Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalytės Zlatkuvienės ir Nijolės Čekanauskienės,

trečiajam suinteresuotam asmeniui I. B., jos ir trečiojo suinteresuoto asmens M. G. B. atstovei advokatei Karinai Račkauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B., M. G. B., R. J. dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas teismui pateiktu skundu (t.1, b. l. 2-5), kurį patikslino (t.2, b. l. 2-15), prašo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2003-12-19 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo A. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę (toliau- ir Sprendimas), iš atsakovės Lietuvos valstybės prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą - po 1500000 litų. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 1989-10-30 Kėdainių r., Krakių sen., (duomenys neskelbtini) kaime nusipirko sodybą (gyvenamąjį namą bei kitus statinius), pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota ūkinėse knygose, kas atitiko statinių teisinio įregistravimo tvarką, galiojusią iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-21 nutarimo Nr.297 priėmimo. Nuo 1992-11-05 (duomenys neskelbtini) kaime yra deklaravęs ir savo gyvenamąją vietą. Sodybos naudojimui jam buvo skirtas 1 ha žemės plotas prie statinių, su tuometine Krakių apylinkės agrarinės reformos tarnyba buvo suderinta pirkti realiai sodybos užimamą 1,93 ha žemės plotą, už kurį jis pilnai sumokėjo 1992-09-30 pagal pateiktą žemės sklypo įkainojimo aktą, jam prie namų buvo pamatuota 1 ha žemės. Iki 2005 m. jis rūpinosi sodybos pastatais, realiai naudojosi žeme, mokėjo žemės mokestį. 2011 m. atvykęs į savo sodybą, pamatė, kad jo statiniai nugriauti, vaismedžiai išpjauti, statomas naujas namas. Paaiškėjo, kad jo sodybos ir jam skirto 1 ha namų valdos žemės ploto vietoje suformuotas naujas 4,08 ha žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, neatlygintinai šį žemės sklypą perduodant A. J. Atsakovas privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti jam žemės sklypą, pateikti projektą ir su pareiškėju sudaryti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį. Jam skirta žemė yra užimta pastatais, tokia žemė yra valstybės išperkama, žemės naudojimas nebuvo nutrauktas, ji negalėjo būti apskaitoma kaip laisvo valstybės fondo žemė ir į ją nuosavybės teisės kitiems asmenims negalėjo būti atkuriamos. Turtinė žala jam pasireiškė tuo, kad jis jam priklausančią sodybą su pastatais ir žemės sklypu galėjo parduoti už labai didelius pinigus - 8000000 eurų. Neturtinė žala jam pasireiškė tuo, kad jis patyrė išgyvenimus, pakriko nervai, pražilo ir nupliko. Byloje surinkti įrodymai yra klaidingi (Kėdainių rajono valdybos 1992-09-29 potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini)), kai kurie suklastoti (ūkinių knygų, vedamų seniūnijoje nuo 1992 m., išrašai), todėl jais remtis pilnai negalima.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. M. B., R. J. teismo posėdį nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką nustatyta tvarka jiems pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad V. P. 1989-10-30 sutartimi (toliau- ir Sutartis) iš J. V. nupirko gyvenamąjį namą 70 kv. m bendro ploto ir ūkinius pastatus (klėtį, daržinę, pirtį), esančius Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, Pajieslio kolūkio teritorijoje (t.1, b.l.8). 1992-04-28 V.P. Krakių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą parduoti jam 2 ha žemės sklypą, kurį užima (duomenys neskelbtini) kaime esanti jo namų valda (t.1, b.l.21). Žemės sklypo įkainojimo aktu buvo įkainotas 1,93 ha žemės sklypas, už kurį pagal mokėjimo pranešimą V. P. 1992-09-30 sumokėjo 8000 rublių investiciniais čekiais ir 6469 rublių grynais pinigais (t.1, b.l.18-19). Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

