Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. U. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. U. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal 1961 m. LR BK 16 str. 2 d. ir 104 str. (įstatymo, galiojusio iki 2003-05-01 d. redakcija) laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams; pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 253 str. l d.: už neteisėtą šaunamojo ginklo, pritaikyto šaudyti „38 Special 357 Magnum" šoviniais bei šios rūšies šaudmens įgijimą, gabenimą - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; už neteisėtą pistoleto „FM HI Power", 7 šaudmenų įgijimą, gabenimą - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, D. U. nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 16 str. 2 d. ir 104 str. (įstatymo, galiojusio iki 2003-05-01 d. redakcija) laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš D. U. ir E. B. solidariai priteista 18595,30 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas T. R. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. ir E. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, panaudojant šaunamąjį ginklą, pasikėsino tyčia nužudyti nukentėjusįjį A. A. , tai yra 2002 m. sausio 4 dieną, apie 17.30 val. Kaune, Vasario 16-osios gatvėje, važiuodami automobiliu „Audi" užblokavo kelią iš minėtos gatvės išvažiuojančiam A. A. , vairavusiam automobilį „Mercedes Benz", nukentėjusiajam išlipus iš savo automobilio, o nuteistiesiems - iš „Audi", po to E. B. išprovokavus žodinį konfliktą su A. A. ir laikant jį už palto atlapų, tokiu būdu atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis bei stebėti, kas iš tikrųjų vyksta jam už nugaros, tuo pasinaudojęs D. U. , buvęs netoliese ir priėjęs prie nukentėjusiojo, iššovė A. A. į juosmens sritį iš tyrimo metu nenustatyto modelio šaunamojo ginklo (revolverio), pritaikyto šaudyti „38 Special 357 Magnum" šoviniais, to pasekoje padarė sunkų, pavojingą gyvybei sužalojimą (atitinkantį sunkų sveikatos sutrikdymą) - kiauryminę šautinę žaizdą kryžkaulyje, pilve su kepenų ir inksto sužalojimu, tačiau nusikalstamo sumanymo nužudyti A. A. neįgyvendino dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes laiku suteikus nukentėjusiajam reikiamą medicininę pagalbą jo gyvybė buvo išgelbėta.

D. U. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir nešiojo su savim bei gabeno šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, tai yra: neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įsigijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą- revolverį, pritaikytą šaudyti „38 Special 357 Magnum" šoviniais ir ne mažiau kaip vieną, pramoninės gamybos „38 Special 357 Magnum" šovinį, neteisėtai juos laikė ir nešiojo su savimi, o 2002 m. sausio mėn. 4 d., apie 17.30 val. šį šaunamąjį ginklą su jame esančiu ne mažiau kaip vienu šoviniu gabeno T. R. vairuojamu automobiliu „Audi" į Vasario 16-osios gatvę Kauno mieste, kur panaudojęs šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenį pasikėsino nužudyti A. A. , po to neteisėtai gabeno šį šaunamąjį ginklą tuo pačiu automobiliu iš Vasario 16-osios gatvės į tyrimo nenustatytą vietą Kauno mieste.

D. U. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įsigijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis - pramoninės gamybos, pusiau automatinį 9 mm kalibro pistoletą „FM HI Power", Nr.407289 ir 7 vienetus pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Luger" tipo šovinius, neteisėtai juos laikė ir nešiojo su savim, o 2002 m. lapkričio mėn. 14 d. šį pistoletą su jame esančiais šoviniais, užtaisytą ir paruoštą šaudyti, rankinėje gabeno taksi automobiliu „Ford Scorpio", v/n OVK XXX nuo Antakalnio g. 42 namo iki Antakalnio-Šilo gatvių sankryžos, Vilniuje, kur 2002-11-14 apie 13.30 val. buvo sulaikytas kriminalinės policijos pareigūnų.

Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos O. S. parodymais, Anot apelianto, jie yra prieštaringi ir nesutampa su liudytojų R. T. ir K. V. , D. K. ir nukentėjusiojo A. A. parodymais. Liudytoja O. S. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, davė skirtingus ir prieštaringus parodymus, tačiau teismas nurodė, kad jos parodymų protokolai kaip įrodymai negali būti pripažinti niekiniais. Teismas nurodė, kad jos parodymus galėjo neišsamiai užrašyti juos protokolavęs asmuo, tačiau, anot apelianto, to pareigūnai sąmoningai ar tyčia negalėjo padaryti.

Taip pat neteisinga teismo išvada, kad jam (apeliantui) nereikėjo tikrinti sveikatos, nes kaip tik šiuo metu jam būnant įkalinimo vietoje, tenka gulėti ligoninėje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. U. ir E. B. apeliaciniais skundai atmetami.

Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo D. U. ir E. B. padarytų nusikaltimų aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto ir kriminalistinių ekspertizių išvadas. Nors D. U. ir E. B. kaltais neprisipažino, tačiau jų kaltė dėl padarytų nusikalstamų veikų įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme patvirtintais įrodymais.

Nukentėjusysis A. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (teisme jo parodymai buvo pagarsinti) parodė, kad 2002 m. sausio4 d. apie 17.00-17.30 val. buvo Laisvės alėjoje, automobilį „Mercedes Benz" pastatė Vasario 16-osios gatvėje. Pavaikščioję įsėdo į jį ir ketino važiuoti (vairavo pats nukentėjusysis), tačiau šiek tiek pajudėjus K. Donelaičio gatvės kryptimi, netoli „Respublikos" dienraščio redakcijos pastato kelią pastojo iš K Donelaičio gatvės pasukęs tamsios spalvos automobilis, galimai „Audi", dėl to (negalėdamas prasilenkti) buvo priverstas išlipti („Mercedes Benz" keleiviai pasiliko automobilyje). Iš kelią pastojusio automobilio išlipo vyras, kuris priėjęs reiškė pretenzijas, kažką rėkė, stovėdamas iš priekio kibo į palto atlapus, laikė už jų, netrukus išgirdo šūvį, todėl jis parkrito, kas šovė - nepastebėjo (t. 2 b.l. 1-2, 4-5, 7-9),

Šias nukentėjusiojo A. A. nurodytas faktines aplinkybes patvirtina liudytojų parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys apie Kauno mieste, Vasario 16-osios gatvėje esančius objektus, jų išsidėstymą, tai yra apibūdinta vieta, kurioje buvo sužalotas nukentėjusysis A. A. (t. l b.l. 36-40, 44-46). Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėta vieta I. Kanto g., kur buvo rastas a/m „Mercedes", pasitraukęs iš įvykio vietos po to, kai buvo peršautas juo važiavęs A. A. (t. l b.l. 41-43, 49-50, 53-54). Iš Greitosios medicinos pagalbos pateiktų dokumentų matyti, kad dėl nukentėjusiojo peršovimo medikai į Vasario 16-osios g. buvo iškviesti 2002-01-04 d. 17.32 val. (t. l b.l. 59, 60). Paėmus A. A. drabužius, vilkėtus įvykio metu (t. l b.l. 150, 237-240) bei kulką iš jo kūno operacijos metu (t. l b.l. 152, t. 4 b. l.122-123), bei ištyrus šiuos daiktinius įrodymus, atlikus ekspertizes nustatyta, kad nukentėjusiojo drabužiuose (palte, megztinyje ir marškinėliuose) yra šautiniai pažeidimai (šūvio įėjimo vieta), padaryti vienu šūviu, šovusiajam esant nukentėjusiajam iš dešinės, didžiausia tikimybė, kad buvo šauta iš fabrikinės gamybos ginklo, kuriuo galėjo būti „37 Special“ kalibro modelio revolveris (t.l b.l. 190-193). Teismo medicinos ekspertizės akto išvados patvirtina, jog 2002-01-04 d. A. A. padarytas sužalojimas - kiauryminė šautinė žaizda pilve su kepenų, inkstų sužalojimu, kryžkaulyje, šaunant iš šaunamojo ginklo, nukentėjusiajam esant vertikalioje padėtyje, sužalojimas - sunkus, pavojingas gyvybei. Toks sužalojimas pagal Sveikatos sutrikdymo masto taisykles (patvirtintas 2002 05 23 d.) bei byloje esančią medicinos specialisto išvadą atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (t.l, b.l. 245-246, 248).

