- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-1048-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03255-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- R. Z.
- Atsakovas
- A. Z.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovei A. Z. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir atsakovės A. Z. priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. Z. (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atidalinti jį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir jam pripažinti asmeninę nuosavybę į ½ dalį 0, 1269 ha bendro ploto žemės sklypo, ½ dalį sodo pastato, ½ dalį ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini)(toliau - sodyba), o atsakovei A. Z. (toliau - Atsakovė) pripažinti asmeninę nuosavybę į butą, esantį (duomenys neskelbtini)(toliau - butas), už kurį jis įsipareigoja Atsakovei sumokėti 10 000 Lt kompensaciją, taip pat priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis ir Atsakovė yra sutuoktiniai. Pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo patvirtintą taikos sutartį jis su Atsakove pasidalijo, nenutraukdamas santuokos bendrą sutuoktinių turtą. Ieškovui ir Atsakovei atiteko kiekvienam asmeninėn nuosavybėn po ½ dalį keturių kambarių buto, ir ½ dalį sodybos. Tarp jų ir po šio turto padalijimo tebesitęsia konfliktai. Šalys viena kitos netoleruoja, todėl negali gyventi viename būste. Ieškovas savo pasiūlytą turto atidalijimo būdą pasirenka todėl, kad jis gyvena tik iš gaunamos senatvės pensijos ir negali išlaikyti jam priklausančios ½ dalies buto, kuriame jis nuolat konfliktuoja su Atsakove.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkanti.
Šalies argumentai
Atsakovė priešieškiniu prašė atidalinti ją iš bendrosios dalinės nuosavybės ir jai pripažinti asmeninę nuosavybę į sodybą, o Ieškovui - į butą, bei priteisti Ieškovui iš jos 10 000 Lt kompensaciją. Ji nesutinka, kad Ieškovui atitektų sodyba, nes pasak Atsakovės, jis nori sodybą parduoti ir išvažiuoti gyventi į kitą valstybę. Ji nuo 1973 m. gegužės 30 d. yra Lietuvos sodininkystės draugijos narė. Nuo 1984 metų priklauso gėlių selekcininkų susivienijimo draugijai, kolekcionuoja ir selekcionuoja tulpes, kardelius, lelijas, dalyvauja respublikinėse parodose ir jeigu ji praras galimybę tęsti eksperimentinę selekcinę veiklą, nukentės visuomenės interesai. Jai sodyba reikalinga selekciniam darbui tęsti ir jos išvestų naujų sėjinukų tobulinimui. Atsakovas sodyboje supjaustė vamzdyną, savo sodo dalį apleido, nieko neaugina. Ji prižiūri namelį, jį ir šiltnamius remontuoja. Jos auginamas gėles ji parduoda ir tokiu būdu gauna papildomų pajamų. Paskyrus jai butą, ji negalėtų jo išlaikyti, o buvimas gamtoje sodyboje, naudingas ir būtinas jos sveikatai dėl jai diagnozuotų ligų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priešieškinį tenkino visiškai; atidalijo Ieškovui ir Atsakovei kiekvienam priklausantį po ½ dalį bendrąją daline nuosavybe turtą ir Atsakovei paskyrė asmeninėn nuosavybėn sodybą, o Ieškovui - butą, įpareigojant Atsakovę sumokėti Ieškovui 10 000 Lt kompensaciją. Taip pat iš Ieškovo Atsakovės naudai priteisė 50 Lt žyminio mokesčio ir 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso 2 050 Lt, bei iš Ieškovo į valstybės biudžeto pajamas priteisė 188 Lt žyminio mokesčio ir 13, 38 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, viso 201, 38 Lt. Priimdamas sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad sutuoktiniai yra pensinio amžiaus ir gauna panašaus dydžio senatvės pensijas. Todėl nustatė, kad jų abiejų galimybės išlaikyti butą ir mokėti komunalinius mokesčius už jį yra lygios. Tiek Atsakovė, tiek Ieškovas dėl amžiaus pokyčių turi įvairių sveikatos pokyčių dėl jiems diagnozuotų ligų, dėl ko jiems abiems yra naudinga sveikatos atžvilgiu būti gamtoje ir užsiiminėti lengvu fiziniu darbu. Remdamasis byloje esančia medžiaga pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Atsakovė sodyboje augina gėles. Ši jos veikla leidžia jai gauti papildomų lėšų iš gėlių pardavimo. Ieškovas gi sodyboje daržininkyste ar gėlininkyste neužsiima ir papildomų lėšų iš veiklos sodyboje negauna. Tad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais konstatavo, kad tikslinga iš turto sodybą atidalinti Atsakovei, o butą - Ieškovui, nes Ieškovas neįrodė, kad jam sodyba yra reikalingesnė nei Atsakovei ir, kad jis sodyboje gyvens, o ne parduos ir, kad jo siūlomas atidalijimo būdas yra teisingiausias.