Kauno apskrities viršininko administracija 2000-11-15 priėmė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. (duomenys neskelbtini) (Atkūrimo byla, l.47), kurioje konstatuota, kad A. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,41 ha iki žemės nacionalizavimo A. J. nuosavybės teise valdytos žemės, priskirtos valstybės išperkamai žemei, kurios vertė yra 6849 Lt, ir šią išvadą persiuntė į Kauno apskrities Kėdainių r., Krakių seniūniją. Kauno apskrities viršininko 2002-02-12 įsakymu Nr.02-06-534 buvo patvirtintas Kėdainių rajono Krakių seniūnijos Pajieslio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimas ir papildymas bei jame suformuotų žemės sklypų ribos, kurio 1 priedu kaip laisvos valstybinės žemės fondo sklypas patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaime buvęs 22,50 ha ploto sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.23, b.l.32-35), 2 priedu A. J. nuosavybės teisės atkūrimui suprojektuotas 9,98 ha žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.55). Šis žemės sklypas (Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip laisvo valstybinės žemės fondo sklypas, buvo patvirtintas ir Kauno apskrities viršininko 2003-03-27 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), jo 2 priedu nustatytas šio laisvo valstybinio žemės fondo sklypo plotas - 13,50 ha, to paties įsakymo 1 priedu šiame laisvo valstybinio žemės fondo sklype patvirtintas A. J. suprojektuotas lygiavertis 4,08 ha ploto žemės sklypas (Nuosavybės teisių A. J. atkūrimo byla (toliau- ir Atkūrimo byla), lapas 50-51, Kėdainių rajono policijos komisariato baudžiamoji byla Nr.66-1-901-11 (toliau - ir Baudžiamoji byla), t.1, b.l.60-63). Kauno apskrities viršininko 2003-12-19 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutarta atkurti nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn A. J. 4,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, į 2,35 ha ploto žemės sklypą Girvainių kaime atkurti nuosavybės teises natūra (t.1, b.l.37-40). Kauno apskrities viršininko administracijos 2003-12-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) mirusios A. J. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,25 ha žemės natūra bei perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,08 ha ploto žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Kėdainių r., Krakių sen., (duomenys neskelbtini) k. (t.1, b.l.56, Atkūrimo byla, l.73, 77). Šį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), toliau - ir Sklypas) 2004-07-09 paveldėjo A. J., kuri jį 2005-10-24 pardavė R. J., o šis 2009-10-14 pardavė I. B. ir M. G. B. (t.1, b.l.26-28), kuriems Sklypas priklauso ir šiuo metu.

Pareiškėjas ginčija Sprendimą ta apimtimi, kuria A.J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai 4,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k. Nurodo, kad Sklypas apima jo naudojamą 1 ha namų valdos žemės sklypą. Namų valdos žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė, todėl laisvos valstybinės žemės fondui negalėjo būti priskirtas, ir lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui šioje vietoje negalėjo būti formuojamas bei nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos.

Šalių paaiškinimais, bylos medžiagoje esančiais įrodymais, kuriais užfiksuoti pastatų likučiai Sklypo teritorijoje, Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo Sutartimi įsigyti pastatai buvo Sklypo teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar žemė, kurią užima Sklypas, galėjo būti priskirta laisvo valstybinio fondo žemei, ar joje galėjo būti formuojami nuosavybės teisių atkūrimui neatlygintinai perduodami lygiaverčiai žemės sklypai.

1989-10-30 dienai Lietuvos Respublikoje galiojo 1964 metų Civilinis kodeksas, kurio 255 straipsnis (1983-11-30 įsako Nr. X-5387 redakcija) nustatė, kad gyvenamojo namo pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete; šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią. Kaimo vietovėse ši tvarka galiojo iki 1991-07-25, t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau- ir Instrukcija) įsigaliojimo. Taigi, gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal 1989 metais galiojusį teisinį reglamentavimą, privalėjo ne tik būti notariškai patvirtinta, bet ir per įstatymo nustatytą terminą - 3 mėnesius įregistruota atitinkamo vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose ir tik po sutarties, kuria perleidžiamas daiktas, įregistravimo šiose knygose (jei ji įregistruota iki Instrukcijos įsigaliojimo) turto įgijėjui atsirasdavo nuosavybės teisė į daiktą. Sutartis buvo notariškai patvirtinta. Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir M. G.B. savo atsiliepimu teismui (t.1, b.l.65-69) teigia, kad Sutartis iki 1991-07-25 ūkinėse knygose nebuvo įregistruota, ji registruota tik 1992 metais, todėl Sutartis neįsigaliojo.1989 metais galioję teisės aktai sutarčių registravimui ūkinėse knygose nenustatė konkrečios tvarkos bei privalomų atributų. Ūkinės knygos, pildytos iki 1991 metų, išraše yra perbraukti duomenys apie šeimos sudėtį, tarp kurių šeimos galva nurodyta J. V., šeimos nariu nurodytas jos brolis Č. V. Šiame išraše išvardinti pastatai- gyvenamasis namas, klėtis, tvartas, daržinė, pirtis, yra prierašas „1989.X.30 pastatus nupirko P. V., J.“ (t.1, b.l.7-8). Šiame prieraše nurodytas naujas pastatų savininkas, pastatų įsigijimo pagrindas, todėl, teismo vertinimu, toks prierašas laikytinas Sutarties ūkinėje knygoje įregistravimu.

