Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. S. G., V. G., V. B. K., B. V. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-310-785/2013 pagal ieškovų K. S. G., V. G., V. B. K., B. V. P. ieškinį atsakovams V. B., S. B. L., R. L., uždarajai akcinei bendrovei „Plinkšių Vilistra“, žemės ūkio bendrovei „Aubrakas“, antstoliui S. D., tretiesiems asmenims valstybės įmonei „Registrų centras“ Telšių filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Renavo durpynas“, Mažeikių rajono notarei R. R. ir Plungės 2-ojo notarų biuro notarei G. D. dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl sandorių, kuriais buvo perleistas ginčo turtas tretiesiems asmenims pripažinimo negaliojančiais ir vindikacijos bei restitucijos taikymo.

Byloje ieškovai pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančia 2004-06-01 patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties, notarinio registro Nr. 2-4377, dalį dėl pastato - mechaninių dirbtuvių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 2079,91 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini)patalpų, plane pažymėtų 1-34 (31,22 kv. m.), 1-35 (102,43 kv. m.), 1-36 (70,23 kv. m.), paskyrimo naudotis S. L. ir jo sutuoktinei S. B. L.; pripažinti negaliojančia 2004-06-01 pastato dalies dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-4407, dalį dėl S. L. ir S. B. L. pastato - mechaninių dirbtuvių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 2079,91 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini), patalpų, plane pažymėtų 1-34 (31,22 kv. m.), 1-35 (102,43 kv. m.), 1-36 (70,23 kv. m.), dovanojimo R. L.; pripažinti negaliojančiu 2007-06-07 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 156-3199 dėl 10/100 dalių pastato - mechaninių dirbtuvių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 2079,91 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo; pripažinti 2010-03-19 pastatų pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1767, dalį dėl 10/100 dalių pastato - mechaninių dirbtuvių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 2079,91 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo negaliojančia; taikyti vindikaciją ir grąžinti pastate - mechaninėse dirbtuvėse, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 2079,91 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini), esantį garažą, plane žymimą indeksu Nr. 1-35 (102,43 kv. m.), - K. S. G. ir V. G., garažą, plane žymimą indeksu 1-34 (31,92 kv. m.), - V. B. K., garažą, plane žymimą indeksu 1-36 (70,23 kv. m.), - B. V. P.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė aplinkybėmis, kad minėti sandoriai iš dalies sudaryti neteisėtai, kadangi ginčijamais sandoriais buvo perleistas ieškovams priklausantis turtas.

Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad visi ginčijami sandoriai yra sudaryti remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kurias dar 2004 metais nuosavybės teisė į mechanines dirbtuves tuo pačiu ir į ginčo garažus buvo įregistruota dviejų savininkų S. L. ir J. B. vardu, tačiau ieškovai nei šios teisinės registracijos, nei dokumentų, kurių pagrindu įregistruota nuosavybė šiems asmenims neginčijo. Kadangi ieškovai šių aplinkybių neginčijo, teismas padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto registro duomenys apie S. L. ir J. B. nuosavybės teises į po 1/2 dalį mechaninių dirbtuvių, esančių Mažeikių r. sav., Plinkšių k., yra teisingi ir teismas ex officio negali pripažinti negaliojančiais sandorių, kurių pagrindu S. L. ir J. B. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Remiantis nurodytu motyvu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovų ginčijamų sandorių negaliojančiais ir neteisėtais. Nors ir netenkino ieškovų reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teismas laikė pareigą pasisakyti dėl restitucijos ar vindikacijos taikymo. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad ieškovų ginčijamais sandoriais perleistas turtas buvo parduotas iš varžytynių, o vėliau dar kartą parduotas pirkimo – pardavimo sutartimi, tačiau ieškovai nei vienu, nei kitu atveju turto perleidimo procese nedalyvavo, jų nei su UAB „Plikšių Vilistra“, nei su ŽŪB „Abrakas“ jokie prievoliniai santykiai nesiejo, todėl pritaikius restituciją natūra, ginčo turtas būtų grąžintas ne ieškovams, o atitinkamai UAB „Plikšių Vilistra“ arba R. L., teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais turėtų būti taikoma vindikacija. Įvertinęs ieškovų argumentus, susijusius su atsakovų UAB „Plikšių Vilistra“ ir ŽŪB „Abrakas“ nesąžiningumo, teismas konstatavo, kad minėti asmenys laikytini sąžiningais įgijėjais ir netgi tuo atveju, jei ieškovų ginčijami sandoriai būtų buvę pripažinti negaliojančiais, ieškovams neįrodžius atsakovų nesąžiningumo, jie neturėtų teisės išreikalauti nekilnojamųjų ginčų pastatų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodydami, kad teismas nepagrįstai nesprendė, kad buvo pažeistos ieškovų konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, nevertino įrodymų ir nekonstatavo, kad 1995-07-19 nuosavybės teisės liudijimas, kurio pagrindu buvo įregistruota S. L. ir J. B. nuosavybės teisės į ginčo pastatą, yra iš dalies niekinis. Pažymėjo, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teismas nagrinėdamas bylą ir nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio (savo iniciatyva) konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįgyvendino teisės ir pareigos ex officio vertinti aplinkybės dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat ex officio konstatuoti imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių niekinių sandorių faktą ir teisines pasekmes. Tam, kad pripažinti sandorį negaliojančiu, būtina nustatyti tai patvirtinančias aplinkybes laikantis LR CPK įtvirtintų reikalavimų, tačiau apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus pažeidė, neištyrė, neišnagrinėjo ir neįvertino teisėtam teismo sprendimui reikšmingų aplinkybių. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju restitucija negalima bei mano, kad ginčo santykiams turėjo būti taikomos LR CK 6.323, 6.307 ir 6.237 straipsnių normos.

Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies ir sprendžia, jog yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1995-01-24 ir 1995-02-10 Mažeikių rajono Plinkšių žemės ūkio bendrovės visuotinio bendrovės narių susirinkimų metu nuspręsta žemės ūkio bendrovę likviduoti nuo 1995-02-10 (1 t. 83-90, 91 b.l.), dalį bendrovės materialinių vertybių parduoti už grynus pinigus skolų padengimui, o likusį turtą išdalinti bendrovės nariams (93 b. l.). Mažeikių rajono Plinkšių žemės ūkio bendrovė likviduota 1996-05-30, išregistruota 1996-05-31 (1 t. 96 b.l.). Iš 1995-07-12 visuotinio bendrovės narių susirinkimo protokolo matyti, kad šio susirinkimo metu buvo svarstytas K. G. asmenų grupės, V. K., B. P., J. B. ir S. L. pareiškimai dėl garažo pardavimo už žemės ūkio išmokas ir nutarta už žemės ūkio išmokas sumoje 500,00 Lt parduoti garažą K. G. ir V. G., prie šio garažo pirkimo V. G. prisidedant 98,00 Lt suma, o K. G. - 402,00 Lt suma (1 t. 7, 75 b. l.), bendrovės nariui V. K. parduoti garažą už žemės ūkio išmokas 500,00 Lt sumoje (1 t. 11, 75 b. l.), B. P. parduoti garažą už žemės ūkio išmokas 500,00 Lt sumoje (1 t. 81 b. l.), J. B. ir S. L. parduoti mechanines dirbtuves ir mechaninių dirbtuvių kiemą už žemės ūkio išmokas 18501,00 Lt sumoje (1 t. 71 b. l.). Taip pat 1995-07-12 visuotinio bendrovės narių susirinkimo metu buvo svarstyti O. Š., L. Ž. pareiškimai dėl garažo pardavimo už žemės ūkio išmokas ir nutarta O. Š. parduoti garažą už žemės ūkio išmokas 500,00 Lt sumoje (1 t. 75 b. l.), L. Ž. parduoti garažą už žemės ūkio išmokas 500,00 Lt sumoje (1 t. 75 b. l.). Iš ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 1995-08-07 K. G. išduotas nuosavybės teisės liudijimas, kuris liudijo, kad K. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso garažas, įsigytas už 500,00 Lt (1 t. 6, 9 b.l.). Komisija, susidedanti iš V. B., S. S. ir A. S., garažą, esantį (duomenys neskelbtini),1995-08-07 perdavimo – priėmimo aktu perdavė K. G. (1 t. 9 b. l.). 