- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-16
- Bylos Nr.
- ATP-1220-530/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-17-3-00479-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarimo V. V. administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
nustatė
V. V. Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK 2015-05-06 nutarimu buvo nubaustas dėl to, kad jis 2015 m. balandžio 19 d. 21.30 val., vairuodamas transporto priemonių junginį (Iveco, valst.nr.(duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst.Nr. .(duomenys neskelbtini)) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, pasivijęs ir apvažiuodamas iš dešinės ta pačia kryptimi važiavusį automobilį, esant kelio susiaurėjimui nepaliko tarpo iš šono, dėl ko kliudė greta važiavusį minėtą automobilį. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir puspriekabė. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 126 punktų reikalavimus, todėl nubaustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 str. 2 d. nustatyto pažeidimo padarymą.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi V. V. skundas netenkintas ir Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK 2015-05-06 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 61N-30207511-15 paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde V. V. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-7-990/2015 panaikinti kaip nepagrįstą ir paskirtą nuobaudą panaikinti bei bylą nutraukti.
Nurodė, kad .(duomenys neskelbtini), kur įvyko autoįvykis, kelias pažymėtas skiriamąja ištisine linija. Vienos eismo krypties plotis - 4,2 metro. Atsižvelgiant į kelio plotį, eismas šiame kelio ruože vyksta dvejomis juostomis viena kryptimi. Vienos eismo krypties kelio plotis yra pakankamas važiuoti dviem automobiliams vienas šalia kito. Teismas privalėjo nustatyti kuris vairuotojas padarė netinkamą manevrą, lėmusį abiejų automobilių susidūrimą. Autoįvykio schemoje užfiksuotas vilkiko IVECO stabdymo kelias, iš kurio galima spręsti apie jo padėtį įvykio metu. Pagal schemą, nuo IVECO šono iki ašinės kelio linijos buvo 2,4 metrų atstumas. Tai, kad nėra sužymėta kelio juostų, nereiškia, kad du automobiliai saugiai negali prasilenkti. Nei kelių policija, nei teismas nenustatė kur įvykio metu buvo nukentėjusiosios vairuojamas automobilis. Nukentėjusioji paaiškino, kad buvo pasitraukusi kelio vidurio link, nes planavo sankryžoje sukti į kairę. Tačiau, nesant schemoje užfiksuotos Crysler padėties autoįvykio metu, nėra galimybių nustatyti, kuris vairuotojas pažeidė KET reikalavimus ir nesilaikė saugaus atstumo tarp automobilių. Ne tik V. V., bet ir nukentėjusioji E. J. privalo laikytis kelių eismo taisyklių ir pareigos vairuoti saugiai, nesukeliant kitiems eismo dalyviams ir aplinkai grėsmės. Šiuo atveju, nagrinėta tik V. V. atsakomybė. Mano, kad nukentėjusioji V. V. ją apvažiuojant manevravo - suktelėjo vairą dešinėn, dėl ko automobiliai kliudė vienas kitą. Nukentėjusiosios automobilis atsitrenkė savo automobilio viduriu į vilkiko galą, vilkikui jau praktiškai apvažiavus nukentėjusiosios automobilį. Atsižvelgiant į Crysler apgadinimus manytina, kad ant vilkiko IVECO turėjo likti pakankamai ryškių žymių, ypač - Crysler dažų pėdsakų. Tačiau iš policijos pateiktų nuotraukų nėra galimybių nustatyti, ar IVECO užfiksuoti nubraukimai yra padaryti šio autoįvykio metu: nuotraukos tamsios ir neinformatyvios. Iš V. V. pateiktų nuotraukų ( įrašytų į CD ) matyti, kad Crysler mėlynų dažų žymės yra tik ant vilkiko priekabos galo rankenos, t.y. susidūrimas įvyko jau baigiant automobiliui Crysler apvažiuoti. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad vilkiko dešiniajame šone yra nemažai plastikinių detalių, kurios susidūrimo atveju turėjo būti sugadintos, tačiau jokių sugadinimų neužfiksuota. Crysler dažų žymės ant vilkiko priekabos galinės rankenos leidžia teigti, kad V. V. buvo praktiškai apvažiavęs a/m Crysler, t.y. apvažiavimas buvo saugus, tarpas tarp automobilių buvo pakankamas jiems prasilenkti. Pirminiame paaiškinime V. V. nurodė, kad jam baigiant apvažinėti Crysler, per šoninio vaizdo veidrodėlį pamatė, kaip Crysler atsitrenkė į jo vairuojamo automobilio puspriekabės galą ir apgadino savo veidrodėlį. Šių paaiškinimų V. V. nekeitė ir bylos nagrinėjimo metu. Nukentėjusioji E. J. pirminiame paaiškinime nurodė, kad vilkikas nebaigęs manevro, kabino Crysler, užkabinęs vilko, pradėjus automobilius stabdyti, ir jiems atsiskyrus, ji aplenkė vilkiką ir atsistojo šalikelėje. Tačiau 2015-09-15 bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji paaiškino, kad nematė vilkiko, tik pajuto smūgį, o vilkikas jos a/m kliudė priekiu, kad „vilkikas jos automobilį kliudė neaplenkiant, važiuodamas iš galo“, „vilkikas jos automobilį kliudė priekine automobilio dalimi“. Akivaizdu, kad nukentėjusioji bylos nagrinėjimo metu keitė savo paaiškinimus, kurie prieštaravo vieni kitiems ir faktinėms įvykio aplinkybėms, todėl nukentėjusiosios paaiškinimai vertintini kritiškai ir jais remtis