- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-414/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- D. D.
- Nukentėjusysis
- E. Ž.
- Civilinis ieškovas
- E. Ž.
- Advokatai
- Vytautas Merkšaitis
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu iš D. D. nukentėjusiajai E. Ž. priteista 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 8049,34 Lt proceso išlaidų valstybei. Nukentėjusiajai – civilinei ieškovei E. Ž. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl turtinės žalos atlyginimo, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
D. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 29 d., apie 9 - 11 val., tikslesnis laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veiksmams, S. P. priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kybartuose, virtuvėje, tarpusavio ginčo su S. B. metu, tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius S. B. į galvos sritį bei tyčia koja spyrė ne mažiau kaip du kartus į krūtinės sritį, nuo ko pastarasis pargriuvo ant grindų bei ant jų stovėjusių kibirų, tuo S. B. padarė sužalojimus viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, liežuvyje, dešinėje kaktos pusėje, kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies viršutiniame voke, kraujo išsiliejimą po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais, krūtinkaulio, kairės pusės VI, VII, VIII, IX šonkaulių lūžimus, VII šonkaulio lūžimą su pasieninės pleuros bei plaučio audinio sužalojimu ir kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės ertmę, kairės plaštakos II – IV krumplių ir pirštikaulių nugariniuose paviršiuose. Nuo galvos sumušimo išsiliejus kraujui po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais S. B. 2006 m. sausio 29 d. apie 12 - 13 val. mirė. Tokiais veiksmais D. D. nužudė S. B. , t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti.
Apelianto teigimu, apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas be pagrindo jo gynybinę poziciją vertino, kaip siekimą išvengti bausmės, nepasisakė dėl jo bei jo gynėjo išsakytos gynybinės pozicijos ir argumentų, dėl nuteistąjį teisinančių įrodymų ir kitų svarbių bylai aplinkybių, o tik perrašė kaltinamąjį aktą bei paskyrė prokuroro paprašytą laisvės atėmimo bausmę. Be to, nepagrįstai konstatavo, kad tuoj po įvykio, jis išvykęs į užsienį, skambindavo tėvams ir teiraudavosi ar nepanaikinta jo paieška. Apeliantas nurodo, jog neigia kaltę tik todėl, kad inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nesutinka, kad jo kaltė įrodyta nuosekliais liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga ir mano, kad nuosprendis priimtas tik dėl liudytojų – S. P. , K. P. , E. S. parodymų, kuriems šioje baudžiamojoje byloje anksčiau buvo pareikšti įtarimai dėl to paties nusikaltimo. D. D. nurodo, kad iš karto po įvykio davė parodymus kaip liudytojas ir pranešė pareigūnams, kad turi lėktuvo bilietus ir ketina išvykti į Airiją dirbti (t. 4, b. l. 127). Nuosprendyje neteisingai nurodoma, jog jis skambindavo namo, klausinėdavo, ar jo ieško policija, kokia kardomoji priemonė jam taikyta, nes byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Apelianto teigimu, namo jis skambindavo tik pabendrauti su mama ir broliu asmeniniais reikalais, o klausimų apie paiešką ir bylos tyrimą neuždavinėjo. Be to, teismas klaidingai nurodė, kad jis bendraudavo su tėvu, nes jo tėvas mirė 2005 metais, todėl jis niekaip negalėjo su juo bendrauti telefonu. Nuteistasis mano, kad teismas prieštaringai konstatavo, jog konfliktas su S. B. įvyko dėl nuteistojo mirusio tėvo laidotuvių, nors pasak teismo, tiek prieš nukentėjusiojo S. B. žūtį, tiek po jos jis ir toliau bendrauja su mirusiu savo tėvu. Tokie klaidingi ir nelogiški duomenys yra surašyti kaltinamajame akte ir tokius nemotyvuotus ir nepagrįstus duomenis teismas perrašo nuosprendyje, todėl apeliantas abejoja teismo kompetencija ir nešališkumu.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nieko nepasisakė ir apie pasikeitusius liudytojų S. P. , K. P. , E. S. parodymus. Šių liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie ne kartą juos keitė, be to, patys yra ne kartą teisti už įvairius nusikaltimus, turėję reikalų su teisėsauga. Teismas nepagrįstai nustatė, kad jų parodymai yra nuoseklūs, nors minėti liudytojai bylos nagrinėjimo metu teisme negalėjo paaiškinti, kodėl šie parodymai visiškai pasikeitė. Ikiteisminio tyrimo pradžioje šiuos asmenis sulaikius, jie tvirtino vienas įvykio aplinkybes. Vėliau šių liudytojų parodymai tapo panašūs, todėl apeliantas mano, kad jie vieningai susitarė jį apkalbėti.
