Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

8. Visų pirma, kolegija aptaria apeliacinių skundų argumentus nuteistųjų kaltės klausimu. Kaip matyti, šiuo klausimu tik nuteistasis D. V. ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Jis skunde nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino išnagrinėtus byloje įrodymus bei pripažino jį kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Mano, kad įrodymus teismas šioje dalyje įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliantas vienodai dėl visų nusikalstamų veikų epizodų nurodo, kad jokių neginčijamų jo dalyvavimą nusikaltimų padaryme patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta, kad teismas jo kaltę iš esmės pagrindė tik netiesioginiais ir išvestiniais įrodymais, kurie patvirtina tik nusikaltimų padarymo faktą, o ne tai, kad jis šiuos nusikaltimus padarė vienas pats arba veikdamas kartu su D. L., ir dėl to mano, kad teismas padarė išvadas pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis. Taip pat apeliantas abejoja įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumu, mano, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai bei paviršutiniškai, ne kartą pažeidžiant jo teises.

9. Kaip matyti iš jo apeliacinio skundo, daugiausiai nuteistasis D. V. kritikuoja būtent pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei įvertinus įrodymus teismo padarytas išvadas. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas susiformuoja teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltės, bausmės ir kt.) suformuoti. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

10. Kolegija, patikrinusi bylą nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentais, nustatė, kad yra pagrindas sutikti su nuteistuoju, jog jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ filialo „K.“ ir UAB „Š.“ turto vagystės. Pritartina nuteistajam, kad šiame epizode liudytojų parodymai, civilinių ieškovų atstovų paaiškinimai, kiti byloje surinkti įrodymai iš esmės patvirtina tik patį svetimo turto vagystės faktą. Ir, nuteistajam neigiant savo kaltę padarius šią vagystę, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, todėl dėl šios vagystės jis turėjo būti išteisintas. Šis vagystės epizodas išsamiau bus aptartas šiame nuosprendyje vėliau. Kita vertus, kolegija dėl kitos skundžiamo nuosprendžio dalies daro išvadą, kad jokių išdėstytų įstatymų reikalavimų ir kitų paminėtų su įrodymų vertinimu susijusių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Iš nuosprendžio matyti, kad jame teismas atskirai išdėstė dėl kiekvienos konkrečios D. V. nusikalstamos veikos surinktus įrodymus, tuos įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, o taip pat ir tų įrodymų įvertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir įvertino liudytojos J. B. parodymus, t. y. juos atmetė padaręs išvadą, jog ji suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymai abejotini (nuosprendžio 7 lapas). Su tokiu vertinimu kolegija sutinka, juolab, kad šios liudytojos parodymų kai kuriais atvejais negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Iš bylos matyti, kad teismas motyvuotai atmetė kaltu neprisipažinusio nuteistojo D. V. parodymus, o apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo pagrindė kitais tuos parodymus paneigusiais įrodymais. Be to, pažymėtina, kad kolegija nenustatė nei ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, nei bylą nagrinėjusio teismo padaryto D. V. teisių pažeidimo. Apie tai ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. V. nekalbėjo, procesinių veiksmų protokoluose nenurodė, tokią versiją iškėlė iš esmės tik pirmosios instancijos teisme ir toliau jos laikosi savo apeliaciniame skunde. Todėl apelianto teiginius dėl teisių pažeidimo proceso metu kolegija labiau sieja su jo atkakliu kaltės neigimu ir siekiu būti išteisintam, o ne su byloje nustatytais faktais.