negalima. Labiausiai tikėtina, kad nukentėjusioji išsigando iš priekio atvažiuojančių automobilių ir suktelėjo vairą dešinėn, dėl ko atsitrenkė į vilkiko priekabos galą apgadindama savo vairuojamo automobilio šoną. Teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad įvertinant tai, kad nukentėjusioji nerodė automobilio kairio posūkio signalo, V. V. ją apvažiuodamas iš dešinės pažeidė KET 125 p. reikalavimą „ draudžiama transporto priemonę, (išskyrus dviračius) apvažiuoti ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones iš dešinės (išskyrus leistiną sukančių į kairę, apsisukančių transporto priemonių apvažiavimą iš dešinės) važiuojant kelkraščiu, lėtėjimo ar greitėjimo juosta. Ta pačia kryptimi lėčiau važiuojančias transporto priemones rekomenduojama apvažiuoti iš kairės“. Šis teismo motyvas nepagrįstas, nes pati nukentėjusioji tiek paaiškinime, tiek posėdžio metu patvirtino, kad buvo persirikiavusi kelio vidurio linijos link, nes sankryžoje reikėjo sukti į kairę. Aplinkybė, jog nukentėjusioji nerodė posūkio signalo, nereiškia, jog ji nesiruošė daryti kairio posūkio. V. V. negali būti atsakingas už tai, kaip nukentėjusioji manevruoja kelyje.
Atsiliepimas
Kauno apskrities VPK Jonavos rajono policijos komisariato VTS Kelių policijos poskyrio viršininkė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.
V. V. apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliaciniame skunde V. V. neigia kaltę dėl eismo įvykio kilimo, t. y. neigia padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą, nurodydamas, kad Jonavos rajono apylinkės teismas nepilnai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nenustatė bylai reikšmingų detalių ir dėl to priėmė nepagrįstą nutartį. Todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Ginčydamas ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, apeliantas nurodo, kad kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, eismas vyksta dviem eismo juostomis, po vieną kiekviena kryptimi, o kelio plotis yra pakankamas važiuoti dviem automobiliams vienas šalia kito. Teigia, kad teismas privalėjo nustatyti, kuris vairuotojas padarė netinkamą manevrą. Apeliaciniame skunde taip pat nesutiko su nukentėjusiosios parodymais bei savo kaltės nebuvimą motyvavo automobilių apgadinimo pobūdžiu.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numato atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal formuojamą teismų praktiką, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą bei faktą, kad asmuo yra padaręs su įvykiu susijusius KET pažeidimus.
KET 9 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 126 punktas nustato, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Rekomenduojama, kad atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės būtų ne mažesnis kaip per dvi sekundes nuvažiuojamas atstumas arba ne mažesnis kaip pusė spidometro rodmens, paversto metrais, pavyzdžiui, kai greitis 70 km/h, atstumas turi būti ne mažesnis kaip 35 m, jeigu eismo sąlygos nereikalauja kitaip.
Aukštesniojo teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Nors V. V. nesutinka, kad būtent jis kaltas dėl šio eismo įvykio, tačiau šį faktą patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas: administracinio teisės pažeidimo protokolas; automobilį „Crysler“ vairavusios E. J. paaiškinimas apie jai priklausančios transporto priemonės apgadinimą administracinės teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje (b. l. 15); pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 12-13); įvykio vietos schema (b. l. 17); fotonuotraukos (b. l. 18-35); paties V. V. rašytinis paaiškinimas ir parodymai teisme, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytiems įrodymams (b.l. 16).
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė, kas padarė netinkamą manevrą, dėl kurio kilo eismo įvykis. Teismas sprendė, jog kad V. V. krovininiu automobiliu Iveco su puspriekabe apvažiuodamas iš dešinės ta pačia kryptimi važiuojantį Crysler automobilį, nepakankamai įvertino kelio plotį ir galimą situaciją; neįsitikino, kad tarpas iš šono tarp automobilių prasilenkiant bus saugus, būtent šio asmens veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyręs, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, pripažino, kad V. V. teiginius, jog ne dėl jo, o dėl nukentėjusiosios kaltės įvyko eismo įvykis, paneigia bylos aplinkybės. Visų pirma, kelias, kuriuo važiavo proceso dalyviai yra dvipusio eismo po vieną eismo juostą su skiriamąja ištisine ženklinimo linija. Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad kelio juosta, kuria važiavo abi transporto priemonės, yra 4,2 m pločio (b.l. 17). Teismas sutinka su apelianto tvirtinimu, kad minėtoje eismo juostoje teoriškai gali tilpti dvi transporto priemonės. Tačiau nepaisant to, kad įvykio vietoje gali prasilenkti du automobiliai, nesant viena kryptimi vykstančio eismo atskirtų juostų, laikytina, kad eismas vyksta viena juosta ir vairuotojai turi laikytis kelių eismo taisyklių reikalavimų esant vienai juostai.
Byloje ginčo nėra dėl to, kad E. J. .(duomenys neskelbtini). link sankryžos su .(duomenys neskelbtini)važiavo vilkiko priekyje, šiai aplinkybei neprieštarauja ir V. V.. Nukentėjusioji apklausiama teisme nurodė, kad važiuodama per veidrodėlį ji matė važiuojant vilkiką. Ten yra tiltelis, iš pradžių yra dvi eismo juostos, bet po to stovi kelio ženklas “kelio susiaurėjimas“. Kadangi jai reikėjo rikiuotis, sukti į .(duomenys neskelbtini), ji persirikiavo į pirmą juostą. Smūgis buvo tada, kai ji persirikiavo į pirmą juostą (b. l. 27), Apelianto nurodytos aplinkybės, kad E. J. vairuojamas automobilis galimai ketino iš pradžių sukti į kairę, o po to metėsi į dešinę nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi, nes esant vienai eismo juostai, iš paskos važiuojantis automobilis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, ir, tik būdamas įsitikinęs dėl prieš jį esančio automobilio vairuotojo veiksmų, gali atlikti manevrą, tuo tarpu iš apeliacinio skundo matyti, jog automobilio Crysler vairuotoja net nebuvo įjungusi kairio posūkio signalo, o V. V. sprendimą apvažiuoti iš dešinės lėmė jo nepagrįstas manymas dėl spėjamų Crysler vairuotojos veiksmų, tinkamai neįvertinus situacijos. Bandydamas apvažiuoti Crysler automobilį, V. V. privalėjo įsitikinti, kad šiais savo veiksmais nesukels pavojaus eismo saugumui. Eismo įvykio mechanizmą patvirtina ir nustatyti automobilių sužalojimai: automobilio „Crysler“ dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, dešinės pusės priekinė ir galinės durys, dešinės pusės galinis sparnas ir vilkiko priekabos apgadintas kairės pusės durų vyris, kairės pusės rėmo rankena, braukimas ant kairio šono plasmasinės apdailos (b.l.17). Ir nors apeliantas įrodinėja, jog automobilių apgadinimo pobūdis nepatvirtina jo kaltės, tačiau, jei, kaip teigia apeliantas, Crysler vairuotoja galimai būti keitusi važiavimo kryptį ir staiga sukusi į dešinę, taip atsitrenkdama į vilkiką, tokiu atveju būtų visų pirma apgadinta priekinė Crysler automobilio dešinės pusės dalis ir priekinis dešinys sparnas. Šiuo atveju Crysler automobilio apgadinimai to nepatvirtina. Atsižvelgiant į išdėstytą ir į KET 9 ir 126 punkto nuostatas, V. V. privalėjo keisdamas kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, laikytis saugaus atstumo, to nepadaręs, pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį.
Taip pat nepagrįsti V. V. argumentai dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti nukentėjusiosios parodymais. Nors nukentėjusiosios parodymuose iš karto po įvykio ir paaiškinimuose duotuose teismo posėdžio metu yra tam tikrų smulkių neatitikimų, tačiau esminės įvykio aplinkybės sutampa. Nukentėjusioji parodė, jog artėjant link Taikos prospekto sankryžos iš dešinės pusės jos automobilį pradėjo lenkti sunkiasvoris vilkikas. Kelias buvo siauras ir priešpriešais važiavo automobiliai, ji neturėjo kur pasitraukti. Vilkikas, nebaigęs manevro, kabino jos automobilį.
Taip pat atmestinas argumentas, jog nei policija, nei teismas nenustatė, kur įvykio metu buvo nukentėjusios vairuojamas automobilis. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad eismo įvykio vietos schemoje pažymėta galima transporto priemonių kontaktavimo vieta, kurią eismo dalyviai nurodo skirtingai, o Crysler veidrodėlio šukės užfiksuotos dar kitoje vietoje – ties kelkraščio riba (b.l. 17). V. V. savo parašu ant įvykio vietos schemos patvirtino, jog su ja schema ir eismo įvykio aplinkybėmis sutinka (b.l. 17). Teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog schemai pretenzijų neturi (b.l. 31). Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai , kad būtent V. V. veiksmai buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti, todėl apelianto argumentas, jog nebuvo išnagrinėtos visos bylos aplinkybės, nes nebuvo tiksliai nustatyta kur eismo įvykio metu buvo nukentėjusiosios automobilis, atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad apylinkės teismas V. V. veikoje teisingai nustatė, kad būtent jis sukėlė eismo įvykį, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 ir 126 punktus, t. y. sukėlė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarinius. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria V. V. skundas netenkintas ir Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK 2015-05-06 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje palinktas nepakeistas. Skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytas pagrindais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
V. V. skundo netenkinti ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.