Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2013-09-17 · Civilinė byla Nr. 2A-1766-603/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-09-17
Bylos Nr.
2A-1766-603/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-19283-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
Ieškovas
AB „Lietuvos dujos“
Atsakovas
D. J. J.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1766-603/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19283-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 45.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto AB „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo D. J. J.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas AB „Lietuvos dujos“ (toliau – ieškovas) prašė priteisti iš atsakovo D. J. J. (toliau – atsakovas) 100,44 Lt skolą už sunaudotas gamtines dujas ir suteiktas paslaugas, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 1995-01-14 sudarė Gamtinių dujų teikimo sutartį Nr. 12197993 (toliau – Sutartis). Šalys 2008-01-29 susitarė dėl naujų sąlygų ir sudarė naują Gamtinių dujų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 12197993. Minėtų sutarčių pagrindu ieškovas tiekė dujas, o atsakovas įsipareigojo nustatytais terminais atsiskaityti už suvartotas gamtines dujas, tačiau pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nesumokėdamas už suteiktas paslaugas. Nuo 2008-01-01 visi buitiniai vartotojai už suvartotas gamtines dujas moka pagal dvinarį tarifą, t.y. kiekvieną mėnesį moka pastoviąją tarifo dalį ir kintamąją tarifo dalį už kiekvieną suvartotą kubinį metrą dujų. Atsakovas gamtinių dujų nevartojo, tačiau sistemingai nemoka pastoviosios gamtinių dujų tarifo dalies. Atsakovas ne kartą buvo ragintas gera valia sumokėti įsiskolinimus, susidariusius nuo 2008-02-01 iki 2011-12-31, tačiau jis skolos nesumokėjo. Atsakovas buvo informuotas apie tai, kad jam yra skaičiuojama pastovioji gamtinių dujų tarifo dalis. Atsakovas dujomis nesinaudojo, bet prašymo nutraukti dujų teikimą nepateikė, sutarties nutraukimo neinicijavo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Sutarties 4.2. punktą, atsakovas įsipareigojo laiku ir teisingai deklaruoti suvartotą dujų kiekį ir mokėti už suvartotas dujas. Šį įsipareigojimą atsakovas įvykdė visiškai.