1995-08-07 V. K. išduotas nuosavybės teisės liudijimas į garažą, kuris liudijo, kad V. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso garažas, įsigytas už 500,00 Lt (1 t. 13 b.l.), 1995-08-07 perdavimo – priėmimo aktu V. K. perduotas garažas, esantis Plinkšių k. (1 t. 12 b. l.). 1995-08-07 B. P. išduotas nuosavybės teisės liudijimas į garažą, kuris liudijo, kad B. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso garažas, įsigytas už 500,00 Lt (1 t. 15, 18 b.l.), 1995-08-08 perdavimo – priėmimo aktu B. P. perduotas garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t. 17 b. l.). 1995-07-19 J. B. ir S. L. išduotas nuosavybės teisės liudijimas į mechanines dirbtuves ir mechaninių dirbtuvių kiemą, kuris liudijo, kad J. B. ir S. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso garažas, įsigytas už 18501,00 Lt, J. B. dalis nuosavybės teisėje – 9251, S. L. – 9250 (1 t. 39 b.l.). 1995-07-19 perdavimo – priėmimo aktu J. B. ir S. L. perduotos mechaninės dirbtuvės ir mechaninių dirbtuvių kiemas (8A b. l., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 61/2533). J. B. mirė 1999-03-07 (3 A b. l., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 61/2533). Iš ieškovų nurodytų aplinkybių ir Mažeikių rajono notarės R. L. 2004-05-07 išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 4992 matyti, kad po J. B. mirties jo palikimą priėmė A. B. B., kuri mirė (duomenys neskelbtini), priėmusi palikimą, tačiau neįforminusi savo paveldėjimo teisių (1 t. 2, 40 b.l.). Iš VĮ Registrų centras pateiktų duomenų nustatyta, kad 2003-10-29 J. B., mirusio 1999 metais, vardu, pagal paveldėtojo V. B. įgaliojimą (12 A b. l., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 61/2533), I. B. užsakė atlikti J. B. įsigyto mechaninių dirbtuvių pastato kadastrinius matavimus, kartu su prašymu pateikdama 1995-07-12 protokolą Nr. 4, 1995-07-19 perdavimo – priėmimo aktą, 1995-07-19 nuosavybės teisės liudijimą. Užsakovė I. B. kadastrinius matavimus atliekančiam matininkui parodė pagal pateiktus dokumentus įgytą mechaninių dirbtuvių pastatą vietoje ir sudarė sąlygas netrukdomai patekti į patalpas atlikti kadastrinius matavimus. Atlikus kadastrinius matavimus parengta kadastro duomenų byla (1 t. 24, 26, 28 b.l.). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, nuosavybės teisės į po 1/2 pastato – mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), J. B. ir S. L. įregistruotos 2004-03-29. Atlikus kadastrinius matavimus, 2004-05-03 išduota VĮ „Registrų centras“ pažyma apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, pagal kurį J. B. ir S. L. po 1/2 dalį įregistruota nuosavybės teisė į mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) (15A-16A b. l., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 61/2533). 2004-05-07 Mažeikių rajono notarė R. L. išdavė papildomą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 4992, kuriuo patvirtino, kad A. B. B. turto įpėdinis sūnus V. B. paveldėjo 1/2 dalį pastato mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčių bendro ploto 2079.91 kv.m., esančių (duomenys neskelbtini) (1 t. 40 b.l.). 2004-06-01 sutuoktiniai S. L. ir S. B. L. ir V. B. sudarė pastato – mechaninių dirbtuvių, esančių bendroje valdoje, naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, pagal kurią, be kita ko susitarė, kad ginčo patalpomis plane žymimomis indeksu Nr. 1-35 (102,43 kv. m.), indeksu Nr. 1-34 (31,92 kv. m.), indeksu Nr. 1-36 (70,23 kv. m.), naudosis S. L. ir S. B. L. (1 t. 42-43 b.l.), juridinis faktas įregistruotas nekilnojamojo turto registre (1 t. 31-38 b.l.). 2004-06-01 Pastato dalies dovanojimo sutartimi, S. L. ir S. B. L. jiems priklausančią 1/2 dalį mechaninių dirbtuvių padovanojo sūnui R. L. (1 t. 52-53 b.l.), juridinis faktas ir nuosavybės teisės įregistruotas nekilnojamojo turto registre 2004-06-02 (1 t. 31-38 b.l.). Iš 2004-10-15 pastatų pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad V. B., veikdamas savo ir R. L. vardu pardavė UAB „Plinkšių Vilistra“ 1/2 dalį jam priklausančių ir dalį R. L. priklausančių mechaninių dirbtuvių (0,90 dalių pastato – mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal minėtą sutartį R. L. liko nuosavybės teisė į ginčo patalpas, pažymėtas indeksais 1-34, 1-35 ir 1-36 (1 t. 44-45 b.l.). UAB „Plinkšių Vilistra“ nuosavybės teisė į 90/100 mechaninių dirbtuvių įregistruota nekilnojamojo turto registre 2004-11-18 ((1 t. 31-38 b.l.). 2007-06-07 turto pardavimo iš varžytynių aktu, antstolis S. D. iš varžytynių pardavė 10/100 dalių R. L. priklaususių mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkėjui UAB „Plinkšių Vilistra“, varžytynių aktas patvirtintas 2007-09-03 Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjos N. K. rezoliucija (1 t. 46 b. l.). Iš 2010-03-19 pastatų pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad UAB „Plinkšių Vilistra“ pardavė mechanines dirbtuves ŽŪB „Aubrakas“ (1 t. 47-50 b. l.). Nuosavybės teisė į mechanines dirbtuves nuo 2010-06-21 įregistruota ŽŪB „Aubrakas“ vardu (1 t. 31-38 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovai nei teisinės registracijos, nei dokumentų, kurių pagrindu 2004 metais įregistruota nuosavybė S. L. ir J. B. vardu neginčijo, teismas ex officio negali pripažinti negaliojančiais sandorių, kurių pagrindu S. L. ir J. B. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Apeliantai teigia priešingai ir nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą ir nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio (savo iniciatyva) turėjo konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ex officio pripažinti negaliojančiais sandorių, kurių pagrindu S. L. ir J. B. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo patalpas, padarė išsamiai neištyręs ir neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių, nesiaiškinęs ginčo esmės. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Tačiau tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis LR CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. LR CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (LR CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012). LR CPK 185 straipsnis numato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Vadovaujantis įstatymu, civiliniame procese išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą neturi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visų aplinkybių, kuriomis ieškovas įrodinėja reikalavimus ir atsakovas atsikerta į pareikštą ieškinį, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti.

Visų pirma, kaip jau minėta, rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad 1995-07-12 visuotinio bendrovės narių susirinkimo metu, žemės ūkio bendrovei priklausančius garažus nutarta parduoti ne tik bylos šalims, bet ir kitiems asmenims - O. Š. bei L. Ž. (1 t. 75 b. l.). Duomenų apie tai koks turtas priklausė šiems asmenis, ar jis buvo perduotas jiems naudotis ar minėti asmenys šiuo turtu naudojosi ar perleido kitiems asmenims, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino. Teismas nepagrįstai nesprendė dėl šių asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą, nevertino ar bylos išsprendimas negali turėti įtakos ir jų teisėms bei pareigoms (LR CPK 47 straipsnis), taip pat nepasiūlė šalims pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl nurodytų aplinkybių. Antra, byloje pateiktas Mažeikių rajono notarės R. L. 2004-05-07 išduotas papildomas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas Nr. 4992 patvirtina, kad po J. B. mirties jo palikimą priėmė A. B. B., kuri mirė (duomenys neskelbtini), priėmusi palikimą, tačiau neįforminusi savo paveldėjimo teisių (1 t. 2, 40 b.l.). Duomenų apie tai kokį J. B. nuosavybės teises priklausantį turtą, po jo mirties paveldėjo A. B. B. byloje nėra, taip pat nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių palikimo priėmimo faktą, nenustatyta ar paveldėjimo teisės liudijime buvo apibrėžta paveldima mechaninių dirbtuvių dalis, ar buvo nurodyta konkreti mirusiam J. B. nuosavybės teise priklausanti minėto turto dalis. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, neįpareigojo šalių pateikti papildomus įrodymus. Trečia, bylos nagrinėjimo metu, atsakovas V. B. nurodė, kad po J. B. mirties prieš atliekant patalpų teisinę registraciją, jis buvo iškvietęs kitų patalpų savininkus, tame tarpe ir ieškovus, prašė atsinešti nuosavybę įrodančius dokumentus, tačiau dokumentai nebuvo pateikti, todėl atsakovas nuosavybę įsiteisino tik su S. L. (2 t. 70-71 b.l.). Ieškovai tvirtino priešingai, nurodė, kad niekas jokių dokumentų jų neprašė (2 t. 71 b.l.). Pirmosios instancijos teismas šių prieštaringų šalių parodymų nevertino, nesiaiškino kokią įtaką šios aplinkybės turi sprendžiant tarp šalių kilusi ginčą. Ieškovai taip pat nurodė, kad jiems priklausančias ginčo patalpas S. L. ir J. B. nuo jiems priklausančių mechaninių dirbtuvių dalies buvo atitvėrę tinkline tvora, tam, kad patektų į ieškovams priklausančius garažus, ieškovai buvo pasidarę atskirą įvažiavimą, visą laiką ginčo patalpose laikė ir tebelaiko jiems priklausančius daiktus - malkas, grūdus, žemės ūkio techniką (2 t. 66, 67, 68 b.l.). A. V. B. pripažino, kad apie kitų asmenų laikomus daiktus ginčo patalpose žinojo, tačiau kodėl yra laikomi daiktai nesiaiškino (2 t. 72 b.l.). A. S. B. L. taip pat nurodė, kad žinojo, jog kiti asmenys naudojasi patalpomis, vežasi malkas, tačiau jai „nebuvo įdomu, kas už tvoros yra“ ((2 t. 72 b.l.). Teismo posėdyje apklausti liudytojai V. B., S. S., A. S. ir A. N.– Plinkšių žemės ūkio bendrovės komisijos nariai, kurie dalyvavo perduodant visuotinio bendrovės narių susirinkimo nutarimais bendrovės nariams paskirtą turtą, nurodė, kad dirbtuvės atiteko S. L. ir J. B., o ieškovai nusipirko galą, kuris yra aptvertas atskirai, buvo nurodyta koks garažas kuriam priklauso, ieškovai visada naudojosi garažais (2 t. 76-80 b.l.). Liudytoja I. B., kuri 2003-10-29 valstybės įmonei Registrų centras pateikė užsakymą atlikti mechaninių dirbtuvių kadastrinius matavimus, nurodė, kad atliekant matavimus „buvo aišku, kad kažkokia dalis kažkam kitam gal priklauso. Gal prašė, kad parodytų dokumentus. Jie nerodė, kiek žinau.“ (2 t. 104 b.l.). Liudytoja R. M., 2004 metais ginčo patalpose atlikusi matavimus, teismo posėdžio metu nurodė, kad matavimo metu į kai kurias patalpas nepateko (2 t. 106 b.l.), į ginčo patalpas Nr. 34, 35 ir 36 pateko, kas į patalpas įleido pasakyti negalėjo (2 t. 107 b.l.). Visų šių nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, nors tinkamas ir išsamus šių faktinių aplinkybių ištyrimas sudarė esminę reikšmę vertinant tarp šalių kilusį ginčą bei sprendžiant atsakovų V. B., S. B. L. ir R. L. atliktų veiksmų sąžiningumo klausimą nagrinėjamu atveju. Be to atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas R. L., kuriam teismo procesiniai dokumentai, atsižvelgiant į tai, kad jo gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma, buvo įteikiami viešo paskelbimo būdu, bylos nagrinėjimo metu buvo Lietuvoje (107 b.l.), apie vykstantį teisminį procesą jam buvo žinoma (2 t. 64, 105 b.l.), tačiau paaiškinimų teismui nepateikė, bylos nagrinėjime nedalyvavo, nepasinaudojo teise pateikti atsiliepimą į pareikštą ieškinį, paneigti ieškovų nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tokį atsakovo procesinį elgesį taip pat turėjo atitinkamai įvertinti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad visi ieškovų ginčijami sandoriai sudaryti remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos dar 2004 m. nuosavybės teisės į visas mechanines dirbtuves, tuo pačiu ir į ginčo garažus buvo įregistruota dviejų savininkų S. L. ir J. B. vardu, yra teisingi ir ieškovų nenuginčyti, tokias išvadų tinkamai nemotyvavo, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą, neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė ir neanalizavo nagrinėjamai bylai reikšmingų liudytojų paaiškinimų, pateiktų rašytinių įrodymų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmuo siekiantis nuginčyti Nekilnojamo turto registro duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys yra įrašyti, yra neteisėti bei, kad įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Tačiau išanalizavusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo šalių išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas atmesti ieškovų ieškinį vien tuo pagrindu, kad ieškovai neginčijo aplinkybės, kad nuosavybės teisė į visas mechanines dirbtuves, o tuo pačiu ir į ginčo garažus, įregistruotos S. L. ir J. B. vardu neteisėtai, nėra pagrįstas ir teisingas, priimtas formaliai įvertinant byloje esančius duomenis, neįsigiliant į bylos esmę, priimtas visapusiškai neištyrus ir neišsiaiškinus su nagrinėjamos bylos dalyku susijusių faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turėjo visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (LR CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas (LR CK 1.138 straipsnis). Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovų atstovė ieškinyje prašė taikyti vindikaciją, o baigiamųjų kalbų metu pakeitė reikalavimą ir prašė taikyti restituciją (2 t. 145 b.l.). Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovų reikalavimo taikyti restituciją ar vindikaciją, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovų ginčijamais sandoriais perleistas turtas buvo parduotas iš varžytynių, o vėliau dar kartą parduotas pirkimo – pardavimo sutartimi, tačiau ieškovai nei vienu, nei kitu atveju turto perleidimo procese nedalyvavo, jų nei su UAB „Plinkšių Vilistra“, nei su ŽŪB „Aubrakas“ jokie prievoliniai santykiai nesiejo, todėl pritaikius restituciją natūra, ginčo turtas būtų grąžintas ne ieškovams, o atitinkamai UAB „Plinkšių Vilistra“ arba R. L. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, turėtų būti taikoma vindikacija ir atitinkamai padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog UAB „Plinkšių Vilistra“ ir ŽŪB „Aubrakas“ buvo nesąžiningi įgijėjai. Pažymėtina, kad asmens pažeistos teisės gali būti ginamos teises LR CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad savo teisių gynimo būdą pasirenka asmuo, kuris kreipiasi į teismą, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, o teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai: vienu atveju tai yra vindikacinis ieškinys, kuris yra priskiriamas prie daiktinių asmens teisių gynimo būdų, ir tokį ieškinį (dėl daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo) daikto savininkas turi teisę pareikšti remdamasis daiktinės teisės normomis (LR CK 4.95 - 4.97 straipsniai), kitu atveju asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui bei prašydamas taikyti restituciją, kuri grindžiama prievolių teisės normomis (LR CK 6.145 - 6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (LR CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Vadovaujantis LR CPK 263 straipsnio 2 dalimi, teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (LR CPK 263 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl vindikacijos ar restitucijos taikymo nagrinėjamo, kadangi reikalavimas taikyti kitą pažeistų teisių gynybos būdą – restituciją, buvo pareikštas tik baigiamųjų kalbų metu ir kitos šalys neturėjo objektyvios galimybės pateikti atsikirtimus į naujai pareikštą reikalavimą. Pažymėtina, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (LR CPK 253 straipsnio 4 dalis). Teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamąsias kalbas bendra tvarka (LR CPK 256 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, teismas pasisakė dėl restitucijos taikymo, nors bylos šalys iki baigiamųjų kalbų metu tiek įrodymus, tiek argumentus bei atsikirtimus teikė dėl vindikacijos taikymo, atsakovo ŽŪB „Aubrakas“ atstovė prašę tokį prašymą atmesti (2 t. 146 b.l.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad yra būtina vertinti naują ieškovų reikalavimą ginčo santykiui taikyti restituciją reglamentuojančias teisės normas, turėjo spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, pasiūlyti ieškovams patikslinti bei suformuluoti galutinį reikalavimą.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovai UAB „Plinkšių Vilistra“ ir ŽŪB „Aubrakas“ įsigydami ginčo patalpas veikė sąžiningai bei nagrinėjamu atveju negali būti pripažinti nesąžiningais įgijėjais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias išvadas pirmosios instancijos teismas priėmė išsamiai ir objektyviai neištyręs aplinkybių susijusių su atsakovų V. B., S. B. L. ir R. L. atliktais veiksmais ginčo patalpas įregistruojant tik S. L. ir J. B. vardu bei neįvertinęs kokią reikšmę šių aplinkybių nustatymas turi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą bei vertinant UAB „Plinkšių Vilistra“, o vėliau ir ŽŪB „Aubrakas“ sąžiningumą įsigyjant ginčo patalpas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai nevertino ir nesiaiškino dėl kokių priežasčių 2004-10-15 V. B., veikdamas savo ir R. L. vardu pardavė UAB „Plinkšių Vilistra“ 1/2 dalį jam priklausančių ir dalį R. L. priklausančių mechaninių dirbtuvių (0,90 dalių pastato – mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. 4400-0157-9075) ir pagal minėtą sutartį liko neparduotos tik ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 1-34, 1-35 ir 1-36 (1 t. 44-45 b.l.). Teismo posėdžio metu, atsakovės UAB „Plinkšių Vilistra“ atstovas A. V. nurodė, kad pirmiausia mechanines dirbtuves pirko be ginčo garažų, kadangi atsakovai B. ir L. pasakė, kad „viduj kiti žmonės, kad jie nenorės eiti“ (2 t. 73 b.l.), vėliau atsakovas įsigijęs likusią dalį per varžytynes žinojo, kad ieškovai valdo garažus, kalbėjo su G., neprašė išsikelti, kaip kiti valdo nebandė aiškintis (2 t. 73 b.l.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog UAB „Plinkšių Vilistra“ ginčo patalpas įsigijo iš varžytynių, kurias patvirtino teismas, todėl pagrindo abejoti kas yra įsigyjamų patalpų savininkai neturėjo, tačiau teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su tuo, kad UAB „Plinkšių Vilistra“ įsigydama ginčo patalpas žinojo, kad jomis naudojasi ieškovai, kad dėl šios priežasties 2004-10-15 šios patalpos nebuvo jiems parduos, tačiau UAB „Plinkšių Vilistra“ nesiaškino kokiu pagrindu ieškovai naudojasi ginčo patalpomis. Abejonių dėl UAB „Plinkšių Vilistra“ sąžiningumo kelia ir ta aplinkybė, kad ieškovams ir toliau naudojantis ginčo patalpomis, atsakovas UAB „Plinkšių Vilistra“ nesidomėjo kokiu pagrindu jo nuosavybe naudojasi kiti asmenys, parduodamas mechanines dirbtuves, tame tarpe ir ginčo garažus, ŽŪB „Aubrakas“, žinojo, kad parduoda patalpas, kuriomis naudojasi kiti asmenys (2 t. 74 b.l.). Atsakovas ŽŪB „Aubrakas“ įsigydamas ginčo patalpas taip pat žinojo, kad yra „trys ar keturi garažai, kuriais kiti naudojasi“, tačiau šių faktų nesiaiškino (2 t. 75 b.l.). Pirmosios instancijos teismas šių bylai reikšmingų aplinkybių netyrė formaliai konstatavęs, kad šios aplinkybės neįrodo ŽŪB „Aubrakas“ nesąžiningumo ir, kad atsakovai UAB „Plinkšių Vilistra“ ir ŽŪB „Aubrakas“ įsigydami ginčo pastatus pagrįstai vadovavosi oficialiais registro duomenimis apie tai kam priklauso šių pastatų nuosavybės teisė ir neturėjo pagrindo abejoti kas yra įsigyjamų patalpų savininkai. Nors teisėjų kolegijos vertinimu nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad tokių abejonių atsakovams UAB „Plinkšių Vilistra“ ir ŽŪB „Aubrakas“ būnantiems pakankamai rūpestingais ir apdariais šioje konkrečioje situacijoje, turėjo kilti. Be to teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovų nesąžiningumą nagrinėjamu atveju, nepagrįstai nesiaiškino ir netyrė aplinkybių dėl kokių priežasčių ieškovai nuosavybės teisės į ginčo garažus neįregistravo tokį ilgą laiko tarpą bei iki 2011 metų delsė atlikti kadastrinius matavimus, nors dėl naudojamų ginčo patalpų pasak atsakovės UAB „Plinkšių Vilistra“ konfliktas jau buvo kilęs 2007 metais (2 t. 74 b.l.).

LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims, tretiesiems asmenims.