- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-02
- Bylos Nr.
- 3K-3-155/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis, Aloyzas Marčiulionis, Janina Stripeikienė
- Ieškovas
- B. M.
- Suinteresuotas asmuo
- A. P. R., J. A. S.
- Pareiškėjas
- O. B. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės,
dalyvaujant ieškovei B. M., ieškovės atstovui advokatui N. S., suinteresuotiems asmenims A. P. R., J. A. S., suinteresuoto asmens A. P. R. atstovui advokatui A. K.,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. P. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja I. B. J., A. V. R., A. P. R., I. R., J. A. S. ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pareiškimo esmė
O. B. M. 2003 m. birželio 6 d. teisme pateikė ieškinį (pasirašytą 2003 m. birželio 4 d.), kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. R. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 21 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini)).
O. B. M. 2003 m. liepos 25 d. teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti tą patį juridinę reikšmę turintį faktą, o 2003 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą 2003 m. birželio 4 d. ieškinį palikti nenagrinėtą.
Pareiškėja teigė, kad jos tėvas J. R. iki nacionalizacijos valdė 21 ha žemės sklypą, kurį paveldėjo iš savo tėvo, pareiškėjos senelio P. R.. Dokumentų apie žemės paveldėjimą neišliko. Pareiškėja teigė negalinti paaiškinti, ar jos tėvas žemę paveldėjo pagal įstatymą ar pagal testamentą. Yra išlikęs skelbimas laikraštyje, kad J. R. yra padavęs prašymą teismui pripažinti nuosavybės teises į 15 ha 70 arų žemės sklypą. Pareiškėja nežinanti, ar šis teismo procesas įvyko ir kaip jis baigėsi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kretingos rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė, o 2003 m. birželio 4 d. ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas priteisė iš O. B. M. 270 Lt A. P. R. naudai už atstovavimą teisme.
Teismas konstatavo, kad pareiškimas yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad po P. R. mirties 1930 m. ūkyje gyventi pasiliko J. R.. Duomenų, kad J. R. pagal įstatymą ar testamentą būtų paveldėjęs P. R. turtą, nėra. J. R. 1934 m. pateikė teismui prašymą pripažinti nuosavybės teises, įgytas įsisenėjusio valdymo būdu, tačiau ar šios teisės buvo pripažintos, byloje duomenų nėra. Be to, Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde Kretingos apskrityje, Darbėnų valsčiaus seniūnijoje rūšimis paskirstytų žemių 1936 m. birželio 5 d. patvirtintame sąraše 1936 m. spalio 13 d. įrašytas savininkas P. R., turėjęs 21 ha žemės. Iš šio dokumento matyti, kad 1934 m. teisme J. R. nuosavybės teisės į žemę nebuvo pripažintos.
Teismas konstatavo, kad J. R. naudojosi ginčo žeme, tačiau vien naudojimasis žemės sklypu nesuteikia pagrindo pripažinti nuosavybės teisių į žemę.
Byla buvo nagrinėta apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, kuris panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Bylą buvo dar kartą nagrinėta apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, kuris vėl panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 1 d. sprendimu Kretingos rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikino; pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas J. R., gimęs 1906 m., po savo tėvo P. R. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini); šį juridinę reikšmę turintį faktą nustatė nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu. Teismas priteisė pareiškėjai iš I. B. J., A. P. R., A. V. R., I. R., J. A. S. po 61,20 Lt turėtų žyminio mokesčio, apeliacinio ir kasacinio skundų padavimo išlaidų.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas padaryti išvadą, jog po P. R. mirties tik pareiškėjos tėvas J. R. faktiškai priėmė palikimą, t. y. palikimą turėjo ir naudojo savo asmens pelnui kaip nustatyta Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado (toliau –Sąvadas) X tomo 1 dalies 1261 straipsnyje. Pagal šio teisės akto 1255 straipsnį palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo, t. y. palikimą turėjo ir naudojo savo asmens pelnui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad kiti palikėjo P. R. vaikai faktiškai palikimą turėjo ir naudojo savo asmens pelnui.
Teisėjų kolegija nesutiko su suinteresuoto asmens A. P. R. teiginiu, kad po P. R. mirties nuosavybės teisė į ginčo žemę perėjo tik vyriausiajam sūnui A. R.. Sąvado X tomo 1 dalies 1214 straipsnis reglamentavo, kad, mirus savininkui, nuosavybės teisė paveldėjimo būdu pereidavo tik vyriausiajam sūnui, kuris turėjo per dešimt metų šią nuosavybę įteisinti. Byloje nenustatyta, kad vyriausiasis P. R. sūnus A. R. faktiškai priėmė ir valdė palikimą ar įstatymo nustatyta tvarka per dešimt metų nuosavybės teisėmis įteisino šį palikimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. P. R. prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o bylą perduoti nagrinėti iš naujo kitam apygardos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. P. R. testamentu žemės niekam iš šešių vaikų nepaliko. Pagal Lietuvoje galiojusius carinės Rusijos įstatymus žemę su visu turtu paveldėjo vyriausiasis sūnus – A. R., kasatoriaus tėvas. Įforminti paveldėjimą jam sutrukdė karas, nacionalizacija ir kolektyvizacija.
Pretendentai atkurti nuosavybės teises yra šeši asmenys – penki A. R. vaikai ir pareiškėja.
2. Pareiškėja teismui nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti nuosavybės teisių suteikimas jos tėvui J. R..
3. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnis nesiejamas su šiuo ginču. Šiame straipsnyje nurodyta, kad paveldėtojas gali priimti paveldėjimą arba jo atsisakyti, o 1261 straipsnyje nustatyta, kad,, palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui“.
Teismas nenagrinėjo Sąvado X tomo 1 dalies VI skyriaus normų dėl majorato.
4. Teismai rėmėsi pareiškėjos pakviestų liudytojų parodymais, kurie dėl amžiaus negalėjo žinoti ir suprasti P. R. ir jo šeimos turtinių santykių.
5. Pareiškėja nebuvo įpareigota į teismo posėdžius pakviesti visų tikrųjų savo brolių – V., V. ir V. R.. Jie visi yra vyresni už pareiškėją ir turėtų daug ką paaiškinti.
6. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai yra suinteresuoti šios bylos baigtimi pareiškėjos naudai, specialiai vilkina juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašė kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Visi byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys patvirtino, kad po P. R. mirties namų ūkyje liko gyventi pareiškėjos tėvas J. R. ir kad jis ūkį valdė nuosavybės teisėmis, tačiau neišliko tai patvirtinančių dokumentų.
2. Kasaciniame skunde yra skundžiamos faktinės bylos aplinkybės, kurios jau yra nustatytos apeliacinės instancijos teisme.
3. Teismas teisingai taikė Sąvado X tomo 1 dalies normas. Teismas teisingai nustatė, kad po P. R. mirties J. R. vienintelis priėmė palikimą ir jį valdė nuosavybės teise iki nacionalizacijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teismai konstatavo ir nėra ginčo dėl to, kad P. R. iki savo mirties 1930 m. lapkričio 12 d. nuosavybės teise valdė 21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
1. 1. Kasacinio teismo posėdyje pareiškėja pareiškė prašymą, kad kasatorius be svarbios priežasties praleido terminą kasaciniam skundui paduoti. Šis pareiškėjos prašymas vertintinas kaip vienas iš jos paduoto atsiliepimo motyvų. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m. liepos 31 d. nutartimi atnaujino praleistą terminą kasaciniam skundui paduoti CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Nagrinėjanti bylą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti kitaip, todėl pareiškėjos prašymas atmesti kasacinį skundą šiuo pagrindu netenkintinas.
2. Sąvado X tomo 1 dalies 1214-1217 straipsniuose buvo nustatyta, kaip paveldimas majoratas ir jam priklausantis turtas. Kasatorius remiasi šiose normose nustatytu reglamentavimu. Vertinant kasatoriaus argumentus, būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos laikinosios Vyriausybės 1918 m. gruodžio 14 d. įsakymu nustatyta, jog majoratai su visu jam priklausomu turtu pereina valstybės nuosavybėn. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas 1920 m. rugpjūčio 11 d. priimtame Žemės reformos įvedamojo įstatymo miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti 2 straipsnyje paskelbė, kad majoratai yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Taigi po šių aktų paskelbimo majoratams priklausiusi žemė negalėjo būti paveldima remiantis Sąvado X tomo 1 dalies 1214-1217 straipsnių normomis.
Byloje nustatyta, kad žemės savininkas P. R. mirė 1930 metais, t. y. tada, kai Sąvadu nustatytas majorato ir jam priklausančio turto paveldėjimo teisinis reglamentavimas negalėjo būti taikomas. Toks pasikeitęs teisinis reglamentavimas reiškia, kad žemės, kaip majorato, negalėjo paveldėti tik kasatoriaus tėvas A. R..
3. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: „Palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui“. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas padaryti išvadą, jog po P. R. mirties pareiškėjos tėvas J. R. faktiškai priėmė palikimą, t. y. palikimą turėjo ir naudojo savo asmens pelnui. Šios aplinkybės iš esmės neneigė ir kasatorius, teigdamas, kad jo tėvas A. R., kaip savanoris, buvo gavęs 8,714 ha žemės sklypą kitoje vietovėje, kuriame su šeima ūkininkavo. Į šią kasatoriaus tėvo žemę įpėdiniams atkurtos nuosavybės teisės.
Vertinant priimto palikimo apimtį, būtina atsižvelgti ir į Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad palikimo galima išsižadėti, t. y. jo atsisakyti. Palikimo atsisakymas detalizuojamas Sąvado X tomo 1 dalies 1265 straipsnyje. Jame buvo nustatyta, kad palikimo „išsižadėjimu pripažįstama: 1) kada įpėdiniai nepriims palikimo esant jam ne sulig skolomis, ir 2) kada nesantieji vietoje į pėdiniai į paskelbtus šaukimus neatvyks priimti palikimo per nustatytus terminus“.
Byloje konstatuota, kad palikėjo P. R. mirties metu buvo likę jo 6 vaikai. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad mirusio įpėdiniai atsisakė palikimo taip, kaip turėjo būti pagal Sąvado X tomo 1 dalies 1265 straipsnį. Tokiu atveju reikšminga ta aplinkybė, kad J. R. buvo padavęs skelbimą 1934 metų oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“, kad Kretingos apylinkės teismui yra paduotas prašymas pripažinti nuosavybės teises, įgytas įsisenėjusiu valdymu į 15 ha 70 arų žemės sklypą su trobesiais (T. 1, b. l. 13). Šis skelbimas rodo, kad J. R. pats pripažino, kad jis priėmė palikimą ir ta priimta dalis yra ne 21 ha, bet skelbime nurodytas žemės sklypo plotas – 15,70 ha. Tai reiškia, kad kitos dalies jis nepripažino savo nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino, todėl nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjos tėvas J. R. po savo tėvo P. R. mirties paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 21 ha žemės sklypą. Esant tokiai aiškiai išreikštai ir įstatymine tvarka pareikštai J. R. valiai, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjos tėvas J. R. priėmė palikimą į didesnį žemės sklypo plotą. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti atitinkamai pakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjos O. B. M. tėvas J. R., gimęs 1906 m., po savo tėvo P. R., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 21 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pakeisti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos O. B. M. tėvas J. R., gimęs 1906 m., po savo tėvo P. R., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 15,70 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.