Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas H. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d.

Paaiškina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Teigia, kad vertinant tenkantį plotą atsižvelgtina į plotą skirta kameros baldams ir kitiems įrenginiams, šiuo atveju vertintina tai, kad kameros plotas taip pat buvo užstatytas suimtųjų lovomis, tuoletu, kriaukle, stalu, spintelelėmis, todėl, darytina išvada, kad iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Teigia, jog 2024 m. sausio 23 d. buvo pažeistos pareiškėjo teisės, apie 15.00 val. buvo izoliuotas į KTP patalpa Nr. 5, kurioje nebuvo stiklo parketo kai lauke buvo nuo -5 iki -10 laipsnio šalčio, pareiškėjas paklausė pareigūno, kodėl jis yra perkeltas į tokia kamera, kurioje nėra stiklo parketo ir kameroje šalta kaip lauke, pareigūnas pareiškėjui atsakė, kad ne jis sprendžia, o jis gauna įsakymus ir juos vykdo, pareiškėjas prašė, kad užfiksuotu su vaizdo registratoriumi, bet pareigūnas atsisakė tai daryti, nors pareigūnai visada turi vaikščioti su įjungtais registratoriais, nurodo, kad pareigūnas matė, kad yra pažeidžiamos teisės, todėl buvo su išjungtu registratoriumi, paskambinti ir pranešti savo šeimai pareiškėjas negalėjo, nes jam buvo uždrausta skambinti, paskambinti pareiškėjas galėjo tik 2024 m. sausio 24 d. vakare dėl šio draudimo pareiškėjas buvo paskelbęs bado akcija, t. y. badavo, parašė dėl lango skundą bei prašymą, kad įstatytų langą, bet niekas nereagavo, pareiškėjas prašė, kad perkeltų į kitą kamerą, bet taip pat nebuvo perkeltas, kai leido paskambinti šeimai, pareiškėjas paskambino žmonai ir viską papasakojo, pareiškėjo žmona ryte paskambino Lietuvos Kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajam kalėjimui ir Lietuvos Kalėjimų tarnybai ir pranešė apie pareiškėjo situacija, tik 2024 m. sausio 25 d. ar 2024 m. sausio 26 d. buvo įstatytas paprastas stiklas, pro kuri eina šaltis, tai pareiškėjas 2 ar 3 paras buvo be lango, turėjo miegoti lauko sąlygomis, prastai jautėsi, buvo pas gydytojus, nes skaudėjo gerklę. Teigia, kad be minėtų pažeidimų, buvo kiauras radiatorius, nebuvo radio taško, tuolete šalta kaip lauke, nes pro vamzdį eina šaltis, pareiškėjas turėjo miegoti ant supėlijusio čiužinio, kuri tik po savaitės laiko pakeitė, pareiškėjas buvo patalpintas į nežmoniškas sąlygas, patyrė psichologinį spaudimą, dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui sutriko psichika, pasitikėjimas savimi, pareiškėją kankina nemiga, pradėjo jaustis nesaugus, bei patyrė neturtine žala.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad skunde išdėstyti argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Ginčo laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – LKT) Pravieniškių 1-ojo kalėjimo KTP (kamerų tipo patalpoje) Nr. 5. Vadovaujantis LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2. punktu: „1.2. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip: 1.2.1. 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis; 1.2.2. 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis; 1.2.3. 4,1 kv. m – Kauno kalėjime (veiklos teritorija adresu Technikos g. 12, 51334 Kaunas) laikomiems nepilnamečiams. 1.2.4. 7 kv. m – Pravieniškių 2-o kalėjimo atskirajame padalinyje, teikiančiame asmens sveikatos priežiūros paslaugas, (veiklos teritorija adresu Pravieniškių g. 57, 56371 Kaišiadorių r.) (išskyrus asmenims su negalia – 5 kv. m).“ Atsakovė pateikia į bylą Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus vyresniojo specialisto A. L. 2024 m. vasario 7 d. tarnybinį pranešimą Nr. SV-22-2511, kuriame nurodyta, jog ginčo laikotarpiu 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d. pareiškėjas buvo izoliuotas pagal Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinį pranešimą ir patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 5, kurioje jis buvo laikomas vienas. Darytina išvada, kad vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis, tenkantis minimalus plotas kamerų tipo patalpoje buvo daugiau nei pakankamas. Pažymėtina, jog nuteistiesiems skirtas gyvenamas plotas skaičiuojamas nepriklausomai nuo įstaigos inventoriaus ir nuteistųjų asmeninių daiktų užimamo ploto. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Teigia, jog LKT Pravieniškių 1-asis kalėjimas užtikrina tinkamą patalpų ir inventoriaus būklę, tačiau nuteistieji nuolatos laužo ir visaip kitaip niokoja turtą. Gavus informaciją apie nuteistųjų tyčiniais veiksmais sulaužytą turtą, trūkumai šalinami nedelsiant. Atsakovė pateikia LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus vyresniojo specialisto A. L. 2024 m. vasario 7 d. tarnybinį pranešimą dėl duomenų pateikimo Nr. SV-22-2511 ir Techninių apžiūrų apskaitos žurnalo Nr. 22-77 kopijas, kurie patvirtina, jog pareiškėjas 2024 m. sausio 23 d. buvo patalpintas į tvarkingą kamerą, o 2024 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 5 buvo pastebėtassugadintas stiklo paketas. Stiklo paketas buvo pakeistas 2024 m. sausio 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad kameroje pareiškėjos buvo kalinamas vienas, galima daryti išvadą, jog pats pareiškėjas ir sugadino stiklo paketą dėl kurio nebuvimo skundžiasi.

Nurodo, kad atsakovė pateikia LKT Turto valdymo skyriaus 2024 m. vasario 13 d. pažymą Nr. LV-7448, kurioje nurodyta, kad, jog ginčo laikotarpiu šildymo sistemos gedimų kameroje Nr. 5 nebuvo registruota. Išduotas čiužinys tinkamas naudoti, tvarkingas. Pareiškėjas į LKT Turto valdymo skyrių dėl kiaurų radiatorių ir išduoto supelijusio čiužinio raštu nesikreipė ir nesiskundė. Todėl Atsakovės vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kiaurų radiatorių bei išduoto supelijusio čiužinio yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, patvirtintais normų reikalavimais, radijo taškų įrengimas kamerų tipo patalpose nenumatytas, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl radijo taško nebuvimo vertintini kaip nepagrįsti.

Pažymi, jog kaip matyti iš pareiškėjo skambučių išklotinės, pareiškėjas ginčo laikotarpiu neskambino. Atsakovė neturi duomenų, kad pareiškėjo galimybė paskambinti būtų buvusi kaip nors ribojama. Pareiškėjas rašytinių skundų ir (ar) prašymų dėl skambinimo telefonu neteikė, o skunde tik deklaratyviai nurodo, jog jam neva buvo neleidžiama paskambinti, tačiau neįvardina nei konkrečių pareigūnų ar kitų aplinkybių, kurios leistų tokius teiginius patikrinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai šioje dalyje vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Ginčo laikotarpiu, pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui. Iš aukščiau išdėstyto ir iš pateikiamų dokumentų matyti, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėją dėl nustatytų pažeidimų patyrus neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais įrodymais. Pareiškėjas šiuo atveju skunde nepateikia jokių argumentų, kad dėl nustatytų neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjui atsirado neturtinė žala ir kad tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Atsakovės nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžtina, kad šiuo atveju nėra būtinų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę LKT Pravieniškių 1-ajame kalėjime jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. kameroje trūko ploto; nebuvo stiklo paketo; radiatoriai kiauri; nebuvo radijo taško, išduotas čiužinys netinkamos kokybės ir kt. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, Pareiškėjas teigia patyręs diskriminavimą, diskomfortą ir kt.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant įrodytoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Institucijos kaltė preziumuojama, siekiant palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Taigi šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde pažymi, kad vertinant tenkantį plotą atsižvelgtina į plotą skirta kameros baldams ir kitiems įrenginiams, šiuo atveju vertintina tai, kad kameros plotas taip pat buvo užstatytas suimtųjų lovomis, tuoletu, kriaukle, stalu, spintelelėmis, todėl, darytina išvada, kad iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, kadangi vadovaujantis Lietuvos Kalėjimų Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2. punktu: „1.2. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip: 1.2.1. 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis; 1.2.2. 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis; 1.2.3. 4,1 kv. m – Kauno kalėjime (veiklos teritorija adresu Technikos g. 12, 51334 Kaunas) laikomiems nepilnamečiams. 1.2.4. 7 kv. m – Pravieniškių 2-o kalėjimo atskirajame padalinyje, teikiančiame asmens sveikatos priežiūros paslaugas, (veiklos teritorija adresu Pravieniškių g. 57, 56371 Kaišiadorių r.) (išskyrus asmenims su negalia – 5 kv. m).“ Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo laikotarpiu 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d. pareiškėjas buvo izoliuotas pagal Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinį pranešimą ir patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 5, kurioje jis buvo laikomas vienas. Darytina išvada, kad vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis, tenkantis minimalus plotas kamerų tipo patalpoje buvo daugiau nei pakankamas. Pažymėtina, jog nuteistiesiems skirtas gyvenamas plotas skaičiuojamas nepriklausomai nuo įstaigos inventoriaus ir nuteistųjų asmeninių daiktų užimamo ploto. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Pareiškėjas nurodo, jog 2024 m. sausio 23 d. apie 15.00 val. buvo izoliuotas į KTP patalpa Nr. 5, kurioje nebuvo stiklo parketo kai lauke buvo nuo -5 iki -10 laipsnio šalčio, pareiškėjas prašė, kad perkeltų į kitą kamerą, bet taip pat nebuvo perkeltas, tik 2024 m. sausio 25 d. ar 2024 m. sausio 26 d. buvo įstatytas paprastas stiklas, pro kuri eina šaltis, tai pareiškėjas 2 ar 3 paras buvo be lango, turėjo miegoti lauko sąlygomis, prastai jautėsi, buvo pas gydytojus, nes skaudėjo gerklę.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos Kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas užtikrina tinkamą patalpų ir inventoriaus būklę, tačiau nuteistieji nuolatos laužo ir visaip kitaip niokoja turtą. Gavus informaciją apie nuteistųjų tyčiniais veiksmais sulaužytą turtą, trūkumai šalinami nedelsiant. Pažymėtina, jog iš LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus vyresniojo specialisto A. L. 2024 m. vasario 7 d. tarnybinio pranešimo dėl duomenų pateikimo Nr. SV-22-2511 ir Techninių apžiūrų apskaitos žurnalo Nr. 22-77 kopijos, matyti, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 23 d. buvo patalpintas į tvarkingą kamerą, o 2024 m. sausio 24 d. kameroje Nr. 5 buvo pastebėtas sugadintas stiklo paketas. Stiklo paketas buvo pakeistas 2024 m. sausio 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad kameroje pareiškėjos buvo kalinamas vienas, galima daryti išvadą, jog pats pareiškėjas ir sugadino stiklo paketą dėl kurio nebuvimo skundžiasi.

Pareiškėjas teigia, kad kameroje buvo kiauras radiatorius, nebuvo radio taško, tuolete šalta kaip lauke, pareiškėjas turėjo miegoti ant supėlijusio čiužinio, kuri tik po savaitės laiko pakeitė, pareiškėjas buvo patalpintas į nežmoniškas sąlygas, patyrė psichologinį spaudimą, dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui sutriko psichika, pasitikėjimas savimi, pareiškėją kankina nemiga, pradėjo jaustis nesaugus, bei patyrė neturtine žala.

Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, kadangi iš LKT Turto valdymo skyriaus 2024 m. vasario 13 d. pažymos Nr. LV-7448 matyti, kad ginčo laikotarpiu šildymo sistemos gedimų kameroje Nr. 5 nebuvo registruota. Išduotas čiužinys tinkamas naudoti, tvarkingas. Pareiškėjas į LKT Turto valdymo skyrių dėl kiaurų radiatorių ir išduoto supelijusio čiužinio raštu nesikreipė ir nesiskundė. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kiaurų radiatorių bei išduoto supelijusio čiužinio yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, patvirtintais normų reikalavimais, radijo taškų įrengimas kamerų tipo patalpose nenumatytas, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl radijo taško nebuvimo vertintini kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, pareiškėjo skunde nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai. LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas. Pareiškėjo atžvilgiu, pareigūnai savo pareigas atliko atsakingai, todėl nėra priežasčių manyti, kad priesaiką davę ir sąžiningai dirbantys pareigūnai pažeidė nuteistojo teises ar kitaip siekė pakenkti pastarajam. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad dėl minėtų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš esmės netenkintinas.

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo H. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.