Nepagrįstu teismas laiko nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nepagrįstai atmetė K. Š. parodymus, nurodydamas, kad ji būdama jo faktinė sutuoktinė yra suinteresuota palengvinti jo padėtį. Kaip matyti iš liudytojos K. Š. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu, atliekant pirminę apklausą liudytoja atsisakė duoti parodymus, motyvuodama, kad nori pasitarti su advokatu (t.2, b.l. 177). Teisiamajame posėdyje ji patikslino, jog prieš duodama parodymus ketino pasitarti būtent su D. U. advokatu. Tik vėliau liudytoja davė parodymus, jais patvirtino nuteistojo D. U. alibi (t. 2 b.l. 179-183). Todėl kolegija daro pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės rodo, jog liudytoja K. Š. yra suinteresuota bylos baigtimi, jos parodymai nukreipti būtent patvirtinti D. U. versiją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja K. Š. prisiminė D. U. buvimo vietą ir veiksmus, t.y. patvirtino pastarojo alibi praėjus ilgam laikotarpiui (nuo 2002-01-04 d. iki 2003-01-06 d. apklausos buvo praėję vieneri metai, o iki 2003-11-11 d. - beveik dveji metai). Tačiau ši liudytoja apie kitas dienas, D. U. lankymąsi jos bute apskritai negalėjo bent kiek konkrečiau nurodyti ir prisiminti. Abejones kelia ir tai, kad pagal liudytojos M. Š. parodymus, būdami viename bute su kaltinamuoju D. U. , jie tarpusavyje susiskambindavo, kalbėjosi telefonu (t. 2 b.l. 182). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja šiuos pokalbius aiškino tuo, kad trumpam buvo išėjusi iš buto. Tokie liudytojos argumentai pirmosios instancijos teisėjų kolegijos neįtikino. Taigi, išdėstytos aplinkybė rodo, kad nėra pagrindo tikėti liudytojos M. Š. parodymais, nes jie neįtikinami ir nepatikimi įrodymų prasme.

Taip pat atmestinas yra nuteistojo E. B. skundo argumentas, kad teismas neteisingai įvertino A. S. parodymus, duotus pirmosios apklausos metu. Anot apelianto, jis jokios įtakos liudytojui A. S. nedarė, jam negrasino, nežadėjo jokio atlygio. Liudytojas A. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2002 m. sausio mėnesio pradžioje atvykęs E. B. , kurį jis anksčiau buvo operavęs ir gydė, prašė reikalui esant patvirtinti melagingą faktą, jog sausio 4 dieną jis lankėsi pas jį ligoninėje, nes to reikia dėl problemų su teisėsauga. Jis net nepagalvojo, jog įvykis rimtas. Todėl apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2002-01-31 d. parodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, tai yra patvirtino tai, ką buvo nurodęs E. B. (t.3, b.l. 1-2). Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad jis E. B. tariamo apsilankymo faktas nebuvo užfiksuotas dokumentuose. Iš tikrųjų E. B. ne tik nesilankė ir netikrino sveikatos, bet tuomet jam nebuvo reikalinga tai daryti, o jo skunde nurodyta aplinkybė, jog tokia medicininė pagalba jam buvo reikalinga, nes šiuo metu jis gydomas laisvės atėmimo vietos ligoninėje, visiškai nesusiję su nusikalstama veika. Liudytojas A. S. teisingus parodymus davė apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t.3, b.l. 19-28), juos patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija sutinka apygardos teismo išvada, kad pirmosios apklausos metu liudytojas A. S. davė tikrovės neatitinkančius parodymus, paveiktas kaltinamojo E. B. . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė šio liudytojo parodymais, kurių metu jis paneigė E. B. alibi.

