Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-15 · Administracinė byla Nr. A-556-1169-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-15
Bylos Nr.
A-556-1169-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
viešosios įstaigos „Įmonių projektų centras“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 1169/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.5; 9.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Įmonių projektų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Įmonių projektų centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - ir Inspekcija), atlikusi pareiškėjo viešosios įstaigos „Įmonių projektų centras“ (toliau - ir pareiškėjas) patikrinimą, 2008 m. lapkričio 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-07-34 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir papildomai apskaičiavo VšĮ „Įmonių projektų centras“ sumokėti į biudžetą 1 679 453 Lt, iš jų: 743 574 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau - ir FAPM), 466 356 Lt šio mokesčio delspinigių, 290 582 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM) ir 178 941 Lt šio mokesčio delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

Inspekcija 2009 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-53 minėtą patikrinimo aktą patvirtino bei paskyrė VšĮ „Įmonių projektų centras“ 223 072 Lt FAPM baudą ir 87 175 Lt GPM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2009 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 69-58 patvirtino Inspekcijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-53.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. S-153(7-100/2009) patvirtino VMI prie FM 2009 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 69-58.

Šalies argumentai

Pareiškėjas viešoji įstaiga „Įmonių projektų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 3-7) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. S-153(7-100/2009), VMI prie FM 2009 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 69-58 ir Inspekcijos 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-53.

Pareiškėjas savo reikalavimus ir nesutikimą su priimtais sprendimais grindė tuo, kad Inspekcija sprendime, kuris patvirtintas VMI prie FM sprendimu, o šis Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, tas pačias lėšas apmokestino du kartus, taip pat klaidingai aiškino Labdaros ir paramos įstatymo nuostatas (toliau - ir LPĮ) ir padarė esminių klaidų nustatydama mokestinius dydžius. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija UAB „Limedika“, UAB „Presto prekyba“ ir kitų subjektų, suteikusių paramą VšĮ „Įmonių projektų centras“, paramos sumų nepripažino sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, ir dėl šių sumų minėtiems subjektams apskaičiavo mokesčius. Patikrinimo akte dėl tų pačių sumų buvo apskaičiuoti mokesčiai ir VšĮ „Įmonių projektų centras“, kai tuo tarpu tos pačios ūkinės operacijos apmokestinimas du kartus negalimas. Nepagrįstas Inspekcijos teiginys, jog VšĮ „Įmonių projektų centras“ gautos lėšos nebuvo naudojamos labdarai, paramai ir visuomenei naudingiems tikslams, jį grindžiant subjektų, kuriems VšĮ „Įmonių projektų centras“ skyrė savo gautas lėšas, asmeniniu statusu ir subjektams pervestų pinigų dydžiu. Tokia interpretacija suponuoja klaidingą VšĮ „Įmonių projektų centras“ veiklos vertinimą ir prieštarauja galiojantiems teisės aktams bei jų pagrindu besiformuojančiai teismų praktikai. Nurodė, kad Inspekcija pripažįsta VšĮ „Įmonių projektų centras“ kaip paramos gavėją, o tai suponuoja, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ turi teisę gautą paramą naudoti LPĮ numatytais atvejais. Taip pat nekyla abejonių ir dėl VšĮ „Įmonių projektų centras“ kaip labdaros teikėjo statuso, nes viešosios įstaigos įstatuose nustatyta, kad įstaiga gali skirti lėšas labdarai, sveikatos apsaugai, kultūrai, švietimui ir kitiems tikslams, nenumatant jokių apribojimų skiriamos sumos dydžiui. Galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės mokesčių administratoriui aiškinti, kad labdara gali būti teikiama tik asmenų minimaliems socialiniams poreikiams tenkinti ir taip siaurinti labdaros sampratą. Įstatymas nedraudžia skirti sveikatos priežiūros užtikrinimui ir kitiems jame numatytiems tikslams didesnes labdaros sumas negu yra reikalinga minimaliems asmenų socialiniams poreikiams tenkinti, neriboja maksimalios fiziniams asmenims galimos suteikti labdaros sumos. Taigi reikalavimas, kad labdara būtų panaudota vien tik asmens minimaliam poreikių tenkinimui, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nepagrįstas yra mokesčių administratoriaus teiginys, kad S. R., R. R. bei V. R. iš VšĮ „Įmonių projektų centras“ gautos lėšos negali būti traktuojamos kaip labdara dėl jų asmeninio statuso, t. y. dėl to, kad minėti asmenys neturi nedarbingumo, jiems nemokamos ligos pašalpos ir invalidumo pensijos (išskyrus V. R.). Yra įrodyta, kad 2002 – 2003 m. laikotarpiu S. R. ir R. R. sirgo liga, o V. R. yra antros grupės invalidė, todėl visi jie priklauso kategorijai asmenų, galinčių būti labdaros gavėjais. Visiems šiems subjektams labdara buvo skirta sveikatos priežiūrai užtikrinti ir ji tam buvo panaudota. Taip pat nepagrįstas ir Inspekcijos sprendime nurodytas teiginys, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ lėšos, pervestos R. ir V. R., yra ne labdara, nes S. R. jas iš jų atsiimdavo. Nurodė, kad S. ir R. R. bei V. R. gyveno ir gyvena kartu viename bute, veda bendrą ūkį, todėl R. bei V. R. pervestos lėšos lygiai taip pat buvo jų, kaip ir S. R., dispozicijoje, ir V. bei R. R. galėjo jomis laisvai naudotis. VšĮ „Įmonių projektų centras“ pabrėžė, kad buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos fiziniams asmenims vesti pajamų buhalterinę apskaitą, taip pat nenumato pareigos fiziniams asmenims nurodyti, kokių poreikių tenkinimui buvo panaudota labdara. Todėl fizinio asmens gautų sumų diferencijavimas pagal poreikių patenkinimo pobūdį ir remiantis tuo jų pripažinimas labdara arba ne yra visiškai nemotyvuotas ir neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo manymu, pripažįstant ginčijamas sumas labdara, turi būti remiamasi banko patvirtintais dokumentais – mokėjimo pavedimais, kuriuose yra nurodyta, kad pervestos sumos yra labdara, ir įstatymais, kurie leidžia viešosioms įstaigoms teikti labdarą bei neriboja jos dydžio. VšĮ „Įmonių projektų centras“ tvirtino, jog tikrinant jos veiklą buvo pažeisti galiojančių teisės aktų numatyti patikrinimo metodikos principai ir padaryta esminių klaidų atliekant paskaičiavimus dėl FAPM bei GPM. Atkreipė dėmesį, kad Kauno miesto apylinkės teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartimis konstatavo, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatyti negalima, kadangi dalis įstaigos finansinių dokumentų nėra išlikusi. Todėl mokesčių administratorius, remdamasis tik daline, neišsamia informacija, iš tikrinimui pateiktų sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių blankų, negalėjo formuluoti konkrečios išvados ir suskaičiuoti tikslios mokėtinos sumos. Taip pat visiškai neatsižvelgta į tai, kad įstaiga, kaip ir kiekvienas ūkio subjektas, turėjo išlaidų dokumentus, kuriais remiantis ji turėjo teisę atskaityti ir sumažinti mokesčio bazę, tačiau išlaidų dokumentai patikrinimui nebuvo pateikti ir nebuvo nagrinėti, kas pažeidžia mokesčio mokėtojo teises. Taip pat pabrėžė, kad nustatyti VšĮ „Įmonių projektų centras“ mokestinių nepriemokų sumas yra neįmanoma, o nepriemokų išieškojimas būtų beviltiškas, kadangi įstaiga nevykdo ūkinių operacijų nuo 2003 m. rugpjūčio mėnesio, jokio turto ir pajamų ji neturi ir ateityje neturės.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 48-51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl UAB „Limedika“ ir kitų pareiškėjo nurodytų ūkio subjektų suteiktos paramos nepripažinimo sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, ir šių sumų apmokestinimo pelno mokesčiu neturi įtakos tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusio mokestinio ginčo vertinimui, nes šio ginčo dalykas yra pareiškėjo fiziniams asmenims išmokėtų sumų pripažinimo šių asmenų pajamomis pagrįstumas. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo fiziniams asmenims pervestos sumos nebuvo labdara, t. y. asmenys gavo pajamas iš pareiškėjo, kuriam pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas buvo prievolė iš fiziniams asmenims perduotų sumų išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti FAPM ir GPM sumas. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatytos jo neįvykdytos mokestinės prievolės ir apskaičiuoti nesumokėti mokesčiai. Atsakovas nurodė, jog S. R., iš anksto žinodamas, kad jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdys, įsteigė keletą viešųjų įstaigų ir jų vardu sudarinėjo su įvairiais Lietuvos Respublikos ūkio subjektais paramos sutartis ir paslaugų teikimo sutartis, kurių pagrindu pastarieji pervesdavo į S. R. viešųjų įstaigų sąskaitas dideles pinigų sumas arba sumokėdavo grynaisiais pinigais. Už tariamų paslaugų atlikimą pareiškėjas išrašydavo pelno siekiantiems ūkio subjektams sąskaitas faktūras ar kitus apmokėjimo dokumentus, nors šiuose dokumentuose nurodytos ūkinės operacijos realiai nebuvo įvykusios. Iš pareiškėjo atsiskaitomųjų sąskaitų į fizinių asmenų (S. R., R. R. ir V. R.) asmenines sąskaitas pervesti bei iš pareiškėjo pagal kasos pajamų orderius gauti pinigai patikrinimo metu priskirti šių asmenų gautoms pajamoms, iš jų 2002 m. – 3 717 869,32 Lt, t. y. S. R. – 3 636 706,32 Lt, R. R. – 72 068 Lt, V. R. – 9 095 Lt, 2003 m. – 880 549,84 Lt, t. y. S. R. – 701 794,84 Lt, V. R. – 178 755 Lt. Banko sąskaitų išrašuose nurodyta, kad šių pinigų mokėjimo paskirtis – labdara, parama, lėšos gydymui, tačiau mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo iš jo atsiskaitomųjų sąskaitų fiziniams asmenims (S. R., R. R. ir V. R.) į asmenines sąskaitas pervestos sumos ir S. R. gautos grynųjų pinigų sumos faktiškai nebuvo panaudotos kaip labdara. VMI prie FM pabrėžė, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ mokėtinus mokesčius mokesčių administratorius apskaičiavo pagal informaciją, pateiktą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Kauno apskrities skyriaus (toliau – ir FNTT) 2004 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/129 patikrinimo metu gautus viešosios įstaigos dokumentus, AB SEB Vilniaus banko, AB „Parex bankas“ AB „Ūkio bankas“ ir AB „Hansabankas“ pateiktus sąskaitų išrašus ir pagal kitų ūkio subjektų atliktus priešpriešinius patikrinimus. Pareiškėjas, teigdamas, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė jo mokestinius įsipareigojimus, nepateikė jokių savo apskaičiavimų, nors pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 2 dalį privalėjo pagrįsti, kodėl mokesčiai ir su jais susijusios sumos yra neteisingos, todėl šie VšĮ „Įmonių projektų centras“ motyvai nėra pagrindu kitaip vertinti patikrinimo metu nustatytas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 53) prašė skundą atmesti, paaiškindamas, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 63-68) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas, ar mokesčių administratoriaus pareiškėjui VšĮ „Įmonių projektų centras“ papildomai apskaičiuoti mokėtini į biudžetą FAPM ir GPM yra teisėti ir pagrįsti. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad Inspekcija VšĮ „Įmonių projektų centras“ 2002-08-30 – 2002-12-31 laikotarpio FAPM ir 2003-01-01 – 2003-08-31 laikotarpio GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą atliko pagal FNTT 2004 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/129. Teismas padarė išvadą, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ skundo argumentai dėl tų pačių lėšų apmokestinimo du kartus, motyvuojant tuo, jog UAB „Limedika“, UAB „Presto prekyba“, UAB „Skirnuva“, UAB „Vilmetrona“ ir S. K. IĮ pareiškėjui suteiktos paramos sumos nebuvo pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, ir dėl jų paramą suteikusiems ūkio subjektams priskaičiuoti mokesčiai, kurie dėl tų pačių sumų priskaičiuoti ir pareiškėjui, nenagrinėtini, nes kitiems ūkio subjektams apskaičiuoti mokesčiai neturi įtakos tarp pareiškėjo ir VMI prie FM kilusio ginčo vertinimui. Teismas konstatavo, kad šio ginčo nagrinėjimo dalykas – VšĮ „Įmonių projektų centras“ fiziniams asmenims išmokėtų sumų pripažinimo šių asmenų pajamomis pagrįstumas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Labdaros ir paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi. Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytomis LPĮ nuostatomis, konstatavo, kad labdaros dalykai yra skirti išimtinai įstatyme numatytai labdaros paskirčiai ir susiję su atitinkamu asmenų statusu atitinkamu laikotarpiu. Todėl, vertinant, ar pareiškėjo gautos lėšos gali būti traktuojamos kaip labdara, būtina nustatyti, ar labdara įvardijamas lėšas pareiškėjas panaudojo LPĮ nurodytiems tikslams ir ar fiziniai asmenys, kuriems pareiškėjas nurodo teikęs paramą, gali būti labdaros gavėjais dėl jų asmeninio statuso. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą bei išklausęs bylos teisminio nagrinėjimo metu dalyvavusių šalių atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad iš VšĮ „Įmonių projektų valdymas“ atsiskaitomųjų sąskaitų fiziniams asmenims (S. R., R. R. ir V. R.) į jų asmenines sąskaitas pervesti bei pagal kasos pajamų orderius minėtų asmenų iš pareiškėjo gauti pinigai faktiškai nebuvo panaudoti kaip labdara, parama ar lėšos gydymui, kaip tai yra nurodyta banko sąskaitų išrašuose, todėl mokesčių administratorius pagrįstai minėtų fizinių asmenų gautus pinigus priskyrė šių asmenų gautoms pajamoms. Pareiškėjas neįrodė, jog fiziniai asmenys (S. R., R. R. ir V. R.) priklauso kategorijai asmenų, kurie gali būti labdaros gavėjais. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad S. R. ir R. R. sirgo kokia nors liga ir kad V. R. yra antros grupės invalidė. Teismas neturi įrodymų, kad minėtiems fiziniams asmenims parama buvo skirta jų sveikatos priežiūrai užtikrinti ir kad ji tam buvo panaudota. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo fiziniams asmenims (S. R., R. R. ir V. R.) suteiktos sumos akivaizdžiai viršijo labdaros gavėjams jų minimaliems socialiai priimtiniems poreikiams tenkinti ar sveikatos priežiūrai užtikrinti reikalingas protingas sumas, todėl iš VšĮ „Įmonių projektų centras“ minėtiems fiziniams asmenims pervestos pinigų sumos nelaikytinos labdara. Teismas pažymėjo, jog vertinant, kas tai yra „minimalūs socialiai priimtini poreikiai“, turėtų būti vadovaujamasi protingumo principu. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginį, kad įstatymas neriboja maksimalios fiziniams asmenims galimos suteikti sumos ir padarė išvadą, kad maksimali fiziniams asmenims galima suteikti labdaros ar paramos suma yra tokia, kokia reikalinga minimaliems socialiai priimtiniems asmenų, kuriems ji teikiama, poreikiams tenkinti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytą faktą, jog sumas, kurias pareiškėjas pervesdavo R. bei V. R., viešosios įstaigos steigėjas S. R. iš jų atsiimdavo. Iš mokesčių administratoriaus patikrinimo medžiagos matyti, kad minėtų fizinių asmenų gautos sumos faktiškai nebuvo panaudotos kaip labdara (pareiškėjas tokių įrodymų teismui nepateikė). Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginį, jog tikrinant VšĮ „Įmonių projektų centras“ veiklą buvo pažeisti galiojančių teisės aktų numatyti patikrinimo metodikos principai bei padaryta esminių klaidų atliekant apskaičiavimus dėl FAPM ir GPM, nes atliekant patikrinimą turėjo būti nagrinėjami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, o ne tik jų dalis. Teismas konstatavo, jog iš patikrinimo medžiagos matyti, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ dokumentai buvo išimti FNTT pareigūnų kratos metu. Šiuos dokumentus mokesčių administratoriui patikrinimui pateikė FNTT. Jokie kiti papildomi dokumentai patikrinimui pateikti nebuvo. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinti apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradusi ar sugadinusi įstaiga gali juos atkurti Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas papildomų dokumentų nepateikė, nors pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį privalėjo pagrįsti, kokie mokesčiai ir su jais susijusios sumos yra neteisingi. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo mokėtini mokesčiai ir įsipareigojimai patikrinimo metu buvo nustatyti pagal patikrinimui pateiktus įstaigos dokumentus, iš trečių asmenų gautą informaciją ta apimtimi, kokia galima ją nustatyti pagal šiuos dokumentus, ir laikytini teisingais bei pagrįstais. Teismas konstatavo, kad tiek Inspekcijos 2008-11-24 patikrinimo aktu Nr. (21.26)-06-07-34, tiek Inspekcijos 2009-01-28 sprendimu Nr. (21.26)-256-53, tiek VMI prie FM 2009-03-24 sprendimu Nr. 69-58, tiek Mokestinių ginčų komisijos 2009-06-10 sprendimu Nr. S-153(7-100/2009) buvo teisėtai ir pagrįstai nuspręsta, kad VšĮ „Įmonių projektų centras“ pažeidė mokestines prievoles valstybei ir privalo sumokėti į biudžetą 1 679 453 Lt, iš jų: 743 574 L FAPM, 466 356 Lt šio mokesčio delspinigių ir 223 072 Lt šio mokesčio baudą, 290 582 Lt GPM, 178 941 Lt šio mokesčio delspinigių ir 87 175 Lt šio mokesčio baudą, o pareiškėjo skundas yra atmestinas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73-77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias administracinės atsakomybės taikymą (ATPK 27 str. ir 30(1) str.), pažeidė procesinės teisės normas reglamentuojančias rungimosi principą ir visapusišką bei objektyvų bylos tyrimo principą, dėl ko byla išspręsta neteisingai.