Pareiškėjas prašymą išsipirkti 2 ha namų valdos žemės sklypą pateikė 1992-04-28. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau- ir Žemės reformos įstatymas) 6 straipsnio 3 dalį (1992-01-16 įstatymo Nr. I-2214 redakcija), žemė privatinėn nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai, o pagal tos pačios redakcijos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį buvo numatyta, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas; kaip taisyklė, sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose. V.P. su prašymu pateikė schemą, patvirtintą Kėdainių rajono Krakių apylinkės viršaičio atspaudu bei parašu, kurioje pažymėtuose stačiakampiuose pats padarė įrašus apie statinių pavadinimus tik 2011-08-19 (V.P. žemės tvarkymo byloje esantis dokumento sugadinimo 2011-08-19 aktas). Kaip jau buvo minėta, pagal mokėjimo pranešimą V. P. už 1,93 ha žemės 1992-09-30 sumokėjo 8000 rublių investiciniais čekiais ir 6469 rublių grynais pinigais (t.1, b.l.18-19), tačiau namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Kaip rodo bylos medžiaga, V.P., 1992 metais atlikęs aukščiau nurodytus veiksmus, namų valdos žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu nesirūpino iki pat 2011 metų. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas, paaiškindamas, kad parengti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir pakviesti jį pasirašyti buvo Kėdainių rajono valdybos pareiga pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr.89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nuostatas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo miestas, miesto tipo gyvenvietė ar pateko į miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritoriją, todėl šiomis taisyklėmis nustatyta žemės sklypų pardavimo tvarka 1992 metais pareiškėjo ketinamam išsipirkti namų valdos žemės sklypui neturėjo būti taikoma. Pažymėtina, kad V.P., pateikęs prašymą pirkti namų valdos žemės sklypą, ir pats turėjo interesą bei pareigą rūpintis tuo, kad žemės sklypo pirkimas-pardavimas būtų įformintas sutartimi, nes žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis privalėjo būti sudaroma pagal jos sudarymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, o teisės aktai, reglamentuojantys namų valdos žemės sklypų pardavimą kaimo vietovėje, nuo 1992-04-28 ne kartą kito iš esmės.