Atsiliepime į ieškinį tretieji asmenys su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, atitinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2008-02-01 nevartojo dujų, tačiau jam buvo skaičiuojama pastovioji kainos dalis, kurios suma yra 100,44 Lt. Apie apskaičiuotą mokestį atsakovas buvo informuotas išsiuntus 2010-10-13 reikalavimą Nr. 41V ir 2011-03-18 reikalavimą Nr. 41V dėl nepriemokos sumokėjimo. Atsakovas nesutinka mokėti dujų pastoviosios kainos dalies, remdamasis šalių 2008-01-29 sudaryta neterminuota Sutartimi Nr. 12197993. Minėtos Sutarties 6 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti už suvartotas dujas kas mėnesį pagal dujų pristatymo vietoje įrengto skaitiklio rodmenis tiekėjo (ieškovo) nustatytomis kainomis. Teismas pripažino šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi ir sutiko su atsakovo argumentu, kad Sutartimi nenumatytas kainos skaičiavimas taikant tarifą, nenustatytas jo taikymo pagrindas, neaptarta kitokia galima skaičiavimo metodika. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti ieškovo atstovės argumentus, kad Sutartis Nr. 12197993 yra parengta pagal standartines sąlygas, kurios suderintos su Valstybine vartotojų teisių apsaugos taryba. Be to, suderinimas neatleidžia nuo pareigos standartines sąlygas parengusią šalį informuoti, kad dujų kaina nebepriklauso tik nuo suvartoto jų kiekio, o ji skaičiuojama pagal dujų tarifo (kainos) dedamąsias bei susitarti dėl pakeistos atsiskaitymo tvarkos, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.223 straipsnis. Nors Sutartis Nr. 12197993 yra viešoji (CK 6.161 straipsnis), tačiau jai taip pat taikomos įstatyme numatytos bendrosios sąlygos dėl jos pakeitimo ar nutraukimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas, priėmęs sprendimą atsiskaitymą organizuoti pagal dvinarę gamtinių dujų kainą, turėjo kreiptis į atsakovą dėl Sutarties 6 ir 7 punktų pakeitimo (CK 6.385 straipsnio 1 dalis), kad jis galėtų nuspręsti, ar nori nutraukti sutartį (CK 6.390 straipsnio 1 dalis), ar tęsti sutartinius santykius. Teismo vertinimu, ieškovas, neįvykdęs pareigos susitarti dėl pakeistos sutarties sąlygos, sutrukdė atsakovui, kaip vartotojui, naudotis savo teisėmis, todėl negali reikalauti apmokėjimo pagal Sutartimi nenumatytą metodiką, todėl ieškovo ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Sutarties 6 punktu vartotojas įsipareigojo mokėti už suvartotas dujas kas mėnesį pagal dujų pristatymo vietoje įrengto skaitiklio rodmenis tiekėjo (ieškovo) nustatytomis kainomis. Tiekėjo (ieškovo) buitiniams vartotojams nustatomos kainos yra dvinarės, jas sudaro kintama ir pastovi kainos dalis. Dujų kainas pagal vartotojų grupes (pogrupius) tiekėjas skelbia viešai pagal įstatymų reikalavimus likus 1 mėnesiui iki jų įsigaliojimo. Atsakovas pažeidė Sutarties 6 punkto nuostatas, nes nesumokėjo pastoviosios kainos dalies. Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2006-04-21 nutarimu Nr. 10-65 pripažino, kad ieškovo gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sąlygos neprieštarauja įstatymuose nustatytiems sąžiningumo kriterijams. 2007 m. atsakovas suvartojo tik 40 m3 per metus, todėl priklausė vartotojų kainų grupei, suvartojančiai nuo 0 m3 iki 90 m3 per metus, kuri už suvartotas gamtines dujas mokėjo vienanare dujų kaina. Nuo 2008 m. atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 4-471 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių“ pakeitimo“, kuriuo pakeisti buitinių vartotojų pogrupiai – visi buitiniai vartotojai pagal suvartojamų dujų kiekį buvo suskirstyti į tris pogrupius, iš kurių pats mažiausias pogrupis buvo nustatytas suvartojantiems nuo 0 m3 iki 800 m3 per metus; už suvartotas gamtines dujas visi vartotojai moka dvinare kaina (tarifu), t.y. kiekvieną mėnesį moka pastoviąją kainos (tarifo) dalį, nepriklausomai nuo suvartojamo gamtinių dujų kiekio, ir kintamąją kainos (tarifo) dalį. Atsakovas turi teisę Sutartį nutraukti, tačiau to nepageidauja.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas privalo vykdyti vamzdynų priežiūrą nepaisant to, ar buitinis vartotojas dujas vartoja, ar ne. Atsakovo mokėtina kaina už dujas turi priklausyti nuo suvartotų dujų kiekio, todėl nevartodamas dujų, atsakovas neprivalo už jas mokėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos 2006-04-21 nutarimo Nr. 10-65, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-05-20, 2008-01-24, 2007-11-23, 2008-12-23, 2010-05-25, 2009-11-24 pažymas. Apelianto pateikti dokumentai priimami, kaip tenkinantys CPK 314 straipsnyje nurodytą atvejį, - kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Bylos duomenys tvirtina, kad šalys 2008-01-29 sudarė gamtinių dujų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 12197993 (b. l. 21). Teismas konstatavo ir šalys neginčija, jog jų sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis, todėl sutarčiai taikytinos CK nuostatos, nustatančios vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių ypatumus (CK 6.383 straipsnio 4 dalis). Taip pat šalių sudaryta Sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161, 6.383 straipsniai). Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.383 straipsnio 1 dalį, energijos pirkimo - pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja pateikti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį, abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai reglamentuojami ne vien bendrosiomis CK normomis, taikytinoms visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams, tačiau ir specialiosiomis, t. y. dujų pirkimą – pardavimą reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu (toliau – Gamtinių dujų įstatymas), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-02-05 įsakymu Nr. 43 patvirtintomis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis ir jų vėlesniais pakeitimais (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008-03-12 įsakymu Nr. 4-89 patvirtintu gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašu (toliau – Aprašas) ir kitais poįstatyminiais teisės aktais).

Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2008-02-01 iki 2011-13-31 nesumokėjo ieškovui pastoviosios gamtinių dujų tarifo dalies pagal AB „Lietuvos dujos“ valdybos nustatytas ir Komisijos patvirtintas kainas. Ieškovo teigimu, skola susidarė, nes atsakovas nemokėjo pastoviosios kainos dalies. Atsakovas ginčija savo prievolę mokėti pastoviąją kainos dalį motyvuodamas tuo, kad kadangi atsakovas gamtinių dujų nevartoja, iš ieškovo kitų paslaugų negauna, todėl pastarajam neprivalo mokėti jokių mokesčių.