2. Teismas atkartojo seniai paneigtus S. R. parodymus, kad jis atiduodavo gautas lėšas, todėl jų nepripažino labdara. Šie parodymai buvo išgauti prievartos būdu ir vėliau paneigti bylas nagrinėjusių teismų spendimais.

3. Galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės pareigūnams aiškinti, kad labdara gali būti teikiama tik asmenų minimaliems socialiniams poreikiams tenkinti ir taip siaurinti labdaros sampratą. Įstatymų leidėjas neturi objektyvaus sverto nustatant optimalų sveikatos priežiūrai reikalingos piniginės sumos dydį, todėl vengia konkrečių skaičių teisės aktuose. Tuo tarpu VMI prie FM pareigūnai plečiamai aiškina įstatymo nuostatas. Toks labdaros sampratos susiaurinimas prieštarauja ir teismų praktikai. Taip pat nepagrįstas yra VMI prie FM specialistų teiginys, esą S. R., R. R. bei V. R. iš VšĮ „Įmonių projektų centras“ gautos lėšos negali būti traktuojamos kaip labdara dėl jų asmeninio statuso.

4. Buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos fiziniams asmenims vesti pajamų buhalterinę apskaitą, taip pat nenumato pareigos fiziniams asmenims nurodyti kokių poreikių tenkinimui buvo panaudota labdara. Todėl fizinio asmens gautų sumų diferencijavimas pagal poreikių patenkinimo pobūdį ir remiantis tuo jų pripažinimas labdara arba ne yra visiškai nemotyvuotas ir neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų.

5. Nustatyti VšĮ „Įmonių projektų centras“ mokestinių nepriemokų sumas yra neįmanoma, o nepriemokų išieškojimas būtų beviltiškas, kadangi įstaiga nevykdo ūkinių operacijų nuo pat 2003 m. rugpjūčio mėnesio, jokio turto ir pajamų ji neturi ir ateityje neturės.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89-91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, kad įvertinus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 13 d. nuosprendyje nurodomas aplinkybes, matyti, jog R. R. ir teisme teikiamuose parodymuose patvirtino, kad jam į sąskaitą buvo pervedami pinigai, kuriuos jis atiduodavo sūnui (S. R.). Todėl atsižvelgus į V. R. ir R. R. paaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėjo šiems asmenims pervestos lėšos faktiškai nebuvo teikiamos labdaros tikslais, nes šios įstaigos steigėjas jas iš šių asmenų atsiimdavo. Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad jam papildomai apskaičiuotų sumų išieškojimas būtų beviltiškas, kad pareiškėjas nevykdo ūkinių operacijų nuo 2003 m. rugpjūčio mėnesio, jokio turto ir pajamų neturi ir ateityje neturės, nėra pagrindas keisti mokesčių administratoriaus sprendimus. Ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kyla dėl papildomai apskaičiuotų sumų pagrįstumo, todėl šių sumų ieškojimo galimybės nėra mokestinio ginčo dalykas, negalintis turėti įtakos mokestinio ginčo baigčiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti, nurodydama, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šios administracinės bylos esminės faktinės aplinkybės būtų tokios: pareiškėjas (pareiškėjo steigėjas - S. R.) gautas atitinkamas pinigų sumas iš įvairių teisinių vienetų 2002 ir 2003 metais pervedė į asmenines S. R. (pareiškėjo steigėjo), R. R. ir V. R. sąskaitas, bankiniuose dokumentuose nurodydamas, kad šių pinigų mokėjimo paskirtis – labdara, parama, lėšos gydymui, o tai ir paneigia pareigą mokėti papildomai apskaičiuotas pinigų sumas. Mokesčių administratorius buvo priešingos pozicijos, nes laikė, jog fiziniams asmenims pervestos piniginės lėšos nebuvo teikiamos labdaros tikslais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius turėjo pagrindą ką tik paminėtam tvirtinimui.

Sutiktina, kad Labdaros ir paramos įstatyme nėra apibrėžta piniginių lėšų suma, kurią viršijus ji nebepatektų į labdaros ir paramos dalyko sąvoką, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktas turi būti aiškinamas ne atskirai vertinant atitinkamas jo nuostatas, o sistemiškai, turint omenyje įstatymo paskirtį, paisant, šiuo atveju, labdaros ir paramos sąvokų. Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog labdaros dalykai (inter alia piniginės lėšos) šiame įstatyme nurodytiems labdaros gavėjams teikiami jų minimaliems socialiai priimtiniems poreikiams tenkinti, sveikatos priežiūrai užtikrinti, padėti likviduoti karo ir gaivalinių nelaimių, gaisrų, ekologinių katastrofų, užkrečiamųjų ligų protrūkių bei epidemijų pasekmes. Įstatymų leidėjas pakankamai aiškiai nurodo, kokiam tikslui tarnauja labdara ir parama, ir nors neįvardija galimos skirtinos piniginių lėšų sumos, tačiau nurodo, kad ji turi būti tokia, kokia būtų galima patenkinti minimalius socialinius priimtinus poreikius, užtikrinti sveikatos priežiūrą, padėti likviduoti karo ir gaivalinių nelaimių bei kitokias ekstraordinarines pasekmes. Tuo tarpu tikrinamoje administracinėje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. 2002 – 2003 m. laikotarpiu informacijos apie R. R. ir S. R. nedarbingumą negauta. Jiems ligos pašalpos ir invalidumo pensijos nemokėtos. V. R. pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis yra antros grupės invalidė, bet, ar jai buvo reikalinga papildoma parama, tokios informacijos byloje nėra. Teigtina netgi priešingai apie nebūtinumą pagalbos iš kitų asmenų, nes ji yra parodžiusi, jog į asmenines sąskaitas gautus pinigus nuimdavo bei atiduodavo sūnui, o kartais pinigus paimdavo pats sūnus jai tik dalyvaujant. Kitų išskirtinių aplinkybių nenustatyta taip pat.

Teisėjų kolegijos vertinimu, labdaros teikimą pinigine išraiška paneigia ir pats pinigų kiekis. Antai, 2002 m. S. R. pervesta 3 636 706,32 Lt, R. R. – 72 068 Lt, V. R. – 9 095 Lt, 2003 m. – S. R. – 701 794,84 Lt, V. R. – 178 755 Lt. Šios sumos galbūt galėtų būti pripažintos pagrįstomis, jeigu būtų pateikta įrodymų, kokiam tikslui skirtos. Pavyzdžiui, sunkiai ligai gydyti, atstatyti gyvenamajam būstui ar kitam tikslui, kuris patenka į labdaros ir paramos dalyko sąvoką, įtvirtintą Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas negalėjo nurodyti tokių pinigų poreikio būtinybės, o tai reiškia, jog jis neįvykdė pareigos (kartu nepasinaudojo ir teise) nurodytos Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, kas byloja ne jo naudai.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nepriemokų išieškojimas būtų beviltiškas, kadangi įstaiga nevykdo ūkinių operacijų nuo pat 2003 m. rugpjūčio mėnesio, jokio turto ir pajamų ji neturi ir ateityje neturės, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar fiziniams asmenims pervestos lėšos galėjo būti pripažintos labdara.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat niekuo neparemti. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas nereikalavo buhalterinės apskaitos dokumentų iš fizinių asmenų ir jie net nėra aktualūs, kadangi apskritai neįvardintas fizinių asmenų gautų pinigų poreikis atitinkamiems tikslams. Tik esant aiškiai išreikštai gautų pinigų paskirčiai, būtų galima apeliuoti į pagrindimą atitinkamų išlaidų, bet nebūtinai reikalaujant buhalterinių dokumentų. Pateikti įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.) apie realias išlaidas turėtų šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, o mokesčių administratorius siekdamas įrodyti priešingai turėtų teikti įrodymus savo ruožtu.

Išdėstytų argumentų pagrindu galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo visapusiškai ir priimtas sprendimas yra teisingas. Mokesčių administratorius turėjo teisę bei pareigą apskaičiuoti papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o viešosios įstaigos „Įmonių projektų centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasArūnas Sutkevičius