Nuteistojo teigimu, teismas nieko nepasisakė apie jį teisinantį įrodymą, t. y. 2006 m. vasario 2 d. Vilkaviškio r. PK vyr. tyrėjo J. G. pažymą dėl S. B. mirties priežasties nustatymo (t. 1, b. l. 163). Pažymoje nurodyta, kad gauta duomenų, jog 2006 m. sausio 29 d. tarp S. B. ir K. P. kilo ginčas, kurio metu E. S. ir K. P. pradėjo S. B. mušti, dėl to S. B. krito kryžium. Taip pat gauta duomenų, kad S. P. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus skambino broliui K. P. ir jie susitarė, jog duos parodymus prieš D. D. , t. y. sakys, kad jis užmušė S. B. . Apelianto manymu, ši pažyma patvirtina versiją, jog visi paminėti liudytojai susitarė dėl parodymų, norėdami išvengti atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo. Juolab, kad apklausiamas teisme S. P. patvirtino, jog skambino savo broliui iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus (t. 7, b. l. 17), tačiau aiškino, kad jie kalbėjo visai ne apie tai.
Be to, teismas neįvertino ir aplinkybės, jog S. P. ir K. P. , po 2006 m. sausio 29 d. įvykio buvo apžiūrėti medicinos ekspertų ir jiems buvo nustatyti įvairūs sužalojimai, kurie galimai galėjo atsirasti konflikto su S. B. metu (t. 1, b. l. 44, 47 – 49). Taip pat teismas neatsižvelgė į liudytojo A. K. parodymus, kuris nors ir nematė paties įvykio, tačiau parodė, jog S. P. , K. P. ir E. S. buvo girti ir agresyvūs, jį mušė žarstekliu, atėmė iš jo striukę (dėl to jiems iškelta baudžiamoji byla) bei liepė jam šokti (t. 2, b. l. 21 - 24, 31). To liudytojas nesakė apie apeliantą.
Liudytojai S. P. , K. P. ir E. S. teigė, kad konfliktas tarp nuteistojo ir S. B. kilo dėl to, kad pastarasis neatėjo į nuteistojo tėvo laidotuves. Tačiau apelianto teigimu, toks nužudymo motyvas nepagrįstas, nes tiek jis pats, tiek S. B. sugyventinė M. R. parodė, kad žuvusysis bendravo su nuteistojo tėvu L. D. , bei buvo jo laidotuvėse (t. 2, b. l. 17 – 18). Nuteistojo manymu, būtent paminėti liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, patys būdami įtariamaisiais, ir siekdami išvengti bausmės, apkaltino jį nusikaltimo padarymu.
Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad telekomunikacijų tinklais surinkta informacija patvirtina, jog liudytojai S. P. , K. P. ir E. S. davė teisingus parodymus, nes jie tarėsi, kaip palengvinti D. D. padėtį. Apelianto manymu, šis slaptas sekimo protokolas (2 t. b. l. 110 – 116) turėtų būti vertinamas kritiškai, nes telefoninių pokalbių įrašas buvo padarytas praėjus daugiau kaip trims su puse metų po nusikaltimo. Be to, tai buvo tų pačių, buvusių įtariamųjų pokalbių įrašai, ir tikėtina, jog jie žinojo, kad yra sekami, todėl turėdami tokią informaciją ir norėdami įrodyti esą nekalti, tendencingai toliau apkalbėjo nuteistąjį.
Atsižvelgus į tai, kad nuteistasis nusikaltimo nepadarė, jis mano, kad iš jo nepagrįstai priteista 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Juolab, kad jis nėra pagrįstas jokiais dokumentais ir įrodymais, o ir pati ieškovė pripažino, kad su žuvusiu tėvu S. B. mažai bendravo, nes pastarasis dažnai girtaudavo. Nepagrįstai buvo priteisti ir 8049,34 Lt proceso išlaidų atlyginimui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis D. D. bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam D. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis. Apygardos teismas, nuteistajam D. D. už kito žmogaus nužudymą paskirdamas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę bei kitas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes ir nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. D. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir negali būti vertinami, kaip pagrindas nuteistojo D. D. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes tokius jo apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ir visapusiškai ištirtų įrodymų visuma.
