Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-04-23 · Administracinė byla Nr. I-969-624/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-04-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-04-23
Bylos Nr.
I-969-624/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00147-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-969-624/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00147-2010-8)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. G. skunde prašo teismo priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – ir Ignalinos rinktinė) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė 2006 m. sausio, spalio ir lapkričio mėnesiais, 2007 m. sausio, balandžio ir liepos mėnesiais ir 2008 m. birželio, liepos, rugsėjo ir spalio mėnesiais – balandžio, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais, iš viso 3569.89 Lt. Nurodo, kad nuo 2001-08-01 dirba Ignalinos rinktinėje, o nuo 2003-01-01 iki šiol eina Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Ignalinos rinktinė, apskaičiuodama jo 2006 metų darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija, 2007-06-07 redakcija) ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Kadangi dirbo viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, dėl to 2006 m. jam buvo nesumokėta dalis darbo užmokesčio – 845,11 Lt, 2007 m. buvo nesumokėta 1850,68 Lt, o 2008 m. – 874,10 Lt. Dalies atlyginimo neišmokėjimas nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai. Konstitucinis Teismas, spręsdamas ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2009-12-11 dienos nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukme, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą jis sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą pažeista, nes Valstybės tarnybos įstatyme numatytas priedų ir priemokų ribojimas buvo taikomas pažeidžiant Konstituciją. Iki Konstitucinio Teismo sprendimo jam nekilo abejonių dėl jo darbo priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo. Žinojo, kad tokius ribojimus nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Manė, kad juos pateisina specifinis valstybės tarnautojo statusas. Abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo konstitucingumo neturėjo, kadangi nėra konstitucinės teisės specialistas. Be to, pasitikėjo aukščiausiu valstybės valdžios organu - Seimu, priėmusiu Valstybės tarnybos įstatymą ir jo pakeitimus bei papildymus. Pasitikėjo ir teisės specialistais, dalyvavusiais rengiant ir priimant šį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad šis įstatymas ar jo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimas, taikant Valstybės tarnybos įstatymu numatytus priemokų ir priedų ribojimus, nesumokėti darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Teismo sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisė normomis (LVAT nutartis byloje Nr. A12-219/2004). 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10,16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2009-01-01. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. buvo pakeistas. Čia išliko nuostata, kad priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Tačiau numatyta, kad į šią sumą neįskaitomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, budėjimą bei priedai, numatyti Valstybė tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p. ((už tarnybos stažą) ir 4 punkte ( pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Todėl turi būti taikomos 2008-12-09 redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. nuostatos, kurios jau galiojo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmime dieną ir galioja šiuo metu. Darbo kodekso 298 str., kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, numato, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutinis trejais metais nesumokėtos sumos. Vadinasi, galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų (b. l. 2-4).

Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Ignalinos rinktinė prašė pakeisti Ignalinos rinktinės procesinę padėtį iš atsakovės į trečiojo suinteresuotojo asmens, atsakovu byloje laikyti Lietuvos valstybę ir pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo, kad susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka turėtų būti priteista iš Lietuvos valstybės, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad Ignalinos rinktinė apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 3 str. įtvirtinta, jog VSAT organizuoja ir įgyvendina savo veiklą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. Todėl Ignalinos rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. Al0-1054/2004 konstatavo, kad pareiškėjams už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 str. Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. numato, kad atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Todėl šioje byloje Ignalinos rinktinė nėra tinkamas atsakovas, o gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statusą. Daro išvadą, kad plačiąja prasme valstybės tarnautojų darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė, todėl remiantis minėtu Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, mano, kad pirmiausia valstybei teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų teisingą valstybės tarnautojų apmokėjimą už atliktą darbą. Taip pat mano, kad Lietuvos valstybė turėtų skirti papildomas reikiamas lėšas apmokėti už pareigūnų atliktą darbą, nes tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (b. l. 24-25).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT prie LR VRM) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Reiškia, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas. LVAT ne kartą pasisakė, kad DK 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t. y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas – terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę. Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-02-17, todėl, vadovaujantis DK nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-01-26, t. y. jei teismas pripažintų, kad Ignalinos rinktinė pažeidė jo teises, priteistinos sumos turi būti mažinamos už visus 2006 m. bei 2007 m. sausio mėn., t. y. 1016,15 Lt. Be to, atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina (b. l. 30-31).

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas S. G. yra VSAT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus specialistas. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta: 2006 m. - 845.11 Lt, 2007 m. - 1850.68 Lt ir 2008 m. – 874.10 Lt, iš viso – 3569.89 Lt (b. l. 5-12).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Pareiškėjo S. G. prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. Pareiškėjas S. G. į teismą su skundu kreipėsi 2010-01-25. DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal CK 1.126 str. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal ABTĮ 48 str. 1 d. nuostatas, ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Nagrinėjamoje byloje atsakovė Ignalinos rinktinė neprašo taikyti ieškinio senaties, o tretysis suinteresuotas asmuo VSAT prie LR VRM nėra ginčo šalis ABTĮ 48 str. prasme, todėl pareiškėjui S. G. iš atsakovės VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už visą prašomą laikotarpį, kuris nėra ilgesnis už DK 298 str. namatytąjį: už 2006 m. – 845.11 Lt, už 2007 m. - 1850.68 Lt ir už 2008 m. – 874.10 Lt, iš viso – 3569.89 Lt (b. l. 5, 9-12). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš esmės laikomasi nuostatos, kad DK 298 str. reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009-09-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1036/2009 ir kt.), todėl tokio termino skaičiavimui CK nuostatos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo netaikomos.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsakovės atsiliepime į skundą nurodyti teiginiai, kad tinkamas atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, yra nepagrįsti: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktine, tai yra subjektu, privalėjusiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendusiu priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjo reikalavimą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį turėtų įvykdyti valstybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo S. G. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui S. G. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 3569.89 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt devynis litus 89 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas