaptųjų agentų veiklos ribas. Šis įsikišimas ir jo panaudojimas ginčijamame baudžiamajame (teisminiame) procese reiškė, kad pareiškėjui nuo pat pradžių buvo galutinai atimta teisė į teisingą procesą. Ši byla nuo bylos Francisco Texeira de Castro prieš Portugaliją esmingai skiriasi dar ir tuo, kad operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių veiksmai buvo sankcionuoti įstatymo nustatyta tvarka, ko nebuvo dviem policijos pareigūnams veikiant prieš Francisco Texeira de Castro.

Todėl analogija su paminėta byla netaikytina ir pripažinti, kad NVIM taikytas neteisėtai bei tenkinti R. P. gynėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Nuteistasis G. K. nėra teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad jam pareikštas kaltinimas pagrįstas vien teismo spėjimais ir samprotavimais, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę, nėra.

Tai, kad į oro uostą netikrus eurus atvežė šis apeliantas įrodo nuteistojo V. P. parodymai, apie tai, kad G. K. automobilyje „BMW” jam padavė kasečių dėklus, kuriuose buvo netikri eurai. Tame automobilyje buvo ir R. P. Netikrus eurus jis (V. P.) turėjo perduoti pirkėjui „Sergejui“, o gautus iš pastarojo tikrus pinigus turėjo grąžinti R. P. (b. l. 45, t. 6). V. P. teisme patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Iš jų akivaizdžiai matyti, kad G. K. perduodamas paketą su netikrais eurais, žinojo paketo turinį, nes pats ar R. V. P. nurodė kiek netikrų eurų perduodama (b. l. 7 - 11, 60-65, t. 6). Tik pirmojoje apklausoje V. P. parodė, kad maišelį su pinigais paėmė iš taksisto (b. l. 4-5, t. 4). Šios apklausos duomenimis teismas nesivadovauja, nes ji aiškiai rodo, kad V. P. tada išvis buvo linkęs nepripažinti savo kaltės, neigė net tokias aplinkybes kaip pažintį su R. P., teigė, kad pas jį rasti 22500 eurų yra jo asmeniniai. Vėlesni jo parodymai gana nuoseklūs, duomenų, kurie rodytų, jog V. P. turi pagrindą apkalbėti G. K., ir kodėl būtent jį, nėra, todėl teismas šiais jo parodymais remiasi kaip įrodymu. Šie parodymai paneigia ir R. P. parodymus apie tai, kad G. K. nesusijęs su netikrų eurų platinimu. Taip teigdamas R. P. atsisakė nurodyti kitą netikrus pinigus atvežusį asmenį, negalėjo įtikinamai paaiškinti, kokiais reikalais laikotarpiu nuo 2004-01-13 iki 2004-01-19 16 kartų telefonu kalbėjosi su G. K. (b. l. 126-127, t. 1), aiškino, kad oro uoste prieš sulaikymą G. K. paskolino 1500 Lt įvairiomis kupiūromis. Tačiau iš G. K. asmens kratos protokolo matyti, kad pas jį tokios pinigų sumos nebuvo, rasti 1100 Lt buvo vienarūšėmis kupiūromis (b. l. 158-160, t. 3). Atsižvelgiant į tai, kad G. K. buvo sulaikytas tuoj po to, kai pabendravo su R. P. ir pinigų išleisti negalėjo, R. P. parodymai nelaikytini teisingais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais V. P., o ne R. P. parodymais apie G. K. atvažiavimo 2004-01-19 į Vilniaus oro uosto priežastį. G. D. parodymai taip pat nėra pagrindas netikėti V. P., nes šis išteisintasis motyvuodamas apsvaigimu nuo vaistų, nurodė negirdėjęs viso jo automobilyje tarp G. K., V. P. ir R. P. galėjusio vykti pokalbio. G. K. teiginys, kad asmuo, su kuriuo apie tai nebuvo jokių derybų, negalėtų jam perduoti nusikaltimo dalyko nėra pagrįstas. Nuteistieji veikė kaip grupė iš anksto susitarusių asmenų, todėl nėra būtina, kad visi grupės dalyviai aptartų veiksmus vieni su kitais (šiuo atveju, kad tai aptartų V. P. su G. K. ). Nuteistajam V. P. paskirta švelnesnė bausmė atsižvelgiant į visumą nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, todėl negalima sutikti su G. K. apeliacinio skundo teiginiu, kad V. P. paskirta bausmė patvirtina, jog šis davė neteisingus parodymus ir buvo įtakojamas pareigūnų, kurie, beje, bausmių neskiria.

