- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1104-345/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis (pran.), Romualda Janavičienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- UAB „Lietuvos rytas“
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 01 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. M. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos artimiausiame laikraščio „Panevėžio rytas“ numeryje paneigti tikrovės neatitinkančius ir garbę bei orumą žeminančius duomenis, paskelbiant tokio turinio paneigimą: „Vilniaus m. trečias apylinkės teismas (nurodyti sprendimo priėmimo datą) sprendimu nustatė, kad UAB „Lietuvos rytas“ dienraštyje „Panevėžio rytas“ 2007-08-28 Nr. 193(4173) išspausdino straipsnį „Girti konservatoriai išgelbėjo Lietuvą nuo rusų okupacijos?“, kuriame paskelbtas teiginys: „Bent jau iš atsipalaidavusių veidų buvo galima spręsti, kad ir (...) Panevėžio meras V. M. irgi buvo gerokai paėmę“, neatitinka tikrovės; priteisti iš atsakovo 1 000 Lt neturtinę žalą už tikrovės neatitinkančių, bei asmens garbę ir orumą, dalykinę reputaciją pažeidžiančių duomenų paskleidimą; prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui išspausdinus minėtą straipsnį, ieškovas 2007-08-31 raštu kreipėsi į atsakovą prašymu paneigti minėtus duomenis, tačiau atsakovas to nepadarė nurodydamas, kad ieškovas yra viešas asmuo ir negali naudotis tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, o pateikti duomenys vertinami kaip jo kritika. Duomenys paskelbti per visuomenės informavimo priemonę, nurodant ieškovo vardą ir pavardę, išspausdinant nuotrauką. Pasak ieškovo, paskelbti duomenys laikytini žinia, o ne nuomone, nes gali būti patikrinti įrodinėjimo priemonių pagalba. Jie formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie ieškovą, nes pasirodymas viešoje vietoje neblaiviu, priskiriamas prie paprotinių normų ir geros moralės atžvilgiu nepriimtinų veiksmų. Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad atsakovo paskelbtas teiginys laikytinas žinia, jog ieškovas pasirodė neblaivus viešoje vietoje. Tačiau ieškovas konservatorių sąskrydyje elgėsi nepriekaištingai, buvo blaivus. Po straipsnio išspausdinimo ieškovui reikėjo kęsti aplinkinių nepasitikėjimą, aiškintis jiems. Straipsnis neigiamai paveikė ieškovo, kaip politiko, reputaciją. Jis yra akivaizdžiai įžeidžiantis, paskelbtas informavimo priemonės, kuria visuomenė linkusi pasitikėti, duomenys paskelbti ir laikraščio internetiniame puslapyje. Nurodė, kad ginčo teiginys yra konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio, todėl atsakovas privalo įrodyti, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas yra išduotas valstybės įgalioto asmens, neviršijant kompetencijos ir laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu. Jame nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis. Ieškovui, kaip viešam asmeniui, svarbiausia, kad būtų paneigti paskelbti duomenys, todėl prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis – simbolinis.
