Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2010-09-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-250-557-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-09-16
Bylos Nr.
1A-250-557-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Zigmas Pocius
Nuteistasis
L. S.
Nukentėjusysis
A. Z., R. Z.
Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudž. byla Nr. 1A-250-557/2010Teisėjas J. Špelveris Procesinio sprendimo kategorija1.2.4.8.3.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.1.;2.1.7.4.3.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,nuteistajai L. S. ir jos gynėjai Liubovei Šiušienei,vertėjoms Livijai Martišauskienei, Anželai Tyščukienei,nukentėjusiesiems A. Z. ir R. Z.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. nuteista pagal BK 284 str. 1 d. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 str. 2 d. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. nuteista už tai, kad 2009-07-23 apie 18 val. viešoje vietoje (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo trečiosios laiptinės, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. išvadino mažametį A. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)) necenzūriniais žodžiais ir tyčia spyrė jam į dešinės kojos blauzdos sritį bei rankoje laikyta sportine kepurėle sudavė vieną kartą į veidą, tokiais veiksmais sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką bei nežymiai sužalojo mažametį nukentėjusįjį A. Z..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. S. prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, jog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis. BPK 20 str. 5 d. įtvirtina, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nekaltumo prezumpcija įpareigoja teismą aiškinti visas abejones kaltinamojo naudai. Nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymas įrodinėjamas nukentėjusiųjų A. Z., R. Z., liudytojo M. R. parodymais, daiktiniu įrodymu ir specialisto išvada, tačiau įrodymai įvertinti atsietai nuo kitos bylos medžiagos ir šališkai. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jos sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės. Ekspertui buvo pateiktas UAB ,,Nefrida“ klinikos medicininių dokumentų išrašas bei A. Z. ambulatorinė kortelė, kuriose minima, kad A. Z. gydytojo buvo apžiūrėtas 2009-07-30, t. y. praėjus 7 dienom nuo įvykio. Specialisto išvadoje nurodoma, kad „..sužalojimų įgavimo metu A. Z. galėjo būti įvairiose padėtyse. Tiek tyrimui pateiktuose med. dokumentuose, tiek ir užduotyje atlikti objektų tyrimą įvykio aplinkybėse nenurodyta, kad A. Z. būtų griuvęs ir atsitrenkęs, tačiau pilnai atmesti susižalojimo galimybės griūnant negalima“. Teismo posėdžio metu nukentėjusiajam buvo užduotas klausimas, iš kurios pusės nuo sienos jis sėdėjo, kai prie jo priartėjo nuteistoji L. S., jis atsakė, kad nuo sienos iš dešinės pusės (b. 1. 113). Logiškai nagrinėjant sužalojimo mechanizmą seka, kad priėjus prie A. Z., nuteistajai ant rankų laikant vaiką, nebuvo įmanoma net arčiau priartėti prie nukentėjusiojo ir spirti su koja į dešinę pusę, nes iš dešinės pusės buvo siena. Tai patvirtina ir liudytojo M. R. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, kur jis nurodė, kad A. Z. sėdėjo arčiau durų, o jis nuošalyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į specialisto išvadoje esamą prielaidą, kad patirtus sužalojimus nukentėjusysis galėjo gauti ir prie visiškai kitokių aplinkybių, nesusijusių su nuteistąja. Teismui buvo pateikta ir prijungta kaip daiktinis įrodymas vaikiška kepurytė, kurią nuteistoji įvykio metu laikė rankose. Tačiau teisiamojo posėdžio metu šis daiktinis įrodymas nebuvo tiriamas. Jeigu teismas atkreiptų dėmesį ir apžiūrėtų šį daiktinį įrodymą, nekiltų jokių abejonių, kad turint rankoje šį daiktą ir mosuojant juo prieš veidą nukentėjusiajam, šių sužalojimų jis patirti negalėjo. Nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistoji įžūliai elgėsi, sukėlė triukšmą, nes posėdžio metu buvo išsiaiškinta, jog pati nukentėjusioji išgirdusi triukšmą (pagal R. Z. duotus parodymus – šaukė jos sūnus A.), išlindo per savo buto langą ir pradėjo bartis su nuteistąja, o išėjusi į lauką, nuteistosios lauke jau nerado, todėl toliau aiškinimasis tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios vyko prie L. S. durų. Pagal tarnybinį pranešimą, esantį byloje, nėra nustatyta, kad kas nors iš (duomenys neskelbtini) namo trečios laiptinės gyventojų būtų girdėjęs kokį nors konflikto sukeltą triukšmą. Teismo nuosprendis priimtas nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjus bylą, todėl jis neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusieji ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nuteistosios L. S. aiškinimas, neva ji fizinio smurto prieš mažametį A. Z. nenaudojo, viešosios tvarkos nepažeidė, netriukšmavo ir garsiai nesikeikė, visiškai paneigtas byloje surinktais ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ištirtais įrodymais.