Kad V. P. apie G. K. vaidmenį padarant nusikalstamas veikas sakė tiesą, patvirtina ir 2004-02-10 specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog ant tyrimui pateiktų maišelio su užrašais „MINIMA MEDIA MAXIMA“ (jame įvykio metu buvo kasečių dėklai su netikrais eurais) rasti pavieniai rudos spalvos akriliniai pluoštai, kurie yra bendro grupinio priklausomumo su atitinkamais pašaliniais pluoštais, rastais ant tyrimui pateiktos G. K. striukės (apie 20 pluoštų) ir ant R. P. striukės (apie 100 pluoštų; b. l. 5- 8, t. 2). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo T. L. parodymais apie tai, kad jis G. K. taksi automobiliu atvežė į Vilniaus oro uostą. Teismas taip pat rėmėsi jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kur liudytojas nurodė, jos išlipęs iš taksi automobilio, G. K. įsėdo į „BMW” markės automobilį.

Taigi, teigti, kad teismas nesvarstė T. L. parodymų, negalima. Tiesa, teismas atskirai nepasisakė dėl šio liudytojo parodymų dalies apie tai, ką G. K. turėjo su savim kai 2004-01-19 atvyko į Vilniaus oro uostą. Tačiau iš T. L. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis negali tiksliai pasakyti ar G. K. ką nors turėjo su savim, matė mobilųjį telefoną ir mažą rankinę.

Tai G. K. kaltės nepaneigia, nes 2 vaizdo kasečių dėklai ir mažas paketas, į kuriuos buvo sudėti netikri eurai, neužima daug vietos ir pagal gabaritus tai neprieštarauja „mažos rankinės“ gabaritams, o taksi vairuotoju dirbantis asmuo negali detaliai atsiminti visų keleivių bagažo. Tai jis patvirtino apklausos metu, nurodydamas, kad negali tiksliai pasakyti ką su savimi turėjo G. K. (b. l. 78-79, t. 1). Dėl to negalima sutikti su G. K., kad T. L. parodymai prieštarauja V. P. parodymams.

Pirmosios instancijos teismas iš tikro nevertino liudytojos I. V. parodymų. Ji pirmosios instancijos teisme parodė, kad būnant restorane G. K. kažkam skambino ir prašė paskolinti pinigų. Išvažiavęs pasiskolinti pinigų, jis negrįžo (b. l. 61-62, t. 6). Tai G. K. kaltės nei paneigia, nei patvirtina, nes G. K. galėjo turėti ir tokį tikslą, kokį nurodė liudytoja, tačiau tai, kad jis nuvežė netikrus eurus į oro uostą, įrodo anksčiau minėti įrodymai, kurie ir paneigia G. K. versiją apie jo patekimo į oro uostą aplinkybes. Šiame nuosprendyje jau pasisakyta dėl NVIM teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nuteistojo G. K. apeliacinio skundo motyvai dėl V. P. įtraukimo į netikrų euro banknotų platinimą pakartotinai neaptariami. Operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai su G. K. išvis nebendravo, todėl jo elgesiui įtakos padaryti negalėjo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepalaikė gynėjų prašymo gauti tyrimo medžiagą iš Baltarusijos Respublikos, nes jau minėtas byloje esantis Baltarusijos Respublikos VRM kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija komiteto raštas, patvirtina, kad kitos medžiagos apie nuteistuosius, tarp jų ir apie G. K. šis komitetas neturi (b. l. 205-209, t. 2).

Todėl netenkintinas ir nuteistojo G. K. apeliacinis skundas.

