Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-08-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-423-366-2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-22
Bylos Nr.
1A-423-366-2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė
Nuteistasis
V. B.
Advokatai
Vytautas Kupcikevičius
Kategorijos

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-423-366/2008

Teisėjas Saulius Vanagas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N UTARTIS

2008 m. rugpjūčio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,

Sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,nuteistajam V. B.,gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Taikant BK 75 str. 1 ir 2 d. bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir V. A. iš V. B. priteista 2048,53 Lt turtinės ir neturtinnės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

Nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 2 d. apie 15 val. Kupiškyje, Jaunimo g. 15-ojo namo kieme ranka vieną kartą sudavė nepilnamečiui T. A., gim. 1994-06-21, į galvą – per kairiąją ausį, tuo sukėlė T. A. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu V. B. prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008-05-09 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes T. A. tyčia į galva – per kairę ausį – nesudavė. Neneigia, kad tarp jo ir nepilnamečio T. A. nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje buvo kilęs konfliktas, kurio metu pasivijęs nukentėjusįjį sugriebė už peties, kad išsiaiškintu su juo kodėl jis skriaudžia mažametį jo sunų. Galbūt tuo momentu netyčia galėjo kliudyti ir nukentėjusiojo kairę ausį, tačiau jei taip ir įvyko, tai toks jo veiksmas buvo netyčinis, todėl negali užtraukti jam atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d.

Apeliantas nurodo, kad jo kaltė dėl padarytos veikos nuosprendyje grindžiama tik pakankamai prieštaringais įrodymais – paties nukentėjusiojo bei kartu su juo buvusių vaikų – liudytojų T. B., K. B., J. V., R. ir R. M. parodymais, nors byloje apklausti kiti asmenys jo smurtinius veiksmus prieš T. A. paneigė. Liudytojų, kurie tyčinį smurtą paneigė, parodymus teismas atmetė tuo motyvu, kad šių asmenų parodymai prieštaringi, nes jie nurodo prieštaringas įvykio detales – atstumus, buvimo vietą ir pan. Tuo tarpu liudytojų, patvirtinusių nukentėjusiųjų parodymus, teismas priėmė nežiūrint į tai, kad jų parodymai dėl įvykio detalių buvo esmingai prieštaringi. Teismas akcentavo tik tai, kad šie liudytojai nuosekliai tvirtino vieną aplinkybę – tai, kad jis neva nukentėjusiajam sudavė per ausį. Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nes vieniems įrodymams suteikia kitų įrodymų atžvilgiu viršenybę vien tuo pagrindu, kad jie patvirtina nukentėjusiojo, o ne kaltinamojo parodymus. Juk analogiškai vertinant ir gynybos liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus tektų pripažinti, kad dėl esminės aplinkybės – smūgio nukentėjusiajam nesudavimo – šie parodymai taip pat visiškai nuoseklūs. Vertinant kaltinimo liudytojų – nepilnamečių T. B., K. B., J. V., R. ir R. M. parodymus, pakankamai svarbi yra ta aplinkybė, kad visus šiuos liudytojus apklausė nukentėjusiojo T. A. motinos - jo įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. A. bendradarbiai, nes ji dirba Kupiškio rajono PK nepilnamečių reikalų inspektore. Suprantama, kad tie vaikai, žinodami apie tai, kad jų draugo mama yra policijos pareigūnė, tuo labiau dirbanti su nepilnamečiais, galėjo būti įtakoti duoti palankius parodymus arba galėjo suklysti vertindami jo veiksmą, kuriuo sugriebdamas T. A. už peties, siekė jį sulaikyti, kad išsiaiškintų, kaip smūgį jam per ausį. Būtent dėl to, kad tyrimą atlikinėjo civilinės ieškovės, siekusios iš jo pasipelnyti (tai pripažino ir teismas, vertindamas jos pareikšto civilinio ieškinio dydį), bendradarbiai, reiškė prašymą ikiteisminį tyrimą perduoti atlikti kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai.

