Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1859-823/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-06-25
Bylos Nr.: 2A-1859-823/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08734-2014-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Ieškovas: K. M.
Atsakovas: UAB „Delintra“

Kategorijos

18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
119.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1859-823/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08734-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 119.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo ieškinį atsakovui UAB „Delintra“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, procesinių palūkanų priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl permokos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas K. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15 888,31 Lt (atskaičius mokesčius), darbo užmokesčio, atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 16 470,61 Lt vidutinį darbo užmokestį (atskaičius mokesčius) už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos (2013 m. vasario 8 d.) iki ieškinio padavimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2014 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą darbo byloje Nr. APS-111-1838/2014, kuriuo pripažino, kad K. M. prašymas pateiktas darbo ginčų komisijai praleidus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ir dėl šios priežasties jį atmetė. Komisija, sprendime padarydama išvadą, kad ieškovo prašymas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo yra nepagrįstas, ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje apie tai nepasisakė, iš esmės jo nenagrinėjo, o tik pripažino, kad ieškovas prašymą pateikė praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Komisija privalėjo spręsti ieškovo prašymą dėl termino atnaujinimo, tačiau dėl jo Komisija sprendime nepasisakė, nepriimdama sprendimo nei dėl vieno ieškovo reikalavimo.

Ieškovas nurodė, kad pagal 2010 m. birželio 18 d. darbo sutartį Nr. 228 iki 2013 m. vasario 8 d. dirbo pas atsakovą tarptautinio krovinio vežimo transporto priemonės vairuotoju. Prieš sudarant darbo sutartį šalys susitarė, kad ieškovas su dienpinigiais gaus 3 500 Lt darbo užmokestį atskaičius mokesčius, nors atsakovas į ieškovo darbo sutartį įrašė 1,31 MMA atlyginimą, mokamą du kartus į mėnesį iki mėnesio 15 d. ir 26 d. Šalys taip pat susitarė, jog ieškovas šešias savaites nepertraukiamai dirbs komandiruotėje, užsienyje vairuodamas atsakovo transporto priemonę, ir po jos tris savaites ilsėsis namuose. Atsakovas vieną kartą per mėnesį ieškovui pervesdavo praėjusio mėnesio darbo užmokesčio sumą (beveik visada sutartą 3 500 Lt sumą). Ieškovas jokių algalapių, avanso apyskaitų ar darbo laiko apskaitos žiniaraščių nepasirašinėjo ir su jais nebuvo supažindintas, pamatė juos tik po ginčijamo Komisijos sprendimo priėmimo. Atsakovas su ieškovu atsiskaitinėjo tik bankiniais pavedimais ir nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. pervedė ieškovui iš viso 89 630 Lt. Pagal šalių sutartą grafiką ieškovas pas atsakovą dirbo 29 mėnesius. Po paskutinės komandiruotės, trukusios nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. spalio 27 d., ieškovui priklausė trijų savaičių poilsis, tačiau ieškovas nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. buvo apmokamose atostogose, už kurias atostoginiai ieškovui nebuvo nei apskaičiuoti, nei išmokėti. Už 29 darbo mėnesius ieškovui priklausė sutartas (su dienpinigiais) 101 500 Lt dydžio (atskaičius mokesčius) atlyginimas. Ieškovui buvo pervesta tik 89 630 Lt suma, todėl atsakovas liko skolingas 11 870 Lt, atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio už darbą iki 2012 m. gruodžio mėnesio.

Ieškovo teigimu, atleidimo iš darbo dieną jam jokie pinigai nebuvo mokami, atsakovo buhalterė pažadėjo pateikti ieškovui paskaičiavimus, tačiau jų nepateikė. Ieškovas, negaudamas dokumentų iš atsakovo, 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją su prašymu padėti išsiaiškinti, kiek nepanaudotų atostogų dienų jam priklausė išeinant iš darbo. 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovas gavo Valstybinės darbo inspekcijos raštą Nr. (1)SD-12456), kuriame konstatuojama, jog atsakovas su ieškovu atleidimo dieną galutinai neatsiskaitė, o tai padarė tik 2013 m. rugsėjo 13 d. Ieškovas nuo 2013 m. vasario 14 d. dirba UAB „Avelita“ vairuotoju-ekspeditoriumi. Visus 2013 metus, išskyrus 2013 m. rugpjūčio mėnesį, kai ieškovas buvo tėvystės atostogose, jis buvo komandiruotėse užsienyje. Komandiruotės ir atsakovo neįvykdyti pažadai sutrukdė ieškovui per tris mėnesius kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Ieškovo nurodytos aplinkybės turėjo būti pripažintos svarbiomis ir terminas kreiptis Darbo ginčų komisiją turėjo būti atnaujintas.

Ieškovo paskaičiavimu, jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 1 266,97 Lt (atskaičius mokesčius), vidutinis dienos darbo užmokestis – 60,04 Lt (atskaičius mokesčius). Ieškovas nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2013 m. vasario 8 d. pas atsakovą išdirbo 967 dienas, už kurias ieškovui priklausė 74 dienos kasmetinių mokamų atostogų. Ieškovas atostogavo nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. ir nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 25 d., t. y. 52 dienas ir atleidimo dieną jam liko 22 dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų. Nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki atleidimo iš darbo dienos ieškovas dirbo 28 darbo dienas. Ieškovo paskaičiavimu, už 74 atostogų dienas ir 28 darbo dienas atsakovas turėjo sumokėti ieškovui 6 124,08 Lt (atskaičius mokesčius). Ieškovas atsakovui 2013 m. sausio 17 d. pervedė 1 050 Lt ir 2013 m. rugsėjo 16 d. – 1 055,77 Lt, iš viso – 2 105,77 Lt, ir liko skolingas 4 018,31 Lt. Visa ieškovo apskaičiuota iš atsakovo priteistina skolos suma – 15 888,31 Lt. Kadangi atsakovas su ieškovu laiku neatsiskaitė, ieškovui taip pat priteistina 16 470,61 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Delintra“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp šalių sudarytos darbo sutarties trečiame punkte šalys aiškiai susitarė, kad ieškovui bus mokamas 1,31 MMA atlyginimas (neatskaičius mokesčių), šalys nesitarė dėl jokio kito darbo užmokesčio ir darbo sutartyje nenumatė jokio kito darbo užmokesčio mokėjimo. Darbo sutarties sąlygos, taip pat ir darbo užmokesčio dydis, ieškovui buvo žinomas iki darbo sutarties pasirašymo. Ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, su visomis darbo sutartyje numatytomis darbo sutarties sąlygomis sutiko. Darbo sutartimi ieškovas įsipareigojo dirbti transporto priemonės vairuotoju, gabenančiu krovinius tarptautiniais maršrutais (tolimųjų reisų vairuotoju). Ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotes, todėl dėl vykimo į komandiruotes teisės norminių aktų nustatyta tvarka buvo apskaičiuojami ir ieškovui kartu su darbo sutartyje numatytu darbo užmokesčiu mokami dienpinigiai. Ieškovo pateiktoje 2014 m. sausio 28 d. AB „SEB bankas“ pažymoje Nr. 07.04.08-290 mokėjimų pavedimų paskirtyje yra nurodyta, kad mokamas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Atsakovo ieškovui mokamo darbo užmokesčio ir dienpinigių suma siekdavo nuo 2 160 iki 3 900 Lt. Mokamų dienpinigių dydis priklausė nuo to, į kokią šalį ieškovas buvo komandiruojamas, ir kiek laiko truko komandiruotė. Ieškovas atsakovui niekuomet neteikė pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su darbo užmokesčio ir/ar dienpinigių mokėjimu. Ieškovo mokamo darbo užmokesčio su dienpinigiais suma svyravo, todėl, jei šalys būtų susitarusios dėl ieškovui mokamo 3 500 Lt (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, ieškovas, gavęs mažesnį darbo užmokestį, būtų reiškęs pretenzijas dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Atsakovas nurodė, kad ieškovas vidutinį darbo užmokestis, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, apsiskaičiavo nesilaikydamas teisės aktuose numatytos jų apskaičiavimo tvarkos. Kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo apskaičiuota ir išmokėta ieškovui, laikantis 2003 m. gegužės 27 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Ieškovui vykdant darbo funkcijas, vykstant į komandiruotes, buvo išmokamas komandiruotės išlaidoms skirtas avansas. Su ieškovu nutraukus darbo sutartį, pas jį liko 3 001,15 Lt avanso suma, skirta komandiruotės išlaidoms. 2013 m. vasario 8 d. darbo sutarties nutraukimo dieną atsakovas turėjo sumokėti ieškovui 393 Lt priskaičiuotą darbo užmokestį ir 923,81 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, iš viso – 1 055,77 Lt. Ieškovui negrąžinus jo turėtos avanso permokos, atsakovas 1 055,77 Lt suma sumažino avanso sumą ir laikė, kad šią sumą yra ieškovui išmokėjęs. Ieškovui kreipusis į Valstybinę darbo inspekciją dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atsakovas, siekdamas išvengti galimo teisminio ginčo, 2013 m. rugsėjo 16 d. pakartotinai sumokėjo atsakovui 1055,77 Lt.

Dėl ieškovo praleisto termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl nėra pagrindo jo atnaujinti. Ieškovas į komandiruotę kitoje darbovietėje išvyko 2013 m. kovo 4 d., darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo nutraukta 2013 m. vasario 8 d., todėl ieškovas bent mėnesį nebuvo komandiruotėse ir turėjo galimybę kreiptis į Darbo ginčų komisiją laiku, tiesiogiai ar per atstovą. Darbo ginčų komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo ieškovo prašymą pagrįstai atmetė.

Šalies argumentai

Priešieškiniu atsakovas UAB „Delintra“ prašė priteisti iš ieškovo 3 100,15 Lt ieškovui permokėtą sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas, vykdydamas darbo funkcijas, vykdavo į komandiruotes, atsakovas kiekvieną mėnesį mokėdavo jam dienpinigius. Dalį ieškovui pervedamos sumos sudarė avansu mokami dienpinigiai, kitą dalį – ieškovui mokėtini dienpinigiai už apskaitinį laikotarpį. Ieškovas atleidimo iš darbo dieną (2013 m. vasario 8 d.) atsakovui nebuvo grąžinęs 3 100,15 Lt avansu gautų dienpinigių. 2013 m. vasario 8 d. atsakovas apskaičiavo, kad už 2013 m. vasario mėnesį ieškovui turi sumokėti 393 Lt darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) ir 923 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas (neatskaičius mokesčių), atskaičius mokesčius iš viso turi sumokėti – 1 055,77 Lt. Kadangi pas ieškovą buvo 3 100,15 Lt negrąžinto avanso, atsakovas informavo ieškovą, kad iš avanso sumos atskaito ieškovui mokėtiną darbo užmokestį su kompensacija už nepanaudotas atostogas. Po šio atsiskaitymo laikoma, kad atsakovas atleidimo iš darbo dieną ieškovui sumokėjo darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o ieškovas turi grąžinti atsakovui likusią negrąžinto avanso sumą – apie 2 044,38 Lt. Ieškovui kreipusis į Valstybinę darbo inspekciją dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atsakovas 2013 m. rugsėjo 16 d. papildomai ieškovui sumokėjo 1 055,77 Lt sumą. Atsakovo vertinimu, ši suma ieškovui buvo sumokėta be jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovas privalo ją grąžinti atsakovui. Viso ieškovas privalo grąžinti atsakovui 3 100,15 Lt, kurią sudaro iki atleidimo iš darbo dienos iš atsakovo gauta ir negrąžinta avanso suma – 2 044,38 Lt bei 2013 m. rugsėjo 16 d. iš atsakovo be teisinio pagrindo gauta 1 055,77 Lt suma.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas buvo pažadėjęs ieškovui mokėti 3 500 Lt darbo užmokestį su dienpinigiais ir savo pažadą vykdė, jokio avanso atsakovas ieškovui nemokėjo ir ieškovas nėra skolingas atsakovui. Kai ieškovas pateikdavo atsakovui kvitus apie komandiruotėse turėtas papildomas išlaidas, atsakovas atitinkamai keliais šimtais litų pervesdavo ieškovui daugiau pinigų, ir priešingai, jei atsakovas manydavo, kad ieškovas komandiruotės metu padarė jam nuostolių, pervesdavo mažiau nei 3 500 Lt, bet tai buvo keli atvejai, dėl kurių ieškovas nekėlė ginčo. Ieškovo teigimu, atsakovo pateikti į bylą darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, atlyginimų priskaitymo suvestinės, nemokamų atostogų įforminimo dokumentai neatitinka tikrovės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo K. M. ieškinį atmetė; paliko galioti nepakeistą Valstybinės darbo inspekcijos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. DGKS-884 darbo byloje Nr.APS-111-1838/2014; atsakovo UAB „Delintra“ priešieškinį tenkino – priteisė iš ieškovo K. M. 3 100, 15 Lt skolos atsakovo UAB „Delintra“ naudai; priteisė iš ieškovo K. M. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 3 100,15 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsakovo UAB „Delintra“ naudai; priteisė iš ieškovo K. M. atsakovo UAB „Delintra“ naudai 3 593 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad ieškovo nurodomos aplinkybės nesudarė Darbo ginčų komisijai pagrindo atnaujinti praleistą terminą, kadangi jos negalėjo sutrukdyti ieškovui ginti savo teisių. Ieškovo buvimas komandiruotėse nėra pateisinama termino praleidimo priežastis, kadangi tai nėra kliūtis rašyti rašytinius prašymus, pareikšti prašymą ar ieškinį tiek asmeniškai pačiam, tiek pavesti tai daryti atstovui (advokatui). Darbo ginčų komisija pagrįstai neatnaujino ieškovui termino dėl individualaus darbo ginčo, kadangi iš visų aplinkybių matyti, jog ieškovas nepagrįstai ilgai ir nesant pateisinamų priežasčių, nesikreipė dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad prašymo atmetimas, praleidus kreipimosi į Darbo ginčų komisiją terminą, neužkirto kelio Darbo ginčų komisijai taip pat pasisakyti dėl ginčo esmės, t.y. ištirti ir nustatyti aplinkybes, kad darbdavys su darbuotoju yra visiškai atsiskaitęs ir nėra pagrindo priteisti iš darbdavio papildomas sumas ieškovo naudai. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti ar nesiremti Darbo ginčų komisijos padarytomis išvadomis apie ieškovui sumokėtas su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas, t.y., kad ieškovui į jo sąskaitą buvo mokamas darbo užmokestis kartu su dienpinigiais, ir pagal Darbo ginčų komisijos atliktus paskaičiavimus, darbdavys visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju. Iš ieškovo pateiktos SEB banko pažymos matyti, kad ieškovui į sąskaitą buvo mokamas darbo užmokestis ir dienpinigiai, paskaičiuoti ir susiję su vykimu į komandiruotes užsienyje, vykdant darbines funkcijas. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant ginčą teisme nenuginčyta, kad ieškovas su atsakovu buvo susitarę dėl rašytinėje darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio 1,31 MMA, o ieškovo minima 3 500 Lt suma (į rankas) buvo apytikslė, aptarta žodžiu, jog kartu su dienpinigiais, vykstant ieškovui į komandiruotes, jam susidarys būtent tokia suma, atskaičius privalomus mokesčius. Ieškovas dirbo pas atsakovą ne vienerius metus, gaudamas kas mėnesį darbo užmokestį, žinojo ir suprato, kiek jam yra mokama už darbą. Teismas pažymėjo, kad jam nėra pagrindo abejoti darbdavio pateiktų įrodymų (patvirtintų kopijų) autentiškumu bei buhalteriniuose dokumentuose atliktais paskaičiavimais. Ieškovo atstovo pareiškimas apie galimai suklastotus ieškovo parašus bei kitus darbdavio pateiktus įrodymus yra niekaip neįrodytas. Darbo ginčų komisija, nagrinėdama šalių individualų ginčą, patikrino ieškovui išmokėtų sumų skaičiavimus, ir nenustatė darbdavio neatsiskaitymo su darbuotoju fakto. Priešingai, pagal darbdavio pateiktus duomenis nustatyta, kad darbuotojui buvo permokėta 2 901,15 Lt dienpinigių. Darbo sutartį nutraukus 2013 m. vasario 8 d. darbuotojo pareiškimu, apskaičiuojant galutinį atsiskaitymą su darbuotoju, buvo jo atleidimo dienai priskaičiuotas darbo užmokestis – 393 Lt, kompensacija už nepanaudotas atostogas – 923,81 Lt, ir, išskaičius privalomus mokesčius, išmokėjimui priskaičiuota suma – 1 055,77 Lt, tačiau, įvertinus susidariusią permoką darbuotojui, ši suma buvo išskaičiuota ir likusi permoka sudarė 1 845,38 Lt, kurią ieškovas, buvęs atsakovo darbuotojas, liko skolingas darbdaviui. Teismas konstatvo, jog K. M. nepagrįstai kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl sumų, atleidžiant jį iš darbo, nes pats buvo skolingas darbdaviui, kadangi iš K. M. išmokėto 3 100,15 Lt avanso minusavus jam atleidimo dieną priskaičiuotas išmokėjimui sumas, t.y, 1 055,77 Lt, K. M. liko skolingas darbdaviui 2 044,38 Lt.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas K. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo K. M. ieškinį tenkinti, o atsakovo UAB „Delintra“ priešieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neteisingai konstatavo šalių tikruosius sutartinius įsipareigojimus ir jų vykdymą, kas iš esmės ir nulėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Nors ieškovo darbo sutartyje nurodytas 1,31 MMA atlyginimas, žodžiu šalys buvo sutarusios kitaip – kad atsakovas ieškovui mokės 3 500 Lt atskaičius mokesčius atlyginimą su dienpinigiais. Tokiomis sąlygomis pas atsakovą dirba visi vairuotojai, tokį šalių susitarimą neginčijamai patvirtina byloje surinkti įrodymai.