Nukentėjusysis A. Z. pakankamai išsamiai ir nuosekliai parodė, jog 2009 m. liepos 23 d. apie 17-18 val. su savo draugu M. R. prie laiptinės esančių rūsio durų žaidė kortomis. Tuo metu kaltinamosios L. S. sūnus R. V. jo paprašė pasitraukti nuo durų, norėdamas įvaryti dviratį į namo rūsį, todėl jis praleido berniuką ir šis, atsirakinęs rūsio duris, įstūmė į rūsį dviratį. Tuo metu iš laiptinės išėjo R. V. mama L. S., laikydama mažesnįjį sūnų ant rankų. Priėjusi prie jo, kaimynė pradėjo keiktis ir pasakė, kad jis dingtų iš čia ir vieną kartą spyrė jam į dešinę koją. Jam atsistojus, ji su rankoje turėta vaikiška kepurėle trenkė jam į veidą. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiojo aiškinimą apie jo sužalojimo aplinkybes iš esmės patvirtina teismo medicinos specialisto išvadoje aprašyti nukentėjusiojo sužalojimai, įvertinant jų lokalizaciją, galimą padarymo laiką ir mechanizmą.

Nors apeliaciniame skunde ši aplinkybė nėra ginčijama, tačiau kolegija laiko būtinu aptarti kai kuriuos nukentėjusiojo A. Z. parodymų neatitikimus apie jam suduoto smūgio į koją vietą. Ikiteisminio tyrimo metu per apklausą A. Z. parodė, kad L. S. jam spyrė vieną kartą į dešinės kojos blauzdą (b. l. 8), o per akistatą su L. S. parodė, kad ji spyrė jam vieną kartą į dešinę koją ties šlaunimi (b. l. 40). Pirmosios instancijos teisme A. Z. nekonkretizavo, į kurią vietą jam įspyrė L. S., parodė, kad ji jam spyrė į koją (b. l. 112). Apeliacinės instancijos teisme A. Z. parodė, kad L. S. jam spyrė į dešinės kojos šlaunies išorinę pusę ir parodė dešinės šlaunies išorinės pusės vietą virš kelio, kur jam buvo įspirta, taip pat paaiškino, jog tyrimo metu suklydo sakydamas, kad spyrė į blauzdą, nes supainiojo blauzdos ir šlaunies sąvokas. Sugretinus šiuos nukentėjusiojo parodymus su specialisto išvada, jog A. Z. nustatytas dešinės kojos sumušimas, taip pat medicininių dokumentų išrašuose užfiksuota informacija, jog „dešinės kojos šlaunies sritis kiek skausminga, nepatinusi“, kolegija neabejoja, kad nukentėjusiajam A. Z. nuteistoji L. S. įspyrė į dešinės kojos šlaunį. Šiai išvadai neprieštarauja ir liudytojo M. R. parodymai apeliacinės instancijos teisme, jog nuteistoji A. Z. įspyrė į dešinės blauzdos išorinę pusę šiek tiek žemiau kelio. Kolegija, įvertinusi jo parodymus tiek pirmosios instancijos teisme, kad nuteistoji L. S. įspyrė A. Z. į dešinės kojos šlaunį (b. l. 114), tiek ikiteisminio tyrimo metu, jog nuteistoji L. S. spyrė A. Z. į koją, tiksliai į kurią koją ir į kurią vietą šiuo metu nepamena (b. l. 23), laiko, kad M. R. duodamas tokius parodymus apeliacinės instancijos teisme paprasčiausiai suklydo, galimai dėl netinkamo subjektyvaus gautos vizualios informacijos įvertinimo – jis matė, kad nuteistoji L. S. spyrė A. Z. į koją, tačiau A. Z. sėdint sulenkus per kelį ir sukryžiavus kojas (ši aplinkybė patikimai nustatyta apeliacinio proceso metu atlikus nukentėjusiojo A. Z. ir liudytojo M. R. parodymų patikrinimą vietoje), t. y. tiek šlauniai, tiek blauzdai esant tame pačiame atstume nuo žemės, šis smūgis galėjo kliūti tiek į šlaunies, tiek į blauzdos sritį prie kelio, todėl šį neatitikimą M. R. parodymuose anksčiau aptartų aplinkybių kontekste laiko neesminiu.

Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, buvo apžiūrėta įvykio vieta ((duomenys neskelbtini) namo trečiosios laiptinės prieangis), taip pat atliktas nukentėjusiojo A. Z. ir liudytojo M. R. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu pastarieji parodė vienas kito bei nuteistosios išsidėstymą konflikto metu. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. Z. patvirtino, jog konflikto metu jis sėdėjo apie 0,5-1 metro atstumu nuo sienos, kuri jam buvo iš dešinės, parodymų patikrinimo vietoje nurodytu būdu (sukryžiavęs kojas). A. Z. nurodytą jo sėdėjimo vietą parodymų patikrinimo vietoje bei apklausos apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino ir M. R., kurių parodymai paneigia nuteistosios aiškinimą, neva A. Z. sėdėjo prie pat sienos. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos specialistas R. Pečkus patvirtino, kad A. Z. nurodytas jo sėdėjimo atstumas nuo sienos buvo pakankamas, kad nuteistoji būtų galėjusi įspirti jam į dešinę šlaunį (tam pakaktų ir 30 cm atstumo).

Apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant teismo medicinos specialistui, buvo apžiūrėta ir nuteistosios pateikta vaikiška kepurėlė (iš išvaizdos atitinkanti ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtą kepurėlę – b. l. 43-46), po apžiūros teismo medicinos specialistas patvirtino, kad suduodant smūgį standžiu šios kepurėlės snapeliu, nukentėjusiajam galėjo būti padarytas teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotas veido sužalojimas. Nors nukentėjusysis A. Z. ikiteisminio tyrimo metu (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nieko konkretaus apie šią aplinkybę neparodė) iškėlė versiją, kad jam kraujosruva veide padaryta vaikiškos kepuraitės metaliniu segtuku, byloje surinkti įrodymai – kepuraitės apžiūros ir specialisto apklausos apeliacinės instancijos teisme duomenys, taip pat liudytojo M. R. parodymai viso proceso metu – šios aplinkybės nepatvirtina. Priešingai, liudytojas M. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog L. S. sudavė vaikiška kepurėle A. Z. į veidą, kokią tiksliai vieną nepamena, tačiau į veidą pataikė kepurės snapeliu (b. l. 23), kas visiškai atitinka tiek specialisto išvadą, jog minėtą sužalojimą nukentėjusysis galėjo įgauti paveikus dešinį skruostą kietais bukais daiktais, tiek ir specialisto aiškinimą po kepurėlės apžiūros, kad veido sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas suduodant smūgį standžiu šios kepurėlės snapeliu. Teismo medicinos specialisto paaiškinimai ir liudytojo M. R. parodymai savo ruožtu paneigia nuteistosios L. S. apeliacinės instancijos teisme iškeltą versiją (ši versija atsirado, apeliacinės instancijos teisme išklausius specialisto paaiškinimus apie galimą sužalojimo padarymą kepurėlės snapeliu), jog ji laikė kepurėlę už snapelio. Taigi esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija laiko patikimai nustatytu, kad nuteistoji L. S. nagrinėjamo įvykio metu spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešinės kojos šlaunies sritį bei rankoje laikytos sportinės kepurėlės snapeliu sudavė vieną kartą į veidą ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. Z. veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva dešinio skruosto srityje bei dešinės kojos šlaunies srities sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Patikimai nustačius, jog nuteistoji L. S. nagrinėjamo įvykio metu spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešinės kojos šlaunies sritį, o ne į blauzdos sritį, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių atitinkamai keičiama ir skundžiamo nuosprendžio nustatomoji dalis.

Kolegija taip pat negali sutikti su apeliantės argumentais, jog apylinkės teismas neteisingai jos veiksmus kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šias normas, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 str. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008 ir kt.). Įžūlūs veiksmai, kuriais gali būti realizuojama aptariamo nusikaltimo objektyvioji pusė - tai neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką. Įžūlūs veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksmais. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. būtina nustatyti, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką, t. y. kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei.

Kolegijai nekyla abejonių, jog L. S. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo trečiosios laiptinės, nusileidusi iš savo buto, dėl menkaverčio preteksto – jos manymu, netinkamo nukentėjusiojo A. Z. elgesio su jos sūnumi (nukentėjusysis sėdėjo prie rūsio durų ir nepraleido jos sūnaus į rūsį pastatyti dviračio), prišoko prie nukentėjusiojo mažamečio A. Z., kuris tuo metu kartu su M. R. sėdėjo prie laiptinės ir žaidė kortomis, išvadino jį necenzūriniais žodžiais, tyčia spyrė jam į koją bei rankoje laikyta sportine kepurėle sudavė vieną kartą į veidą, tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino nukentėjusįjį, šokiravo tiek jį, tiek įvykį stebėjusį jo draugą M. R., nutraukė jų laisvalaikio žaidimą, į konfliktą, jį išgirdusi savo bute, įsitraukė ir nukentėjusiojo mama, t. y. pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, sukėlė visuomenei realius neigiamus padarinius.

Nepaisant išdėstyto, kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. S. smurtinius veiksmus prieš A. Z. kvalifikavo pagal BK 140 str. 2 d. kaip nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. Pagal teismų praktiką ir baudžiamosios teisės doktriną mažamečiu laikomas asmuo, kai nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo me­tu jam ne­bu­vo su­ėję 14 me­tų, tačiau norint inkriminuoti šį veiką kvalifikuojantį požymį, teismui būtina pripažinti, kad kal­ti­nin­kas žinojo arba pa­gal by­los ap­lin­ky­bes, ypač nu­ken­tė­ju­sio­jo fi­zi­nius duo­me­nis, taip pat sa­vo asmeni­nes sa­vy­bes, tu­rė­jo ir ga­lė­jo su­vok­ti, kad nukentėjusy­sis yra ma­ža­me­tis as­muo.

Iš byloje sukauptų duomenų matyti, kad nuteistosios L. S. ir nukentėjusiojo A. Z. šeimos gyvena kaimynystėje, tačiau jų santykiai nėra draugiški, netgi priešingai, konfliktiški, todėl nebendraujant praktiškai neįmanoma žinoti tikslaus asmens amžiaus. Be to, iš nuteistosios L. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad bute, esančiame prieš jų butą, gyvena šeima – moteris, vyras ir apie 14 metų berniukas, vardu A., matyti, kad L. S. nelaikė A. Z. mažamečiu vaiku. Taigi teigti, kad L. S. žinojo, kad A. Z. yra mažametis, nėra pamatuoto pagrindo. Kita vertus, nusikaltimo padarymo metu A. Z. iki 14 metų trūko tik vieno mėnesio (nusikaltimas padarytas 2009 m. liepos 23 d., A. Z. gimė (duomenys neskelbtini)), jo fizinis išsivystymas, kolegijos nuomone, visiškai atitinka ar netgi lenkia jo amžių, todėl daryti išvadą, kad L. S. pagal nu­ken­tė­ju­sio­jo fi­zi­nius duo­me­nis tu­rė­jo ir ga­lė­jo su­vok­ti, kad nukentėju­sy­sis yra ma­ža­me­tis, t. y. 14 metų neturintis as­muo, nėra pakankamo pagrindo. Tuo būdu byloje nesant patikimų duomenų, jog nuteistoji L. S. aiškiai suvokė, kad fizinį smurtą naudoja prieš mažametį (t. y. kad jos tyčia buvo nukreipta į nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą mažamečiui) konstatuotina, kad jos veikoje yra ne BK 140 str. 2 d., o BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms L. S. veika iš BK 140 str. 2 d. turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d., tačiau kolegija pažymi, jog teismų praktikoje tuo atveju, kai viešosios tvarkos pažeidimo metu prieš žmogų panaudojamas smurtas, kuris jam sukelia fizinį skausmą ar žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 str. 1 d., kaip apimanti BK 140 str. 1 d. numatytos veikos padarinius. Taigi L. S. veika, kvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d., yra jos veikos, skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuotos pagal BK 284 str. 1 d., sudėtinė dalis (kasacinės nutartys Nr. 2K-652/2007, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008), todėl apylinkės teismo nuosprendis keistinas, L. S. veika perkvalifikuotina iš BK 140 str. 2 d., 284 str. 1 d. pagal BK 284 str. 1 d. bei naikinama nuosprendžio dalis dėl BK 63 str. nuostatų taikymo.

Perkvalifikavus L. S. veiką, iš naujo sprendžiamas bausmės pagal BK 284 str. 1 d. skyrimo klausimas. Skirdama L. S. už nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., tokią pačią bausmę kaip ir apylinkės teismas - laisvės atėmimą 6 mėnesiams (artimą sankcijos minimumui) bei atidėdama šios bausmės vykdymą (BK 75 str.), kolegija atsižvelgia į nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, su kuriais sutinka ir jų nebeatkartoja.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 3 p., 331 str.,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, jog nuteistoji L. S. tyčia spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešinės kojos blauzdos sritį, ir laikyti nustatytu, jog nuteistoji L. S. tyčia spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešinės kojos šlaunies sritį.

Nuteistosios L. S. veiką perkvalifikuoti iš BK 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. pagal BK 284 str. 1 d., ir paskirti jai 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. nuostatų taikymo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Zigmas PociusDalius Jocys