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo, kuriame prašo panaikinti šį sprendimą bei priimti naują sprendimą-ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad ieškinyje ir paaiškinimuose, duotuose bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jis įrodė, kad jo pasirinktas ir teismui pasiūlytas turto atidalinimo būdas yra priimtiniausias ir teisingiausias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Nurodo, kad teismas, tenkindamas priešieškinį, neįvertino aplinkybės, kad Ieškovas iš savo senatvės pensijos neturi jokių galimybių mokėti už keturių kambarių buto komunalines paslaugas. Pastebėjo, kad aplinkybei dėl gaunamų pajamų iš gėlininkystės pagrįsti Atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, ir teismas vadovavosi tik žodiniais jos paaiškinimais, todėl jų pagrindu priėmė neteisingą sprendimą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nuo 1973 m. gegužės 30 d. ji yra Lietuvos sodininkystės draugijos narė, nuo 1984 m. priklauso gėlių selekcininkų susivienijimo draugijai. Todėl jai žemės sklypas labai reikalingas, ji jį nuolat naudoja, prižiūri, augina gėles ir kitus augalus. Ieškovas gi savo sodo sklypo dalį apleido, nieko jame neaugino. Ieškovas teismui nepateikė nei vieno įrodymo, kad jis naudojasi žemės sklypu, augina augalus. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinę bylą išnagrinėjo teisingai ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), arba tai numato atskirų kategorijų bylų. Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikėtų išeiti iš skundo ribų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Ieškovas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Taigi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, Ieškovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2013 m. liepos 24 d. Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pažymą, kurioje pažymėta, kad peržiūrėjus Lietuvos valstybinio augalų veislių tyrimo centro sudarytus Nacionalinius augalų veislių sąrašus, juose nerasta informacijos apie tulpių ar kitų dekoratyvinių augalų veisles, sukurtas A. Z., taip pat augalų veislių palaikytojų sąrašuose, kuriuos sudaro Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, palaikytojo pavarde A. Z. nėra. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė UAB „Šilėja“ raštą, iš kurio matyti, jog ji nuo 1992 m. periodiškai prekiauja savo sklype užaugintomis gėlėmis. Susipažinus su teismui pateikta medžiaga, kolegija mano nesant kliūčių priimti pateiktus papildomus įrodymus.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta ieškovės A. Z. ir atsakovo R. Z. pasirašyta taikos sutartis, kuria sutuoktiniai susitarė dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, o būtent, kad kiekvienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise atitenka po ½ d. buto ir ½ d. sodybos (b. l. 55-56). Nagrinėjama byla ir Ieškovas, ir Atsakovė prašo atidalinti jų turimas nuosavybės teisės dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, kadangi kartu valdyti, naudotis ir disponuoti turtu šalys negali dėl ypač konfliktiškų tarpusavio santykių. Šią aplinkybę patvirtina 2012 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo R. Z. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl 2012 m. sausio 19 d. padaryto nežymaus A. Z. sveikatos sutrikdymo (b. l. 57-59).
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Bendraturčiams nesutarus, kaip ši bendra teisė turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad abi šalys sutinka, jog atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra priimtiniausias būdas šalims toliau tinkamai įgyvendinti savo teises, valdant joms priklausančią nuosavybę.