Byloje iš tikro nenustatyta kur, kada ir pas ką įgyti netikri eurai. Iš pirmosios instancijos teisme ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų pagrįstai nustatyta, kad nuteistieji veikė kaip grupė iš anksto susitarusių asmenų. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad negalima pasikėsinti realizuoti to, kas nėra įgyta. Todėl akivaizdu, kad nuteistųjų nusikalstama veika pasireiškė ir tuo, kad jie, veikdami kaip grupė iš anksto susitarusių asmenų, turėdami tikslą įgyti, laikyti ir realizuoti didelį kiekį didelės vertės esančių kitų valstybių apyvartoje netikrų pinigų, pasiskirstė skirtingais vaidmenimis. Toliau veikdami pasipelnymo tikslais 2001-01-15 nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų R. P., G. K. bei V. P. įgijo didelį kiekį didelės vertės – ne mažiau kaip 498 vienetų 100 nominalo netikrų eurų banknotų, ir juos iki 2004-01-19 laikė bei 2004-01-19 V. P., R. P. ir G. K. prie Vilniaus oro uosto pasikėsino realizuoti asmeniui, prisistačiusiam pirkėju, vardu S., išskyrus vieną netikrą 100 nominalo netikrų eurų banknotą, kurį R. P. 2004-01-17 perdavė V. P., kad šis 100 eurų banknotą pateiktų kaip netikrų eurų pavyzdį asmeniui prisistačiusiam pirkėju, vardu S. ir kurį V. P. tą pačią dieną perdavė asmeniui prisistačiusiam pirkėju, vardu S.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad negalima inkriminuoti netikrų eurų įgijimo, kadangi nenustatytas nei laikas, nei aplinkybės, nei asmenys, iš kurių R. P. ir G. K. gavo netikrus eurus, nėra pagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu V. P., R. P. ir G. K. pareikštuose įtarimuose nurodyta, kad jie 2004-01-15 nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo ne mažiau kaip 498 vienetų 100 nominalo netikrų eurų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.1 p. kalbant apie nusikalstamos veikos aprašymą, be kita ko pasakyta, kad „kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau“. Šioje byloje įtarimai suformuluoti tokia apimtimi, kiek buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, ir jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 187 straipsnio reikalavimus – nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas (nors jis ir tiksliai nekonkretizuotas valandomis bei minutėmis), vieta (kuri tiksliai nenustatyta) bei kitos aplinkybės (kad netikri eurai įgyti iš nenustatytų asmenų). Toks įtarimų formulavimas nelaikytinas kliūtimi apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Iš telefoninio pokalbio tarp V. P. ir R. P. turinio matyti, kad 2004-01-15 R. P. po 17 val paskambinęs V. P. nurodo iškviesti asmenis – netikrų eurų pirkėjus, nes „tuos visus dokumentus jau turi“ (b. l. 153-154, t. 1). Tai rodo, kad prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodytas netikrų eurų įgijimo laikas – 2004-01-15. Tai, kad visas netikrų eurų kiekis buvo realizuotas tiktai 2004-01-19, kuomet į Vilniaus oro uostą 49700 netikrų eurų atvežė G. K. ir juos perdavė V. P., išskyrus vieną netikrą 100 nominalo netikrų eurų banknotą, kurį R. P. 2004-01-17 perdavė V. P., kad šis 100 eurų banknotą pateiktų kaip netikrų eurų pavyzdį asmeniui prisistačiusiam pirkėju, vardu Sergejus ir kurį V. P. tą pačią dieną perdavė asmeniui prisistačiusiam pirkėju, vardu Sergejus, patvirtina aplinkybę, kad minėti pinigai buvo pirmiausia įgyti, o tik po to realizuoti. Pati netikrų pinigų įgijimo forma įtakos veikos kvalifikacijai pagal Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalį neturi.

Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalies objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviais veiksmais- pinigų suklastojimu, taip pat netikrų pinigų įgijimu, laikymu arba realizavimu. Kadangi vienas iš nusikalstamos veikos epizodų (netikrų pinigų įgijimas, turint tikslą realizuoti) nebuvo teisėsaugos organų kontroliuojamas, jis sudaro baigtą nusikaltimą, taigi ir visa nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Dėl šios priežasties panaikintina Vilniaus apygardos teismo 2005-05-09 nuosprendžio dalis dėl V. P., R. P. ir G. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį dėl netikrų 49800 eurų įgijimo ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis: V. P., R. P. ir G. K. pripažįstant kaltais dėl netikrų 49800 eurų įgijimo (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Kadangi padidėjo nusikalstamos veikos apimtis, nuteistiesiems skirtinos ir naujos bausmės. Nustačius, kad jie, tarp jų ir V. P. padarė baigtą nusikaltimą, pastarajam taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį sąlygų nebėra. Tačiau atsižvelgiant į prokuroro apeliacinio skundo ribas, į skunde nurodytas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės paskirties nuostatas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl bausmės skyrimo V. P. taikytina Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali paskirti švelnesnę bausmę. Laisvės atėmimo bausmės, kuri Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnio 2 dalyje numatyta kaip vienintelė bausmės rūšis, paskyrimas V. P., kurio parodymai buvo itin svarbūs tiriant ir nagrinėjant bylą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis, reglamentuojantis bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodo skiriant bausmę atsižvelgti ir į nusikalstamos veikos stadiją. Padidėjus G. K. ir R. P. nusikalstamos veikos apimčiai bei veiką vertinant kaip baigtą, paskirtos bausmės pagriežtintinos taip, kaip to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nes prašomas bausmės pagriežtinimas nėra per didelis ir neproporcingas padarytoms veikoms. Tuo prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005-05-09 nuosprendžio dalį dėl V. P., R. P. ir G. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį dėl netikrų 49800 eurų įgijimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: V. P., R. P. ir G. K. pripažinti kaltais dėl netikrų 49800 eurų įgijimo.

Šią veiką bei nuosprendžiu pripažintą veiką dėl pasikėsinimo realizuoti 49800 eurų kiekvienam jų kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį.

G. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį nuteisti ketveriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį nuteisti ketveriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis prie paskirtos bausmės iš dalies pridėti Kauno apygardos teismo 2004-07-20 nuosprendžiu paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteisti 200 MGL (25000litų) dydžio bauda.

Daiktinius įrodymus – audiokasetę „Sony FX 90“ ir minidiską „Sony“ grąžinti Lietuvos kriminalinės policijos biurui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo G. K. apeliacinius skundus atmesti.