Nuteistasis D. D. , apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2006 m. sausio 29 d. apie 11 val. užėjo pas brolius P.. Bute buvo broliai K. ir S. P. , E. S. , ant grindų virtuvėje gulėjo S. B. , vėliau atėjo A. K. . Visi girtavo ir buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau jis negėrė. Po 10 minučių jis išėjo ir nuėjo į barą, kur vartojo alų ir degtinę. Bare buvo apie dvi valandas. Iš baro ėjo namo ir matė, kad prie K. ir S. P. buto atvažiavusi greitoji medicinos pagalba ir policija. Jis S. B. nemušė ir nežino kas tai padarė (t. 7, b. l. 34 – 35). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta tokius nuteistojo parodymus, nes juos paneigia kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Kartu atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas nepagrįstai nuteistojo gynybinę poziciją vertino, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš liudytojos A. Z. parodymų matyti, jog 2006 m. sausio 29 d. ryte, prieš išnešant į koridorių S. B. , per praviras P. buto duris matė ant lovos vyriškį vardu Darius (t. 7, b. l. 15). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad A. Z. atpažino D. D. kaip asmenį, kurį matė P. bute prieš išnešant S. B. į koridorių (t. 2, b. l. 54 – 56). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis įvykio metu buvo brolių S. ir K. P. bute. Iš betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų E. S. bei K ir S. P. parodymų matyti, jog jie iš esmės vienodai parodė, kad pas brolius K. ir S. P. girtavo nuo 2006 m. sausio 29 d., 9 val. ryto, apie 9 val. 30 min. atėjo E. S. . S. P. dar parnešė degtinės, po to atėjo D. D. . Visi virtuvėje prie stalo gėrė degtinę. Dar vėliau atėjo S. B. , vadinamas „čigonu". Girtaujant tarp nuteistojo D. D. ir nukentėjusiojo S. B. kilo konfliktas dėl nuteistojo tėvo, kurio metu nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgius ir pastarasis nukrito ant virtuvėje stovėjusių kibirų bei daugiau neatsikėlė (t. 7, b. l. 15 – 16, 16 – 17, 17 – 19). Tokius savo parodymus liudytojai K. P. , S. P. ir E. S. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei parodė, kokiomis aplinkybėmis D. D. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu (t. 2, b. l. 19 – 22, t. 3, b. l. 117 – 118, t. 4, b. l. 58 – 61). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas E. S. savo parodymų nekeitė ir juos patvirtino akistatos su D. D. metu (t. 4, b. l. 139 - 140). Liudytojų K. P. , S. P. ir E. S. parodymai apie tai, kas ir kuriuo metu atėjo į brolių K. ir S. P. butą, paneigia nuteistojo D. D. parodymus, jog į įvykio vietą jis atėjo jau po to, kai S. B. buvo sumuštas ir parvirtęs gulėjo virtuvėje. Kartu iš šių liudytojų parodymų matyti, kad būtent nuteistasis D. D. nukentėjusiajam sudavė du ar tris smūgius ranka bei du ar tris kartus spyrė ir nuo šių smūgių nukentėjusysis nukrito ant virtuvėje buvusių kibirų ir nebeatsikėlė. Tokius paminėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas iš kurio matyti, kad K. ir S. P. bute, virtuvėje šalia krosnies stovi du kibirai, vienas jų su šiukšlėmis, ant krosnies metalinio krašto rusvos spalvos dėmė (t. l, b. l. 10 – 13). Liudytojų parodymus apie nukentėjusiajam nuteistojo D. D. suduotų smūgių skaičių bei laiką, o taip pat ir aplinkybę, kad nukentėjusysis mirė nuo galvos sumušimo, patvirtina byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados. Iš teismo medicinos specialisto išvadų matyti, kad S. B. konstatuotas kraujo išsiliejimas po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais, krūtinkaulio, kairės pusės VI, VII, VIII, IX šonkaulių lūžimai, VII šonkaulio lūžimas su pasieninės pleuros bei plaučio audinio sužalojimu ir kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės ertmę, kraujosruva viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, liežuvyje, dešinėje kaktos pusėje, kraujosruvos dešinės akies vokuose, kairės akies viršutiniame voke, kairės plaštakos II-IV krumplių ir pirštikaulių nugariniuose paviršiuose. Kraujosruvos veide, viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimai po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galėjo būti padaryti artimu laiku vienas kitam ir gyviems asmenims vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Konstatuoti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip šešiais poveikiais, S. B. esant bet kokioje padėtyje. S. B. šonkauliai galėjo lūžti vienu momentu su krūtinkauliu, labai maža tikimybė, kad galėjo būti padaryta suduodant ranka, krentant ir kontaktuojant su riboto paviršiaus daiktais, kad ir keletą kartų, didesnė tikimybė, kad tai galėjo įvykti po labai stipraus poveikio koja į krūtinės vidurinę dalį ir šiek tiek į kairę pusę, bei S. B. gulint ant grindų ir krūtinės sritį paveikiant keliu ar pėda. S. B. plaštakoje konstatuotos kraujosruvos galėjo būti padarytos ginantis. S. B. po padarytų sužalojimų galėjo iki 2-3 val. laikotarpiu atlikti sąmoningus veiksmus. S. B. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, dėl to išsiliejo kraujas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Mirčiai tiesioginę įtaką turėjo poveikiai į galvos sritį, mažai tikėtina, kad konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti pačiam krentant ir kontaktuojant su aplinkos objektais (t. l, b. l. 19 - 21, 23, 26, 29, 32, 34). Šios teismo medicinos specialisto išvados taip pat patvirtina, kad nukentėjusiojo S. B. mirties priežastis buvo nuteistojo D. D. suduoti smūgiai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis D. D. suduodamas nukentėjusiajam stiprius smūgius ranka bei koja į gyvybiškai svarbius organus, t. y. galvą bei krūtinę, suvokė, kad kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir numatė, kad tokiais veiksmais gali ją atimti. Tačiau, duomenų, kad būtent tokių pasekmių nuteistasis norėjo ir siekė, byloje nėra. Visgi, įvertinus aplinkybę, kad D. D. sužalojęs S. B. nepasirūpino medicininės pagalbos jam suteikimu, sunkiai sužalotą nukentėjusįjį paliko gulėti įvykio vietoje, rodo, jog pasekmėms jis buvo abejingas. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. B. nuteistasis D. D. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Taigi, nuteistojo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo D. D. apeliacinio skundo argumentą, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo kaltė įrodyta nuosekliais liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga, tuo tarpu liudytojai K. P. , S. P. ir E. S. nuolat keitė parodymus, be to yra ne kartą teisti. Visų pirma, kolegija mano, kad vien ta aplinkybė, jog paminėti liudytojai buvo anksčiau teisti, negali būti vertinama, kaip pagrindas pripažinti jų parodymus nepatikimais. Antra, kolegija sutinka, kad iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojų K. P. , S. P. bei E. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme keitėsi, t. y. buvo ne visiškai nuoseklūs. Tačiau, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip pagrindas abejoti paminėtų liudytojų parodymų, duotų teismo posėdžio metu, objektyvumu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 2 dalimi, tik teismas kurio žinioje yra byla sprendžia ar byloje esantys duomenys laikytini įrodymais. Kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Kolegija, įvertinusi byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo liudytojų K. P. , S. P. ir E. S. vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose bei teisme duotais parodymais, kurie esminėse detalėse sutampa, vieni kitus papildo, be to, juos patvirtina byloje nustatytos objektyvios aplinkybės. To negalima pasakyti apie šių asmenų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pradžioje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje minėti liudytojai apskritai neigė matę kas smurtavo prieš nukentėjusįjį, vėliau tokius parodymus pakeitė nurodydami, jog smurtą vartojo būtent D. D. . Visų pirma kolegija atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje S. P. , K. P. ir E. S. buvo apklausiami, kaip įtariamieji, todėl jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, taigi neturėjo pareigos duoti teisingus parodymus. Antra, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, liudytojai pakankamai įtikinamai paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje davė neteisingus parodymus, nes norėjo padėti D. D. . Šią aplinkybę iš dalies patvirtina 2010 m. sausio 11 d. slapto sekimo protokolas su priedais, iš kurių matyti, kad liudytojai K. P. , E. S. kalba apie įvykį bei nurodo, jog davė nuteistajam D. D. palankius parodymus (t. 2, b. l. 110 – 116). Kartu atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad šis slapto sekimo metu padarytas įrašas turėtų būti vertinamas kritiškai, nes buvo padarytas praėjus daugiau kaip trims su puse metų po nusikaltimo, tai buvo pačių įtariamųjų pokalbių įrašai, ir tikėtina, jog jie žinojo, kad yra sekami ir todėl apkalbėjo nuteistąjį. Kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog įrašas padarytas praėjus ilgam laiko tarpui, nepaneigia fakto, kad liudytojai šio pokalbio metu kalbėjo tiesą, nes užfiksuoto pokalbio metu nurodytos aplinkybės esminėse detalėse atitinka E. S. parodymus duotus tiek 2006 m. vasario 7 d. (t. 3, b. l. 7 -8), tiek ir pirmosios instancijos teisme. Be to, liudytojas E. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nežinojo, jog jų atžvilgiu vykdomas slaptas sekimas (t. 7, b. l. 16). Duomenų leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje kolegija nenustatė. Taip pat kolegija byloje nenustatė duomenų, patvirtinančių D. D. nurodomas aplinkybes apie susitarimą jį apkalbėti.
