Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui.

Teismas nutartyje nurodė, jog įkeitimo teisė – daiktinė turtinė teisė. Ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (LR CPK 31 str.). Teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs iš hipotekos sandorio dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, todėl ieškinys yra teismingas atitinkamam Vilniaus teismui. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių pasekmių. Teismas nurodė, jog turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, kurios sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ieškovės turtas – žemės sklypas ir sodo namas, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įkeisti skolininko UAB „Markita“ skoliniams įsipareigojimams atsakovui užtikrinti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi nutarė išieškoti atsakovo naudai iš UAB „Markita“ skolą ir priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini), priklausančius ieškovei E. P. (L.). Tad šiuo atveju ieškovė gali netekti atitinkamos vertės turto, kuriuo hipoteka buvo užtikrintas UAB „Markita“ prievolės įvykdymas. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas - turtinio pobūdžio ir ieškinio suma sietina su sandorio, kurio sudarymą prašo pripažinti negaliojančiu, suma. Teismas vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis (vertinimo data 2011-01-01), pagal kuriuos įkeisto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 113 600 Lt ir pastarąją sumą pripažino ieškinio suma. Teismas konstatavo, kad ieškinio suma didesnė kaip 100 000 Lt, todėl ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui ir ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Dėl ginčo pobūdžio (turtinis ar neturtinis) bei ieškinio teismingumo.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo kompetencija. Bendroji rūšinio teismingumo taisyklė yra ta, kad visas bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27 ir 28 straipsniuose (CPK 26 str. 1 d.). CPK 27 straipsnis numato kategorijas bylų, kurios teismingos tik apygardos teismams kaip pirmosios instancijos teismams. Bylų teismingumo apygardos teismams nustatymo kriterijai yra ginčo dalykas (pobūdis), ginčo subjektų (šalių) teisinės padėties ypatumai, ginčo suma. Civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo, nagrinėja apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai (CPK 27 straipsnio 1 punktas). Ieškiniai už turtinius ginčus apmokami proporciniu žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnis). Ieškinio suma pagal turtinį reikalavimą nustatoma pagal CPK 85 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Taigi turtinio reikalavimo suma lemia ieškinio teismingumą ir žyminio mokesčio dydį, todėl kiekvienu atveju turtinio ginčo tinkamas įkainojimas yra teisiškai reikšmingas. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, bylos Nr.3K-3-381/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių pasekmių.

Byloje nustatyta, kad ieškovė į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl pripažinimo negaliojančiu hipotekos sandorio, kuriuo skolininko UAB „Markita“ skoliniams įsipareigojimams atsakovui užtikrinti įkeistas ieškovei priklausantis turtas. UAB „Markita“ neįvykdžius skolinių įsipareigojimų, kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi nutarė išieškoti atsakovo naudai iš UAB „Markita“ skolą ir priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini), priklausančius ieškovei (b.l. 10, 11). Apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamą sandorį pripažino turtiniu.

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Hipotekos sandorio dalykas - daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atskirojo skundo argumentą, jog neprašant taikyti restitucijos ginčas yra neturtinis. Ieškovė ieškiniu siekia pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu, t.y. nuginčyti savo pareigą atsakyti kreditoriui. Tad ieškiniu ieškovė siekia apibrėžtų materialinių teisinių pasekmių, kurios įvertintinos pagal pinigų sumą, kuri galėtų būti išieškoma hipotekos sandorio pagrindu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog ginčas byloje yra turtinio pobūdžio. Sprendžiant pagal VĮ Registrų centro duomenis (vertinimo data 2011-01-01) įkeisto turto vidutinė rinkos vertė yra 113 600 Lt (b.l. 15-18), šie duomenys nėra nuginčyti. Teismas pagrįstai minėtais duomenimis vadovavosi įvertinant ieškinio sumą. Jai viršijant 100 000 Lt, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį nurodydamas, jog ginčas yra teismingas Vilniaus apygardos teismui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai atskirajame skunde remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2-828/2010, Nr. 2-1073, Nr. 2-1353/2009, nes nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Teisėjų kolegija nurodytų argumentų pagrindu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kilusio ginčo pobūdį, pagrįstai ginčą įvertino kaip teismingą apygardos teismui, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis paliktina nepakeista.