- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-11
- Bylos Nr.
- I1-6459-402/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01040-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas teismo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-05-10 iki 2018-11-23, nuo 2019-02-27 iki 2019-03-27 ir nuo 2019-06-21 iki 2019-10-28 Pravieniškių PN-AK atliko laisvės atėmimo bausmę drausmės grupėje kamerų tipo patalpose. Minėtais laikotarpiais Pravieniškių PN-AK administracija nesuteikė jam galimybės atlikti religines apeigas tam skirtoje patalpoje – koplyčioje. Taip pat nebuvo galimybės gauti religinę literatūrą. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas jaučia depresiją, dvasinį ir psichinį sukrėtimą, pablogėjo emocinė ir psichinė būklė.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 5-9) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje įrengta koplyčia, kurioje nuteistieji gali atlikti religines apeigas, išskyrus nuteistuosius atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-02-27 iki 2019-10-28 atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose, todėl į koplyčią vedamas nebuvo. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje naujai rekonstruotame pastate yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Esant poreikiui religines apeigas nuteistieji gali atlikti šiame laisvalaikio kambaryje, kuriame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė). Be apribojimų gali lankytis klubo patalpoje, kurioje taip pat yra pastatomas kryžius, religinė atributika ir kurioje galima atlikti religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai įstaigos 3 sektoriuje iki karantino paskelbimo lankėsi du kartus per mėnesį. Apie vykdomus užsiėmimus visuomet buvo parašomi skelbimai ir nuteistieji turėjo galimybę lankytis. Religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu, paleidžiant tiesiogiai vykstančias mišias bei pamokslus, o dirbantiems nuteistiesiems, laisvu nuo darbo laiku paleidžiant mišių įrašus. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl negalėjimo atlikti religines apeigas, ar turėti religinę atributiką nesikreipė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti tai, kad jam nebuvo suteikta galimybė atlikti religinių apeigų ar lankytis koplyčioje, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiai faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos, todėl pareiškėjo skundas visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, laikotarpiu nuo 2018-05-10 iki 2018-11-23, nuo 2019-02-27 iki 2019-03-27 ir nuo 2019-06-21 iki 2019-10-28, nesuteikiant pareiškėjui galimybės pasimelsti koplyčioje, turėti religinės atributikos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatytu laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį, pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 184 punktą, atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (186 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs BVK bei Taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos drausminės nuobaudos, nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas kamerų tipo patalpose, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. A-4751-520/2017).
Tačiau vertinant, ar Pravieniškių PN-AK privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti - t. y. nuvesti į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą, gauti religinę literatūrą. Pareiškėjo teigimu, jis į Pravieniškių PN-AK administraciją kreipėsi žodiniais prašymais, prašydamas nuvesti jį į koplytėlę, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Šiam savo teiginiui pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jis kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl teisės atlikti religines apeigas. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad jis kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, tačiau šių aplinkybių nekonkretizuoja ir konkrečiai nenurodo kada ir kokiomis aplinkybėmis jo prašymas buvo išreikštas. Teismo vertinimu, nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą, gauti religinę literatūrą), pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų (siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią, pakviesti kunigą, aprūpinti religine literatūra). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Tačiau šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasines kančias, prarado pasitikėjimą savimi, tačiau jokių įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.