V. P. prašymo pirkti namų valdos žemės sklypą pateikimo bei piniginių lėšų už ketinamą pirkti žemės sklypą sumokėjimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr.89 (galiojęs iki 1993-07-29). Šio nutarimo 2 punktu buvo nustatyta, kad parduodant valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai, valstybei atstovauja atitinkamo miesto (rajono) valdyba; valstybinė žemė ne žemės ūkio veiklai miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaime parduodama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintais išplanavimo, žemėtvarkos projektais. Šio nutarimo 4.1.1 punktas nustatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami nekonkurso tvarka privačių namų valdų savininkams- šios valdos faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už šio nutarimo 7.7 punkte nurodytus maksimalius, o 7.7 punktas nustatė, kad kaime maksimalus žemės sklypo dydis esamai namų valdai yra 2 ha, konkretų privačių namų valdoms parduodamų žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdybos nustato atsižvelgdamos į vietos sąlygas pagal patvirtintus išplanavimo projektus. Tuo pat metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-10-12 nutarimas Nr.423 (toliau- ir Nutarimas Nr.423) nustatė, kad vykdant žemės reformą, kaimo vietovėje žemė nuosavybėn suteikiama asmenims- privačių namų valdoms iki 2 ha, žemės sklypai projektuojami, jų ribos tikslinamos rengiant preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus (2.1.5, 2,5 punktai, galioję iki 1993-10-23), o jų pagrindu- kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, tvirtinamus rajono valdybos. Pagal Nutarimu Nr.423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos nuostatas, pageidaujamo privačių namų valdoms įsigyti žemės sklypo vieta privalėjo būti pažymėta planuose, preliminariuose bei kompleksiniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose, paženklinta riboženkliais. Detali namų valdos žemės sklypo kaimo vietovėje pardavimo tvarka tuo metu nebuvo nustatyta. Baudžiamojoje byloje pateiktas Kėdainių rajono valdybos 1992-09-29 potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo V.P. leista mokėti 14469 rublių už 0,39 ha namų valdos žemės sklypą, patvirtina, kad V.P. namų valdos žemės sklypo dydis buvo nustatytas 0,39 ha, ir pagal mokėjimo pranešimą nurodyta suma 1992-09-30 buvo sumokėta būtent už namų valdos žemės sklypą (Baudžiamosios bylos medžiaga, t.1, b.l.71-72). Aplinkybę, kad V.P. namų valdos žemės sklypo plotas buvo nustatytas 0,39 ha, patvirtina ir Kėdainių rajono Krakių apylinkės savivaldybės tarybos 1994-01-17 1 šaukimo tarybos 16 sesijos sprendimas, pagal kurį, V.P. (duomenys neskelbtini) kaime skirta 1 ha asmeninio ūkio žemės, iš kurios 0,39 ha užima namų valda, 0,61 ha- likusi asmeninio ūkio žemė (t.2, b.l.33-34). Tačiau jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad buvo sudarytas namų valdos žemės sklypo planas, pažymėtas Žemėtvarkos projektuose ar paženklintas vietovėje riboženkliais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr.550 buvo patvirtinta detali Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, taikoma ir namų valdų žemės sklypų pardavimui (nuomai), kurios 5 punkte buvo apibrėžta, jog naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima fiziniams ir juridiniams asmenims privatinės nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, o rajono valdyba, prieš priimdama sprendimą parduoti žemę, įvertina juridinius žemės sklypų suteikimo dokumentus, faktinį sklypo naudojimą, patikrina sklypuose esančio nekilnojamojo turto teisinę registraciją. Taigi, nuo šio nutarimo priėmimo atsirado naujas būtinas požymis, pagal kurį naudojamas žemės sklypas galėjo būti priskirtas namų valdos žemės sklypui, t.y. šiame žemės sklype turėjo būti ne tik gyvenamasis namas su priklausiniais, bet šie statiniai privalėjo būti teisiškai registruoti. Šis reikalavimas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančiu Lietuvos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr.260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkoje, kuri galiojo ir 2002 metais.

Instrukcija, įsigaliojusi 1991-07-25 ir galiojusi iki 1996-08-31, nustatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti teisiškai registruojami (1 punktas), teisinis registravimas- tai pastatų įrašymas į registravimo knygas, savininkams išduodant nustatytos formos registravimo pažymėjimus (2 punktas), o registraciją atlieka valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (toliau- ir Inventorizavimo biurai). Instrukcijos 10 punktas nustatė, kad registruojant pastatus, statinius, jų savininkai pateikia Inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr.1011 buvo patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, galiojusi iki 1998-01-29, pagal kurią teisinę statinių registraciją Inventorizacijos biurai atlikdavo nuosavybės teisę į statinius patvirtinančius dokumentus įregistravę nustatytos formos registracijos knygose, padarius atitinkamas žymas šiuose dokumentuose bei inventorizacijos knygose, savininkui buvo išduodamas nuosavybės teisės registracijos pažymėjimas. Šios tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad statinius privalo teisiškai registruoti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o 12 punktas nustatė, kad teisiškai įregistravus statinius, duomenys apie juos, jų savininkus, statinių įkeitimą, areštą ir kitokį apsunkinimą įrašomi į nekilnojamojo turto registro duomenų bazę. 1996-09-24 buvo priimtas Nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau- ir Registro įstatymas), įsigaliojęs 1998-01-01, kurio 2 straipsnis nustato, kad Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo 2 straipsnis nustatė, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame Inventorizavimo biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998-01-01 Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Pagal Registro įstatymo 3 straipsnį, nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą.

V.P., nuo 1991 m. turėdamas pareigą teisiškai registruoti jam priklausančius statinius, Sutarties pagrindu įgytų statinių bei daiktinių teisių į juos nei tuometiniame Inventorizavimo biure, nei valstybės įmonėje Registrų centre iki 2002 metų teisiškai neįregistravo. Vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo nurodytoje vietoje žemės sklypas 2002 m. neatitiko namų valdos žemės sklypo sąvokos. Be to, bylos medžiagoje surinkti įrodymai patvirtina, kad Sklypo vietoje 2002 metais nebuvo ir pačių statinių. V.P. 2011-09-01 pareiškimu kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariatą (toliau- ir Kėdainių PK), nurodė, kad yra nugriauti jam priklausantys statiniai, suniokota sodyba, o atkuriant nuosavybės teisę į žemę jo sodybos vietoje, buvo suklastoti dokumentai. Pagal šį jo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Baudžiamojoje byloje dėl turto sunaikinimo ir dokumentų klastojimo, kurio metu buvo apklausta daug liudytojų, kurių parodymai paneigia V.P. paaiškinimą, kad jis sodyboje lankėsi iki 2005 metų ir iki 2005 metų sodybos statiniai buvo išlikę. Tiek (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai I. Š., M. L., M. A. A., S. R., tiek nuosavybės teisių atkūrimu į žemę šalia Sklypo besirūpinęs A. B. parodė, kad sodybos sklypo statiniai buvo nugriauti vėliausiai iki 2002 metų, Sklypo matavimus atlikusi D.B. parodė, kad jokių pastatų Sklypo vietoje 2004 metais nebuvo, o R.J. parodė, kad tuo metu, kai jis įsigijo Sklypą, šis buvo apleistas, apaugęs žolėmis, jokių pastatų Sklype nebuvo. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012-01-25 nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (toliau- ir Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą) buvo konstatuota, kad V.P. sodybos sklypo statiniai buvo nugriauti vėliausiai iki 2002 metų, jokie dokumentai nuosavybės teisių atkūrimo A.J. procedūros metu suklastoti nebuvo. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, V.P. Nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo apskundęs visoms teisės aktais numatytoms institucijoms, galutiniu Kauno apygardos teismo 2013-01-10 nutarimu buvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas Baudžiamojoje byloje nutrauktas pagrįstai. Aplinkybę, kad Sklypo vietoje 2002 metais V.P. įsigytų statinių jau nebuvo, patvirtina ir Krakių seniūnijos pateikti ūkinių knygų išrašai, pildyti nuo 1992 metų, kuriuose nėra jokių duomenų apie ūkiui priklausantį gyvenamąjį namą (t.1, b.l.12-15). Byloje pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai 2011-11-29 Nr.0060/11/08 (t.2, b.l.29-30), 2012-04-11 Nr.5 (t.2, b.l.25-28), 2012-03-07 Nr.24 (t.2, b.l.106-107), Sklypo nuotraukos, darytos 2011-12-19 (Kėdainių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-8-673/2013, t.1, b.l.98-105) patvirtina, kad Sklypo vietoje rasti tik buvusių sodybos statinių likučiai (betoninių takelių, apsamanojusių pamatų (galimai atkastų) fragmentai, šulinys, sutrūnijusių rąstų likučiai). Pastato pamatų likučių tyrimo 2012-04-18 aktu Nr.KT(3)-3/12 (t.1, b.l.94-104), kuriuo konstatuota, kad gyvenamasis namas daugiau kaip prieš 15 metų buvo apleistas ir sunyko.

Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies prasmę, namų valdos žemės sklypu gali būti laikomas tik sklypas, kuriame yra nuosavybės teise asmeniui priklausantys sodybos statiniai. Pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia Sutartimi bei iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 straipsnio 3 dalį (originali redakcija), prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Aukščiau išvardintais įrodymais nustatyta, kad nuo 1991 metų V.Penkausko Sutartimi įsigyti statiniai iki 2002 metų nebuvo įregistruoti viešajame registre, o nuo 2002 metų Sklypo vietoje nebuvo ir sodybos statinių. Todėl darytina išvada, kad Sprendimo priėmimo metu Sklypo žemė nebuvo užimta namų valdos žemės sklypu.