Pagal šalių sudarytos Sutarties 2 punktą, šalys, vykdydamos sutartį, vadovaujasi Gamtinių dujų įstatymu, Taisyklėmis, kitais teisės aktais ir Sutartimi. Pagal Sutartis 6 punktą, vartotojas už suvartotas dujas moka kas mėnesį tiekėjo nustatytomis dujų kainomis. Dujų kainas pagal vartotojų grupes (pogrupius) tiekėjas skelbia viešai, įstatymų nustatyta tvarka ir terminais (b.l. 21).

Vadovaujantis CK 6.385 straipsnio 4 dalimi, energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualios Energetikos įstatymo redakcijos 9 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas. Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualios Energetikos įstatymo redakcijos 17 straipsniu, Gamtinių dujų įstatymo redakcijos 23 straipsniu, Komisija parengia ir patvirtina gamtinių dujų perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo ir tiekimo kainų nustatymo metodikas. Konkrečias perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo, paskirtojo tiekimo kainas, neviršijančias nustatytų kainų viršutinių ribų, kiekvienais metais nustato dujų įmonės. Komisija, patikrinusi ir nustačiusi, kad buitiniams vartotojams nustatyti tarifai apskaičiuoti nesilaikant kainų/tarifų nustatymo reikalavimų, nustatytų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikose, kad jos diskriminuoja vartotojus ar yra klaidingos, pateikia dujų įmonėms nurodymus dėl konkrečių kainų ir tarifų skaičiavimo. Jei dujų įmonės nevykdo Komisijos reikalavimo, Komisija vienašališkai nustato konkrečias kainas/tarifus. Šios nuostatos išdėstytos Aprašo 15 punkte, pagal kurį konkrečias perdavimo, laikymo, skirstymo, tiekimo kainas bei dujų kainas buitiniams vartotojams nustato dujų įmonės. Vadovaujantis Aprašo 15 punktu, buitinis vartotojas moka už patiektas dujas ir suteiktas paslaugas. Dujų kainą sudaro tiekimo, perdavimo, laikymo, skirstymo paslaugų kaina ir pačių dujų kaina. Dujų kainos dedamosios buitiniams vartotojams skelbiamos viešai. Pagal Aprašo 16 punktą, sudarydamas sutartį buitinis vartotojas pasirenka vartotojų grupę (pogrupį), kuriai jis nori būti priskirtas, atsižvelgdamas į turimus buitinius dujinius prietaisus ir dujų vartojimo paskirtį, buitinio vartotojo grupė (pogrupis) tikslinama ir dujų kaina perskaičiuojama pagal kalendoriniais metais buitinio vartotojo faktiškai suvartotą dujų kiekį. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad dujų sektoriuje kainos yra reguliuojamos, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – Komisija) nustatant viršutines kainų ribas arba, energetikos įmonei nesilaikant kainų nustatymo tvarkos, nustatant kainas, dėl to ieškovas, nustatydamas vieną iš sutarties su buitiniais vartotojais sąlygų – konkrečią gamtinių dujų kainą – negali veikti išimtinai savo nuožiūra.

