Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. P1-212P „Dėl viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto T. G. atleidimo iš užimamų pareigų“ teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorė 2020 m. kovo 4 d. priėmė įsakymą Nr. P1-212P, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2, 3 ir 6 punktais, Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. V-720 redakcija), 1.3 papunkčiu, atsižvelgdama į VšĮ „Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centras” 2017 m. spalio 13 d. įrašą medicininėje knygelėje, kuriuo atleido Mažeikių rajono savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus vyriausiąjį specialistą T. G. iš užimamų pareigų, kaip netekusį specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, numatytos viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-3033, 4.8 papunktyje.

Ginčui aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kuriame numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš užimamų pareigų, kai valstybės tarnautojas įstatymu nustatyta tvarka netenka specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

Nustatyta, kad 2012 m. gegužės 10 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. P1-190P, nuo 2012 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo priimtas į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A1-1423 patvirtino viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyriaus darbuotojų savigynai skirtų specialiųjų priemonių panaudojimo taisykles. Taip pat Mažeikų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. gegužės 29 d. priėmė įsakymą Nr. A-1-1101 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos darbuotojų privalomų sveikatos tikrinimų tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio pagrindu kas du metus tikrinama Mažeikių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų sveikata.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. Al-3033 pagrindu, nuo 2018 m. gruodžio 28 d. buvo patvirtintas viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas ir šio pareigybės aprašymo 4.8 papunkčiu buvo nustatytas specialusis reikalavimas, atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus naudoti D kategorijos ginklą (elektrošoką), lazdą ir dujų aerozolinį balionėlį.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo sąlyga – atsiradimas ar nustatymas fakto (aplinkybės), dėl kurio valstybės tarnautojas nebegali tęsti tarnybos. Šiuo atveju atsakovei pagrindas taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktą buvo aplinkybė, kad pareiškėjo asmens medicininėje kortelėje 2017 m. spalio 4 d. yra įrašas, kuris patvirtina, kad pareiškėjas su D kategorijos civiliniu ginklu dirbti negali (Dgn. F25.1). 2018 m. gruodžio 18 d. patvirtintas pareigybės aprašymas galiojo atsakovei priimant skundžiamą įsakymą Nr. P1-212P. Nagrinėdamas ginčą dėl administracinio akto, kuriuo valstybės tarnautojas atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktą, teismas neturi pagrindo revizuoti specialiojo reikalavimo pagal kurį atitinkamų valstybės tarnautojo pareigų užėmimas yra siejamas su tam tikros specialios teisės turėjimu, nustatymo pagrįstumą. Atitinkamų specialiųjų reikalavimų nustatymo pareigybės aprašyme pagrįstumas gali būti tikrinamas nagrinėjant administracinį ginčą dėl akto, kuriuo patvirtintas pareigybės aprašymas, taip pat sprendžiant tarnybinius ginčus, susijusius su karjeros valstybės tarnautojo pareigybės (-ių) panaikinimu dėl įstaigos (tarnybos) ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar veiklos organizavimo pakeitimų, kai yra būtina įvertinti, ar atitinkama pareigybė buvo realiai panaikinta. Dėl išvardytų priežasčių pagal šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyką ir jo ribas nėra pagrindo revizuoti 2018 m. pareigybės aprašymo 4.8 papunktyje įtvirtinto specialiojo reikalavimo nustatymo pagrįstumą. Esant konstatuotai aplinkybei, jog pareiškėjas su D kategorijos civiliniu ginklu dirbti negali, kai tokia speciali teisė numatyta viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, laikytina, jog pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.

Pareiškėjas nurodo, jog įrašą medicininėje knygelėje, jog su D kategorijos civiliniu ginklu pareiškėjas negali dirbti pareigose, ginčijo teisme ir kol nebuvo priimtas galutinis ir įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2559-484/2019, dėl psichologės-psichoterapeutės veiksmų galimai pažeidžiant nustatytus teisės aktus, pareiškėjas negalėjo būti atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Įstatymų leidėjas dėl atleidimo vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktu nenumatė jokių kitų ypatumų, taip pat nenustatė įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, jokių įpareigojimų, susijusių su šiuo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindo taikymu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš valstybės tarnybos po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio valstybės tarnautojas nebegali tęsti tarnybos.

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad valstybės tarnautojui, kuris atleidžiamas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 14 punktą, nenumato jokių garantijų, susijusių su teise užimti kitas pareigas, o įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, nenustato pareigos prieš taikant minėtą Valstybės tarnybos įstatymo normą, siūlyti kitas pareigas, pareiškėjo argumentus, esą atsakovė, prieš atleisdama jį iš valstybės tarnybos, privalėjo pasiūlyti kitas pareigas, atmeta kaip nepagrįstus. Teismas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžia, kad nagrinėdamas ginčą dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrįstumo bei teisėtumo, teismas turi patikrinti, ar darbdavys pasiūlė kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnes pareigas tik tuo atveju, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra susijęs su pareigybės panaikinimu dėl įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atleistas iš valstybės tarnybos ne dėl jo pareigybės panaikinimo, o dėl to, kad jis neteko specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovės priteisti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą – 1000 Eur. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip aiškinama administracinių teismų praktikoje (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012 ir kt.), remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kurio 218 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas <...> priteisia jam <...> turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinė žala priteisiama tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos. Neturtinės žalos sampratą pateikia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis: neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 107–108 straipsniais, teismas

nutaria:

Pareiškėjo T. G. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.