Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-21 · Administracinė byla Nr. I-1834-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-21
Bylos Nr.
I-1834-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00845-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
R. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1834-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00845-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 21 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Š. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-10).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013-01-24 iki 2015-08-15 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyveno perpildytose patalpose, kuriuose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Paaiškino, kad ankštoje 9 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 16 nuteistųjų, įrengtos 8 dviaukštės lovos, o dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės, nebuvo užtikrinamas natūralūs ir dirbtinis apšvietimas. Teigė, kad kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, kalinamasis verčiamas šaltoje patalpoje nusirengti ir daiktus susidėti į nešvarias dėžes. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio ir Konstitucijos 21 straipsnio prasme. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, baimę, stresą.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 56-57) pareiškėjas nesutiko su atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad 9 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, o 10 būrio gyvenamojoje patalpoje – 8 vietos.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 15-21) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją atvyko 2013-02-20 iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo. Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų buvo ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Tačiau gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Akcentavo, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Tvirtino, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos yra įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama žurnale. Įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, pataisos namuose yra sumontuoti kaitrinių ir liuminescencinių lempų šviestuvai. Gavus pranešimą apie perdegusias lempas, jos keičiamos naujomis. Pažymėjo, kad kratos atliekamos uždarose, šildomose patalpose. Duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai nėra. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau ir - Pravieniškių PN-AK) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis..

Atsakovo atstovas atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017-05-12 (b. l. 13), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą, depresiją, sukrėtimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį iki 2014-05-11 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo šioje dalyje atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2014-05-12 iki 2015-08-15.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-05-12 iki 2015-04-15, buvo paskirtas į 9 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 32,24 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, o nuo 2015-04-16 iki 2015-08-15 - 10 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 18,45 kv. m., įrengtos 5 miegamosios vietos (b. l.27, 61). Minėtais duomenimis nustatyta, kad vienam asmeniui 9 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje teko 4,03 kv. m. (32,24/8) ploto, o 10 būrio 4 patalpoje – 3,69 kv. m. (18,45/5) ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 9 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ir 10 būrio 4 patalpoje buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 56-57) nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei atsakovo atstovas nurodo atsiliepime. Pažymėjo, kad 9 būrio 5 patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, o 10 būrio 4 patalpoje – 8.

Atsakovo atstovas atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus dėl miegamųjų vietų skaičiaus (b. l. 60, 61) paaiškino, kad į bylą yra pateikti teisingi duomenys apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas bausmės atlikimo metu, todėl jo argumentai yra nepagrįsti.

Teismo vertinimu, pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti, dėl miegamųjų vietų skaičiaus gyvenamosiose patalpose, nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 9 būrio 5 patalpoje ir 10 būrio 4 patalpoje buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, ar, kad gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl miegamų vietų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami (neveikiančios lempos keičiamos naujomis). Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamo patalpų apšvietimo, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi blakės.

Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Nurodo, kad darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo matyti, kad 9 ir 10 būriuose kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbai buvo atliekami (b. l. 28-43). Byloje taip pat nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi, plitimo, netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kratos ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, nešvaru).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kratos buvo atliekamos netinkamose patalpose ir, jo manymu, tai duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kratų patalpa yra netinkama, konkrečiai nedetalizavo patalpos numerio ir laikotarpio, kada krata buvo atlikta, pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Teismas taip pat pažymi, kad minėtos patalpos nėra gyvenamosios patalpos (Higienos normos HN 76:2010 5 p.), o kratos procedūros trunka neilgai, todėl trumpalaikiai pareiškėjo suvaržymai negalėtų sukelti nurodytų neigiamų pasekmių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl jo laikymo kratų patalpoje netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Medicinos pažymėjimas (b. l. 26), iš kurio matyti, jog per skunde nurodytą laikotarpį pareiškėjas sveikatos problemomis nesiskundė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis