Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas A.Piesliakas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.1., 2.4.5.2.1., 2.4.7.

2010 m. spalio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., ir paskirta jam 20 (dvidešimties) MGL, t. y. 2600 Lt dydžio bauda.

Iš UAB „B“ priteista G. P. 3425,80 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; iš V. J. - 6547,20 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2009-02-08 apie 17.22 val., vairavo automobilį „VW Golf“, v.n. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Viršuliškių gatvės ir Laisvės prospekto sankryžoje dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų „Kelių eismo taisyklių“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-07-16 nutarimo Nr. 768 redakcija, toliau - KET) 34 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, buvo nepakankamai atidus, nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, sankryžoje sukdamas į dešinę iš Viršuliškių gatvės į Laisvės prospektą nedavė kelio į jo važiavimo krypties eismo juostą Laisvės prospekte įėjusiai pėsčiajai G. P. ir ją partrenkė. Įvykio metu G. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. ir pasikėsino pagrobti

Be to, skunde pažymima, jog teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais liudytojų O. R. ir T. Š. parodymais, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas liudytojos A. G. parodymais, kuri priešingai nei minėti liudytojai nėra nukentėjusiosios draugė ir nėra suinteresuota bylos baigtimi. Liudytoja A. G., aiškiai mačiusi įvykį, patvirtino, jog nukentėjusioji buvo partrenkta ne pėsčiųjų perėjos ribose, o maždaug 5 metrų atstumu už jos ir šie jos parodymai atitinka specialisto išvadą. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus turėjo remtis 2009-11-27 specialisto išvada Nr. 11-2693 (09), kurioje nurodyta, kad negalima spręsti, kurio eismo dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Pažymi, jog apylinkės teismas, nepavykus pašalinti esančių byloje abejonių, jas turėjo aiškinti kaltinamojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų bei padarė teisingas išvadas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindė prielaidomis bei netinkamu bylos duomenų vertinimu. Kolegija laiko, kad šis apelianto teiginys paneigtas byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Nukentėjusioji G. P. nuosekliai parodė, kad per gatvę ėjo užsidegus žaliam šviesoforo signalui, sustojus automobiliui antroje eismo juostoje, ji pėsčiųjų perėjos ribose ėjo link skiriamosios juostos. Ties ketvirtos eismo juostos vidurio, pajuto smūgį į kairę koją ir užkrito ant ją partrenkusio automobilio dangčio, buvo nublokšta į orą ir versdamasi nuo variklio dangčio nukrito ant važiuojamosios kelio dalies gerokai toliau nuo pėsčiųjų perėjos.

Liudytojai O. R. ir T. Š. patvirtino nukentėjusiosios parodymus bei tą aplinkybę, jog P. automobilis parbloškė pėsčiųjų perėjos ribose.

Priešingai nei nurodoma skunde, liudytoja A. G. nematė paties momento, kada automobilis parbloškė pėsčiąją. Iš jos parodymų seka, kad ji išgirdo smūgio garsą bei vėliau pamatė kaip verčiasi automobilio partrenkta mergina. Todėl akivaizdu, jog ši liudytoja negali nei patvirtinti, nei paneigti išvadų apie nukentėjusiosios partrenkimo vietą. Tai konstatuota ir apylinkės teismo nuosprendyje.

Teismo medicinos specialisto išvada konstatuota, jog G. P. padaryti sužalojimai kairėje kojoje bei nubrozdijimai kairiame skruoste.

Iš LTEC specialisto išvados seka, kad pėsčiosios partrenkimo metu V. J. vairuojamas automobilis važiavo 30-40 km/h greičiu. Pėsčiosios partrenkimo metu jos kūnas buvo bloškiamas į priekį, žiūrint automobilio „VW Golf“ važiavimo kryptimi. V. J., sankryžoje sukdamas į dešinę, privalėjo duoti kelią pėsčiajai, kurios judėjimo kryptį jis kirto ir tokiu būdu automobilio vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti G. P. partrenkimo. Šioje kelio situacijoje V. J. veiksmai – sankryžoje sukdamas į dešinę nedavė kelio Laisvės pr. važiuojamąją dalį kirtusiai pėsčiajai ir ją partrenkė – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jeigu pėsčioji judėjo ne pėsčiųjų perėja, tai jos veiksmai turėjo priežastinį ryšį su įvykio kilimu. Nenustačius, kurioje vietoje įvyko pėsčiosios partrenkimas, negalima spręsti, kurio eismo dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (b.l. 54-59).