Atsakovas UAB „Lietuvos rytas” su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad straipsnyje humoristine forma pasakojama apie Konservatorių partijos sąskrydyje įvykusį incidentą tarp Konservatorių partijos narių ir žurnalistų. Straipsnis patalpintas humoristiniame skyrelyje, skirtame politiniams bei visuomeniniams įvykiams pašiepti. Dienraščio skaitytojai žino, kad jame išspausdintos informacijos nederėtų vertinti rimtai. Natūralu, kad neformaliame partijos narių susitikime jų veidai buvo „atsipalaidavę“. Nesuprantama, kodėl žodis „paėmę“ galėtų žeminti ieškovo garbę ir orumą. Rašant straipsnį pasirinkta grubesnė buitinė kalba, nes tokia lingvistinė priemonė suteikia humoristinę formą. Ieškovas nebuvo pavaizduotas kaip neblaivus ar nederamai besielgiantis, nurodyta, kad jis nedalyvavo konflikte. Sakinys pateiktas kaip nuomonė, išvada. Ieškovas yra viešas asmuo, aprašyta situacija vyko viešame renginyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2008 m. liepos 01 d. sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, kad ieškovas straipsnyje nebuvo pavaizduotas kaip nesaikingai vartojantis alkoholį, jo elgesys nebuvo komentuojamas kaip netinkamas. Straipsnis išspausdintas paskutiniame dienraščio „Panevėžio rytas“ puslapyje prie horoskopo ir anekdotų, rubrikoje „Tik niekam nesakyk“. Sprendžiant iš straipsnio patalpinimo vietos, jo pavadinimo ir turinio – straipsnis vertintinas kaip humoristinis, ir jo tikslas nebuvo informuoti apie tai, kad ieškovas neblaivus pasirodo viešose vietose. Iš straipsnio konteksto ir nuotraukų matyti, kad aprašoma situacija – neformalus partijos narių susitikimas gamtoje, kurio metu saikingas alkoholinių gėrimų naudojimas negali būti laikomas netinkamu elgesiu, neatitinkančiu moralės normų. Ieškovas tuo metu, kai vyko partijos sąskrydis, ėjo Panevėžio miesto mero pareigas ir galėjo tikėtis nuolatinio padidinto visuomenės dėmesio. Dėl savo pastebimumo jis gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, nes tuo pačiu turi daugiau galimybių pasisakyti viešai ir apginti savo teises, toks asmuo įvairioms nuomonėms apie su juo susijusius duomenis turi būti atlaidesnis ir nuosaikiau jas vertinti pats.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 01 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines procesines teisės normas, neatskleidė bylos esmės dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Nurodo, kad žinios ir nuomonės atribojimo problema sprendžiama ne pagal publikacijos, vietą spaudos leidinyje ar pačios publikacijos pavadinimą, bet pagal publikacijoje paskleistų teiginių prasmę, turinį, pobūdį bei galėjimą atitikti tiesos kriterijų. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad posakis „gerokai paėmęs“ nežemina ieškovo garbės ir orumo vien dėl to, kad sąskrydis vyko neformalioje aplinkoje, jo metu buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, ir ieškovas galėjo vartoti alkoholio. Nesutinka, kad posakis „gerokai paėmę“ priskirtinas prie literatūrinės išraiškos priemonės ir negali būti laikoma atsakovo paskelbta žinia. Teismas nepagrįstai priskyrė straipsnyje pateiktą informaciją atsakovo nuomonei. Straipsnyje „Girti konservatoriai išgelbėjo Lietuvą nuo rusų okupacijos?“ išspausdintas teiginys „Bent jau iš atsipalaidavusių veidų buvo galima spręsti, kad ir <...> Panevėžio meras V. M. irgi buvo gerokai paėmę“ yra ne vertinamojo, bet konstatuojamojo pobūdžio. Kad ginčijamu teiginiu paskleista informacija yra laikytina žinia, o ne nuomone, yra konstatuota ir 2008-01-17 Žurnalistų etikos inspektorius sprendime Nr. SPR-4 (b.l. 19-21), tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino minėto sprendimo oficialiu (prima faciė) įrodymu byloje. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų teismine tvarka, tačiau atsakovas šia teise nepasinaudojo, o tai reiškia, kad su priimtu sprendimu sutiko. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas privalėjo vadovautis minėtu rašytiniu įrodymu ir pripažinti publikacijoje paskleistus duomenis žinia (CPK 185 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 01 d. sprendimą palikti nepakeistu o apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas paskleidė tik savo nuomonę, o ne objektyvius duomenis. Teiginys „Bent jau iš atsipalaidavusių veidų buvo galima spręsti <...>, yra tik autoriaus subjektyvi nuomonė. Materialinės teisės normos tiesiogiai nenumato literatūrinių ar lingvistinių priemonių naudojimo kaip kriterijaus, tačiau vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines, literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo. Spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir apie jo dalyvius. Vertinant , ar duomenys žemina asmens garbę ir orumą reikia vadovautis protingumo kriterijumi. Straipsnyje nebuvo teigiama, jog ieškovas buvo neblaivus, vartojo alkoholinius gėrimus, netinkamai elgėsi viešame renginyje , t.y., nebuvo parašyta nieko, kas objektyviai galėtų žeminti ieškovo garbę ir orumą. Priešingai, publikacijoje pažymėta kad Panevėžio miesto meras V. M. nors ir dalyvavo sąskrydyje, tačiau elgėsi nepriekaištingai ir į konfliktą su žurnalistais nesivėlė. Straipsnio autorius ginčijamame sakinyje akivaizdžiai parodė, kad iš „atsipalaidavusio“ ieškovo veido jis padarė išvadą, kad ieškovas „paėmęs“. Vadovaujantis LR Visuomenės informavimo įst. 2 str. 33 d., nuomonė paprastai yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus. Be to, pagal Visuomenės informavimo įst. 54 str. l d. 7 p. viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą jeigu yra pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Straipsnis buvo patalpintas dienraščio „Panevėžio rytas“ paskutiniame puslapyje, rubrikoje „Tik niekam nesakyk“. Šioje rubrikoje išspausdinta informacija skirta įvairiems politiniams ir socialiniams įvykiams pašiepti, todėl netraktuotina kaip rimta informacija. Inspektoriaus išvada yra išvestinis dokumentas, juo nustatytos aplinkybės negali būti laikomos visiškai įrodytomis. Visuomenės informavimo įstatyme nenurodyta, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus išvados turi prima facie įrodomąją galią. Vien ta aplinkybė, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, dar nepatvirtina, kad yra pažeisti asmens garbė ir orumas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).
Byloje nustatyta, kad UAB „Lietuvos rytas“ dienraštyje „Panevėžio rytas“ 2007-08-28 Nr. 193(4173) išspausdino straipsnį „Girti konservatoriai išgelbėjo Lietuvą nuo rusų okupacijos?“ Ieškovas V. M. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos artimiausiame laikraščio „Panevėžio rytas“ numeryje paneigti tikrovės neatitinkančius ir ieškovo garbę bei orumą žeminančius duomenis, priteisti 1 000 Lt neturtinę žalą, nes straipsnyje paskelbtas teiginys - „Bent jau iš atsipalaidavusių veidų buvo galima spręsti, kad ir (...) Panevėžio meras V. M. irgi buvo gerokai paėmę“, neatitinka tikrovės, bei žemina ieškovo garbę ir orumą.
Pagal LR CK 2.24 str. 5 d., visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. LR Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4, 19 str. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai viešąją informaciją turi pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti kitų asmenų teises. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta, jeigu tai nepažeidžia kito asmens teisių.
Byloje nustatyta, kad UAB „Lietuvos rytas“, dienraštyje „Panevėžio rytas“ 2007-08-28 Nr. 193 (4173), skyrelyje „Paskutinis puslapis. Tik niekam nesakyk“ išspausdino straipsnį „Girti konservatoriai išgelbėjo Lietuvą nuo rusų okupacijos?“ Straipsnyje aprašomas konservatorių partijos sąskrydis, kuriame nurodoma: „Kaip teigiama spaudoje, sąskrydyje tarp šios partijos narių ir rusų žurnalistų kilo kone mūšis už brangią tėvynę“.<...>. “Kalbama, kad jau po pietų šioje politikų stovykloje šlaistėsi „iki žemės graibymo prisiliuobę“ eiliniai šios partijos dalyviai“.<...> „Bent jau iš atsipalaidavusių veidų buvo galima spręsti, kad ir <...> Panevėžio meras V. M. irgi buvo gerokai paėmęs <...>“.
