Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-22 · Administracinė byla Nr. I-44-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-22
Bylos Nr.
I-44-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02161-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio apygardos teismui
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-44-629/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02161-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui R. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Panevėžio apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

R. G. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 96 969,02 Lt (28 084,17 Eur) neišmokėtą atlyginimo skirtumą, susidariusį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., 5 proc. palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju. Darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus, jam buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (toliau – TAĮ). Pagal minėto įstatymo 3 str. teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. nustatytas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo 457 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki šiol – 450 Lt. Pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus TAĮ, jo priedėlyje buvo nustatytas apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 17,2, tačiau pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. apygardų teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 15,14, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 14. Be to, šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas. Pareiškėjo nuomone, toks darbo užmokesčio mažinimas kelis kartus pažeidžia proporcingumo, laikinumo principus. Pabrėžė, jog TAĮ reikalauja teisėjų atlyginimo bazinį dydį nustatyti ne tų pačių metų 5 mėnesiams, o ateinantiems metams. Sutinka, kad bazinis dydis 2009 metams iki 475 Lt buvo sumažintas dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties, tačiau, pareiškėjo nuomone, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas taikant 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Be to, pasak pareiškėjo, neteisėtai buvo sumažintas ir TAĮ priedėlyje įtvirtintas teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientas, kadangi įstatyme tokia galimybė nėra numatyta. Pažymėjo, kad teisėjams atlyginimai sumažinti neproporcingai, pažeidžiant TAĮ 3 str. nuostatas. Negaudamas žymios dalies darbo užmokesčio, pareiškėjas patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu, o valstybė neteisėtai naudojasi jam priklausančia atlyginimo dalimi, todėl pareiškėjui turi būti grąžinta ne tik susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka, bet taip pat turi būti priteisiamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 str. 1 d. nustatytos 5 proc. dydžio procesines palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Panevėžio apygardos teismas atsiliepime (b. l. 12) prašė teismo pareiškėjo skundą spręsti teismo nuožiūra.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija), atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 13–16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. ir DK 301 str., t. y. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos turi būti priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Taip pat pažymėjo, kad teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas du kartus, pareiškėjo pareiginės algos koeficientas mažėjo nuo 17,2 iki 15,14, o vėliau iki 14, tačiau pats Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti palūkanas nurodė, kad atsakovės kaltės dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos nėra, todėl palūkanos negali būti priteisiamos. Atkreipė dėmesį, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). Teisingumo ministerija prašė teismo, nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimus, sprendimo vykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovų, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 50).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl teisėjo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Teisingumo ministerijos, nurodomas DK 301 str. netaikytinas.

Teisingumo ministerija pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką taip pat prašė taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos CK nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., o į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 19 d. (b. l. 1).

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. gegužės mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Panevėžio apygardos teismo teisėju (b. l. 6, 25).

Pareiškėjo darbo užmokestį reglamentuoja TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, o minėtų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, todėl atitinkamai pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei iki tol.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau TAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

LVAT, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmetamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus skundą nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė