Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 22 d. sprendimu (b.l. 261-266) ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Compservice“ darbo tvarkos taisyklių 47.2 punkte numatyta darbuotojo pareiga, vykdant pavestas užduotis, vadovautis įmonės vadovo įsakymais (b.l.116) ir sprendė, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas darbo užduotis, turėjo pareigą lankyti tokius kursus, o jo darbų grafikas turėjo būti derinamas, atsižvelgiant į kursų grafiką, juo labiau, kad tokie kursai vyko darbo metu. Teismas konstatavo, jog ieškovas nedalyvaudamas anglų kalbos kursų pamokoje, pažeidė darbo tvarkos taisyklėse numatytą pareigą vykdyti darbo funkcijas, atsižvelgiant į įmonės vadovo įsakymo turinį. Pažymėjo, jog ieškovas negali remtis kitų asmenų nedalyvavimu kursuose, kadangi pareiga lankyti kursus yra įtvirtinta įmonės vadovės įsakymu bei darbo tvarkos taisyklėse. Tuo tarpu kitų darbuotojų kursų nelankymo faktas ir drausminių nuobaudų taikymo klausimas tėra susiję su jų ir įmonės tarpusavio santykiais. Teismas nustatė, kad ieškovas prašymą dėl atostogų suteikimo paliko pas kitą darbuotoją (A. K.), kuris jį vėliau perdavė įmonės administratorei. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad UAB „Compservice“ vadovė būtų patenkinusi ieškovo prašymą dėl atostogų suteikimo, todėl teismas konstatavo, jog ieškovui atostogos suteiktos nebuvo ir ieškovas be pagrindo neatvyko į darbą 2010 m. lapkričio 25,26,29 ir 30 dienomis. Pažymėjo, jog ieškovui buvo galimybė susipažinti su visais įmonės lokaliniais aktais (šią aplinkybę patvirtino ir pats ieškovas, b.l. 72), jis žinojo arba turėjo žinoti ir suprasti, kad prieš pradėdamas atostogauti turi gauti įmonės vadovės leidimą. Be to ieškovas laikotarpiu nuo 2009-08-05 iki 2010-08-05 atostogavo 35 dienas, todėl nėra pagrindo manyti, kad jam nebuvo suteikta galimybė įgyvendinti teises į kasmetines atostogas. Įvertinęs bylos medžiagą, liudytojos parodymus bei paties ieškovo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad dėl atostogų 2010 m. lapkričio 25,26,29 ir 30 dienomis ieškovas sąmoningai nederino jų laiko, neketino ir nebandė tartis dėl jų suteikimo. Nesant duomenų apie kitas ieškovo neatvykimo į darbą priežastis, teismas padarė išvadą, kad S. M. neatvyko į darbą 2010 m. lapkričio 25,26,29 ir 30 dienomis dėl nepateisinamų priežasčių.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Ginčas byloje yra kilęs iš darbo santykių dėl darbuotojo drausminės nuobaudos - įspėjimo ir atleidimo iš darbo teisėtumo.

Ieškovas, kaip matyti iš atsakovo į bylą pateiktos darbo sutarties Nr. 32 kopijos (b.l. 32-347-9) buvo atsakovo priimtas į darbą 1996 08 05 iš pradžių prekybos vadybininko pareigoms, vėliau eilę kartų buvo perkeliamas į kitas (aukštesnes) pareigas: nuo 2003 05 30 perkeltas į vyr. pardavimų vadybininko pareigas, nuo 2005 01 02 į Didmeninės prekybos skyriaus vadovo pareigas, nuo 2010 01 04 paskirtas į Verslo plėtros vadovo pareigas. Iš darbo sutarties turinio galima spręsti, kad ieškovas buvo vertinamas kaip darbuotojas ir atsakovo įmonėje padarė karjerą, jam pastoviai buvo didinamas atlyginimas.

2010 02 26, 2010 10 30 atsakovo generalinės direktorės įsakymais (b.l. 12,42,43) ieškovas kartu su kitais 12 darbuotojų buvo pasiųstas į anglų kalbos kursus triskart per savaitę, po dvi akademines valandas.

2010 10 25 atsakovas ieškovui pasiūlė pasirašyti susitarimą Nr. 4 (b.l. 10-11,74,75), pagal kurį ieškovui būtų nustatyta įmonės pelno riba, nuo kurios darbo užmokesčio dydis atitinkamai mažėtų, o apskritai darbo užmokestis priklausytų nuo įmonės rodiklių, pagal prie susitarimo pridedamą priedą. Kaip nurodo abi šalys ieškovas susitarimą atsisakė pasirašyti.

2010 11 11 generalinės direktorės įsakymu Nr. 86/1v (b.l.13,39), konstatuota jog ieškovas nelanko anglų kalbos kursų, nedalyvavo paskaitose 2010 11 08 ir 2010 11 10 ir įsakyta per 5 dienas pateikti pasiaiškinimą dėl minėtų kursų nelankymo.

2010 11 12 ieškovas pateikė pasiaiškinimą (b.l.14,40) jog minėtomis dienomis praleido kursus dėl to, kad tvarkė dviejų pardavimų dokumentus.

2010 11 18 įsakymu Nr. 88/1v ieškovui pareikštas įspėjimas (b.l.15,41) dėl kursų nelankymo be pateisinamų priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas byloje yra pateikęs kopiją 2010 12 29 A. K., tiesioginio apelianto vadovo, tarnybinio pranešimo, kuriame pastarasis paaiškino jog 2010 11 24 ieškovas ant jo darbo stalo paliko atostogų prašymą, kurį kaip pavaduosiantis asmuo jau buvo pasirašęs didmeninio tinklo klientų aptarnavimo skyriaus vadovas R. A., tos pačios dienos pabaigoje jis pasirašęs prašymą ir liepęs ieškovui prašymą suderinti su generaline direktore, o 2010 11 25, apie 12 val. radęs pareiškimą ant savo stalo ir nunešęs generalinės direktorės asistentei.

Atsakovas yra pateikęs pažymą, iš kurios matyti jog ieškovas laikotarpiu nuo 2009 08 05 iki 2010 08 atostogavo 6 kartus iš viso atostogavo 35 dienas (b.l. 59) atostogų laikotarpiai trumpi, ilgiausias 14 kalendorinių dienų nuo 2009 11 16 iki 2009 11 29. 2010 kalendoriniais metais ieškovas atostogavo 4 kalendorines dienas nuo 2010 01 12 iki 2010 01 15 imtinai, 3 kalendorines dienas nuo 2010 06 01 iki 2010 06 03 imtinai ir 5 kalendorines dienas nuo 2010 07 19 iki 2010 07 23 imtinai. Nors ieškovas dirbti įmonėje buvo pradėjęs rugpjūčio 5 dieną ir atsakovas pažymoje skaičiuoja atostogų laiką būtent nuo vienų metų rugpjūčio 5 d. iki kitų metų rugpjūčio 5 dienos, pagal jo darbo metus, tačiau iš paties atsakovo pateiktos pažymos (b.l. 60) matyti, kad ieškovas atleidimo iš darbo dieną – 2010 12 15 turėjo 16, 19 kalendorinių dienų neišnaudotų atostogų.

Darbo kodeksas detaliau atostogų suteikimo tvarkos nereglamentuoja išskyrus 169 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nuostatas, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. Už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos, bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu.

Atsakovas buvo patvirtinęs darbo tvarkos taisyklių (toliau Taisyklės) dvi redakcijas: 2006 05 09 patvirtintos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 25-06/1v (b.l. 113-120) ir 2008 12 30 patvirtintos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 115/1v (b.l. 65-72). Abejuose taisyklių variantuose buvo numatyta atostogų darbuotojams suteikimo tvarka, numatanti išankstinį atostogų grafikų visiems metams sudarymą, draudimą skaldyti atostogas į daugiau nei tris dalis, o darbuotojams turintiems vaikų ( b.l.73) ne daugiau kaip į keturias dalis, tačiau kaip matyti iš paties atsakovo pateiktų įsakymų apie atostogų ieškovui skyrimą šio draudimo nebuvo laikomasi, pats atsakovas pripažįsta ieškovui suteikęs atostogas 6 kartus jo darbo metuose, nesilaikant, beje, DK 172 straipsnyje numatyto draudimo jog darbuotojo pageidavimu kasmetines atostogas suteikiant dalimis viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip keturiolika kalendorinių dienų. Darytina išvada, kad praktikoje atsakovas nukrypdavo nuo savo paties nustatytų taisyklių, bei nesilaikė ir darbo kodekse numatytų draudimų. Todėl nėra pagrindo netikėti ir ieškovo teiginiais, kad praktikoje nebuvo laikomasi ir išankstinio dviejų savaičių termino pareiškimui dėl atostogų paduoti. Taisyklės numatė konkrečią pareiškimo dėl atostogų padavimo tvarką, naujesnioji Taisyklių redakciją numatė, kad prieš paduodant pareiškimą vykdančiosios direktorės vardu, biuro administratorei, būtina kasmetinių atostogų laiką suderinti su tiesioginiu vadovu bei numatyti pavaduojantį asmenį. Taisyklės taip pat numatė jog pirmenybė išeiti atostogų suteikiama darbuotojams prašantiems kasmetinių atostogų už einamus metus, o nepanaudotos atostogos už praeitus metus gali būti suteikiamos darbdaviui leidus ir darbdavio nurodytu metu. Ieškovas, kaip jau minėta turėjo teisę išnaudoti susikaupusias nepanaudotas atostogas darbdaviui leidus ir su juo suderinęs, surašydamas pareiškimą generalinės direktorės vardu, suderinęs tinkamą savęs pavadavimą atostogų metu, bei suderinęs atostogas su tiesioginiu vadovu, paliko jį pastarajam, kad perduotų biuro administratorei, nes kaip jis paaiškino teisme tuo metu nerado administratorės darbo vietoje. Taigi, ieškovas pažeidė nustatytą tvarką tuo, kad nesilaikė Taisyklėse numatyto 2 savaičių termino pareiškimui paduoti, bei negavo išankstinio darbdavio leidimo panaudoti susikaupusias nepanaudotas atostogas, ką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kaip 4 dienų pravaikštą.

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) pasisakydamas; dėl darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo pravaikšta yra nurodęs, kad darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Už pakartotinius ar šiurkščius darbo drausmės pažeidimus gali būti skiriama griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalis). Pravaikšta – darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) – įstatymu priskirta prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Darbuotojo drausmės pažeidimo negalima kvalifikuoti šiurkščiu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą nenustačius žemiau įvardijamų faktų viseto: darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) fakto; neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių fakto. DK nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Pagal LAT praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (LAT 2005 12 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009 09 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009, 2009 12 22 nutartis civilinėje byloje 3K-3-601/2009(2011 05 05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011).

Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Teismų praktika šiuo klausimu atspindi faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (LAT 2008 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-2008).

Nagrinėjamu atveju ieškovas gavęs savo tiesioginio vadovo pritarimą atostogoms bei suderinęs savo pareigų pavadavimą turėjo pagrindo tikėtis, jog jo prašymas bus patenkintas. Ieškovas ėjo vadovaujančias pareigas įmonėje, nurodė dažnai įvairius darbus dirbdavęs ir namuose, darbdavys šio fakto nepaneigė. Ieškovas visą laiką buvo pasiekiamas darbdaviui, o sužinojęs, kad jo prašymas dėl atostogų nepatenkintas iškarto atvyko į darbą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl ieškovo nebuvimo tas keturias dienas darbdavys patyrė žymių nuostolių.

LAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad (2011 03 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2011) šiurkščiu, itin netoleruotinu, valifikuotas darbo pareigų pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose pripažįstamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas pagrįstas ir teisėtas. Kolegija remdamasis aukščiau suminėtais įrodymais konstatuoja, kad atsakovas objektyviai turėjo teisę į atostogas, pateikė prašymą ir neatvyko į darbą tikėdamasis jog pareiškimas bus patenkintas, tai, kad jis nepateikė asmeniškai generalinei direktoriai prašymo suteikti atostogas negali būti laikoma šiurkščiu pažeidimu, dar ir dėl to, kad taisyklės numatė atostogų derinimą su vykdomąją direktore, tuo tarpu prašymo padavimo metu tokios pareigybės nebebuvo. Tai, kad darbuotojas šiuo atveju pažeidė pareiškimo padavimo atostogoms procedūrą nustatytą taisyklėmis be abejo yra pažeidimas, atsakovas procedūriškai netinkamai įgyvendino savo objektyviai turėtą teisę į neišnaudotas atostogas, tačiau tokie jo veiksmai negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kaip pravaikšta, be pateisinamos priežasties, taikant griežščiausią drausminę atsakomybę, atleidimą iš darbo sukeliančią darbuotojui neproporcingai sunkias pasekmes palyginusi su jo pažeidimo sunkumu. Skiriant nuobaudą taip pat nebuvo atsižvelgta, kad ieškovas buvo ilgametis darbuotojas įmonėje išdirbęs daugiau nei 14 metų ir byloje, išskyrus aukščiau minėtą įspėjimą daugiau jokių rašytinių duomenų apie drausminių nuobaudų jam skyrimą nėra, ne kartą buvo skatintas siųstas į atsakingas komandiruotes, mokymus. DK 35 straipsnio 1 dalyje numatyta kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

Kolegija sutinka su apelianto argumentu jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo skyrimą reguliuojančias normas bei bendruosius darbo teisės principus ir priėmė nepagrįstą sprendimą ieškinį atmesti dalyje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo netesėtu ir kompensacijos bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsikirtimuose nurodyti argumentai ir faktai yra teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išsprendimui todėl plačiau neaptarinėjami

Žemesnės instancijos teismas

DK 297 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškovui priklauso 5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, kuri priteistina jam pripažinus atleidimą neteisėtu. Dėl išmokų už priverstinės pravaikštos laiką, kolegija mano jog šiuo atveju, kai nustatyta jog ieškovas vis tik pažeidė nustatytą atostogų skyrimo tvarką, nors pažeidimas ir nebuvo teisingai kvalifikuotas, procesas apeliacinėje instancijoje užtruko ne dėl šalių kaltės, vadovaujantis LAT praktika dėl analogiškų išmokų priteisimo darbo bylose bei DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais principais, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų, kurių laikytis turi ir teismas aiškindamas ir taikydamas įstatymus priteisus vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką iki sprendimo įsiteisėjimo reikštų nepagrįstą, pernelyg didelę disproporciją, neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinama su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Vadovaujantis minėtais principais ir nuostatomis kolegijos nuomone priteistina suma už priverstinės pravaikštos laiką apribotina 5 vidutinių atlyginimų dydžio kompensacija.

Ieškovas į bylą yra pateikęs pažymą (b.l. 37), kad ieškovo vidutinis kompensuotinas darbo dienos užmokestis yra 166,17 Lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2009 12 24 Nr. A1-694, 2010 metams patvirtintas metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius esant 5 darbo dienų savaitei yra 21,2 dienos, vidutinis priteistinas mėnesinis darbo užmokestis sudaro 166,17 Lt x 21,2 = 3522,80 Lt. Atitinkamai priteistiną kompensaciją sudaro 5 mėnesių vidutinis darbo užmokestis pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 5 mėnesių darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką viso už 10 mėnesių -35 228 Lt.

Apelianto reikalavimas dėl 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, pažymint jog atsakovas nepateikė įrodymų apie tokio pobūdžio patirtą žalą, o bendro pobūdžio patirtus nepatogumus kolegijos nuomone turėtų kompensuoti satisfakcija laimėjus bylą, bei priteista kompensacija. Apelianto pateikta medicininė pažyma išrašyta 2011 07 21, (b.l. 281) apie susirgimą po atleidimo iš darbo praėjus 8 mėnesiams ir mėnesiui po bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, kolegijos nuomone neįrodo susirgimo tiesioginio ryšio su atleidimo procedūra. Kadangi kolegijos nuomone byloje surinkti visi įmanomi rašytiniai įrodymai išklausyti šalių pasisakymai, liudytojų parodymai, išskyrus minėtą medicininę pažymą, šalys naujų įrodymų ir argumentų nepateikė, apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetamas.