Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-632-198/2015

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-21
Bylos Nr.: 2A-632-198/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka
Ieškovas: V. A.
Trečiasis asmuo: Z. A.
Atsakovas: D. B., A. J. K., L. J.
Advokatai: Inga Maskoliūnaitė

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-632-198/2015

Vijolė Vitienė Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.1; 21.4.1.2; 21.4.1.4;

(S)21.4.2.6; 21.6; 113.1; 116.1PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Valiulienės ir Eigirdo Činkos,sekretoriaujant Rimutei Markelevičienei

dalyvaujant ieškovei V. A., trečiajam asmeniui Z. A., atsakovės D. B. atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-356/2015 pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovams A. J. K., L. J., D. B., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarei V. J., Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarei R. V., Z. A., V. A. dėl dalinio sutarties pripažinimo negaliojančia, įgaliojimo panaikinimo, sutarčių bei perdavimo - priėmimo aktų panaikinimo, 70.000 Lt priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė V. A. ieškiniu, patikslinusi jo reikalavimus (100-107 b.l., t.2), prašė: pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2002-12-11 paskolos sutarties, sudarytos jos ir atsakovės A. J. K., registro Nr.4VJ-16758, 1 d. 4 punktą; pripažinti negaliojančiu ieškovės 2005-01-20 atsakovei A. J. K. išduotą įgaliojimą, registro Nr.491; pripažinti niekiniais ir panaikinti atsakovo L. J. 2005-03-03 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.1668, ir priėmimo – perdavimo aktą; priteisti iš atsakovės A. J. K. 70.000 Lt; pripažinti apsimestiniais ir panaikinti 2005-07-13 žemės ir gyvenamojo namo su kiemo ir kitais pastatais pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 9267, ir perdavimo – priėmimo aktą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji ir jos šeimos nariai nukentėjo nuo atsakovų neteisėtų veiksmų. Ieškovės pagrindinis šio ieškinio tikslas yra susigrąžinti prarastą turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kuris yra vienintelis jos šeimos gyvenamasis būstas, ir kitus pastatus. Atsakovė A. J. K. 2002-12-11 įtraukė ją į labai nenaudingą paskolos sandorį, ko pasėkoje ji prarado savo turtą: notarine tvarka patvirtinta rašytine sutartimi atsakovės A. J. K. iniciatyva buvo nustatytas 1 mėnesio paskolos grąžinimo terminas, nors buvo tartasi dėl ilgalaikės paskolos ūkiui plėsti; nors pažadėjo, bet po sutarties patvirtinimo atsakovė A. J. K. atsisakė šią sutarties sąlygą rašytine tvarka pakeisti, o sutarties sąlygai esant nepakeistai, atsakovė A. J. K. savo nuožiūra skaičiavo ir reikalavo mokėti neprotingo dydžio delspinigius, keletą kartų kreipėsi dėl priverstinio išieškojimo. Sudarydama tokio turinio, dalyje dėl delspinigių dydžio – 0,5 proc., paskolos sutartį ieškovė suklydo. Ji įsitikinusi, kad yra pagrindas paskolos sutarties punktą dėl delspinigių dydžio pripažinti negaliojančiu ir panaikinti CK 1.90 str., 6.228 str. numatytais pagrindais. Nors paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, atsakovė A. J. K. prašė išduoti, o ji 2005-01-20 išdavė įgaliojimą, taip, ieškovės supratimu, atsakovė atidėjo paskolos sumos grąžinimo terminą iki 2008-01-20, tačiau žodinio susitarimo nesilaikė, jos turtą, veikdama įgaliojimo pagrindu, 2005-03-03 pardavė jai nepranešusi, su ja neatsiskaitė, gautų pinigų neperdavė. Atsakovė A. J. K. pažeidė priverstinio turto pardavimo tvarką, todėl iš jos ieškovei turėtų būti priteista 70.000 Lt. Turtą pardavė atsakovui L. J., kuriam buvo žinoma, kad ne atsakovė yra turto savininkė, jis turto neapžiūrėjo, raktų, dokumentų negavo, vykstant ikiteisminiam tyrimui skubos tvarka 2005-07-13 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove D. B., kuri yra atsakovės A. J. K. draugė. Įgaliojimą prašė panaikinti CK 1.91 str. pagrindu, nes jis ieškovei aiškiai nenaudingas, pasirašytas dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, kurios atsakovei buvo žinomos ir ji jomis pasinaudojo. 2005-03-03 pirkimo – pardavimo sutartį prašė pripažinti niekine vadovaujantis CK 1.81 str., 1.92 str., 2.134 str., 2.135 str., 2.150 str. normomis, nes sandoris, kuriuo siekiama pažeisti kito asmens teises, kuris sudarytas apeinant įstatymą, prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei. Atsakovė A. J. K. 2005-03-03 sandorį sudarė su savimi, ką draudžia įstatymas. 2005-07-13 pirkimo - pardavimo sutartį ieškovė prašė pripažinti apsimestiniu sandoriu ir panaikinti (CK 1.87 str.). Ieškovė įsitikinusi, kad atsakovai L. J. ir D. B. yra tik statytiniai, o jos turtą įsigijo atsakovė A. J. K.. Prašė priteisti iš atsakovų visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento ir panaikino 2002-12-11 paskolos sutarties, patvirtintos Kauno miesto 4 – ojo notaro biuro notarės V. J., notarinio registro Nr.4VJ-16758, sudarytos V. A. ir A. J. K., pirmos dalies punktą, kuriuo nustatyta ieškovei V. A. pareiga mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento ir panaikino V. A. 2005-01-20 atsakovei A. J. K. išduotą įgaliojimą, patvirtintą Kauno miesto 8 – ojo notaro biuro notarės L. T., notarinio registro Nr.491.Pripažino apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento, ir panaikino:

- pardavėjos V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujamos A. J. K. ir pirkėjo L. J. 2005-03-03 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 8 – ojo notaro biuro notarės L. T., notarinio registro Nr.1668, ir 2005-03-03 perdavimo – priėmimo aktą, kuriais pirkėjui L. J. perleistos nuosavybės teisės į šiuos nekilnojamuosius daiktus: 0,2889 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

- pardavėjo L. J. ir pirkėjos D. B. 2005-07-13 sudarytą žemės sklypo ir gyvenamojo namo su kiemo ir kitais statiniais pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 20 – ojo notaro biuro notarės R. V., notarinio registro Nr. 9267, ir 2005-07-13 perdavimo – priėmimo aktą, kuriais pirkėjai D. B. perleistos nuosavybės teisės į šiuos nekilnojamuosius daiktus: 0,2889 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais (inžineriniais) - kiemo statiniais, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)

Taikė restituciją natūra ir V. A. nuosavybės teise grąžino šiuos nekilnojamuosius daiktus: 0,2889 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais (inžineriniais) - kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisė iš atsakovės A. J. K., ieškovei V. A., , 56,73 EUR žyminį mokestį..

Priteisė iš atsakovės D. B., ieškovei V. A. 15,05 EUR žyminį mokestį.

Priteisė iš atsakovo L. J. ieškovei V. A. 15,10 EUR žyminį mokestį ir 70,29 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisė iš atsakovės A. J. K. valstybei 297 EUR žyminį mokestį ir 36,74 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisė iš atsakovės D. B. valstybei 137 EUR žyminį mokestį ir 36,74 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisė iš atsakovo L. J. valstybei 289 EUR žyminį mokestį ir 36,74 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisė iš atsakovų L. J. ir A. J. K. valstybei po 11,89 EUR liudytojos išlaidoms padengti.

Žemesnės instancijos teismas

Paliko galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2006-03-17 nutartimi civilinėjė byloje Nr.2-443-82/2006 taikytą laikinąją apsaugos priemonę.

Teismas įvertinęs bylos įrodymus sprendė, kad atsakovė A. J. K. tiek derėdamasi dėl 2002 m. sutarties sudarymo, tiek sutarties vykdymo eigoje nebuvo sąžininga, nes ieškovei ir jos šeimos nariams neatskleidė savo siekiamų tikslų: už naudojimąsi paskolos suma gauti palūkanas, tačiau to fakto neišviešinti; rašytine tvarka neįforminti paskolos sumos grąžinimo termino pratęsimo, kad bet kuriuo metu nekliudomai galėtų kreiptis į Hipotekos skyrių su prašymu dėl priverstinio išieškojimo pradėjimo; motyvuojant vien tik 1 mėnesio termino pasibaigimo faktu, t.y. nepriklausomai nuo to, yra civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu taikymo sąlygos, ar jų nėra, galėtų skaičiuoti ir reikalauti mokėti delspinigius; paskolos sumos grąžinimo termino pasibaigimą tiesiogiai susieti su prievolės mokėti palūkanas vykdymu ir, ieškovei laiku nesumokėjus palūkanų, reikalauti mokėti ir palūkanas ir delspinigius, nors sutartimi buvo susitarta, kad prievolė mokėti delspinigius atsiranda tik laiku negrąžinus paskolos sumos. Teismo vertinimu, atsakovė savo veiksmais ignoravo ieškovės lūkesčius dėl naudojimosi ilgalaike paskola, įgijo pranašumą prieš ją. Iš nustatytų faktų teismas darė išvadą, kad nei ieškovė, nei tretieji asmenys Z. A. ir V. A. negalėjo iš anksto nuspėti kokius veiksmus atsakovė A. J. K. atliks po 2002 m. sutarties sudarymo, nes atsakovė iki sutarties sudarymo neatskleidė savo siekiamų tikslų. Ieškovės motina, siekdama išsaugoti įkeistą turtą, buvo įtraukta į kitus paskolinius, įkeitimo ir turto pirkimo - pardavimo sandorius. Teismo vertinimu, normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, t.y. turėdamas tikslą sudaryti ilgalaikę paskolos sutartį ūkiui plėsti, panašioje situacijoje paskolos sutarties, kuria paskolos sumos grąžinimo terminas numatytas tik vienas mėnuo, o už sutarties pažeidimą – paskolos sumos negrąžinimą laiku, t.y. po 1 mėnesio – būtų numatyta kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo palūkanų mokėjimo (3,25 proc.), mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo skolos sumos, nebūtų sudaręs arba būtų ją sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Teismas pripažino, kad ieškovė esmingai suklydo (CK 1.90 str.) ir dėl to neteisingai suvokė sutarties turinį dalyje dėl delspinigių dydžio. Suklydo ne dėl savo neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo, o dėl to, kad atsakovė A.J. K., turėdama sutartinių santykių, nebuvo sąžininga. Teismas nurodė, kad 2002-12-11 paskolos sutarties 1 d. sąlyga, kuria nustatyta ieškovei pareiga mokėti kas mėnesį 0,5 proc. dydžio delspinigius, pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Teismas pripažino, kad ieškovė esmingai suklydo, nes buvo suklaidinta atsakovės A.J. K., kad įgaliojimas bus tik kaip garantas dėl paskolos sumos grąžinimo termino pratęsimo iki 2008-01-30, todėl jos 2005-01-20 išduotą įgaliojimą pripažino negaliojančiu CK 1.90 str. pagrindu nuo jo išdavimo momento. Teismas pažymėjo, kad ieškovės apsisprendimui išduoti įgaliojimą vien tam, kad jis atsakovei būtų kaip garantas, įtaką turėjo atsakovės nurodytos aplinkybės: itin didelė skolos suma, reali grėsmė pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka suvaržyto turto, atsakovės pažadas panaikinti areštą turtui ir nustatyti terminą, kuris ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, buvo nustatytas iki įgaliojime nurodytos jo galiojimo datos - 2008-01-20 prievolėms toliau vykdyti. Ieškovei nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė po įgaliojimo patvirtinimo pakeis savo nuomonę ir jos neįspės. Teismas nustatė, kad 2005-03-03 sutartimi atsakovai susitarė dėl ieškovės turto pirkimo – pardavimo už mažesnę kainą, ši aplinkybė vertintina kaip reikšmingas ieškovės turtinių interesų pažeidimas. Įvertinęs tai, kad atsakovė ieškovei neperdavė galimai gautų 70.000 Lt, teismas darė išvadą, kad buvo pažeistos imperatyvios CK 2.150 str. normos. Teismas darė išvadą, kad atsakovai A. J. K. ir L. J. sudarydami 2005-03-03 sutartį esmingai pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus: atsakovė A. J. K. veikė priešingai ieškovės interesams (neinformavo apie ketinimą sudaryti sutartį, negavo pritarimo sudaryti tokį sandorį, pardavė už mažesnę kainą, neatsiskaitė, t.t. neperdavė pinigų), o atsakovui L. J. apie interesų konfliktą turėjo būti žinoma, jeigu jis šioje situacijoje būtų elgęsis protingai, rūpestingai ir teisingai. Ieškovė 2005-03-03 sutarties nepatvirtino. Teismas sprendė, kad nei IĮ „Krislinta“, nei atsakovo L. J., nei jo motinos turtinė padėtis 2005-03-03 sutarties sudarymo metu nebuvo tokia gera, kad jis būtų galėjęs sau leisti už 70.000 Lt įsigyti sodybą, kuri jo poreikių tenkinimui nėra būtina, iš jam nepažįstamo asmens, jos net neapžiūrėjęs, turtui esant suvaržytam hipoteka. Iš byloje esančių įrodymų teismas darė išvadą, kad atsakovės D. B. turtinė padėtis 2005-07-13 nebuvo tokia gera, kad ji būtų galėjusi sau leisti už 70.000 Lt įsigyti sodybą, kuri jos poreikių tenkinimui nereikalinga, iš jai nepažįstamo asmens, jos net neapžiūrėjusi. Teismas konstatavo, kad 2005-03-03 ir 2005-07-13 sutartimis buvo pažeistos ieškovės teisės, todėl ji turi CK 1.87 str. 2d. įtvirtintą teisę ginčyti abi sutartis bei prašyti taikyti jų negaliojimo pasekmes – restituciją. Ieškovės ginčijami 2005-03-03 ir 2005-07-13 pirkimo – pardavimo sandoriai bei perdavimo - priėmimo aktai (kaip išvestiniai susiję sandoriai) pripažintini apsimestiniais kaip sudaryti per statytinius atsakovus L. J. ir D. B., siekiant pridengti tikrąją pirkėją - atsakovę A. J. K., niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1. 78 str., 1. 87 str.). Teismas nurodė, kad atsakovei A. J. K. esant šių sandorių šalimi – pirkėju, 2005-03-03 ir 2005-07-13 sandoriai negalėtų galioti, nes prieštarautų imperatyvioms CK 2.134 str. 1d. teisės normoms, kurios draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi (CK 1.80 str., 4.48 str.). Teismas taikė restituciją natūra (CK 6.145 str. 1d., 146 str.), nes atsakovė D. B. nėra CK 6.153 str. 1d. prasme sąžiningas trečiasis asmuo, ieškovei grąžino nekilnojamuosius daiktus. Teismas ieškovės reikalavimą priteisti 70 000 Lt vertino kaip perteklinį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu D. B. prašo skundžiamą teismo sprendimą, kuria 2005 m. liepos 13 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su kiemo ir kitais statiniais pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. 9267 ir 2005 m. liepos 13 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su kiemo ir kitais statiniais perdavimo-priėmimo aktas, registro Nr. 9268 pripažinti apsimestiniais ir negaliojančiais bei taikyta restitucija ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį šioje dalyje atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad ji neturėjo jokių teisinių santykių nei su ieškove, nei su atsakove A.J. K., todėl nėra pagrindo šiuos asmenis siejusių teisinių santykių ypatumų bei jų pasekmių sieti su apeliantės kaip pirkėjos sudaryta nekilnojamojo turto įsigijimo sutartimi. Įstatymas nenumato reikalavimo, kad gali būti perleidžiami tik tie gyvenamieji namai, kurie jokiais pagrindais nėra apgyvendinti. Teismo konstatuoti faktai dėl atsakovės paskaičiavimų apie ieškovės skolą niekaip nesusiję su apeliantės sudarytos sutarties teisėtumu/neteisėtumu, nes apeliantės jokie teisiniai santykiai niekada nesiejo nei su ieškove nei su atsakove. Sandorio neteisėtumą teismas nepagrįstai susiejo ir su tuo faktu, kad apeliantė 2000 m. buvo pažįstama su atsakove A.J. K., nes kartu dirbo. Apeliantė nurodo, kad teismas padarė klaidingas išvadas apie jos turtinę padėtį sandorio metu. Byloje esančios pajamų mokesčių deklaracijos patvirtina, kad apeliantė buvo pajėgi įsigyti 70 000 Lt vertės nekilnojamojį turtą. Apeliantė nurodo, jog teismas be jokio teisinio pagrindo atsakovo L. J. veiksmų vertinimą taikė spręsdamas dėl jos kaip nekilnojamojo turto įgijėjos sąžiningumo. Apeliantė mano, kad teismas netinkamai suvokia apsimestinio sandorio esmę, todėl netinkamai taikė šį teisės institutą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2005 m. liepos 13 d. sutartį apeliantė sudarė kaip atsakovės statytinė. Be to, nagrinėjant bylą šis klausimas nebuvo keliamas, šios aplinkybės nebuvo tirtos nagrinėjant bylą. Nežinodama, kad teismas atliks savarankišką tyrimą, apeliantė neturėjo galimybės teikti jokių paneigiančių įrodymų šiuo klausimu. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad teises ir pareigas pagal 2005 m. liepos 13 d. sutartį įgijo atsakovė A.J. K.. Byloje jokiais įrodymais nėra paneigta atsakovo L. J. kaip pardavėjo valia atlygintinai perleisti, o apeliantės valia atlygintinai įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Konstatavęs, kad tikroji 2005 m. liepos 13 d. sutarties šalimi yra atsakovė A.J. K., teismas neperkėlė atsakovei pirkėjo teisių ir pareigų. Teigia, kad ieškovė neturi teisės ginčyti 2005 m. liepos 13 d. sutarties. Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius, neišreiškė jokios valios dėl restitucijos taikymo. Apeliantė nurodo, kad restitucijos taikymas nebuvo galimas, nes jos ir ieškovės nesieja prievoliniai santykiai. Reikalavimas vindikuoti byloje pareikštas nebuvo. Teismas nepagrįstai vertino, kad 2005-07-13 sutartis pažeidžia ieškovės teises ar teisėtus interesus Apeliantė prašo taikyti CK 4.96 str. 2 d., nurodydama, kad ji yra sąžininga turto įgijėja. Teismas nepagrįstai reikalavimą priteisti 70 000 Lt vertino kaip perteklinį ir niekaip jo neišsprendė. Teismas nepakankamai įvertino ginčo teisinių santykių specifiką, išvengė pareigos tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė V. A. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, egzistuoja pagrindas siekti ir vertinti ieškovės ir atsakovės A.J. K. egzistavusių teisinių santykių ypatumus, nes ieškovė išdavė įgaliojimą, suteikiantį teisę ją atstovauti parduodant nekilnojamuosius daiktus, o atsakovė A.J. K., veikdama įgaliojimo pagrindu, esmingai pažeidė jos teises. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma apie teismo neva kurtas įstatyme nenumatytas prievoles ir pareigas. Atsakovės ir apeliantės tarpusavio ryšys buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo, atsakovė ir apeliantė patvirtino, kad buvo pažįstamos, kartu palaikė ryšius. Sprendžiant sandorio neteisėtumo klausimą bendravimo tarp šalių intensyvus ar tokio intensyvumo nebuvimas savaime neturi įtakos jo teisėtumui ar neteisėtumui. Teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantės turtinė padėtis nebuvo tokia, kuri leistų jai įsigyti 70 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą. Apeliantės pajamos nereiškia ir negali būti prilygintos jos iš individualios veiklos gautam pelnui, todėl jos teiginiai apie pajamas viršijančias tuometinį gyvenimo lygį visiškai neatitinka tikrovės ir tai yra deklaratyvūs teiginiai. Apeliantė neginčijo teismo nustatytų aplinkybių, kad asmuo, kuris turėjo interesą turėti savo nuosavybėje ieškovei priklausiusį turtą, buvo atsakovė A.J. K.. Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąją sandorio šalimi, o su statytiniu. Ieškovė nuo pat bylos pradžios teigė, kad apeliantė yra atsakovės A.J. K. statytinė, kad A.J. K. siekė turtą įgyti sau, o negalėdama sudaryti sutarties su pačia savimi – turtą perleido statytiniams. Ieškovės teisės buvo pažeistos apsimestiniu sandoriu, todėl ji turėjo procesinę ir materialinę teisę tokį sandorį užginčyti. Nagrinėjamu atveju restitucija yra galima. Atsižvelgiant į bylos medžiagą yra akivaizdu, kad tinkamiausias ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas ir yra restitucija natūra. Apeliantė, sudarydama sandorį veikė kaip atsakovės A.J. K. statytinė, todėl ji negali būti laikytina sąžininga šalimi ir sąžininga įgijėja.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys Z. A. ir V. A. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai iš esmės yra analogiški ieškovės argumentams. Nurodo, kad apeliantė teismo konstatuotų ir nustatytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių apeliantės nesąžiningumą ir dalyvavimą sandoryje statytinės vaidmenyje apeliaciniu skundu iš esmės nenuginčijo, o tik deklaratyviai nurodė teismą padarius netinkamas išvadas. Pripažinto negaliojančiu sandorio pasekmės yra susijusios su šalių pradinės turtinės padėties atkūrimu - taikant restituciją natūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Utenos rajono apylinkės teismas 2015m.balandžio 16 d. sprendimu ieškovės V. A. ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento ir panaikino 2002-12-11 paskolos sutarties (notarinio registro Nr.4VJ-16758) sudarytos V. A. ir A.J. K. pirmos dalies punktą, kuriuo ieškovei buvo nustatyta pareiga mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos; panaikino V. A. 2005-01-20 atsakovei A.J. K. išduotą įgaliojimą (notarinio reg. Nr.491) parduoti ieškovei priklausantį turtą žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini).; pripažino apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento ir panaikino pardavėjos (ieškovės) V. A., atstovaujamos A.J. K., ir pirkėjo (atsakovo) L. J. 2005-03-03 nekilnojamojo turto - žemės sklypo su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį ( notarinio registro Nr.1668), 2005-03-03 perdavimo-priėmimo aktą bei to paties turto 2005-07-13 pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą pardavėjo ( atsakovo) L. J. ir pirkėjos (atsakovės) D. B. (notarinio registro Nr. 9267) ir 2005-07-13 perdavimo priėmimo aktą.

Dėl pirmos instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė D. B.. Apeliantė skundžia pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria nekilnojamojo turto (žemės sklypo su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais (duomenys neskelbtini) ) 2005-07-13 pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta L. J. ir pirkėjos (apeliantės) D. B. ir 2005-07-13 perdavimo priėmimo aktas pripažinti apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų

Neskundžiama pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi 2005-03-03 žemės sklypo su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartis ir turto perdavimo priėmimo aktas, sudaryti ieškovės, atstovaujamos pagal įgaliojimą ( skundžiamu sprendimu panaikintą) A.J. K., ir pirkėjo (atsakovo) L. J. pripažinti apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad vėlesnius sandorius sudarę asmenys, šiuo atveju atsakovas L. J. negali perleisti daugiau teisių, nei jų turi. Jeigu turtas perleidžiamas dar kartą, vėliau sudaryti daiktų perleidimo sandoriai yra pripažinto negaliojančiu sandorio padariniai. Kai ginčijami keli vienas po kito einantys sandoriai, nuginčijus vieną, vėliau sudaryti sandoriai gali būti nuginčyti kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms ( CK 1.80 str., 4.48 str. ). Ieškovė skundžiamą 2005-07-13 sandorį ir tos pačios dienos turto perdavimo aktą ginčijo LR CK 1.87 str. pagrindu (apsimestinis sandoris), t.y. teikė įrodymus, kad atsakovai L. J. ir D. B. buvo tik statytiniai, nes turtą -žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais (duomenys neskelbtini) siekė įsigyti atsakovė A.J. K..

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais: atsakovė D. B. yra sąžininga turto pagal 2005-07-13 pirkimo-pardavimo sutartį ir tos pačios dienos turto perdavimo aktą įgijėja; ieškovė neįrodė, apsimestinio sandorio fakto, t.y. neįrodė, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo ( A.J. K.), o ne ji, kaip nurodyta ginčijamoje sutartyje; teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus; nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma restitucija ir turtas, kuris perleistas 2005-07-13 sandoriu iš atsakovės D. B. negalėjo būti išreikalautas.

CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys turi būti tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Pagal sutarčių teisės institutą šalys visada privalo elgtis sąžiningai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija.

Apeliantė nėra sąžininga ginčo turto įgijėja ir jai teisės aktų nuostatos ( CK 4.96 str.2 d.) , ginančios sąžiningą įgijėją netaikomos.

Pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovai L. J. ir D. B. yra tik statytiniai, nes ginčo turtą siekė įsigyti atsakovė A.J. K. padaryta visapusiškai pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas įvertinus įrodymus tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek įrodymus, kurie yra prie civilinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje ( CPK 178 str., 185 str.). Su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teismas sutinka ir detaliai jų nekartoja. Pažymėtina, kad iš atsakovės A.J. K. parodymų baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymu atsakovė siekė tik dėl savo interesų patenkinimo, ieškovė apie ketinamą sudaryti 2005-03-03 sutartį nebuvo informuota, kaina su ieškove nebuvo derinama, pinigų už parduotą ginčo turtą ieškovė negavo (baudžiamosios bylos 58-59 l., t-4). Pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad tokie atsakovės A.J. K. veiksmai, kuriuos ji pati pripažino, negali būti pripažinti atstovavimu CK 3.132 str., 2.137 str. prasme.

Teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra neatsiejamai susijęs su sprendimo dalimi, kuria pripažinta apsimestine ir panaikinta 2005-03-03 to paties turto pirkimo pardavimo sutartis, bei su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nekilnojamaisiais daiktais – žemės sklypu, gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais (duomenys neskelbtini) iki šiol naudojasi ieškovė V. A. ir jos tėvai Z. A., V. A. (tretieji asmenys), turtas 2005-03-03, 2005-07-13 sutartimis L. J., D. B. buvo perleistas ieškovei ir jos šeimai gyvenant namų valdoje ir jiems apie sudarytus turto perleidimo sandorius nežinant. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2005-07-13 sutarties ir perdavimo akto neteisėtumą lemia tai, kad sandorio sudarymo metu ieškovės šeima gyveno ginčo name. Apeliantė nurodo, kad LR CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus aštuntojo skirsnio nei vienoje normoje nėra reikalavimo, kad gali būti perleidžiami tik tie gyvenamieji namai, kurie jokiais pagrindais nėra apgyvendinti. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka todėl, kadangi pirmos instancijos teismas nenurodė, nekonstatavo, jog sandoris pripažintinas negaliojančiu todėl, kad jo sudarymo metu gyveno ieškovės šeima. Priešingai, kaip vieną iš apeliantės tikrosios valios savo nuosavybėn įgyti ginčo turtą nebuvimo motyvų teismas nurodė neginčijamas, byloje nustatytas šias aplinkybes: apeliantė D. B. neturėjo ginčo turto dokumentų, raktų, prieš perkant turtą jo neapžiūrėjo, nors pirko jį už sumą, kuri buvo per didelė jos finansinėms galimybėms, apie turto įsigijimą nebuvo žinoma jos sutuoktiniui. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka ieškovė V. A. ir tretysis asmuo paaiškino, kad nei apeliantė, nei L. J. (pardavėjas pagal ginčijamą sandorį) niekada nebuvo atvykę apžiūrėti ginčo turto. Pirmos instancijos teismas pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai sprendė, kad nei L. J., nei D. B. turtinė padėtis nebuvo tokia gera, kad jie būtų galėję sau leisti už 70 tūkstančių litų įsigyti ginčo turtą ( apeliantė 70 tūkstančių litų sumos nedeklaravo, laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2005-07-31 atsakovės atidarytose sąskaitose bankuose nebuvo atlikta operacijų, kurių suma būtų 10 tūkstančių litų ar didesnė, už 2003-2005 metų laikotarpį apeliantė deklaravo gavusi 71 725 Lt pajamų, neatskaičiavus mokesčių, 2978 Lt mokesčių permoką, taip pat deklaravo 61 560 Lt pajamų iš individualios veiklos. Deklaravusi pajamas pagal verslo liudijimą, duomenų kokios buvo individualios veiklos išlaidos nepateikė). Todėl apeliantės teiginiai, kad ji turėjo pakankamai pajamų ginčo turtui įsigyti atmestini, kaip nepagrįsti. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji neturėjo jokių teisinių santykių nei su ieškove, nei su atsakove A.J. K.. Apeliantė pripažįsta, jog su atsakove A.J. K. buvo pažįstama 2000 m., kai atėjo dirbti į tuometines A.J. K. pareigas, bendravo su ja apie tris savaites. Apeliantei nesuprantama kodėl teismas tokį bendradarbių bendravimą ar pasikalbėjimus atsitiktinai susitikus vertino kaip intensyvų, kad galėjo lemti ginčo sandorio neteisėtumą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovės A.J. K. ir D. B. pripažino, kad yra pažįstamos, kartu dirbo, konsultuodavo viena kitą įvairiais klausimais. Be to, nustatyta, kad L. J. dėl prasidėjusio ikiteisminio tyrimo 2005-03-03 sandoriu įgytą turtą skubėjo parduoti ir pardavė ne kam kitam, o atsakovės A.J. K. pažįstamai atsakovei D. B., ir pardavė būtent tuo metu, kai pasak apeliantės jai reikėjo konsultacijos dėl nekilnojamojo turto pirkimo. Tuo pačiu metu apeliantė spaudoje rado skelbimą apie parduodamą ginčo turtą ir tuo pačiu metu kreipėsi į atsakovę A.J. K. dėl konsultacijos. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų pagrindu, o ne dėl minėtų atsakovių bendravimo intensyvumo teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė A.J. K. apeliantę pasirinko kaip statytinę, siekdama ginčo turtą įgyti. Spręsdamas dėl sandorį sudariusių šalių valios, išreikštos išorine išraiškos forma, atitikties jų vidinės valios (tikrųjų ketinimų) turiniui, pirmos instancijos teismas vadovavosi ne sutarties pažodiniu tekstu, bet vertino sutarties sudarymo aplinkybes, aiškinosi tikruosius sandorio šalių ketinimus, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir tikroji sandorio šalis A.J. K. ginčo sandorio sudarymo momentu, atsižvelgė į šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnis).

Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai sprendė dėl apsimestinio sandorio esmės ir netinkamai taikė šį teisės institutą. Nurodo, kad CK 1.87 str. dispozicija leidžia teigti, kad apsimestinis sandoris nėra toks, kuris negalioja pats savaime. Priešingai, galioja tas sandoris, kurį sudarydamos apsimestinį sandorį šalys siekė pridengti.

Iš tiesų sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos šalių turėtam galvoje sandoriui (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).Taip pat sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009m.birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-228/2009). Apeliantė neginčija pirmos instancijos teismo sprendimu nustatytų aplinkybių, kad tik atsakovė A. J. K. turėjo interesą turėti savo nuosavybėje ieškovei V. A. priklausiusį turtą. Byloje nėra duomenų, kad pagal 2005-03-03 ir 2005-07-13 pirkimo-pardavimo sutartis 70 tūkstančių litų buvo perduoti, nors įrašai minėtose sutartyse apie pinigų perdavimą buvo padaryti. Apeliantė neginčijo teismo nustatytos aplinkybės, kad neįrodyta, jog už ginčo turtą L. J. atsiskaitė. Pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas dėl apsimestinio sandorio, pagrįstai konstatavo, kad ištyrus ir įvertinus įrodymus, gautus iš keleto įrodinėjimo priemonių, skyrium ir visetą, yra pagrindas nustatyti, kad 2005-03-03 ir 2005-07-13 pirkimo pardavimo sandoriai bei perdavimo priėmimo aktai pripažintini apsimestiniais kaip sudaryti per statytinius atsakovus L. J. ir D. B., siekiant pridengti tikrąją pirkėją – atsakovę A.J. K.. Apeliantė nurodo, kad restitucija nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Tačiau LR CK 1.138 str. nustatyta, kad teismas pažeistas teises gali ginti atkurdamas iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, įvertinus tai, kad ieškovė ir jos šeima nuo turto įsigijimo gyveno ir gyvena ginčo name, niekada faktiškai namų valdoje (duomenys neskelbtini) atsakovai negyveno, turtu nesirūpino, jo neišlaikė, jo neprižiūrėjo ir juo nesinaudojo, darytina išvada, kad tinkamiausias ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas yra restitucija natūra. Todėl ir šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Kiti apeliacinio skundo argumentai priimto pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui reikšmės neturi, todėl dėl jų išsamiau nepasisakoma.

Ieškovės V. A. advokato pagalbos išlaidos 250 eurų ( už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), atmetus atsakovės D. B. apeliacinį skundą, priteistinos iš apeliantės ( b.l. 148-151, t-5, CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 eurų advokato pagalbos išlaidų V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai Eigirdas ČinkaBirutė JonaitienėBirutė Valiulienė