Atribojant žinią nuo nuomonės, teismas turi vadovautis šiomis sampratomis. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y., reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis (VIĮ 2 str. str. 14 d.). Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti LR CPK 177 str. numatytais įrodymais. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais (VIĮ 2 str., 15d.). Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Nagrinėjamu atveju straipsnyje nurodyta, kad autorius remiasi jau spaudoje aprašytais teiginiais bei kalbomis, ir remiantis šiomis kalbomis ir teiginiais, daro savo išvadas. Taigi perpasakojimas jau aprašytų įvykių, ar „kalbų“, bei šių įvykių ir kalbų subjektyvus vertinimas ir savo nuomonės reiškimas negali būti pripažintinas žinia. Apeliantas nurodo, kad žinios ir nuomonės atribojimo problema sprendžiama ne pagal publikacijos, vietą spaudos leidinyje ar pačios publikacijos pavadinimą, bet pagal publikacijoje paskleistų teiginių prasmę, turinį, pobūdį bei galėjimą atitikti tiesos kriterijų. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl asmens, paskleidusio duomenis atsakomybės, taip pat svarbus yra ir duomenų paskleidimo pobūdis, vieta, ir tikslas. Nagrinėjamu atveju aprašytas politinės partijos sąskrydis, straipsnis išspausdintas paskutiniame dienraščio puslapyje, skiltyje „tik niekam nesakyk“, šalia anekdotų ir horoskopų, todėl negali būti vertintinas kaip žinia, ir savaime parodo, kad straipsnis turi būti vertintinas kaip jumoristinis, norintis pašiepti minėto renginio dalyvius, ir perkeltine prasme, lingvistinėmis literatūrine forma perpasakojantis jau aprašytą spaudoje įvykusį renginį. Taigi tiek straipsnio išspausdinimo vieta, tiek straipsnyje subjektyvus renginio įvykių perpasakojimas, ir vertinimas negali būti pripažintinas kaip žinia, o tuo pačiu žeisti ieškovo garbės ir orumo. Pažymėtina, kad spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir apie jo dalyvius. Politikams priimtinos kritikos ribos yra gerokai platesnės nei privatiems asmenims. Politikų atžvilgiu neišvengiama žurnalistų ir visuomenės atidi analizė, detaliai vertinanti kiekvieną jų žodį ar poelgį, dalyvavimą viename ar kitame renginyje, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jie turi demonstruoti daug didesnį tolerancijos laipsnį.
Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad posakis „gerokai paėmęs“ žemina ieškovo garbę bei orumą, ir šis posakis yra konstatuojamojo pobūdžio. Minėtame straipsnyje autorius nurodo, kad iš „atsipalaidavusių veidų“ buvo galima spręsti, kad Panevėžio meras buvo taip pat „gerokai paėmęs“. „Gerokai paėmęs“ ar „ne“, tai tik autoriaus subjektyvi nuomonė kuri galėjo susidaryti iš renginio pobūdžio, taip pat, kad renginio metu buvo prekiaujama nestipriais alkoholiniais gėrimais (nuotraukoje matosi „Švyturio“ alaus palapinė). Šie teiginiai „paėmęs“ ar „ne“ negali būti patikrinti LR CPK 177 str. nustatyta tvarka. Todėl minėti teiginiai nėra vertintini kaip žinia, atitinkamai kolegija atmeta apelianto argumentus, jog jie žemina ieškovo garbę ir orumą. Priešingai straipsnyje autorius reiškia savo nuomonę apie „atsipalaidavusius veidus“, tačiau pabrėžia, kad ieškovas į konfliktą su žurnalistais neįsitraukė. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia.
Sutinkamai su LR CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK numatytas išimtis. Taigi Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008-01-17 sprendimą Nr. SPR-4 teismas vertina su kitais byloje pateitais įrodymais, vadovaudamasis įstatymais, ir minėtas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pažymėtina, kad faktas, kad atsakovas minėto Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo neskundė įstatymų nustatyta tvarka taip pat neįrodo ieškovo ieškinio pagrįstumo.
Taigi įvertinus minėto straipsnio turinį, jo išspausdinimo vietą – paskutiniame dienraščio puslapyje, šalia anekdotų ir horoskopų skilties, jumoristinėje skiltyje „tik niekam nesakyk“, kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad minėtame straipsnyje autorius dėsto savo subjektyvią nuomonę, kuri nėra laikytina žinia, iš minėto straipsnio turinio bei išspausdinimo vietos protingam žmogui yra aišku, kad jo turinys nėra rimta informacija, todėl negalėjo sudaryti negatyvios nuomonės apie ieškovą, atitinkamai žeminti ieškovo garbės ir orumo. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus materialinį teisinį reikalavimą, atitinkamai atmestinas ieškovo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas (LR CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str.326 str. 1 d. 1 p., kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. liepos 01 d. sprendimą palikti nepakeistą.