2) Atsakovas Darbo ginčų komisijai pateikė devynių prašymų išleisti ieškovą nemokamų atostogų kopijas. Atsakovas turėjo pareiga įrodyti, jog ieškovas prašė ir buvo išleistas nemokamų atostogų. Atsakovui nepateikus prašymų originalų, atsakovas šios aplinkybės neįrodė, o prašymų kopijomis teismas negalėjo vadovautis, tačiau teismas skundžiamame sprendime, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė visiškai nepagrįstą priešingą išvadą, jog teismui nėra pagrindo abejoti darbdavio pateiktų įrodymų (patvirtintų kopijų) autentiškumu bei buhalteriniuose dokumentuose atliktais paskaičiavimais, o ieškovo atstovo pareiškimas apie galimai suklastotus ieškovo parašus bei kitus darbdavio pateiktus įrodymus niekaip neįrodytas. Suklastodamas dokumentus atsakovas ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodė 190 dienų nemokamų atostogų, iš kurių 148 buvo darbo dienos, už kurias darbo užmokestis ieškovui nebuvo paskaičiuotas. Šios, tariamos nemokamos ieškovo atostogos, nebuvo įtrauktos į ieškovo darbo laiką, nuo kurio skaičiuojamos ieškovui priklausančios kasmetinės mokamos atostogos. Toks neteisėtas ir neteisingas atsakovo dokumentų forminimas turėjo tiesioginės įtakos ieškovo darbo užmokesčio ir mokamų atostogų paskaičiavimui, todėl teismas skundžiamame sprendime padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog atsakovas su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs.

3) Atsakovo pateikti ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, ieškovo atlyginimo priskaitymo suvestinės, ieškovo nemokamų atostogų įforminimo dokumentai, neatitinka tikrovės ir yra suklastoti. Atsakovas mokesčius moka tik nuo darbuotojų darbo sutartyse nurodomos 1,31 MMA sumos, o iš tikrųjų darbuotojams moka sutartą 3 500 Lt atlyginimą su dienpinigiais. Kol darbuotojas dirba pas atsakovą, jam atsakovas kas mėnesį moka 3 500 Lt sumą, tačiau darbuotojo atleidimo atveju buhalteriškai rodoma tariama darbuotojo skola atsakovui, kuri susidaro dėl neteisingai rodomo darbuotojo atlyginimo bei priskaičiuotų dienpinigių ir darbuotojui pervedamų po 3 500 Lt sumų kas mėnesį, užskaitoma neišmokant atleistam darbuotojui priklausančių išmokų, tarp jų kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas M. V., su kuriuo atsakovas taip pat neatsiskaitė. Teismas liudytojo M. V. parodymų visiškai nevertino ir nei dėl vieno liudytojo parodymų nepasisakė. Atsakovas, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, klastodamas dokumentus, daro žalą tiek darbuotojams, tiek valstybei, nes ne nuo viso realaus darbuotojo darbo užmokesčio yra sumokami mokesčiai. Apie tokią nusikalstamą atsakovo veiką teismas privalėjo pranešti prokurorui, tačiau to nepadarė.

4) Valstybinė darbo inspekcija padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl atsiskaitymo su ieškovu, remdamasi tik atsakovo pateiktais duomenimis, o į ieškovo prašymą padėti nustatyti, kiek ieškovui priklausė atostogų, ir, ar už nepanaudotas atostogas buvo išmokėta kompensacija, išvis neatsakė. Tik nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisės norma, nustatanti trijų mėnesių terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl individualaus darbo ginčo. Ieškovas šiame ginče yra silpnesnioji pusė (darbuotojas), todėl tam tikros teisės normų nuostatos silpnesniajai ginčo pusei turėtų būti taikomos švelnesne forma ir į ieškovo nurodytas termino praleidimo priežastis teismas privalėjo žvelgti nuolaidžiau. Teismas visiškai nepagrįstai neatnaujino ieškovo praleisto termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją.

5) Atsakovas priešieškinį pareiškė tiesiogiai teismui, pažeidęs įstatymo nustatytą privalomąją ikiteisminio ginčo sprendimo tvarką, todėl teismas priešieškinio išvis negalėjo priimti nagrinėti. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Nors yra praleistas DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, atsakovas dar gali pasinaudoti privaloma priešieškinio reikalavimams ikiteisminio ginčo sprendimo tvarka, pateikiant Darbo ginčų komisijai prašymą atnaujinti praleistą terminą, todėl priešieškinis turėjo būti paliktas nenagrinėtu, bet ne išnagrinėtas ir patenkintas.

6) Teismui pateiktos ieškovo avanso apyskaitos yra be ieškovo parašų ir jų ieškovas, dirbdamas pas atsakovą, nėra matęs. Jokio avanso atsakovas ieškovui nemokėjo ir ieškovas nėra skolingas atsakovui. Byloje esančios ieškovo avanso apyskaitos nėra juridinę galią turintys įrodymai. Tai dar kartą įrodo, kad atsakovas apgaulingai veda savo buhalterinę apskaitą, todėl priešieškinio reikalavimas iš ieškovo priteisti 3 100,15 Lt permoką yra visiškai nepagrįstas. Priešieškinis grindžiamas byloje esamomis ieškovo avanso apyskaitomis, tačiau išieškoma suma nurodoma prie priešieškinio pridedama pažyma apie ieškovo įsiskolinimą atsakovui. Pagal šią pažymą ieškovas atsakovui yra skolingas 3 100,15 Lt sumą, tuo tarpu pagal paskutinę ieškovo 2013 m. vasario 8 d. avanso apyskaitą Nr. 13-lKMat, ieškovo likutis nurodomas tik 3 001,15 Lt. Taip pat nesutampa ir kiti avanso apyskaitose nurodyti skaičiai su pažymoje nurodomais skaičiais. Priešieškinyje nurodoma, kad ieškovui buvo mokamas avansas, tačiau visuose atsakovo pavedimuose ieškovui atsakovas nurodė, kad tai darbo užmokestis ir dienpinigiai. 2013 m. rugsėjo 17 d. Valstybinės darbo inspekcijos rašte Nr. (1)SD-12456 yra konstatuojama, kad atsakovas atleidimo iš darbo dieną su ieškovu neatsiskaitė, o 1 055,77 Lt sumą atsakovas ieškovui pervedė 2013 m. rugsėjo 16 d. Tai įrodo, kad atsakovas pripažino skolą ieškovui ir ją sumokėjo iki Valstybinės darbo inspekcijos konstatavimo apie ieškovo teisių pažeidimą. Pažymoje 2013 m. rugsėjo 16 d. pavedimu ieškovui sumokėta 1 055,77 Lt suma neapskaityta. Pažymoje nurodoma, kad ir be 1 055,77 Lt sumos ieškovas atsakovui skolingas 3 100,13 Lt, tuo tarpu priešieškinyje teigiama, kad ieškinio sumą sudaro 2 044,38 Lt negrąžintas avansas bei 2013 m. rugsėjo 16 d. be teisinio pagrindo gauta 1 055,77 Lt suma.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Delintra“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo K. M. atsakovo UAB „Delintra“ naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Ieškovas ir atsakovas niekuomet ir jokia forma nebuvos susitarę, kad ieškovui bus mokamas 3 500 Lt darbo užmokestis. Darbo sutarties 3 punktu šalys aiškiai susitarė, kad ieškovui bus mokamas 1,31 MMA (minimalios mėnesinės algos) atlyginimas (neatskaičius mokesčių). Šalys niekada ir jokia forma nesitarė dėl jokio kito darbo užmokesčio ir darbo sutartyje nenumatė jokio kito darbo užmokesčio mokėjimo. Visos darbo sutarties sąlygos, taip pat ir darbo užmokesčio dydis ieškovui buvo žinomas iki darbo sutarties pasirašymo ir darbo sutarties vykdymo metu. Ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, sutiko su visomis darbo sutartyje numatytomis darbo sutarties sąlygomis. Tai, kad ieškovui buvo žinomos darbo sutarties sąlygos, patvirtina ieškovo parašai darbo sutartyje bei parašas po darbo sutarties įrašu. Teismo posėdžio metu ieškovas taip pat patvirtino, kad, pasirašant darbo sutartį ir darbo sutarties vykdymo metu, ieškovui buvo žinoma, kad darbo sutartyje yra numatytas ir ieškovui yra mokamas 1,31 MMA darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių).

2) Ieškovas painioja darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį su atsakovo ieškovui teisės norminių aktų nustatyta tvarka mokėtais dienpinigiais. Tai, kad ieškovui teisės aktų nustatyta tvarka buvo mokami dienpinigiai, ieškovui nesuteikia pagrindo teigti, kad šalys buvo susitarusios dėl didesnio nei numatyta darbo sutartyje darbo užmokesčio mokėjimo ir reikalauti didesnio nei yra numatytas darbo sutartyje, darbo užmokesčio sumokėjimo, todėl akivaizdu, kad ieškovo ieškinio reikalavimai priteisti darbo užmokesčio įsiskolinimą yra visiškai nepagrįsti.

Šalies argumentai

3) Ieškovas visiškai nesuprantamu būdu apskaičiavo ir nurodė, kad tariamai ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 1 266,97 Lt (atskaičiuos mokesčius). Remiantis šiais skaičiavimais ieškovas apskaičiuoja ir reikalauja priteisti tariamai neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį – 4 018,31 Lt. 2013 m. vasario 8 d. darbo sutarties nutraukimo dienai atsakovas ieškovui turėjo sumokėti 393 Lt priskaičiuotą darbo užmokestį ir 923,81 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, iš viso – 1 055,77 Lt. Atsakovui ieškovui mokant dienpinigius, dalį atsakovo ieškovui pervedamos sumos sudarė avansu mokami dienpinigiai, kitą dalį – atsakovo ieškovui mokėtini dienpinigiai už apskaitinį laikotarpi. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys avanso apyskaitos aktai, bei 2014 m. sausio 28 d. AB SEB bankas pažyma Nr. 07.04.08-290, kurioje matomos visos atsakovo ieškovui pervestos piniginės lėšos. 2013 m. vasario 8 d. ieškovui su atsakovu nutraukus darbo sutartį, pas ieškovą buvo likusi 3 100,15 Lt suma. Ieškovui nutraukus darbo sutartį mokėtino darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma buvo tik 1 055,77 Lt, tačiau atsakovas nusprendė pakartotinai sumokėti atsakovui 1 055,77 Lt bei negaišti laiko ir kitų sąnaudų galimo ginčo sprendimui. 2013 m. rugsėjo 16 d. atsakovas ieškovui, be jokio teisinio pagrindo, pervedė 1 055,77 Lt, tačiau šie atsakovo veiksmai nesustabdė ieškovo nuo skundų rašymo ir visiškai nepagrįsto bylinėjimosi. Ieškovui pradėjus nepagrįstus teisminius ginčus, atsakovo reikalavimu, šią pinigų sumą ieškovas privalo grąžinti atsakovui, kaip be pagrindo įgytą turtą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas viso iš atsakovo be pagrindo gavo 3 100,15 Lt sumą ir šios sumos atsakovui negrąžino, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priešieškiniu teismo prašė iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 3 100,15 Lt.