Apeliantas nurodo, kad nors minėti liudytojai – nukentėjusiojo draugai – buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma lemiančia besąlygiškai šių liudytojų parodymus priimti kaip patikimus. Šių apklausų metu negalėjo dalyvauti jo gynėjas, o jis pats nebuvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl negalėjo nei tinkamai pasiruošti liudytojų apklausai, nei pasinaudoti gynėjo pagalba. Dėl šios priežasties prašė liudytojus apklausti teismo posėdyje, tuo labiau, kad liudytojų M. mama aiškino, kad jai dukros apie įvykį pasakojo kitaip, nei buvo surašyta kaltinamajame akte, tačiau šis jo bei jo gynėjo prašymas buvo atmestas. Mano, kad taip nusprendus, byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir šališkai. Vertinant kaltinimui palankius įrodymus – nukentėjusiojo T. A., jau minėtų liudytojų, o taip pat civilinės ieškovės V. A. parodymus, akivaizdžiai stebimi prieštaravimai, kurie leidžia pagrįstai abejoti šių parodymų teisingumu. Teismo posėdyje T. A. kategoriškai tvirtino, kad įvykio dieną jo sūnaus nematė. Tuo tarpu visi kiti kartu buvę vaikai vieningai tvirtino, kad būtent jo sūnus parodė į T. A., kaip jį skriaudusį. Be to, V. A. tvirtino, kad apie sūnaus atžvilgiu pavartotą smurtą ji sužinojo kai po 17 val. grįžo iš darbo į namus ir rado lovoje gulintį sunų. Tuo tarpu jos pačios pakviestas liudytojas S. J. parodė, kad jam tuoj po pietų, apie 15 val. jis (apeliantas) paskambino ir pasakė, kad sudavė per ausį jo sesers vaikui, ir šis iš karto paskambino savo seseriai (t.y. V. A.) ir paaiškinęs, kas įvyko, pasiūlė išsiaiškinti.

Apeliantas pažymi, kad vertinant įrodymus teismas buvo nenuoseklus ir tai vaizdžiai patvirtina sekanti aplinkybė: tiek kaltinimo, tiek ir gynybos liudytojai nurodė skirtingą ir prieštaringą situaciją įvykio vietoje. Teismas kažkodėl kaltinimo liudytojų prieštaringumą laikė nereikšmingu, o tuo tarpu gynybos liudytojų parodymuose esančius neatitikimus – esminiu prieštaravimu. Taip skirtingai vertindamas prieštaravimus dėl tų pačių aplinkybių, teismas ignoravo jo gynėjo prašymą padaryti su liudytojais parodymų patikrinimą vietoje, kad šie prieštaravimai būtų pašalinti. Apeliantas mano, kad ir dėl šios aplinkybės teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, o to pasėkoje priėmė neteisingą nuosprendį.

Apeliantas mano, kad nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir todėl kad jam inkriminuotas įstatymas – BK 140 str. 2 d. numatė baudžiamąją atsakomybę už nežymų sužalojimą, padarytą mažamečiui. Iš nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad jis nebuvo apkaltintas veiką padaręs prieš mažametį (nurodoma – nepilnametį). Dėl to nuosprendis prieštaringas, nes jo aprašomoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai.

Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendis negalėtų būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo. T. A. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Savo veika, jis nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių padarinių. Po jo (apelianto) konflikto su T. A., šis toliau kaip niekur nieko žaidė su draugais. Tik pabaigus ikiteisminį tyrimą ir prieš nagrinėjant bylą teisme, kuomet civilinė ieškovė siekė jo sąskaita praturtėti, ji sūnų vežė pas gydytojus ir siekė įrodyti neva sukeltas sūnui pasekmes, tačiau ir šiuo atveju ji nepateikė jokių duomenų apie sūnaus neva vartotus vaitus. Dėl to teismas tikrai nepagrįstai civilinės ieškovė patirtą neturtinę žalą įvertino net 2000 Lt dydžiu. Toks žalos vertinimas prieštarauja ne tik teisingumo ir protingumo kriterijams, bet ir teismų praktikai, nes žymiai už sunkesnius sužalojimus priteisiama daug mažesnė neturtinė žala (pateikta nuoroda į kasacinę bylą Nr. 2K-170/2007).

Atsikirtimų BPK 317 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį. Taip pat teisėjų kolegija laiko, kad teismas, tirdamas ir vertindamas šioje byloje esančius įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo patenkintas V. B. prašymas ir bylos tyrimas perduotas Kupiškio r. prokuratūrai, kadangi nukentėjusiojo T. A. motina dirba Kupiškio r. PK (b.l. 46). Įtariamasis V. B. dalyvavo apklausiant nepilnamečius liudytojus teisme, galėjo jiems užduoti klausimus. Visi įrodymai buvo patikrinti bei aptarti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Todėl apelianto teiginys, kad tyrimas ir bylos nagrinėjimas buvo šališki ir neobjektyvus yra nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik jį kaltinančių liudytojų parodymais ir atmetė parodymus tų liudytojų, kurie patvirtino, kad jis smūgio T. A. nesudavė. Įvykio aplinkybes geriausiai žino betarpiški konflikto dalyviai bei arčiausiai įvykio vietos buvę liudytojai. Nukentėjęs T. A. nuosekliai tvirtina, kad jam buvo suduota per ausį. Tai patvirtina ir netoliese buvę vaikai J. V., K. B., T. B., Raminta ir R. M.. Tai, kad T. A. buvo sužalota kairė ausis patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada (b.l. 12). Tai objektyvus įrodymas patvirtinantis tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų vaikų parodymus. Jokių objektyvių įrodymų, kad ausis sužalota kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis nėra. Tai, kad sugriebdamas T. A. galėjo kliudyti ir jo ausį pripažįsta ir nuteistasis savo apeliaciniame skunde. Jis taip pat pripažįsta, kad žinojo, jog konflikto metu T. A. buvo apie 12 metų. V. B. prašymų apklausti liudytojai S. Š. ir A. P. nurodė, kad V. B. nesudavė T. A. nors tarp jų ir buvo kontaktas. Tai iš dalies prieštarauja paties nuteistojo parodymams, kad jis galėjo netyčia suduoti T. A. į ausį. Tai rodo, jog minėti liudytojai gerai nematė visų įvykio aplinkybių. Be to liudytojas D. Š. (taip pat apklaustas V. B. prašymu) nurodo, kad V. B. sudavė T. A. į petį ir šis net buvo parkritęs. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtina nei pats nukentėjęs, nei kiti vaikai. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai liudytojų S. Š., A. P. bei D. Š. parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė. Liudytojas S. J. nurodo, kad V. B. telefonu pasakė, jog nesusivaldė ir užtrenkė sūnėnui (T. A.) per ausį. Netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Visuma aptartų įrodymų leidžia daryti kategorišką išvadą, kad būtent V. B. sužalojo T. A. ausį ir, kad tai padaryta tyčiniu veiksmu.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo dalimi, kur nurodoma, kad nuosprendis yra netikslus (prieštaringas), kadangi skiriasi nuosprendžio aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Iš tikrųjų, aprašomojoje dalyje, išdėstant nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyta, kad V. B. ranka vieną kartą sudavė nepilnamečiui T. A., gim. 1994 06 21, į galvą. Tuo tarpu rezoliucinėje dalyje V. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d., - t.y. už smūgio sudavimą, skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. LR BK 140 str. numato atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio pirmą dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal šio straipsnio antrą dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Atsakomybė už tokios veikos padarymą nepilnamečiui nėra išskirta. Nepilnamečiais laikomi asmenys iki 18 metų. Pagal teismų praktiką ir baudžiamosios teisės doktriną vaikai iki 14 metų laikomi mažamečiais. Tokiu būdu sąvoka nepilnametis yra platesnė ir apima sąvoką mažametis. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nukentėjusiojo branda nurodyta nepakankamai tiksliai – nurodyta, kad jis nepilnametis kai faktiškai jo branda turėjo būti įvardinta kaip mažametis. Tačiau tame pačiame sakinyje nurodyta, kad T. A. yra gimęs 1994 06 21 ir iš to matyti, jog nusikaltimo padarymo metu turėjo tik 13 metų, o tokio amžiaus vaikai, kaip jau minėta, laikomi mažamečiais. Toliau aprašomojoje nuosprendžio dalyje, pasisakant dėl veikos kvalifikavimo pirmos instancijos teismas jau aiškiai pasisako, kad V. B. veika atitinka BK 140 str. 2 d., kadangi jis mušė mažametį. Rerzoliucinėje dalyje V. B. ir yra pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. Todėl kolegija laiko, kad minėtas netikslumas aprašomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, nesutrukdė pirmos instancijos teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, todėl tai nėra esminis proceso pažeidimas. Tai vertintina kaip techninė klaida.