Kėdainių rajono Krakių apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 13-os sesijos 1993-03-08 sprendimu V.P. skirta 1 ha asmeninio ūkio žemės ( t.2, b.l.22-23), Kėdainių rajono Krakių apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 16-os sesijos 1994-01-17 sprendimu konkretizuota, kad iš šio 1 ha žemės 0,39 ha sudaro namų valda, 0,61 ha- likusi asmeninio ūkio žemė (t.2, b.l.33-34). Taigi, pagal šiuos sprendimus V.P. buvo skirta 0,61 ha asmeninio ūkio žemės. Pareiškėjas savo skunduose nėra nuoseklus, nurodydamas, kokia ir kokio ploto žeme jis nuo 1992 metų naudojosi, už kokią žemę apmokėjo. Jis teigia, kad jam buvo leista pirkti 1,93 ha namų valdos (sodybos) žemės sklypą, tuo pačiu nurodydamas, kad jo sodybos naudojimui buvo suteiktas 1 ha žemės sklypas, tame tarpe 0,39 ha pastatų naudojimui ir 0,61 ha daržui sodinti, vėliau kalba apie asmeninio ūkio žemės suteikimą. Aukščiau išvardinti įrodymai patvirtina, kad V.P. skirta 0,39 ha namų valdos žemės ir 0,61 ha asmeninio ūkio žemės. 1992 m. pateikęs prašymą įsigyti namų valdos žemės sklypą, jis už jį apmokėjo 1992-10-30. Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemę leista pirkti tik nuo 1993-07-28 (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1993-07-15 įstatymo Nr. I-230 redakcija), be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-16 nutarimo Nr.183 1, 2.8, 2.10 punktus, tokią naudojamą žemę pirkti ne aukciono tvarka buvo leista tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išdėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu, žemę įsigyti pageidaujančiam asmeniui pateikus prašymą (kartu su kitais dokumentais) bei apskričių valdytojams išdavus leidimą tokią žemę įsigyti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas 1992-10-30 sumokėjo ir už 0,61 ha asmeninio ūkio žemės sklypą. Sumokėti už 1 ha, o tuo labiau- už 1,93 ha žemės sklypą 1992-10-30 pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija nepasisako dėl Kėdainių rajono valdybos darbuotojų veiksmų, parengiant Žemės sklypo įkainojimo aktą ir mokėjimo pranešimą, nes pareiškėjas žalos iš šių veiksmų nekildina.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-10-11 nutarimu Nr.308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos, galiojusios iki 1993-11-05, 5 punktą, suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija. Pagal Nutarimu Nr.432 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos, galiojusios iki 1998-04-09, 5 punktą, žemės reformos žemėtvarkos projektuose buvo būtina nurodyti privatinėn nuosavybėn perduodamus, ir valstybinės žemės naudotojų terminuotam ir neterminuotam naudojimui skiriamus žemės sklypus, šios metodikos 63 punktas nustatė, kad patvirtinus kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemės savininkams bei naudotojams išduodami patikslinti žemės naudojimo dokumentai-rajono valdybos potvarkio išrašai, patvirtinantys jo teisę į nurodyto ploto sklypus, o Nutarimo Nr. 423 2.20 punktas nustatė, kad pagal patvirtintą kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą žemės nuosavybės, žemės nuomos bei naudojimo teises patvirtinantys dokumentai parengiami tik po to, kai žemėnaudų ribos paženklinamos riboženkliais. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad V.Penkauskui asmeniniam ūkiui skirto žemės sklypo ribos buvo pažymėtos preliminariame žemės reformos žemėtvarkos projekte, paženklintos vietovėje, išduotas žemės naudojimo teisę patvirtinantis dokumentas. Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktinę V.P. buvusio asmeninio žemės sklypo vietą ir šio sklypo faktinį naudojimą. Reikalavimas pažymėti asmeninio ūkio žemės ribas ir vietą žemės reformos žemėtvarkos projektuose teisės aktuose išliko iki pat 2002 metų, o pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr.207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 46-49 punktus buvo numatyta galimybė, esant atitinkamoms sąlygoms, keisti asmeninio ūkio žemės sklypų vietą ir ribas. V.P. nuo 1993 metų iki 2011 metų neatliko jokių veiksmų dėl asmeninio ūkio žemės sklypo suformavimo, jo ženklinimo, išsipirkimo ar naudojimosi juo įteisinimo. Dėl nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo teigti, kad V.P. asmeniniam ūkiui skirta žemė 2002 metais buvo Sklypo vietoje.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį, laisvos žemės fondas- žemės, miško, vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį valstybės išperkamai žemei priskiriama inter alia kaimo vietovėje ir po 1995-06-01 miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus užimta namų valdų žemė (12 str.1 d.2 p.), pagal įstatymus suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms; šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose (12 str.1 d.7 p.). Aukščiau išvardintomis aplinkybėmis bei argumentais nustatyta, kad 2002 metais Sklypo vietoje nebuvo nei namų valdos žemės, nei asmeninio ūkio žemės, pažymėtos žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Todėl Kauno apskrities viršininko 2002-02-12 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) šis žemės plotas pagrįstai buvo priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai, (...) valstybė piliečiams atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, o 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas kaip vieną iš atlyginimo būdų numato lygiaverčio žemės, miško, vandens telkinio ploto perdavimą. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-11-15 išduota Išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (Atkūrimo byla, lapas 47) patvirtina, kad A. J. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir 5,41 ha žemės (6849 litų vertės), į kurią ji pretendavo, buvo valstybės išperkama. Todėl A.J. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 28 punktą, piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami laisvoje žemėje. Kaip jau minėta, žemė, kurioje yra Sklypas, buvo laisva valstybinė žemė, joje galėjo būti formuojamas lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui A. J. Toks žemės sklypas buvo suformuotas ir patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003-03-27 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), į jį Kauno apskrities viršininko 2003-12-19 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2003-12-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) A. J. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atkuriant nuosavybės teises A.J., K.J. neturėjo teisės keisti pretendentės valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, pilietis iki 2003-04-01 turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, tokį prašymą K.J. pateikė 2002-07-16 (Atkūrimo byla, lapas 49). Kaip matyti iš bylos medžiagos, A.J. buvo mirusi (duomenys neskelbtini) (Atkūrimo byla, lapas 46), paveldėjimo teisės liudijimas po jos mirties išduotas tik 2004-07-07 (t.1, b.l.26), todėl byloje surinktais įrodymais yra nepaneigta K. J. (A.J. sūnaus- įstatyminio įpėdinio) teisė tvarkyti mirusios A.J. vardu nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2003-12-19 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo A. J. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 18 str. 2 d. 4 p. nurodyta, kad apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 str. nuostatos. CK 6.271 str. numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šio straipsnio 4 dalį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kaip numato CK 6.246 str. – 6.248 str., civilinei atsakomybei atsirasti būtina, kad egzistuotų visuma bendrųjų atsakomybės sąlygų: būtų padaryta žala; žala būtų padaryta asmens neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų tiesioginis priežastinis ryšys.

Kaip neteisėtus veiksmus pareiškėjas nurodo atsakovės veiksmus, Sklypo užimamą žemę priskiriant laisvo fondo žemei ir į ją atkuriant nuosavybės teises A. J. Taip sunaikinta pareiškėjui priklausanti sodyba bei eliminuota jo teisė ateityje sodybą parduoti už labai didelius pinigus.

Aukščiau išvardintais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo statinių sklypo vietoje nebuvo jau 2002 metais. Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad 1989-10-30 pirkimo-pardavimo sandoriu V.P. įsigytus statinius galimai tyčia nugriovė tyrimo metu nenustatyti asmenys ir galimai tyčia pagrobė šių pastatų statybinę medžiagą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pastatai iki 2002 metų sunyko ar buvo nugriauti dėl atsakovės darbuotojų veiksmų. Namų valdos žemės sklypo iki 2002 metų V.P. nuosavybėn neįsigijo dėl savo paties nerūpestingumo, aplaidumo, nuo 1992 metų iki 2011 metų visiškai nesirūpindamas žemės sklypo įteisinimu, o praradęs pastatus iki 2002 m., prarado ir teisę suformuoti bei įsigyti namų valdos žemės sklypą. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pastatus bei jais užimtą žemės sklypą jis prarado dėl atsakovės darbuotojų kaltės. Kaip aukščiau buvo konstatuota, nuosavybės teisės į Sklypą buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Tokiu būdu nenustačius pareiškėjo įvardintų atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. kilti, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu

nusprendžia:

V. P. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B., M. G. B., R. J. dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.