- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-26
- Bylos Nr.
- e2S-72-252/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01828-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- D. V.
- Ieškovas
- D. V.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S - 72 - 252- 2016
Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01828-2015-7
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2189-839-2015 pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovei D. V., institucijai, teikiančiai išvadą, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas D. V. prašė pakeisti 2014-10-06 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1576-228/2014 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1 p. ir nustatyti nepilnamečių vaikų E. V. ir G. V. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, taip pat pakeisti sutarties 3 punktą ir priteisti iš atsakovės D. V. išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 60 Eur kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bylos nagrinėjimas užsitęs dėl atsakovės psichikos ligos. Be to, atsakovė grasina susidoroti su vaikais, vaikai buvo palikti be motinos priežiūros. Tokiu būdu, siekiant apsaugoti jų interesus, būtina taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo nustatyti nepilnamečių vaikų E. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo nustatė nepilnamečio G. V. ir nepilnametės E. V. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu – vaikų tėvu D. V.. Teismas iš 2015-10-12 VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės rašto Nr. 46-16568 nustatė, kad atsakovė nuo 2015-09-26 dėl psichinės sveikatos sutrikimų gydoma VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, kada bus baigtas gydymas, neaišku. Teismo vertinimu, 2015-10-15 Vaikų teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, jog atsakovė vaikais šiuo metu nesirūpina, o jais faktiškai rūpinasi ieškovas ir atsakovės tėvai. Tokiu būdu, yra objektyvios priežastys, dėl kurių būtina spręsti dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nes šiuo metu vaikai likę be asmens, su kuriuo nustatyta jų gyvenamoji vieta, ir nėra žinoma, kiek tokia situacija tęsis. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad E. V. ir G. V. gyvenant su tėvu galėtų kilti reali grėsmė jų saugumui ar sveikatai ar tai neatitiktų reikalavimų vaikų normaliam vystymuisi.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė D. V. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015-10-15 nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015-09-26 iki 2015-10-19 ji gydėsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau ši aplinkybė savaime negali būti vertinama kaip pakankama konstatuoti, jog ji yra bloga motina ir negali rūpintis savo vaikais. Ieškovas sąmoningai nuslėpė faktą, kad šiuo metu gyvena ir dirba Airijoje, į Lietuvą atvyko tik 2015-10-01 ir išvyko po dviejų savaičių. Pats ieškovas abiejų vaikų laikina globėja prašo paskirti L. Š., kuri yra atsakovės motina ir kuri gyvena kartu su atsakove, taip pat gydymosi laikotarpiu prižiūrėjo ir rūpinosi vaikais. Ieškovas melagingai teigia, kad vaikų gyvybei buvo iškilęs pavojus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokius ieškovo teiginius, nors byloje nėra absoliučiai jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas taip pat nesiaiškino, ar atsakovė po gydymosi gali prižiūrėti abu vaikus, kokios vaikams sąlygos gyventi bus sudarytos ieškovo gyvenamojoje vietoje Airijoje, vaikų nuomonės ir noro gyventi pas tėvą kitoje valstybėje. Apeliantės teigimu, šiuo metu jos sveikata yra gera, abu vaikai gyvena kartu su ja, jais tinkamai rūpinasi, tuo tarpu ieškovas, nepaisant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, išvyko į Airiją vienas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi, CK 3.65 str. 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 str. 2 d. pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. CK 3.65 str. 2 d. 2 p. numato teismui galimybę nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
Skundžiama nutartimi teismas iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo nustatė nepilnamečių G. V. ir E. V. gyvenamąją vietą kartu su vaikų tėvu, t. y. ieškovu. Apeliantė nurodo, jog nėra būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi abu vaikai šiuo metu gyvena kartu su ja, jais tinkamai yra rūpinamasi, o ieškovas yra išvykęs į Airiją. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau minėtą laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, sutinka su atskirojo skundo reikalavimu ir kartu laiko, kad ginčo atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. netenkinus ieškovo prašymo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su tėvu iki teismo sprendimo priėmimo, nebus pažeisti nepilnamečių vaikų prioritetiniai asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.
Taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, kokia yra reali situacija. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, jog jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Iš 2015-11-04 Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvados dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo matyti, kad atsakovė D. V. nuo 2015-09-26 iki 2015-10-19 gydėsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, vaikais tuo laikotarpiu rūpinosi ir juos prižiūrėjo močiutė L. Š. (atsakovės motina) ir tėvas D. V.. Nors teismas priimdamas ginčijamą nutartį šios išvados neturėjo, tačiau akivaizdu, kad ir vaikų teisių apsaugos skyrius disponuoja ne visais duomenimis, nes byloje nepaneigtas apeliantės teiginys, jog ieškovo Lietuvoje nebuvo tuo metu, kada buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas, nors ir laikinas gali turėti labai didelę neigiamą įtaką vaikų psichologinei būsenai, todėl teismas, spręsdamas šį klausimą turėjo jį nagrinėti išsamiai išsiaiškinęs visas aplinkybes. Šiuo atveju, galėjo šį klausimą nagrinėti teismo posėdyje ir paklausti vaikų močiutės, su kuria vaikai visą laiką gyvena ir motinos ligos atveju, jie nebuvo palikti be priežiūros, o jų globa perduota močiutei, kaip beje tai padarė ir ieškovas. Teismas galėjo pavesti vaikų teisių apsaugos skyriui patikrinti realią padėtį iki sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės bei kartu į bylą pateikti dokumentai rodo, jog Utenos rajono apylinkės teismui 2015-10-15 nutartimi net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šalių nepilnamečiai vaikai faktiškai gyveno pas atsakovės motiną L. Š., kuri jais ir rūpinosi. Prašydamas nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, D. V. laikinųjų apsaugos priemonių realiai nevykdė, nes su savo vaikais negyveno (buvo grįžęs trumpam, šiuo metu yra išvykęs į užsienį). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju ieškovo pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodymų, patvirtinančių realią grėsmę nepilnamečių saugumui ar sveikatai, nėra. Vaikų teisių apsaugos skyrius taip pat nurodė, jog grįžus motinai iš gydymosi įstaigos ji pati gali tinkamai pasirūpinti savo vaikais, sudaryti tinkamas buitines – moralines gyvenimo sąlygas.
Atkreiptinas dėmesys, jog 2015-10-23 ieškovo advokatei išsiuntus pranešimą dėl atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą pateikimo ieškovas, neva rūpindamasis savo nepilnamečiais vaikais, atsiliepimo į atskirąjį skundą taip ir nepateikė. Tokia aplinkybė rodo, jog D. V. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės buvo tik formalus, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai nevykdomos (nėra jokių įrodymų apie tai, kad šalių vaikai šiuo metu realiai gyvena pas tėvą), kai, kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, užtikrinti vaiko teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje. Šio ginčo atveju nenustatytas realus poreikis suvaržymams taikyti, nenustatyta reali grėsmė vaikų turtiniams ar neturtiniams interesams.
Pažymėtina, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji nepilnamečių vaikų poreikiai, tiek kiekvieno iš jų galimybės gyventi su kažkuriuo iš tėvų vertintinos išnagrinėjus bylą. Todėl dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako.
Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą atmesti ieškovo D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – prašymas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo D. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.