11. Atskirai aptartini nuteistojo D. L. parodymai. Visuose epizoduose dėl bendrininkų grupe padarytų vagysčių jo parodymai yra labai svarbūs, kadangi, sutinkant su apeliantu, jokių kitų tiesioginių šių vagysčių liudytojų byloje nebuvo nustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. labai daug dėmesio skiria nuteistojo D. L. parodymams, konkrečiau – jo parodymams, kur jis pripažino, jog visas vagystes padarė veikdamas kartu su D. V.. Skunde nuteistasis D. V. nurodo, kad D. L. yra narkomanas, apklausų metu pastarasis taip pat buvo apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, todėl nesuprato ar nevisiškai suprato duodamų parodymų esmės. Kita vertus, apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ filialo „K.“ ir UAB „Š.“ turto vagystės D. V. jau prašo remtis nuteistojo D. L. parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad pastarieji nuteistojo D. L. parodymai yra teisinantys D. V. minėtame epizode. Iš to galima spręsti, kad apeliaciniame skunde D. V. pateikia D. L. parodymų vertinimą tiek, kiek jam tai yra palanku. Nors byloje yra duomenų apie tai, kad D. L. iš tikrųjų vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, tačiau tai dar nesudaro pagrindo jo parodymus (tiek jų visumą, tiek ir jų dalį) visiškai atmesti. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apklausose ikiteisminio tyrimo metu D. L. kaltę dėl vagysčių pripažino, parodė, kad veikė kartu su D. V., pakankamai išsamiai ir detaliai paaiškino vagysčių aplinkybes, kaip su D. V. atvažiuodavo į įvykio vietas, kokiu būdu ir kokiais įrankiais įsibraudavo į nukentėjusiųjų patalpas, kaip išsinešdavo ir išsidalindavo pavogtus daiktus su D. V. Esmines vagysčių aplinkybes šis nuteistasis patvirtino ir atlikus jo parodymų patikrinimą įvykių vietose. Tik po kurio laiko D. L. pradėjo neigti D. V. dalyvavimą vagystėse ir parodė, kad veikė vienas. Tokios pat pozicijos jis laikėsi ir teisiamajame posėdyje. Tačiau D. L. bent kiek suprantamai nepaaiškino parodymų pakeitimo priežasčių, jis tik teigė, kad tuo metu pyko ant D. V. ir dėl to jį apkalbėjo. Tai nėra logiška ir įtikinama. Tuo labiau, kad neva apkalbėdamas D. V. iš pykčio, D. L. norėjo pabloginti ir savo paties teisinę padėtį ar buvo tam abejingas, kadangi nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe paprastai yra baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nežiūrint to, kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nerado pakankamo pagrindo suabejoti nuteistojo D. L. parodymais, kad jis vogė kartu su D. V.. Minėta, kad D. L. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, jie kai kuriais atvejais atitinka ir paties nuteistojo D. V. parodymus bei kitus bylos įrodymus. Kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad nepaisant galimo apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nuteistasis D. L. apklausų ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams nenurodė, kad jaučiasi blogai ir negali duoti parodymų. Priešingai, jis nurodė, kad psichinėmis ligomis neserga, galvos traumų neturėjo, kad parodymus duoda laisva ir gera valia, nepaveiktas jokių psichiką veikiančių medžiagų. Apklausų protokoluose D. L. pažymėjo, kad juos perskaitė, kad jie surašyti teisingai, bei juos pats pasirašė, jokių pastabų neturėjo. Šių apklausų metu dalyvavo ir nuteistojo D. L. gynėjai, jokių pastabų dėl apklausų atlikimo jie protokoluose taip pat nenurodė. Taigi, nekyla jokių abejonių, kad D. L. suprato šių savo parodymų esmę, juolab davė išsamius ir detalius parodymus apie vagystes, todėl jam nėra jokio pagrindo skirti teismo psichologijos ekspertizę, kaip to yra prašoma D. V. apeliaciniame skunde. Be šio, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad D. L. tokią ekspertizę atlikti būtų netikslinga (6 t., 9 b. l.). Dėl šių išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vagysčių epizoduose rėmėsi nuteistojo D. L. parodymais, kur jis pripažino, jog vagystes padarė kartu su D. V., bei išsamiai parodė apie šių vagysčių aplinkybes.

12. Nuteistasis D. V. dėl nukentėjusiosios R. T. turto vagystės įsibrovus į jos terasą, esančią Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kaltu neprisipažino. Apeliaciniame skunde jis taip pat neigia, kad padarė šį nusikaltimą kartu su nuteistuoju D. L., nurodo, kad įvykio vietoje jis iš viso nebuvo, kad D. L. veikė vienas, kad byloje nėra jokių neginčijamų jo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme patvirtinančių įrodymų ir kad jo pripažinimui kaltu šiame epizode nepakanka vien tik nenuoseklių bei abejotinų nuteistojo D. L. parodymų ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini). Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino tinkamai ir teisingai bei pagrįstai D. V. pripažino kaltu dėl šios vagystės. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nukentėjusiosios turtą įsibrovę į jos terasą pavogė nuteistieji D. V. ir D. L. veikdami kartu. Skundžiamame nuosprendyje tie kaltinantys D. V. bylos įrodymai yra nurodyti ir pakankamai išsamiai aptarti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

13. Iš bylos matyti, kad apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrindė anaiptol ne vien tik nuteistojo D. L. parodymais, kad jis nukentėjusiosios R. T. daiktus pavogė kartu su D. V. įsibraudami į jos terasą, o visuma ir kitų išnagrinėtų įrodymų : nukentėjusiosios R. T., liudytojo E. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolais, specialisto išvada ir kitais byloje surinktais įrodymais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas minėtą specialisto išvadą taip pat pagrįstai pripažino D. V. kaltę patvirtinančiu įrodymu. Kolegija kitaip vertinti šio įrodymo, negu jį įvertino pirmosios instancijos teismas, nemato pagrindo. Iš bylos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. įvykio vietos apžiūros metu buvo paimtos dvi gipsinės avalynės pėdsakų išliejos (1 t., 41-45 b. l.). Byloje 2017 m. sausio 10 d. buvo atlikta krata D. V. gyvenamojoje vietoje ir jos metu be kitų daiktų buvo rasti ir paimti jo sportiniai bateliai su užrašu „Adidas“ (2 t., 68-70 b. l.), kurie kartu su paminėtomis avalynėmis išliejomis buvo pateikti specialistui, tikslu nustatyti, ar avalynės pėdsakas vagystės vietoje buvo paliktas tirti pateikta avalyne, paimta kratos metu D. V. gyvenamojoje vietoje. Specialisto atliktoje trasologinio tyrimo išvadoje yra nurodyta, jog labai tikėtina, kad vienas avalynės pėdsakas, užfiksuotas gipsinėje išliejoje Nr. (duomenys neskelbtini), rastas ir paimtas 2016 m. rugsėjo 14 d. įvykio vietos apžiūros metu, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), paliktas tyrimui pateikta D. V. avalyne „Adidas Adiwear“ dešinės kojos batu (1 t., 60-65 b. l.). Tai visiškai paneigia apelianto argumentus, kad jis įvykio vietoje nebuvo, ir kad įvykio vietoje rastas avalynės pėdsakas buvo paliktas ne jo sportiniu bateliu, paimtu iš jo kratos metu. Vien tai, kad šiek tiek skiriasi specialisto išvadoje ir kratos protokole nurodyti sportinių batelių pavadinimai (specialisto išvadoje nurodomas konkretus sportinių batelių „Adidas“ modelis), esmės nekeičia. Todėl pagrįstai byloje nustatyta, kad specialisto išvada yra vienas iš tiesioginių D. V. dalyvavimą šioje vagystėje patvirtinančių įrodymų. Šie nuosprendyje išdėstyti įrodymai, taip pat ir kiti įrodymai: nukentėjusiosios, liudytojo parodymai ir kiti, vertinant juos kaip visumą, rodo, kad abu nuteistieji dalyvavo pirmiau minėtoje vagystėje. Ta aplinkybė, kad nuteistasis nebuvo sulaikytas prie šio namo, jo nematė nei vienas liudytojas, nerasta jo pirštų atspaudų ar kitų įrodymų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės, nes daugiau tinkamų asmens identifikavimui pėdsakų galėjo ir nelikti, o liudytojai nebuvo nustatyti, kadangi nuteistieji vogė naktį, beje, jų paprasčiausiai galėjo ir nebūti. Tačiau tai nereiškia, kad tai įrodo nuteistojo D. V. nekaltumą.

14. Tokiu būdu, nuteistojo D. L. parodymai, faktas, kad nusikaltimo vietoje rastas avalynės pėdsakas buvo paliktas D. V. avalyne, patvirtina reikšmingas aplinkybes, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti nusikaltimo aplinkybes ir patikrinti apelianto duotų parodymų teisingumą, o kartu ir daryti kategorišką išvadą dėl to, kad būtent D. V. veikdamas kartu su D. L. pavogė nukentėjusiosios R. T. turtą įsibraudami į jos terasą. Ši jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

įsibrovus į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis)

15. Dėl VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir V. E. turto vagystės laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 7 d. įsibrovus į šios ligoninės dirbtuves, D. V. kaltu neprisipažino. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad šios vagystės kartu su D. L. nepadarė ir kad byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis dėl jo yra grindžiamas vien tik abejonių keliančiais nuteistojo D. L. parodymais bei kitais įrodymais, kurie patvirtina patį vagystės faktą, o ne tai, kad jis šią vagystę padarė. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija ir šioje dalyje atmeta. Kad D. V. ir D. L., veikdami kartu, padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pirmiau minėtą vagystę, kolegijai jokių abejonių nekyla.

16. Nukentėjusiojo V. E. ir liudytojų A. V., G. B. parodymai patvirtina tą faktą, kad 2016 m. spalio 7 d. ryte G. B. rado išlaužtas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ rūsio dirbtuvių duris, kurios iš vakaro buvo paliktos užrakintos ir tvarkingos. Pagal jų parodymus, iš dirbtuvių buvo pavogti skundžiamame nuosprendyje nurodyti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir V. E. daiktai. Taigi, iš minėtų parodymų akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 7 d. iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dirbtuvių, išlaužiant jų duris, buvo pavogtas šios ligoninės bei nukentėjusiojo V. E. turtas. To nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde iš esmės ir neginčija. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, kad nukentėjusysis bei liudytojai patvirtino tik patį vagystės faktą. Atskirai paėmus šiuos nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus iš tiesų jie galėtų būti vertinami tik kaip patvirtinantys tai, kad tam tikru nurodytu laiku buvo apvogtos VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dirbtuvės. Tačiau įrodymai baudžiamojoje byloje turi būti vertinami kompleksiškai, juos tarpusavyje gretinant, lyginant ir analizuojant. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tai ir padarė. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir neįvardinti kaip tiesiogiai patvirtinantys jo kaltę. Šie parodymai vertinami kitų įrodymų visumoje ir kadangi jais yra nustatytos aplinkybės, kurios papildė kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, jie svarbūs vertinant visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Kaip jau buvo minėta prieš tai, nuteistasis D. L. pripažino, kad šią vagystę jis padarė kartu su D. V.. Pagal jo parodymus, D. V. išlaužė dirbtuvių duris, iš dirbtuvių jie abu išsinešė nuosprendyje nurodytus daiktus, dalį daiktų pardavė, pinigus pasidalino, likusius daiktus taip pat išsidalino tarpusavyje. Šiuos savo parodymus nuteistasis D. V. patvirtino ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Šiais nuteistojo D. L. parodymais pagrindo abejoti nėra. Tuo labiau, kad ir pats D. V. iš pradžių taip pat pripažino savo kaltę dėl šios vagystės, tik mažino savo veiksmų apimtį, parodydamas, kad jis tik atsuktuvu išlaužė dirbtuvių duris, tačiau į jų vidų nėjo, svetimų daiktų nevogė. Savo parodymus jis taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Dar daugiau, 2016 m. spalio 7 d. įvykio vietos apžiūros metu ant dirbtuvių durų staktos buvo rasta raudonos spalvos dėmė, panaši į kraują, todėl nuo durų staktos buvo paimtas biologinis ėminys. Taip pat iš įvykio vietos buvo paimta medžio nuolauža su dažų pavyzdžiu (1 t., 156-159 b. l.). Atsižvelgiant į tai, apeliantas skunde nepagrįstai tapatina biologinį ėminį bei medžio nuolaužą su dažų pavyzdžiu, kadangi tai yra skirtingi nusikalstamos veikos pėdsakai. Iš bylos matyti, kad specialistui ištyrus iš vagystės vietos paimtą biologinį ėminį – tamponą su nuoplova, nustatyta, kad ant šio tampono rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR (1 t., 163-164 b. l.). Byloje nustatyta, kad vyro kraujo, rasto ant minimo tampono su nuoplova, genotipas DNR duomenų registre sutapo su nuteistojo D. V. genotipu (1 t., 165 b. l.). Tokie bylos įrodymai leidžia vienareikšmiškai teigti, kad atsuktuvu lauždamas dirbtuvių duris D. V. susižalojo ir taip savo krauju ištepė durų staktą. Tokiu būdu, šias aplinkybes vertinant kartu su kitais byloje surinktais ir prieš tai jau aptartais įrodymais – nuteistojo D. L., nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių įrodymų visuma nustatė, jog abu nuteistieji buvo įvykio vietoje ir būtent jie pavogė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir V. E. turtą. Ši D. V. veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

17. Nuteistasis D. V. dėl nukentėjusiosios S. K. piniginės su joje buvusiais pinigais, dokumentais, bankų mokėjimo ir parduotuvių nuolaidų kortelėmis vagystės iš restorano „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinių patalpų bei neteisėto jos bankų mokėjimo kortelių ir jų PIN kodų panaudojimo finansinėms operacijoms inicijuoti kaltu neprisipažino. Nesutikdamas su šia nuosprendžio dalimi, D. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis yra nepagrįstai nuteistas už šį nusikaltimą, nes tam nepakanka vien tik nukentėjusiosios S. K., liudytojos T. B. parodymų ir vaizdo įrašų. Išdėstytus apelianto skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, D. V. dalyvavimą pagrobiant nukentėjusiosios S. K. piniginę su išvardintais daiktais, neteisėto jos bankų mokėjimo kortelių ir jų PIN kodų panaudojimo finansinėms operacijoms inicijuoti patvirtina visuma teisme išnagrinėtų ir nuosprendyje išsamiai aptartų įrodymų visuma.

18. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl šių nusikaltimų, rėmėsi nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos T. B. parodymais. Apeliaciniame skunde be jokio pagrindo nurodoma, kad liudytojos T. B. parodymų negalima laikyti jo kaltę patvirtinančiu įrodymu. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji aiškiai bei nuosekliai parodė apie tai, kad apie 11.45 val. paskutinė atėjo į darbą restorane „(duomenys neskelbtini)“, persirengė tarnybinėse patalpose, tuomet šios patalpos buvo tvarkingos; apie 13.30 val. eidama į tarnybines patalpas tarpduryje sutiko vyrą, kuris jai nurodė, jog ieško tualeto, vyriškis jai pasirodė įtartinas, jis veidą dengėsi pirštine, tokią pat pirštinę ji po to rado ir tarnybinėse patalpose; restorane dirbusioms darbuotojoms ji nurodė pasitikrinti savo spinteles bei rankines, kurios buvo tarnybinėse patalpose, ir S. K. pasigedo savo piniginės. Vagystės faktą savo parodymuose patvirtino ir nukentėjusioji. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad netikėti šiais parodymais nėra pagrindo, nes jokio suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį nei nukentėjusioji S. K., nei liudytoja T. B. neturėjo. Šie parodymai turi svarbią reikšmę tiek vertinant kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, tiek ir sprendžiant dėl D. V. dalyvavimo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai jais rėmėsi. Taip pat nėra jokių abejonių dėl to, kad liudytoja T. B. įvykio vietoje tikrai matė D. V. ir jo su niekuo supainioti bei apsirikti tikrai negalėjo. Pagal liudytojos parodymus, ji matė nuteistąjį ir pagal jos pačios įsidėmėtus jo požymius ir ypatybes galėjo atpažinti nuteistąjį bei jį asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino kaip asmenį, kurį susitiko išeinantį iš restorano tarnybinių patalpų (2 t., 100-102 b. l.). Kad vagystės metu D. V. buvo įvykio vietoje patvirtina ir byloje esantys PC „(duomenys neskelbtini)“ bei restorano „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų įrašai. Iš šių įrašų matyti, kad į PC „Babilonas“ įeina vyriškis, kuris iš karto pasuka link restorano „Forto dvaras“; šiame restorane vyriškis niekur nesustodamas nueina link tarnybinių patalpų, kurios nėra filmuojamos, ir po kurio laiko iš ten išeina savo veidą dengdamas tamsios spalvos medžiaga (kaip parodė liudytoja T. B., tai buvo pirštinė) bei taip pat daugiau niekur nesustodamas pasišalina iš PC „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., 19-22, 26-32 b. l.). Nors galima sutikti su nuteistuoju, kad vaizdo įrašų laikas nesutampa su vagystės laiku, tačiau tai nieko nekeičia, kadangi pagal liudytojos T. B. parodymus, vaizdo kamerų įrašų laikas nuo realaus laiko skiriasi apie 1 val., taigi, tai