4) Ieškovas teismui neteikė ir neteikia pareiškimo apie įrodymų suklastojimą, nors tokią teisę turi, todėl ieškovo teiginiai dėl suklastotų dokumentų vertintini kritiškai ir yra atmestini. Visi atsakovo teismui pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai yra sudaryti vadovaujantis teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Teismui yra pateikti: atsakovo vadovo įsakymai dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę, kurie yra pasirašyti atsakovo vadovo; darbo laiko apskaitos žiniaraščiai; ieškovui mokėtinų dienpinigių apskaičiavimai, kurie yra pasirašyti atsakovo vyriausiosios buhalterės; avanso apyskaitos, kurios taip pat yra pasirašytos atsakovo vyriausiosios buhalterės. Ieškovas nenurodo jokių teisės norminių aktų, kurie nustatytų, kad ieškovo nurodomi buhalterinės apskaitos dokumentai privalo būti pasirašyti ieškovo (darbuotojo).

5) Visos ieškovui mokėtinos sumos (darbo užmokestis ir dienpinigiai) buvo mokamos tik bankiniais mokėjimo pavedimais, visi mokėjimai matomi pateiktoje 2014 m. sausio 28 d. AB SEB bankas pažymoje Nr. 07.04.08-290. Jokios kitos pinigų sumos ieškovui nebuvo mokamos. Ieškovui vykstant į komandiruotę, ieškovui buvo suteikiama banko kortelė, su kuria ieškovas apmokėdavo visas su kelione susijusias išlaidas. Minėtas aplinkybes bylos nagrinėjimo metu patvirtino pats ieškovas ir teismo posėdžio metu liudytoja apklausta atsakovo vyriausia buhalterė L. Ž.. Taigi, komandiruočių metu ieškovas iš asmeninių lėšų neapmokėdavo jokių kelionės išlaidų ir atsakovas ieškovui nekompensuodavo jokių išlaidų, nes už visas kelionės išlaidas ieškovas mokėdavo atsakovo ieškovui suteikta banko mokėjimo kortele. Iš teismui pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų yra aiškiai matoma, kiek ieškovas dirbo, kiek jam priklauso darbo užmokesčio, kiek laiko ieškovas buvo komandiruotėse, kiek jam priklauso dienpinigių, kokios sumos ieškovui buvo išmokėtos. Todėl visi ieškovo teiginiai, susiję su dokumentų klastojimu, apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

6) Ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi beveik po metų, praleidęs trijų mėnesių procedūrinį terminą. Ieškovas teismui pateikė 2014 m. sausio 21 d. UAB „Avelita“ pažymą, iš kurios matyti, jog ieškovas į pirmą komandiruotę vyko 2013 m. kovo 4 d., darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2013 m. vasario 8 d., ieškovas mėnesį nebuvo jokiose komandiruotėse ir turėjo galimybę kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Be to, ieškovas komandiruotėse buvo tik dalį laiko. Kitą dalį laiko ieškovas nebuvo išvykęs į jokias komandiruotes ir galėjo pats ar per atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į Darbo ginčų komisiją, tačiau ieškovas šia savo teise nepasinaudojo. Tai, kad 2013 m. vasario 8 d., nutraukus darbo sutartį, ieškovas po pusės metų kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją su prašymu padėti išsiaiškinti, kiek nepanaudotų atostogų dienų jam priklausė išeinant iš darbo, nėra pagrindas atnaujinti ieškovo praleistą terminą. Ieškovas neturi jokios prievolės kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją, o Valstybinė darbo inspekcija neturi jokios prievolės kiekvienam fiziniam asmeniui apskaičiuoti, ar teisingai jam yra/buvo mokamas darbo užmokestis. 2013 m. rugsėjo 17 d. Valstybinė darbo inspekcija parengė atsakymą (raštą Nr. (1) SD-12456) į ieškovo pateiktą paklausimą, tačiau ieškovas šį raštą sugebėjo atsiimti tik 2013 m. gruodžio 31 d. Teismo posėdžio metu ieškovas pateikė paaiškinimus ir paaiškino, kad 2013 m. vasario 8 d., t.y. darbo sutarties nutraukimo dieną manė, kad atsakovas su juo neatsiskaitė ir kad gali būti pažeistos ieškovo teisės, tačiau ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi praėjus beveik metams nuo darbo sutarties nutraukimo. Šiuo atveju ieškovo argumentas, jog jis nežinojo, kad per trijų mėnesių terminą turi teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą procedūrinį terminą.

7) Nepaisant to, kad Darbo ginčų komisija pripažino, jog ieškovas praleido įstatymo numatytą trijų mėnesių procedūrinį terminą kreiptis su prašymu į Darbo ginčų komisiją ir ieškovo prašymą atmetė, darbo ginčų komisija surinko visus įrodymus, susijusius su ieškovui mokamu darbo užmokesčiu, dienpinigiais, darbo laiko apskaita ir kt., patikrino visus darbo byloje esančius dokumentus ir skaičiavimus, bei nustatė, kad atsakovas su ieškovu yra tinkamai ir visiškai atsiskaitęs. Be to, Darbo ginčų komisija nustatė ir tai, kad ieškovas atsakovui yra negrąžinęs komandiruotėms skirto avanso, t. y. ieškovas yra skolingas atsakovui. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo ieškovo reiškiamus reikalavimus ir įvertino jų pagrįstumą. Byloje buvo surinkti visi įrodymai, susiję su ieškovui mokamu darbo užmokesčiu, dienpinigiais, darbo laiko apskaita ir kt., buvo ištirti ir išanalizuoti visi byloje esantys įrodymai, apklausti ieškovo iniciatyva šaukiami liudytojai. Išnagrinėjus bylą buvo nustatyta, kad atsakovas su ieškovu yra tinkamai ir visiškai atsiskaitęs, t. y., kad ieškovo reiškiami reikalavimai yra visiškai nepagrįsti. Be to, buvo nustatyta, kad ieškovas iš atsakovo be pagrindo yra gavęs 3 100,15 Lt sumą, todėl atsakovo priešieškinis buvo tenkintas ir iš ieškovo atsakovo naudai buvo priteista 3 100,15 Lt suma.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) XIX skyriaus normos (2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127 (įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., galiojusios darbo ginčo nagrinėjimo metu). DK 286 straipsnyje nurodyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu DK arba kituose įstatymuose nenustatyta kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas. Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos ginčo sprendimo tvarkos (DK 287 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, ir darbuotojas ar darbdavys dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją.

Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2012 m. rugpjūčio mėn. – 2013 m. vasario mėn., kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo ir Darbo ginčų komisija kilusį ginčą nagrinėjo šioje apimtyje. Ieškovo prašymas buvo atmestas konstatavus, kad ieškovas praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrinį kreipimosi į Darbo ginčų komisiją terminą.

Dėl DK 289 straipsnio 1 dalyje numatyto termino atnaujinimo

Ieškovas neginčija, kad praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, tačiau teigia, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai šio termino neatnaujino. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo argumentus pripažino nepagrįstais. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Svarbiomis aplinkybėmis, pateisinančiomis nurodyto termino praleidimą, ieškovas nurodo tai, kad DK nuostata, numatanti trijų mėnesių terminą, įsigaliojo tik nuo 21013 m. sausio 1 d., apie tokį pasikeitimą ieškovui nebuvo žinoma; ieškovas praktiškai visus 2013 metus buvo komandiruotėse užsienyje, atsakymą iš Valstybinės darbo inspekcijos gavo tik 2013 m. rugsėjo 17 d. Kolegija pažymi, kad įstatymo nuostatos nežinojimas negali būti pripažintas priežastimi, pateisinančia įstatyme numatyto termino praleidimą. Ieškovas iš darbo atsakovo įmonėje atleistas 2013 m. vasario 8 d., kaip paaiškino jis pats, jau atleidimo dieną jis manė, kad su juo nėra tinkamai atsiskaityta. Į Valstybinę darbo inspekciją ieškovas kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 20 d. (b.l. 14, t. I), t.y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos. Valstybinė darbo inspekcija ieškovui atsakė 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu (b.l. 19, t. I). Prašymas Darbo ginčų komisijai pateiktas 2014 m. sausio 28 d., t.y. praėjus dar 4 mėnesiams nuo Valstybinės darbo inspekcijos atsakymo datos. Atsakovo darbo pobūdis – t.y. buvimas komandiruotėse užsienyje, nėra pakankamas pagrindas pateisinti tokį termino praleidimą, kadangi, viena vertus, ieškovas nebuvo komandiruotėse visą nurodytą laikotarpį (į pirmąją komandiruotę ieškovas išvyko praėjus beveik mėnesiui nuo atleidimo, nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. ieškovas nebuvo komandiruotėje, b.l. 23, t. I), kita vertus, ieškovas savo pažeistas teises galėjo ginti per atstovą, kaip ir pateikdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje.

Kadangi ieškovas praleido įstatyme numatytą terminą kreiptis į privalomą ikiteisminę instituciją dėl individualaus darbo ginčo išsprendimo, ir šis terminas pagrįstai nebuvo atnaujintas, ieškovas neteko teisės reikalauti savo reikalavimų patenkinimo teismine tvarka, kadangi teisminės pažeistos teisės gynybos prielaida šiuo atveju yra ginčo išnagrinėjimas privalomoje ikiteisminėje institucijoje, o ieškovas šią teisę yra praradęs. Ši aplinkybė savaime yra pakankama spręsti, kad ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teismo negalėjo būti patenkintas.

Dėl ieškovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neteisingai konstatavo šalių tikruosius sutartinius įsipareigojimus ir jų vykdymą, spręsdamas dėl ieškovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, šį argumentą pripažįsta nepagrįstu. Byloje nustatyta, kad ieškovo darbo užmokestis, numatytas su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje, yra 1,31 MMA. Pats ieškovas nurodo, kad su atsakovu buvo sutaręs, jog jo atlyginimas su dienpinigiais sudarys 3 500 Lt sumą per mėnesį. Kolegijos vertinimu, ieškovas neteisingai supranta dienpinigių paskirtį, nepagrįstai šią sumą laikydamas darbuotojo darbo užmokesčio dalimi. Ieškovui pagal jo darbo pobūdį turėjo būti mokami dienpinigiai, tačiau ši išmoka nėra duobutojo darbo užmokesčio dalis. Dienpinigių paskirtis yra kompensuoti išlaidas, darbuotojo patiriamas komandiruočių metu. Dienpinigių dydis yra reglamentuotas teisės aktais ir priklauso nuo darbuotojo buvimo komandiruotėje trukmės bei komandiruotės vietos. Vien ta aplinkybė, kad ieškovui mokėtino darbo užmokesčio ir dienpinigių suma per mėnesį buvo artima 3 500 Lt sumai, ir kad ieškovas ir atsakovas galimai žodžiu tarėsi dėl to, kad bendra ieškovui mokėtina suma kas mėnesį, įvertinus darbo užmokesčio ir dienpinigių sumas, sudarys apie 3 500 Lt, nesudaro pagrindo teigti, kad visa ši suma yra ieškovo darbo užmokestis. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovui kas mėnesį buvo pervedama atlyginimo su dienpinigiais suma, kuri svyravo nuo 2 160 Lt iki 3 900 Lt. Aplinkybės, kad šalys buvo sutarusios dėl 3 500 Lt (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio jokie byloje surinkti įrodymai, įskaitant paties ieškovo paaiškinimus, nepatvirtina. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ieškovo darbo užmokesčio dydžio, ir apeliacinio skundo argumentai šios išvados pagrįstumo nepaneigia.

Dėl ieškovo pateiktų dokumentų vertinimo

Vertindama apelianto argumentus, susijusius su ieškovo pateiktų įrodymų neatitikimu tikrovei, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad šie apelianto argumentai yra nekonkretūs. Apeliantas aiškiai nepagrindžia, kokiu aspektu ieškovo pateikti ieškovo atlyginimo priskaitymo suvestinės, avanso apyskaitos ginčo laikotarpiu (t.y. 2012 m. rugpjūčio mėn. – 2013 m. vasario mėn., nes būtent šia apimtimi dėl ginčo išsprendimo buvo kreiptasi į Komisiją) neatitinka tikrovės. Iš esmės vienintelis ieškovo argumentas šiuo atžvilgiu yra tas, kad nurodyti dokumentai yra nepasirašyti ieškovo. Atsakovas pagrįstai pažymi, kad teisės aktai nereikalauja, jog nurodyti dokumentai būtų pasirašyti darbuotojo. Paties ieškovo pateikta 2014 m. sausio 28 d. AB SEB bankas pažyma Nr. 07.04.08-290 patvirtina, kad ieškovui kas mėnesį buvo pervedama darbo užmokesčio ir dienpinigių suma. Ši pažyma, priešingai nei teigia apeliantas, nepaneigia, kad ieškovui dalis dienpinigių buvo mokama avansu. Priešingai, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos Avanso apyskaitos (b.l. 133-147, t. I) ir ieškovo pateiktos pažymos apie ieškovui mokamą darbo užmokestį bei priskaičiuotus dienpinigius (b.l. 180-181, t. I), atitinkančios 2014 m. sausio 28 d. AB SEB bankas pažymoje Nr. 07.04.08-290 nurodytas ieškovui išmokėtas sumas. Dienpinigių mokėjimas avansu atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365 patvirtintos išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos 5 punkto nuostatas, kad dienpinigių avansas darbuotojui turi būti išmokėtas ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios, o likusi dalis – ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Kadangi ieškovui buvo mokami tik dienpinigiai, kurių dydis yra nustatytas norminiuose teisės aktuose, ta aplinkybė, kad atsakovui nebuvo teikiamos ataskaitos apie komandiruotėje turėtas faktines išlaidas, nėra teisiškai reikšminga.

CPK 202 straipsnis nustato, kad tuo atveju, jei į bylą pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad atsakovui, atsakingam už su darbo santykiais susijusių dokumentų apskaitą ir saugojimą, teismo reikalavimu nepateikus į bylą ieškovo prašymų išleisti jį nemokamų atostogų originalų, ši aplinkybė teismo turėtų būti vertinama atsakovo nenaudai. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nemokamų atostogų ieškovas buvo išleidžiamas tuo metu, kai pagal susitarimą su darbdaviu turėjo ilsėtis namuose po komandiruotės užsienyje. Ši praktika atsakovo pakeista nuo 2012 m. balandžio mėnesio. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybės, susijusios netinkamu nemokamų atostogų ieškovui suteikimu, Darbo ginčų komisijos nebuvo analizuojamos, šios aplinkybės susijusios su laikotarpiu, dar ankstesniu, nei Darbo ginčų komisijai nurodė ieškovas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas be svarbių priežasčių praleido kreipimosi į Darbo ginčų komisiją procedūrinį terminą ir dėl to neteko teisės reikalauti savo teisių gynimo teismine tvarka, nurodyti apelianto argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2. Dėl ieškovo priešieškinio

Byloje pareikštu priešieškiniu, kuris pirmosios instancijos buvo tenkintas, atsakovas iš ieškovo reikalavo priteisti 3 100,15 Lt sumą, kurią sudaro 2 044,38 Lt permokėto avanso ir 1 055,77 Lt be pagrindo gauta suma, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

Pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, atleidimo iš darbo dieną ieškovas jam buvo skolingas 3 100,15 Lt dienpinigių avanso, dėl šios priežasties atsakovas neišmokėjo ieškovui jam priklausančios apskaičiuotos 1 055,77 Lt darbo užmokesčio ir nepanaudotų atostogų kompensacijos sumos. Ši suma ieškovui buvo išmokėta 2013 m. rugsėjo 16 d., ieškovo vertinimu, be teisinio pagrindo. Taigi, atsakovas iš esmės nurodo teisėtai atlikęs išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio ir kompensacijos atleidimo iš darbo dieną (DK 224 straipsnis), dėl ko 2013 m. rugsėjo 16 d. pavedimas tapo sumų, susijusių su darbo santykiais, nepagrįsta permoka. Ieškovas nesutinka su tuo, kad yra skolingas atsakovui. Taigi, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, tarp šalių kilęs ginčas yra individualus darbo ginčas, kuris turėjo būti nagrinėjamas privaloma ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijos. Pažymėtina, kad galiojanti DK redakcija nebenumato apribojimo ginčo nagrinėjimui Komisijoje tuo atveju, kai darbo santykiai tarp šalių yra nutrūkę.

Kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodo atsakovas, aplinkybės, susijusios su ieškovo įsiskolinimo atsakovui dydžiu šioje byloje ginčijamu Darbo ginčų komisijos sprendimu nebuvo iš esmės analizuojamos. Taip pat nebuvo analizuojama ir vertinama, ar ieškovo atleidimo iš darbo dieną atsakovas turėjo teisę atlikti nurodyto dydžio išskaitą, ir ar 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškovui išmokėta suma (visa ar iš dalies) gali būti pripažįstama be pagrindo atlikta permoka. Taigi ieškovas, prieš pareikšdamas byloje priešieškinį, privalėjo pasinaudoti įstatyme numatyta privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Dėl šios priežasties, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, atsakovo priešieškinys nagrinėjamoje byloje teismo negalėjo būti primtas, o jį priėmus – turėjo būti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nustačius šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme, ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinti priešieškinio reikalavimai, panaikinama, ir ieškovo priešieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Panaikinus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priešieškinio tenkinimo dalyje, taip pat panaikinama teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui iš ieškovo priteista 3 593 Lt bylinėjimosi išlaidų. Už priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis – 93 Lt, CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu grąžinamas atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti priešieškinio reikalavimai, ir atsakovo priešieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovo priteista 3 593 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti atsakovui UAB „Delintra“ 26,93 EUR (93 Lt) už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė - BalynienėTeisėjai Andrius IgnotasRūta Petkuvienė