Nepagrįstais teismas laiko nuteistųjų E. B. ir D. U. apeliacinių skundų argumentus, jog teismas neteisingai rėmėsi liudytojos O. S. parodymais. Iš liudytojos O. S. parodymų teisme matyti, kad Vasario 16-osios gatvėje A. A. sužalojimo metu prie jo buvo E. B. ir D. U. , stovėjęs nukentėjusiajam iš nugaros pusės ir į jį šovęs, kai E. B. laikė A. A. už atlapų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos O. S. parodymais teisme, nes šios liudytojos nurodytos faktinės aplinkybės sutampa su kitais bylos įrodymais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad liudytojos O. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad pirmosios apklausos metu O. S. teigė negalėsianti atpažinti asmenų, sužalojusių A. A. , tačiau vėliau juos apibūdino, parodžius asmenis bei fotonuotraukas – atpažino nuteistuosius (t.2, b.l. 50-52, 62-63). Iš atpažinimo protokolų matyti, kad O. S. atpažino E. B. kaip asmenį, kuris stumdėsi su A. A. , o D. U. - kaip buvusį su E. B. , tačiau nekontaktavusį fiziškai su nukentėjusiuoju. Iš byloje nustatytų aplinkybių aišku, kad pasikėsinime į A. A. dalyvavo būtent nuteistieji, kurie sudarė situaciją, privertusią nukentėjusįjį sustabdyti automobilį, iš jo išlipti, nes „Audi" automobiliu užtvėrė jam kelią, po to priėjo prie A. A. , vienas jų (E. B. ) - laikė už atlapų, kitas (D. U. ), pasinaudojęs šia situacija, kai nukentėjusiajam buvo atimta galimybė pasipriešinti - į jį šovė. Tiek atpažindama D. U. ir E. B. , tiek ir teisiamajame posėdyje liudytoja O. S. teigė juos atpažinusi tvirtai, nedvejodama. Liudytoja net paaiškino, kad supranta kokia tai atsakomybė ir jeigu būtų turėjusi bent mažiausią abejonę - nebūtų tvirtinusi, kad atpažįsta. Liudytoja O. S. įvykį stebėjo ne atsitiktinai, o juo susidomėjusi, specialiai sustojusi, ir iš nedidelio atstumo (maždaug 10 metrų), o vieta buvo apšviesta. O. S. paaiškino priežastis, dėl kurių pradžioje aiškino, kad kaltininkų neatpažins, t.y. neva įvykio metu gatvėje buvo pakankamai daug žmonių, todėl manė, jog iš tiesų ir be jos atsiras liudytojų. Vienok paaiškėjo, kad to daryti žmonės nesiryžo, taigi, supratusi savo pilietinę pareigą ir niekieno neverčiama apsisprendė dalyvauti atpažinime. Be to, liudytoja patvirtino, kad iš D. U. artimųjų pusės buvo daromas žodinis spaudimas, reikalaujant nesikišti. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima teigti, jog ši liudytoja tvirtina visa tai, kas reikalinga kaltinimui, nes: pirma, iš jos parodymų matyti, kad ji D. U. rankose nematė ginklo, nors faktiškai į nukentėjusįjį šovė būtent D. U. ; antra, liudytoja labai logiškai ir įtikinamai paaiškino dėl savo aprodymų nenuoseklumo ir noro padėti teisėsaugos pareigūnams nustatyti tiesą byloje. Esant minėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo abejoti liudytojos O. S. sąžiningumu, jos parodymų patikimumu, nes nei faktinės įvykio aplinkybės, nei liudytojos asmeninės savybės tam nesudaro jokių prielaidų.