yra tik techninė klaida ir vaizdo įrašų autentiškumo nepaneigia. Kad vaizdo įrašuose užfiksuotas šiai bylai aktualus laikas, patvirtina ir tai, kad juose D. V. rankoje laikydamas tamsios spalvos medžiagą ja dengėsi apatinę veido dalį, kaip kad parodė liudytoja T. B., be to, visuose vaizdo įrašuose D. V. vilki tuos pačius drabužius. Negana to, vėliau kratos D. V. gyvenamojoje vietoje metu buvo paimtos jo kelnės su baltos spalvos užrašu „Puma“, tamsi striukė su gobtuvu ir tamsiai bei šviesiai mėlynos spalvų sportiniai bateliai „Adidas“ (2 t., 68-70 b. l.), kurie yra labai panašūs į tuos rūbus, kuriuos D. V. vilki vaizdo įrašuose. Tai pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas. Vien tai, kad ant kratos metu paimtų D. V. rūbų nebuvo jokių šios vagystės pėdsakų, reikšmės neturi, kadangi jų paprasčiausiai galėjo ir nebūti. Kad liudytoja T. B. neapsiriko dėl D. V. tapatybės bei jo kaltę dėl nusikaltimų patvirtina ir kiti bylos duomenys. O būtent, iš nukentėjusiosios S. K. parodymų seka, jog ji pavogtoje piniginėje laikė ne tik savo bankų mokėjimo korteles, tačiau ir jų PIN kodus. Bylos duomenimis, netrukus po vagystės, t. y. maždaug po 20 minučių, iš nukentėjusiosios S. K. banko mokėjimo kortelių buvo išgryninta 30 Eur bei kėsintasi išgryninti atitinkamas sumas. Šios sumos išgrynintos naudojantis SEB banko bankomatu, esančiu (duomenys neskelbtini), t. y. netoli nuo vagystės vietos (2 t., 2-6, 44-46 b. l.). Visais šiais aptartais įrodymais atkurta įvykių seka rodo, kad po to, kai D. V. išėjo iš restorano „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinių patalpų, nukentėjusioji S. K. pasigedo savo piniginės su jos išvardintais daiktais bei po maždaug 20 minučių iš jos banko mokėjimo kortelių, buvusių piniginėje su jų PIN kodais, buvo išgryninta 30 Eur. Tokias nusikaltimų aplinkybes, pripažindamas savo kaltę, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats D. V. vienoje iš apklausų bei jo parodymų patikrinimo vietoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis šių įrodymų visuma, visiškai pagrįstai ir teisingai padarė išvadą, kad ne kas kitas, o D. V. pavogė nukentėjusiosios S. K. piniginę iš restorano „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinių patalpų bei po to, pasinaudodamas jos banko mokėjimo kortelėmis ir jų PIN kodais, išgrynino jos pinigus. Ši jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį.

19. Dėl nukentėjusiųjų J. P. ir R. J. dviračių vagystės iš bendro naudojimo sandėliuko išlaužus jo durų įleidžiamą spyną nuteistasis D. V. niekada kaltu irgi neprisipažino. Tą patį jis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Apeliantas teigia, kad jo kaltė dėl šios vagystės negalėjo būti grindžiama tuo faktu, kad pas T. K. kratos metu surastas ir paimtas vyriškas juodos ir raudonos spalvų rėmu dviratis „KELLYS“, kuris po to buvo grąžintas nukentėjusiajam R. J., yra tas pats dviratis, kuris buvo pavogtas šios vagystės metu. Mano, kad teismas negalėjo vadovautis ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gautais duomenimis, kadangi iš jų neaišku, kokie asmenys kalbasi užfiksuotuose įrašuose. Visus šiuos apelianto argumentus teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus įrodymus išanalizavo ne tik atskirai, bet ir atskleidė jų tarpusavio ryšį, o padarytas išvadas pagrindė išnagrinėtų įrodymų bei jais nustatytų bylos aplinkybių visuma – tai nuteistojo D. L., nukentėjusiųjų J. P. ir R. J., liudytojo T. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos, parodymo atpažinti pagal nuotrauką, elektroninių ryšių tinklais parduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais bei kitais nuosprendyje išsamiai aptartais bylos įrodymais.

20. Nukentėjusiųjų J. P. ir R. J., nuteistojo D. L. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina faktą, kad 2016 m. lapkričio 22 d. buvo apvogtas bendro naudojimo sandėliukas, esantis Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Pagal nukentėjusiųjų parodymus, 2016 m. lapkričio 22 d. apie 9 val. jie rado išlaužtą sandėliuko įleidžiamą durų spyną, iš sandėliuko buvo pavogti J. P. vyriškas juodos spalvos rėmu dviratis „PANTER“, moteriškas baltos spalvos rėmu dviratis „VOTONE“, R. J. vyriškas juodos ir pilkos spalvų rėmu kalnų dviratis „KELLYS RADIUS“, vyriškas raudonos ir juodos spalvų rėmu dviratis „KELLYS CRX AXIS“. Nukentėjusiesiems J. P. ir R. J. apie tai, kas pavogė jų dviračius, tikrai nebuvo žinoma ir tai yra visiškai suprantama, nes šis jų turtas buvo pavogtas slapta. Tačiau vienas iš pavogtų dviračių buvo surastas. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 20 d. T. K. iš D. V. įsigijo vyrišką juodos ir raudonos spalvų rėmu dviratį „KELLYS“, kurį R. J. atpažino kaip savąjį, t. y. pagrobtą įvykio metu. Tai pakankamai išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, dėl to kolegija nemato reikalo to dar kartą kartoti. Tuo tarpu nuteistasis D. V. skunde savaip interpretuoja bylos duomenis, kad iš nukentėjusiojo R. J. buvo pavogtas dviratis „KELLYS RCX AXIS“, kurio identifikavimo numeris – (duomenys neskelbtini), o kratos metu iš T. K. buvo paimtas dviratis „KELLYS“, kurio identifikavimo numeris – (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad šie dviračiai nėra tie patys. Tačiau, priešingai tokiems skundo teiginiams, šie nurodyti dviračių duomenų skirtumai nėra esminiai ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų dėl dviračio „KELLYS“, kratos metu paimto iš T. K., priklausomybės nukentėjusiajam R. J. nepaneigia. Iš viso to darytina išvada, kad D. V. buvo tas asmuo, kuris disponavo iš nukentėjusiojo R. J. pavogtu dviračiu „KELLYS“ ir jį pardavė T. K.. Kolegija visiškai pritaria ir kitai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent D. V. su D. L. šį dviratį kartu su kitais nukentėjusiųjų dviračiais ir pavogė. Pagal nuteistojo D. L. parodymus, per kelis kartus jis su D. V. iš sandėliuko išsivarė keturis dviračius ir nusivarė juos į savo (D. L.) namus. Po kelių dienų juodos ir raudonos spalvų dviratį (kaip minėta prieš tai, tokios pat spalvos dviratį D. V. pardavė T. K.) jis nuvežė D. V. į namus, likusius tris dviračius pasiliko sau, vėliau vieną iš jų pardavė, o kiti du dviračiai jam dingo. Tokias aplinkybes patvirtina įraše Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas 2016 m. gruodžio 16 d. pokalbis tarp D. V. ir D. L., kurio metu D. V. priekaištauja D. L. dėl dingusių dviračių ir nurodo, kad pastarasis jam yra dėl to skolingas pinigų. Atsižvelgiant į tai bei prieš tai paminėtas aplinkybes, kad po vagystės D. V. ir D. L. dviračius nuvarė į pastarojo namus, darytina išvada, kad D. L. turėjo pasirūpinti dviračių pardavimu ir už juos gautus pinigus pasidalinti su D. V. arba juos jam atiduoti. Apelianto argumentai, kuriuose jis bando aiškinti, kad byloje nebuvo atlikta balso ekspertizė dėl elektroninių ryšių tinklais parduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu užfiksuotų pokalbių, savaime nereiškia, kad šių asmenų negalima nustatyti kitais būdais. Byloje nustatyta, kad abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi D. V.. Būtent iš šio abonento jis skambino T. K., kurio abonento numeris buvo žinomas iš pažymoje jo paties pateiktų duomenų, bei D. L., kurio abonento numeris byloje taip pat buvo nustatytas. Tai patvirtina 2017 m. kovo 22 d. tarnybinis pranešimas. Abejoti šiais duomenimis kolegija neturi pagrindo. Juolab, kad pokalbiuose užfiksuotos aplinkybės atitinka kitais bylos įrodymais nustatytas, o kai kuriais atvejais jas dar ir papildo.