Apeliaciniame skunde kategoriškai teigiama, jog nenustatyta G. P. partrenkimo vieta bei, kad ji ėjo ne per perėją, todėl reikėtų vadovautis paminėta specialisto išvados dalimi, jog šioje situacijoje negalima spręsti, kurio eismo dalyvių veiksmų pasekoje kilo autoįvykis. Tačiau kolegija tokį skundo teiginį vertina kritiškai, kaip prieštaraujantį anksčiau paminėtiems bylos įrodymams, t.y. nukentėjusiosios, liudytojų O. R. ir T. Š. parodymams, teismo medicinos specialisto išvadai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuodugniai išanalizuotos visos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, V. J. veika atitinka BK 281 str. sudėtį. Šioms išvadoms kolegija pritaria. Akivaizdu, jog sutinkamai su KET 34 p. reikalavimais, sankryžoje sukdamas į dešinę ar į kairę vairuotojas privalo praleisti į jo važiavimo krypties bet kurią juostą įėjusį pėsčiąjį. Taigi, V. J., sukant į dešinę ir važiuojant į ketvirtąją Laisvės prospekto eismo juostą, o nukentėjusiajai įžengus į ketvirtąją eismo juostą, V. J. privalėjo sustabdyti transporto priemonę ir praleisti pėsčiąją, nepaisant to, kad jai iki apelianto judėjimo eismo juostos reikėtų eiti dar dvi eismo juostas. Tačiau jis to nepadarė ir minėtą KET reikalavimą pažeidė.

Apylinkės teismas atsižvelgė į teismo medicinos specialisto išvadą, į kitus bylos įrodymus ir kritiškai vertino V. J. teiginį, neva nukentėjusioji, bėgdama per gatvę, pati atsitrenkė į automobilio dešinį sparną. Kolegija pritaria nuosprendžio teiginiui, jog šią V. J. versiją paneigia ir automobilio techninės apžiūros metu konstatuoti apgadinimai, t.y. sulaužytas kairės pusės veidrodėlis, deformuotas stogas automobilio priekinėje dalyje bei sulaužytas kairės pusės valytuvas (b.l.7-16). Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog jei nukentėjusioji būtų atsitrenkusi į automobilį, kaip teigia V. J., būtų nustatyti kitokie sužalojimai nukentėjusiajai bei kitose vietose būtų apgadintas automobilis.

Apeliacinio skundo teiginys, kad nuosprendyje aprašytas neįtikėtinas, objektyviais duomenimis neparemtas nukentėjusiosios kontakto su automobiliu mechanizmas, atmestinas kaip prieštaraujantis anksčiau išdėstytoms išvadoms ir neatitinkantis byloje esantiems duomenims.

Kolegija, spręsdama klausimą dėl V. J. kaltės taip pat atsižvelgia ir į suformuotą teismų praktiką šio pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje Nr. 2K-189/2005 konstatavo, kad kelių eismo taisyklės įsakmiai įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos, būti itin atidžiam ir imtis atitinkamų veiksmų, būtent: praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio dalį pėsčiuosius. Iš V. J. baudžiamosios bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pėsčiųjų perėja buvo pažymėta atitinkamu kelio ženklu ir žymėjimu važiuojamoje kelio dalyje, taigi, perėja buvo vizualiai aiškiai matoma. Artėdamas prie jos apeliantas turėjo numatyti, kad į važiuojamąją dalį gali išeiti pėstieji, todėl privalėjo būti itin atidus – prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad prireikus galėtų laiku sustabdyti automobilį.

Taigi, kolegija mano, pagrįsta skundžiamo nuosprendžio išvada, jog bylos duomenys nepatvirtina V. J. teiginio, kad G. P. pati pažeidė KET reikalavimus ir dėl to kilo autoįvykis.

Kolegija, padariusi išvadą, jog dėl autoįvykio kaltas nuteistasis V. J., atsižvelgdama į LAT suformuotą teismų praktiką, mano, kad neturi pareigos išsamiai ir detaliai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (LAT nutartis Nr. 2K-398/2009).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.