Nuteistasis savo apeliaciniu skundu nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos dydžiu. LR BPK 109 str. suteikia teisę asmeniui, dėl nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ar neturtinės žalos, pareikšti civilinį ieškinį. Šia teise pasinaudojo V. A. ir neturtinę žalą įvertino pagal savo įsitikinimą. Sutinkamai su LR CK 6.250 str. neturtinės žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip matyti neturtinę žalą ir jos dydį apsprendžia veiksniai, kurių neįmanoma išmatuoti, pasverti ar įvertinti kitais fizikiniais parametrais. Todėl minėtus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę būseną įvertinant pinigais sunku išvengti tam tikro subjektyvumo. Suprantama, kad nukentėjusiajam nuo nusikalstamos veikos jo patirti išgyvenimai visada atrodo didesni, reikšmingesni. Įvykio kaltininkas – priešingai, linkęs menkinti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus. Būtent todėl įstatymas ir suteikia teisę teismui atsižvelgus į visas aplinkybes priimti sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio. BPK 115 str. 1 d. nurodyta, kad tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Šiuo atveju ieškinys dėl neturtinės žalos neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui nei bausmės dydžiui. Pirmos instancijos teismas visai pagrįstai iš V. B. priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Priimant šį sprendimą buvo atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, sukeltas pasekmes, V. B. turtinę ir šeimyninę padėtį ir būtent atsižvelgus į visas šias aplinkybes neturtinės žalos dydis buvo sumažintas daugiau nei du kartus. Kolegija pilnai sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl neturtinės žalos dydžio. Nėra jokio pagrindo manyti, kad priteista suma yra aiškiai per didelė. Apelianto teiginys, kad civilini ieškovė siekia praturtėti jo sąskaita yra nepagrįstas. Kaip jau yra nustatyta, nusikalstama veika T. A. atžvilgiu buvo įvykdyta. Neabejotina, kad smūgio sudavimas į ausį T. A. sukėlė skausmą, jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė pažeminimą kiemo draugų akivaizdoje, tikėtina, kad tai sukėlė dvasinius išgyvenimus. Civilinė ieškovė neturtinės žalos dydį nurodė pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismas tiksliai įvykdė savo pareigą ir objektyviai įvertinęs visas aplinkybes šią sumą sumažino. Tai yra normalus ir įstatymų reglamentuotas procesas. Atmestinas nuteistojo argumentas, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas, kadangi teismų praktikoje yra atvejų, kai net už sunkesnius sužalojimus yra priteisiama mažesnė neturtinės žalos atlyginimo suma. Toks prašymas grindžiamas vien padaryto sužalojimo sunkumu. Šiuo atvejų nusikalstama veika įvykdyta ir sužalotas mažametis. Atsižvelgiant į fizinį, protini ir socialinį mažamečio vaiko nesubrendimą, jo nesugebėjimą pasinaudoti savo teisėmis bei apginti savo interesų, baudžiamasis įstatymas nustato jam ypatingą teisinę apsaugą. Būtent todėl smurtas prieš mažametį BK 140 str. išskirtas į atskirą dalį ir už tokią veiką numatyta griežtesnė bausmė. Mažamečiai dėl savo nesubrendimo, nesugebėjimo apginti savo teises yra ypatingai psichologiškai jautrūs ir net nedidėlis smurtas jų atžvilgiu gali jiems sukelti daug sunkesnes psichologines, emocines pasekmes nei tokie patys veiksmai padaryti pilnamečiui. Neturtinės žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atsižvelgiant į visumą svarbių aplinkybių ir negali būti taikomas visais atvejais vienodas. Juo labiau negali būti vienodai įvertinama žala padaryta pilnamečiui ir mažamečiui.

Tiek apeliaciniame skunde, tiek teisme nuteistasis akcentuoja, kad konfliktas su nukentėjusiuoju T. A. kilo dėl to, kad pastarasis skriaudė nuteistojo mažametį vaiką. Objektyvių įrodymų, kad V. B. vaikas buvo skriaudžiamas ir, kad tai darė būtent T. A. byloje nėra. Tačiau pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę tiek nustatydamas neturtinės žalos dydį, tiek skirdamas bausmę. BK 140 str. 2 d. numato tik laisvės atėmimo bausmę iki dviejų metų. V. B. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nuteistajam paskirta tik 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė,- t.y. bausmė artima minimaliai. Paskirtos bausmės vykdymas atidėtas minimaliam terminui – vieniems metams. Todėl nėra jokio pagrindo laikyti, jog paskirta bausmė yra per griežta.

Remiantis išdėstytu kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstytais motyvais naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,-

Nutarė:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Sigitas BagdonavičiusTeisėjai Algirdas GaputisBronė Vidzėnienė