22. Dėl nukentėjusiųjų E. L., A. M., D. S. ir R. K. išvardintų daiktų vagystės iš E. L. patalpų, į jas įsibrovus išlaužiant įleidžiamą spyną, nuteistasis D. V. kaltu taip pat neprisipažino. Jis savo kaltę neigia ir apeliaciniame skunde. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės jokių naujų nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentų nenurodo. Taip pat, kaip ir ginčydamas pirmiau aptartas nusikalstamas veikas, jis skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nuteistojo D. L. parodymus, pripažindamas juos jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Mano, kad jo kaltė dėl šios vagystės yra grindžiama vien tik įrodymais, patvirtinančiais vagystės faktą, o ne tai, kad jis tą vagystę padarė kartu su nuteistuoju D. L., liudytojų, mačiusių jį pagrobiant nukentėjusiųjų turtą, ar jo paliktų pėdsakų įvykio vietoje nėra. Tačiau kolegija ir šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Nuteistojo D. V. dalyvavimą kartu su D. L. pagrobiant nukentėjusiųjų turtą patvirtina visuma teisme išnagrinėtų ir skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartų įrodymų.

23. Nukentėjusiųjų E. L., A. M., D. S. ir R. K. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina įvykio faktą, kad 2016 m. gruodžio 3 d. jie rado išlaužtą E. L. patalpų durų įleidžiamą spyną. Pagal nukentėjusiųjų parodymus, iš šių patalpų buvo pavogti skundžiamame nuosprendyje nurodyti jų daiktai. To nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde iš esmės ir neginčija, todėl šios aplinkybės išsamiau neaptarinėjamos. Apelianto argumentai dėl nuteistojo D. V. parodymų vertinimo šiame nuosprendyje jau buvo aptarti ir atmesti, todėl dar kartą dėstyti tų pačių motyvų kolegijai taip pat nėra reikalo. Nuteistojo D. L. parodymų turinys išsamiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje. Iš šių nuteistojo parodymų matyti, kad jis pripažino, jog nukentėjusiųjų išvardintus daiktus pavogė kartu su D. V., pastarajam atsuktuvu išlaužus patalpų duris. Jis parodė, kokius daiktus su D. V. pavogė iš namo, kur juos padėjo ir t. t. Jis savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Netikėti šiais jo parodymais nėra pagrindo. Priešingai nei nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde, apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrindė ne vien tik nuteistojo D. L. parodymais, o visuma ir kitų išnagrinėtų įrodymų : nukentėjusiųjų parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolais, 2017 m. kovo 22 d. tarnybiniu pranešimu dėl išklotinių analizės. Kolegija kitaip vertinti šių įrodymų, negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo. Be viso to, pats D. V. iš pradžių taip pat iš esmės pripažino savo kaltę dėl šios vagystės, tik mažino savo veiksmų apimtį, parodydamas, kad jis tik atsuktuvu išlaužė patalpų duris ir iš jų išnešė D. L. jam paduotą maišą su įrankiais, kuriuos vėliau jis pats pardavinėjo turguje. Savo parodymus jis taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutikdamas su šia nuosprendžio dalimi taip pat nurodo, kad jis negalėjo būti pripažintas kaltu dėl šios vagystės, nes jo nematė nei vienas liudytojas, nerasta jo pirštų pėdsakų ant daiktų ir pan. Tačiau, kaip jau buvo minėta prieš tai, vien tos aplinkybės, kad apeliantas nebuvo sulaikytas įvykio vietoje, jo nematė nei vienas liudytojas, nerasta jo pirštų pėdsakų ant daiktų ir kitos apelianto nurodytos aplinkybės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nes tinkamų asmens identifikavimui pėdsakų galėjo nelikti, o liudytojų, mačiusių šį įvykį, paprasčiausiai galėjo ir nebūti. Tačiau tai nereiškia, kad tai įrodo jo nekaltumą.