- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- I-2290-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00235-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra), laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-11-12 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Skunde nurodė, kad nuo 2009-08-01 iki 2012-11-12 jos teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą buvo pažeista, nes Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu buvo pripažinta, jog 2009 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtas teisinis reguliavimas, kuriuo dėl ekonominės krizės buvo sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines klases, statutinių tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydžiai, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šių aplinkybių, mano, kad Agentūra turi pareigą atlyginti jos patirtus praradimus ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl to, kad apskaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Agentūra yra biudžetinė institucija, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savo veikloje privalanti vadovautis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Paaiškino, kad Agentūros valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. Agentūra, skaičiuodama pareiškėjai mokėtiną darbo užmokestį neturėjo galimybės nukrypti nuo galiojančio teisinio reguliavimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja šioje byloje neturi materialinės teisės į su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimą daugiau kaip už trejus metus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja I. S. (iki pavardė pakeitimo I. P.) laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-11-12 užėmė karjeros valstybės tarnautojos pareigas Agentūroje (b. l. 25-32). 2009-08-01 įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimams, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja nuo 2009-08-01 iki 2012-11-12 gavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir Agentūros pažyma (b. l. 22-24).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėja prašo teismo priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau į teismą kreipėsi 2014-01-10 (b. l. 1-3). Kadangi pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną turėjo arba galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, darytina išvada, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2011-01-09. Pareiškėja prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė, jų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako tik dėl reikalavimų, kildinamų iš laikotarpio nuo 2011-01-10 iki 2012-11-12.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, inter alia, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 ir 2012-12-20 redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis LVAT 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Po pareiškėjos kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Agentūrai nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų, šiuo atveju ir pareiškėjos, patirtus praradimus. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir priteisti jai dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjos I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.