Tiek Ieškovas, tiek Atsakovė pateikė savo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pasiūlymus: Ieškovas prašė pripažinti jam asmeninę nuosavybę į sodybą, o Atsakovei - į butą, už kurį jis įsipareigoja Atsakovei sumokėti 10 000 Lt kompensaciją. Atsakovė prašė pripažinti asmeninę nuosavybę į sodybą, o Ieškovui - į butą, bei priteisti Ieškovui iš jos 10 000 Lt kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atidalijo Ieškovui ir Atsakovei kiekvienam priklausantį po ½ dalį bendrąją daline nuosavybe turtą ir Atsakovei paskyrė asmeninėn nuosavybėn sodybą, o Ieškovui - butą, įpareigojant Atsakovę sumokėti Ieškovui 10 000 Lt kompensaciją. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kuri atitinka ir teismų, kartu ir Aukščiausiojo teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendraturčiai įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo ir valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai kooperuotųsi; siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B., E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. N. S. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-964/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006).
Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; kt.).
Ginčo dėl turto vertės apeliaciniame skunde nekeliama. Iš šalių paaiškinimų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, kad kiekviena iš jų sutinka, jog buto vertė yra 180 000 Lt, sodybos – 200 000 Lt. Įvertinus šalių pajamų dydį pažymėtina, jog jų galimybės mokėti buto komunalinius mokesčius yra vienodos (b. l. 62, 83). Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl sodybos ir buto priteisimo ar Ieškovui, ar Atsakovei. Susipažinus su byloje esančia medžiaga pripažintina, jog Atsakovė įrodė savo priešieškinio reikalavimo pagrįstumą. Tuo tarpu Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, galinčių patvirtinti jo teiginį, jog ginčo sodyba jam yra reikalingesnė nei Atsakovei. Lietuvos gėlių selekcininkų draugijos 2011 m. birželio 29 d. pažymoje nurodyta, kad Atsakovė nuo 1984 m. yra šios draugijos narė (b. l. 83). Faktą, jog ji aktyviai užsiima gėlių selekcija, auginimu patvirtina 1995 m. kovo 18 d. Lietuvos sodininkų draugijos padėka, 2013 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto SB „Vitaminas“ pažyma, žurnale „Sodo kraitė“ 2011 m. balandžio mėn. numeryje išspausdintas straipsnis apie Lietuvos selekcininkus (b. l. 84, 87, 93-94). Be to, Atsakovė parduoda gėles bei gauna iš to papildomų pajamų (b. l. 82, 146). Taigi kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sodyba Atsakovei dar yra ir papildomas pajamų šaltinis. Tuo tarpu Ieškovas 2013 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje pats nurodė, jog sode beveik nieko neaugina - tik porą lysvių svogūnų, česnaką, kitą dalį šienauja (b. l. 117). Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, kad galimybės naudotis sodyba praradimas nesukeltų Ieškovui tokiu skaudžių pasekmių kaip Atsakovei. Ieškovo teismui pateikta 2013 m. liepos 24 d. pažyma dėl informacijos pateikimo, kurioje nurodoma, jog peržiūrėjus Lietuvos valstybinio augalų veislių tyrimo centro sudarytus Nacionalinius augalų veislių sąrašus, juose nerasta informacijos apie tulpių ar kitų dekoratyvinių augalų veisles, sukurtas A. Z., taip pat augalų veislių palaikytojų sąrašuose, kuriuos sudaro Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, palaikytojo pavarde A. Z. nėra, neturi teisinės reikšmės, kadangi byloje nėra įrodinėjama aplinkybė, ar Atsakovė sukūrė naują gėlių rūšį, ar ji yra selekcininkė, ar gėlininkas-mėgėjas.
Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta.
Taigi atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos analogiško pobūdžio civilinėse bylose. Todėl teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 177, 185, 263 straipsniai). Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus Ieškovo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos iš Atsakovės Ieškovui nėra priteisiamos. Atsakovės prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkintinas, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnis)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.