Iš liudytojos O. S. parodymų matyti, kad ji yra trumparegė. Tačiau vien tik šiuo pagrindu nuteistųjų atpažinimas negali būti pripažintas niekiniu. Liudytojas O. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu ji buvo su akiniais, su kuriais ji gerai mato (t.2, b.l. 49). Pirmosios instancijos teisme liudytoja O. S. paaiškino, kad tik skaitant ji blogai mato, o į tolį ji mato gerai (t.5, b.l.11-113). Šie liudytojos argumentai yra įtikinami, todėl teismas netikėti jos parodymais apie įvykį neturėjo jokio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtų tyrimo veiksmų - atpažinimo protokolai yra su trūkumais, nes juose neužfiksuota pakankamai duomenų apie tai pagal kokius požymius O. S. atpažino įvykyje dalyvavusius asmenis (nuteistuosius). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šį procesinį veiksmą atlikęs pareigūnas protokolą surašė nekvalifikuotai, neišsamiai. Tai įrodo ikiteisminio tyrimo pareigūno kvalifikaciją, tačiau vien dėl to šie įrodymai negali būti pripažinti niekiniais. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme gauti įrodymai vertinami viseto aspektu, kiek jie sutampa tarpusavyje ir patvirtina įrodinėtinas bylos aplinkybes (BPK 20 str.). Teisėjų kolegija minėtus trūkumus laiko neesminiais, o patikrinęs gautus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jais pasirėmė pagrįstai, nes šie įrodymai gauti teisėtais būdais ir atitinka faktinėms bylos aplinkybėms.

Atmestini yra nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, jog teismas nepagrįstai nuosprendį grindė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas „Nr.5856s“ parodymais. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t.3, b.l. 24-28), taip pat ir prieš tai davęs analogiškus parodymus (t.3, b.l. 10-12). Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad pažįsta A. A. , po įvykio bendraujant su juo, pasakė, kas padarė jį invalidu (peršovė), tai yra, jog 2002-01-04 vakare jam išvažiuojant iš Vasario 16-osios g., kelią užblokavo automobilis „Audi 80", kurį vairavo T. R. , dėl to buvo priverstas išlipti iš savo automobilio. Iš a/m „Audi" išlipo E. B. , sėdėjęs priekinėje keleivio sėdynėje, ir D. U. - sėdėjęs galinėje sėdynėje, kuris apėjo nukentėjusįjį iš nugaros pusės. E. B. paėmė A. A. už palto atlapų, kad šis negalėtų pajudėti, ir žiūrėdamas D. U. pusėn, jį laikė. Netrukus pasigirdo šūvis, jis parkrito, atmerkęs akis pamatė D. U. , laikantį rankoje revolverį, nukreiptą į jį (A. A. ), ir E. B. , kuris šį truktelėjo už rankovės, tuoj pat abu nuėjo. Pasak A. A. , jį nušauti norėta dėl finansinių reikalų, iškilusių po R. D. , su kuriuo susiję nuteistieji, nužudymo. Be to, A. A. tvirtino, kad parodymų apie tai ką žino dėl bandymo jį nužudyti - niekada neduos, šią aplinkybę žino ir nuteistieji, todėl jie tikri, kad nukentėjusysis nuslėps nuo teisėsaugos jų veiksmus. Įslaptintas liudytojas nurodė, kad paskutinį pokalbį su A. A. šia tema įrašė į vaizdo-garso kasetę, kurią buvo davę policijos pareigūnai ir kurią su įrašu jiems grąžino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio liudytojo nurodytos aplinkybės atitinka liudytojos O. S. , iš esmės neprieštarauja ir nukentėjusiojo A. A. parodymams ir kartu paaiškina pastarojo poziciją neįvardinti asmenų, kurie pasikėsino jį nužudyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis A. A. teisme nepaneigė savo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, tiesiog paaiškino, kad nenori klaidinti teismo. Akivaizdu, kad nukentėjusysis suinteresuotas tiesos atskleidimu šioje byloje tik iš dalies, nes bijo nuteistųjų, susijusių su kitais nusikalstamo aplinkos asmenimis, keršto dėl finansinių problemų, iškilusių po R. D. nužudymo. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusysis, bijodamas keršto, įrodinėjimo naštą dėl padaryto nusikaltimo perkelia teisėsaugos pareigūnams, tame tarpe ir teismui.

E. B. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad įslaptinto liudytojo teigimu, nukentėjusiajam turėjo būti šauta į nugarą, o tai prieštarauja objektyviems bylos įrodymams. Be to, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, teigimu „gulėdamas ant nugaros jis (A. A. ) atsimerkė ir pamatė, kaip Deivis (t.y. Uščiauskas) rankoje laikydamas revolverį taikėsi jam į veidą, bet E. B. patraukė jį už rankovės ir abu nuėjo. Tokie E. B. argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra išvestiniai, t.y. jis tik perpasakojo įvykius iš nukentėjusiojo A. A. žodžių. Nukentėjusysis A. A. teisme savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patikslinti atsisakė. Todėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais vadovaujamasi tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio D. U. ir E. B. atžvilgiu nepagrindė vaizdo-garso kasete, kurioje neva įrašytas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas ir nukentėjusiojo A. A. pokalbis. Tačiau akivaizdu, kad šį vaizdo-garso įrašą paviešinus būtų atskleisti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, anketiniai duomenys. Tai prieštarautų LR BPK 282 str. reikalavimams.

Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. A. padaryta šautinė žaizda dešiniajam šone, padarant kepenų ir dešiniojo inksto sužalojimą; šautinio sužalojimo anga yra dešiniajame šone, kurio kanalas eina žemyn; kiauryminė šautinė žaizda pilve su kepenų, inkstų sužalojimu vertinami sunkiu sužalojimu (t.1, b.l.245-246). Apžiūrėjus A. A. rūbus nustatyta, kad vyriško palto, marškinių ir megztinio priekinės dalies dešiniajame šone yra maždaug 7mm skersmens skylė (t.1, b.l.237-240). Iš bylos medžiagos matyti, kad D. U. šovė į A. A. stovėdamas jam už nugaros. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas šūvio mechanizmas neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl E. B. skunde nurodytas motyvas, neva A. A. turėjo būti šauta į nugarą, yra tik jo prielaida, kuri prieštarauja jau minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įvykis iš tikrųjų truko labai trumpai (apie pusę minutės), minėti liudytojai stebėjo jį iš skirtingų vietų ir įvairiu atstumu, be to, situacija keitėsi ir gatvėje baigiantis darbo dienai buvo nemažai žmonių, objektyviai paaiškinami nereikšmingi netikslumai (apie tai nurodė ir patys liudytojai), tačiau visų jų parodymai iš esmės sutampa, vieni kitus papildo bei patikslina. Liudytojų parodymai įtvirtinti jų parodymų patikrinimo vietoje metu. Apygardos teismas pagrįstai vadovavosi ir nuteistojo T. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu T. R. parodė, kad jo vairuojamame automobilyje ant priekinės sėdynės sėdėjo E. B. , o D. U. - ant galinės. Jo vairuojamas automobilis „Audi80“ ir a/m „Mersedes“ sustojo Vasario 16-osios gatvėje vienas prieš kitą. Iš a/m „Mersedes“ išlipo vyriškis, o iš jo automobilio – D. U. ir E. B. , kurie nuėjo link pirmojo. Netrukus jis išgirdo garsą, panašų į petardos sprogimą, neužilgo grįžo D. U. ir E. B. ir liepė važiuoti. Vienas iš jų (D. U. ar E. B. ) pasakė, kad tai buvo „Antonis“, t.y. Antanynas. Jis iškart nesupratęs kas iš tikrųjų įvyko, tik kitą dieną sužinojęs, kad sužalotas A. A. suprato, kad jis buvo įvykio vietoje.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie T. R. parodymai iš esmės sutapo su liudytojos O. S. parodymais, kuriais nuteistieji prašo netikėti ir nesivadovauti. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė T. R. kitus parodymus, tame tarpe ir teisme, kuriuos jis neva davė verčiamas pareigūnų. Teisėjų kolegija su šiais motyvais sutinka ir jų nekartoja. Liudytojų R. T. , K. V. ir D. Kazalausko parodymai taip pat iš esmės atitinka faktines bylos aplinkybes, nors jie dėl objektyvių priežasčių negalėjo ir nenurodė įvykyje dalyvavusių konkrečių asmenų, tame tarpe ir nuteistųjų. Tačiau šie parodymai neįrodo nuteistųjų nekaltumo dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Be to, kad nukentėjusiojo A. A. rūbai fiziškai kontaktavo su E. B. rūbais patvirtina mikrodalelių ekspertizės išvados (t.1, b.l.210-216), ant E. B. striukės išorinės kišenės aptikta šūvio pėdsakų (t.1, b.l. 219-220). Byloje surinkti įrodymai vertinami viseto aspektu (BPK 20 str.).

Tiek D. U. , tiek E. B. , nors ir atlikę skirtingus veiksmus - pastarasis pats nežalojo nukentėjusiojo, tačiau abu jie buvo nusikaltimo vykdytojai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime nurodyta, kad pa­gal BK 24 straips­nio 3 da­lį nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jas yra toks as­muo, ku­ris nu­ken­tė­ju­sį­jį nu­žu­dė pats ar­ba pa­si­tel­kęs ne­pa­kal­ti­na­mus as­me­nis. Kai ke­li as­me­nys vei­kia kar­tu, tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti ir pa­tys tie­sio­giai da­ly­vau­ja at­imant gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam, tai jie vi­si yra nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jai (ben­dra­vyk­dy­to­jai). Be to, nė­ra bū­ti­na, kad kiek­vie­nas iš to­kių vyk­dy­to­jų pa­da­ry­tų mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, pa­kan­ka, kad tai pa­da­ry­tų bent vie­nas iš jų. Ki­tų vyk­dy­to­jų da­ly­va­vi­mas ga­li pa­si­reikš­ti ne tik su­trik­dant sveikatą, bet ir at­imant nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis (su­ri­šant jį, lai­kant už rankų ir pan.) kė­si­ni­mo­si į jo gy­vy­bę me­tu. To­kių ben­dri­nin­kų vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma be nuo­ro­dos į BK 24 straips­nį. Jei ki­ti ben­dri­nin­kai tie­sio­giai ne­da­ly­va­vo žmo­gui at­imant gy­vy­bę, ta­čiau or­ga­ni­za­vo, kurs­tė ar­ba (ir) pa­dėjo da­ry­ti šį nu­si­kal­ti­mą ki­tam ar kitiems as­me­nims, jų vei­kos pa­pil­do­mai kva­li­fi­kuo­ja­mos pa­gal BK 24 straips­nio atitin­ka­mą da­lį ar­ba da­lis. Ta­čiau jei nužudy­mo kurs­ty­to­jas ar pa­dėjėjas da­ly­va­vo ir tie­sio­giai at­imant žmo­gaus gy­vy­bę, tai jo vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma tik kaip vyk­dy­to­jo. Taigi, E. B. betarpiškai dalyvavo atliekant veiksmus, susijusius su gyvybės atėmimu A. A. - stebėdamas D. U. ir laikydamas nukentėjusįjį, kaip taikinį, aiškiai žinodamas kito bendrininko būsimus veiksmus ir sudarydamas sąlygas vykdytojui, kad šis padarytų mirtinus sužalojimus, kartu atimdamas galimybes nukentėjusiajam priešintis, tokiu būdu ir pats atliko nusikaltimo vykdytojo funkciją. Nuteistieji nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, todėl veiką kvalifikavo pagal 1961 m. LR BK 16 str. 2 d. teisingai. Apygardos teismas D. U. ir E. B. veiksmus kvalifikavo pagal 1961 m. LR BK 104 str. taip pat teisingai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginklas, iš kurio buvo šauta į A. A. , nerastas. Teismo kriminalisto specialisto išvada nustatyta, kad iš A. A. kūno išimta kulka yra fabrikinės gamybos "38 Special arba 357 Magnum“ šovinio, skirto revolveriams, dalis (t.1, b.l.157-158). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. U. nenustatytu laiku neteisėtai įgijo, nurodytu laiku laikė ir gabeno šaunamąjį ginklą-revolverį, pritaikytą šaudyti "38 Special arba 357 Magnum“ šoviniais ir mažiausiai vieną šios rūšies šaudmenį. Tokia jo veika teisingai kvalifikuota pagal 2000 m. LR BK 253 str. 1 d.

Nors D. U. neigia kaltę ir dėl to, kad neteisėtai įgijo, laikė, nešiojo ir gabeno šaunamąjį ginklą bei šaudmenis - pistoletą „FMHI Power" ir 7 „Luger" tipo šovinius, kurie buvo aptikti pas jį 2002-11-14 d., sulaikant nuteistąjį Antakalnio g. Vilniuje, tačiau D. U. kaltę visiškai patvirtina kiti bylos įrodymai.

Liudytojas G. B. parodė, kad 2002-11-14 d. apie 13 val., gavus pranešimą apie galimą paieškomo asmens (D. U. ) buvimo vietą, kaip policijos pareigūnas sulaikė nuteistąjį Antakalnio g., Vilniuje, tuo metu, kai jis sėdėjo taksi automobilyje, tuo tarpu iš taksi buvo išlipusi kartu važiavusi mergina, prie kurios liudytojas ir nuėjo, kiti pareigūnai – V. M. ir M. G. pasiliko prie D. U. , kuris sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, prie jo buvo rankinė. Išsamesnė sulaikytojo krata atlikta policijos komisariate. Pakeliui D. U. pradėjo derėtis, net siūlydamas už jo paleidimą pinigus.

Liudytojai M. G. ir V. M. nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir G. B. , ir paaiškino, kad atlikus D. U. apžiūrą, nuteistasis sėdėjo ant galinės sėdynės, prie savęs jis laikė odinę rankinę, kurią apžiūrėjo policijos komisariato patalpose. Tuomet D. U. teigė, kad rankinėje esantys daiktai priklauso jam, išskyrus ginklą su šaudmenimis, kuris buvo užtaisytas, sulaikytasis vilkėjo neperšaunamą liemenę.

Iš paskelbtų liudytojo E. T. (miręs) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis, kaip taksi vairuotojas, 2002-11-14 d. apie 13 val. Vilniuje, Antakalnio g. vežė 2 keleivius - mergina sėdėjo priekyje, vaikinas - galinėje sėdynėje. Privažiavus prie bankomato, mergina išlipo iš automobilio ir nuėjo prie bankomato. Tuo metu prie automobilio pribėgo policijos pareigūnai, uždėjo taksi važiavusiam D. U. , kuris su savimi turėjo rankinę uždėjo antrankius (t.3,b.l. 36-38) .

Liudytojai G. B. , V. M. , M. G. ir E. T. tas pačias aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t.3, b.l. 47-49, 52-53, 57-58, 39-41). Netikėti šiais parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Esant išdėstytiems įrodymams teisėjų kolegija mano, kad visiškai patvirtinta D. U. kaltė neteisėtai, neturint leidimo 2002-11-14 d. laikius ir nešiojus su savim bei gabenus šaunamąjį - ginklą ir 7 šaudmenis, kuriuos jis įgijo tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Tokia nuteistojo veika kvalifikuota pagal 2000 m. LR BK 253 str. l d. teisingai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų D. U. ir E. B. asmenybes, padarytų nusikaltimų sunkumą, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jiems skyrė pakankamai griežtas laisvės atėmimo bausmes. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, D. U. ir E. B. taikyti LR BK 57 str., 62 str. numatytų nuostatų ir skirti švelnesnę bausmę, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. U. ir E. B. apeliacinius skundus atmesti.