Taip pat teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog liudytojas A. K. parodė, kad S. P. , K. P. ir E. S. įvykio dieną buvo girti ir agresyvūs, jį mušė žarstekliu, atėmė iš jo striukę bei liepė jam šokti, šiuo atveju negali būti pripažintos teisinančiomis nuteistąjį D. D. dėl S. B. nužudymo bei dėl šios veikos leidžiančios apkaltinti minėtus liudytojus. A. K. sužalojimo aplinkybių tyrimas yra atskiro proceso dalykas, kuriame turi būti priimti atitinkami procesiniai sprendimai ir ši aplinkybė neleidžia preziumuoti, kad minėti asmenys vartojo smurtą ir S. B. atžvilgiu.
Kartu kolegija mano, jog nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojai K. P. , S. P. ir E. S. neteisingai nurodė tarp nuteistojo ir S. B. kilusio konflikto priežastį, t. y. kad nuteistasis smurtavo dėl to, kad nukentėjusysis nebuvo jo tėvo laidotuvėse. Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad tiek nuteistasis, tiek S. B. sugyventinė M. R. parodė, kad žuvusysis buvo nuteistojo tėvo laidotuvėse. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad konfliktas galėjo kilti nukentėjusiajam ir nuteistajam susiginčijus dėl pastarojo tėvo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tik liudytojas K. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog girdėjo kaip D. D. nukentėjusiajam priekaištavo dėl to, kad šis tariamai neatėjo į jo tėvo laidotuves. Tačiau nei K. P. , nei S. P. , nei E. S. negalėjo tiksliai atsiminti tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vykusio pokalbio tikslaus turinio. Visgi, visi aukščiau paminėti liudytojai iš esmės vienodai parodė, kad konfliktas kilo būtent po ginčo dėl mirusio D. D. tėvo. Kolegijos manymu, ši konflikto priežastis pakankamai įtikinama, juolab, kad iš bylos medžiagos (liudytojų K. ir S. P. , E. S. , A. K. parodymų) matyti, jog nuteistasis D. D. įvykio metu girtavo ir buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir negalėjo visiškai adekvačiai vertinti nukentėjusiojo pasakytų žodžių.
Atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad 2006 m. vasario 2 d. Vilkaviškio r. PK vyr. tyrėjo J. G. pažyma dėl S. B. mirties priežasties nustatymo, laikytina nuteistąjį teisinančiu įrodymu. Išties, pirmosios instancijos teismo posėdyje paminėtas įrodymas tirtas nebuvo. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atlikusi byloje įrodymų tyrimą, kurio metu buvo ištirta paminėta pažyma bei liudytojo J. G. 2010 m. sausio 15 d. duoti parodymai, konstatuoja, kad šis įrodymas nepaneigia D. D. kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pastebėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareigūno J. G. surašytoje pažymoje pateiktą operatyvinę informaciją dėl S. B. mušimo aplinkybių. Pats J. G. apklauso metu negalėjo įvardinti šių operatyvinių duomenų šaltinio (t. 1, b. l. 164 – 165). Taigi, nėra galimybės šių duomenų patikimumo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tuo tarpu visi aukščiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, kad prieš S. B. smurtavo tik D. D. . Kolegijos manymu, pažymoje nurodytos aplinkybės greičiau sutampa su liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais apie tai, kaip jis buvo verčiamas šokti bei mušamas (t. 2, b. l. 20 – 21). Kartu atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad J. G. pažyma patvirtina jog S. P. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus skambino broliui K. P. ir jie susitarė, kad duos parodymus prieš D. D. . Išties, aplinkybės, kad S. P. iš tardymo izoliatoriaus skambino K. P. , neneigė ir patys liudytojai, tačiau kolegija pastebi, kad byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų (telefoninių pokalbių išklotinių, sekimo protokolų) patvirtinančių šių asmenų pokalbio turinį. Patys K. P. ir S. P. neigė, jog būtų taręsi duoti parodymus prieš D. D. . Liudytojas J. G. taip pat negalėjo paaiškinti iš kur gavo tokią informaciją bei nurodė, kad galbūt apie tai jam sakė pats K. P. . Kolegija mano, kad nėra įtikinama, jog pats K. P. pareigūną galėtų informuoti apie jam pačiam nepalankias aplinkybes.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog S. P. ir K. P. , po 2006 m. sausio 29 d. buvo nustatyti įvairūs sužalojimai, kurie galimai atsirado konflikto su S. B. metu (t. 1, b. l. 44, 47 – 49). Visų pirma kolegija pastebi, kad liudytojas K. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sužalojimai jo plaštakoje buvo padaryti darbe, dirbant su mediena, o liudytojas S. P. parodė, kad galvos sužalojimus patyrė įvykio dieną krisdamas ir atsitrenkdamas į stalo kampą (t. 7, b. l. 17, 18). Antra, iš 2010 m. sausio 6 d. specialisto išvados Nr. KG 1/10(09) matyti, jog S. P. padarytas sužalojimas galėjo būti padarytas jam krentant, o iš tos pačios dienos specialisto išvados Nr. KG 2/10(09) matyti, jog sužalojimai K. P. galėjo būti padaryti darbinės veiklos metu. Taigi, vien skunde nurodomos specialisto išvados, nesant byloje kitų įrodymų, negali būti vertinamos, kaip patvirtinančios, kad paminėti asmenys smurtavo prieš nukentėjusįjį S. B. . Taigi, toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas vertintinas kaip prielaida ir remiantis vien šiomis specialisto išvadomis, liudytojus K. P. ir S. P. kaltinti nukentėjusiojo S. B. nužudymu nėra pagrindo.
Kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog jis skambino namo, klausė ar jo ieško policija, kokia kardomoji priemonė jam taikyta, be to, klaidingai nurodė, kad jis bendraudavo su tėvu, nors jo tėvas miręs. Pastebėtina, jog iš byloje esančio 2008 m. vasario 20 - 28 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolo nustatyta, kad D. D. bendravo su mama ir broliu. To neneigė ir pats nuteistasis. Iš užfiksuoto pokalbio turinio matyti, jog nuteistasis domėjosi jo atžvilgiu paskelbta paieška bei sienų kontrole, klausė ar niekas neatvažiuoja į namus (t. 5, b. l. 93 – 100). Taigi, apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis kalbėdamas su motina domėjosi bylos eiga. Išties nuosprendyje padaryta klaida nurodant, kad jis paskambinęs bendravo su tėvu, tačiau kolegija konstatuoja, kad ši klaida neturi įtakos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nelaikytina aplinkybe, rodančia teismo šališkumą. Kartu kolegija atmeta nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, jog teismas buvo šališkas, nes tariamai nuosprendyje perrašė kaltinamąjį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog apygardos teismas įvertinęs visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes sutiko su valstybinio kaltinimo nuomone ir nuosprendį grindė kaltinamajame akte išdėstytais įrodymais, negali būti vertinama, kaip aplinkybė verčianti abejoti teismo nešališkumu.
Skirdamas nuteistajam D. D. bausmę teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes: D. D. padarė labai sunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą, kurio pasekmės neatstatomos. Jis pats nedirba, neteistas, administracine tvarka nebaustas, kitos jo asmenybę charakterizuojančios medžiagos byloje nėra. Taip pat teismas įvertino, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas pagrįstai nuteistajam D. D. skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII -1968 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. vasario 11 d.). Tokia bausmė paskirta nepažeidžiant BK VII skyriuje numatytų taisyklių ir nėra aiškiai per griežta. Kolegijos patikrintoje bylos medžiagoje nėra jokių kitų palankių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios leistų labiau švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.