Byloje įrodyta, kad nuo 2000 m. buitiniams vartotojams, išskyrus buitinius vartotojus, per metus suvartojančius nedidelį dujų kiekį (b.l. 48-49), o nuo 2008-01-01, atsižvelgiant į Lietuvos respublikos ūkio ministro 2007-11-12 įsakymą Nr. 4-471, kuriuo pakeisti buitinių vartotojų pogrupiai, t.y. buitiniai vartotojai pagal suvartojamų gamtinių dujų kiekį suskirstyti į tris pogrupius, iš kurių pats mažiausias pogrupis nustatytas suvartojantiems nuo 0 m3 iki 800 m3 per metus (b.l. 50), - visiems buitiniams vartotojams nustatomas gamtinių dujų tarifas yra dvinaris (b.l. 51-52), t.y. susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies. Teisėjų kolegija atmeta kaip skubotai, nesusipažinus su bylos medžiaga ir gamtinių dujų sektoriaus poįstatyminiais teisės aktais pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovas nepagrindė, kas sudaro atsakovui skaičiuojamą pastoviąją dujų kainą, jos viršutinę ribą. Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualios Gamtinių dujų įstatymo redakcijos 23 straipsniu, buitiniams vartotojams taikomą tarifą sudaro: prognozuojamų dujų (produkto), konkrečių perdavimo, skirstymo, laikymo, skystinimo, tiekimo kainų bei skirtumo tarp ankstesnio tarifų galiojimo laikotarpio prognozuotų ir faktinių dujų (produkto) kainų suma. Reguliuojamų kainų nustatymo metodikose turi būti numatytos būtinos investicijos, užtikrinančios efektyvią, saugią sistemų veiklą, ir normatyvinis pelnas šiai veiklai užtikrinti. Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualios Energetikos įstatymo redakcijos 17 straipsniu, Komisija nustato dujų tiekimo kainų viršutines ribas vadovaudamasi Komisijos 2007-07-31 nutarimu Nr. O3-54 patvirtinta Gamtinių dujų kainų viršutinių kainų ribų skaičiavimo metodika, Komisijos 2008-08-29 nutarimu Nr. O3-107 patvirtinta Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika. Konkrečios dujų tiekimo kainos buitiniams vartotojams skaičiuojamos pagal dujų tiekimo kainų nustatymo metodikas. Šias metodikas parengia ir kartu su kainų skaičiavimais Komisijai patvirtinti pateikia dujų įmonės. Ieškovas pateikė Komisijos pažymas dėl gamtinių dujų kainų buitiniams vartotojams patvirtinimo, iš kurių matyti atskiros kainų dedamosios. Iš Komisijos patvirtintų gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikų matyti, kad į gamtinių dujų tarifą už kubinį metrą yra įskaičiuojama importuojamų gamtinių dujų kaina, išlaidos jų pristatymui iki vartotojo (perdavimas ir skirstymas vamzdynais), lėšos būtinos saugumui ir patikimumui užtikrinti, tiekėjui nustatoma leistina uždirbti pelno norma ir mokesčiai. Pastoviąją tarifo dalį sudaro dujų tiekimo kaina, perdavimo kainos dalis už pajėgumus, t.y. galios (pralaidumo užtikrinimui) magistraliniuose dujotiekiuose rezervavimui.

Kaip matyti iš galiojusio ir tebegaliojančio teisinio reguliavimo, buitinių vartotojų mokama gamtinių dujų kaina (tarifas) priklausė nuo vartotojo suvartotojo gamtinių dujų kiekio, atsižvelgiant į kurį, vartotojas priskiriamas atitinkamam vartotojų pogrupiui ir jam taikoma tuo laikotarpiu atitinkamam vartotojų pogrupiui nustatyta gamtinių dujų kaina (tarifas). Pagal Aprašo 16 punktą, buitinio vartotojo grupė (pogrupis) tikslinama ir dujų kaina perskaičiuojama pagal kalendoriniais metais buitinio vartotojo faktiškai suvartotą dujų kiekį. Iš teismui pateiktos pažymos apie abonentą (b.l. 72-77) matyti, kad atsakovas kasmet nuo 2005 m. mokėjo ieškovui dvinarę gamtinių dujų kainą, išskyrus 2007 m., kuriais suvartojo tik 40 m3 per metus, todėl priklausė vartotojų kainų grupei, suvartojančiai nuo 0 m3 iki 90 m3 per metus, kuri už suvartotas gamtines dujas mokėjo ne dvinare, o vienanare gamtinių dujų kaina. Iš išdėstyto matyti, kad ieškovas nepritaikė buitiniams vartotojams iš esmės naujos atsiskaitymo tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, jog ieškovas turėjo kreiptis į atsakovą dėl Sutarties pakeitimo, sudarydamas galimybę atsakovui nutraukti Sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi dujų kainas pagal vartotojų grupes (pogrupius) tiekėjas skelbia viešai ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki jų įsigaliojimo (ginčo teisiniam santykiams aktualios Energetikos įstatymo redakcijos (nuo 2007-05-19 iki 2008-11-24, nuo 2008-11-25 iki 2009-01-31) 15 straipsnio 3 dalis), atsakovas turėjo teisę ir galimybę vienašališkai Sutartį nutraukti pagal Sutarties 24 punktą, apie tai raštu pranešęs ieškovui prieš 10 dienų (CK 6.390 straipsnio 1 dalis) ir atsikaitęs dujų įmonei už patiektas dujas ir suteiktas paslaugas.

Byloje įrodyta, kad Komisija buvo patvirtinusi ieškovo nustatytas gamtinių dujų kainas, galiojusias atskirais skolos susidarymo laikotarpiais (b.l. 51-53, 55-67), be to, Komisija 2008-12-29 nutarimu Nr. O3-219 nustatė gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams, galiojusias nuo 2009 m. sausio 1 d. (b.l. 54). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Komisijos nutarimų, kuriais patvirtintos/nustatytos gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams, atitikties CK 1.2 straipsnyje įtvirtintam sutarties laisvės principui, CK 6.385 ir 6.388 straipsniams, nes CK 6.385, 6.388 straipsniai leidžia specialiuose teisės aktuose nustatyti kainos nustatymo taisykles bei apmokėjimo taisykles ne pagal apskaitos prietaisų (ar ne vien pagal apskaitos prietaisų) rodmenis. Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnyje numatyta dujų įmonės pareiga apie numatomus kainų pasikeitimų tiesiogiai (raštu ar kitais būdais) informuoti vartotojus. Byloje nepaneigti teismo posėdyje ieškovo atstovės duoti paaiškinimai, kad atsakovui pranešimai paštu buvo siunčiami 2007 m. gegužės mėn., 2008 m. birželio, rugsėjo ir kitus mėnesius, iš viso – 11 laiškų (b.l. 81). Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis Aprašo 40 punktu, atsakovas, abejodamas ieškovo reikalavimų pagrįstumu, galėjo reikalauti iš dujų įmonės informacijos apie dujų kainas ir teikiamas paslaugas ir(ar) paaiškinimo, kokiu pagrindu dujų įmonė skaičiuoja nepriemoką, taip pat kreiptis į Komisiją, kuri išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių kainų ir tarifų taikymo. Kadangi atsakovo ir Komisijos nustatyti tarifai buvo paskelbti viešai, atsakovas įstatymo nustatyta tvarka jų neginčijo, todėl privalo sumokėti už dujas ir paslaugas pagal nustatytas tarifus.

Vadovaujantis Aprašo 28 punktu, buitinis vartotojas, naudojantis dujas savo buitinėms reikmėms, gali naudoti tiek dujų, kiek jam reikia. Taigi, nors atsakovas gamtinių dujų nevartojo, tačiau šalių sudarytos Sutarties nenutraukė, kadangi ji yra galiojanti, ieškovas privalo būti nuolatos pasirengęs pagal Taisyklių 39 punktą užtikrinti patikimą, saugų dujų tiekimą iki atsakovo dujų pristatymo vietos, - tokiam tikslui būtinas skirstomųjų ir magistralinių dujotiekio tinklų pralaidumo užtikrinimas (pajėgumų buitiniams vartotojams rezervavimas), - šios išlaidos padengiamos per pastoviąją gamtinių dujų tarifo (kainos) dalį. Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pažeidė Sutarties 6 punkte numatytus įsipareigojimus, nes nesumokėjo ieškovui pastoviosios kainos dalies.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šalių sudaryta Sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, suderintas su Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Ieškovas pateikė Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos 2006-04-21 nutarimą Nr. 10-65, kuriame konstatuota, jog ieškovo gamtinių dujų pirkimo – pardavimo sutarties projekte numatytos sąlygos neprieštarauja įstatymuose nustatytiems sąžiningumo kriterijams (b.l. 103).

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir už dujas ir paslaugas pilnai nesumokėjo nustatyta tvarka, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos Sutarties 6-8 punktų nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė šalių teisinius santykius ir gamtinių dujų kainų buitiniams vartotojams nustatymą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko neteisingai išsprendė bylą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 330 straipsnis). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinys tenkintinas, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas susidaręs įsiskolinimas. Iš atsakovo priteistinos procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-12-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 142,00 Lt žyminio mokesčio išlaidos pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme (b.l. 2, 17, 100) (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o valstybės naudai – 13,51 Lt dydžio išlaidos procesiniams dokumentams įteikti (CPK 92, 96 straipsniai). Nors ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5,00 Lt už Gyventojų registro tarnybos išrašą ir 3,00 Lt už VĮ „Registro centro“ pažymą, tačiau šis prašymas netenkintinas, nes ieškovas nepateikė šių išlaidų dydį ir apmokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos dujos“ (juridinio asmens kodas 120059523) iš atsakovo D. J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100,44 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-12-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 142,00 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. J. Janušausko (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (sumokant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė TeisėjaiAndrutė Kalinauskienė Andžej Maciejevski