Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo BUAB „Pasala“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui UAB „Pasala“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u statė:

2010-02-02 teismo posėdyje ieškovas žodžiu patikslino ieškinio reikalavimus (b.l. 83), palaikydamas juos tik iš dalies, t.y. nereikalavo atlyginimo už vasario ir kovo mėnesius bei kompensacijos už atostogas, darbdaviui šias su darbu susijusias išmokas sumokėjus, neprašė priteisti vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 0,06 proc. delspinigius.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-02-11 sprendimu (b.l. 86-87) ieškovo A. K. ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino neteisėtu ieškovo A. K. atleidimą iš darbo UAB „Pasala“ Šiaulių skyriaus direktoriaus pareigų pagal DK 107 str.1 d. (2009 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. P-38) ir grąžino ieškovą į darbą UAB „Pasala“ Šiaulių skyriaus direktoriaus pareigas; 2) priteisė iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo (2009-03-02) iki teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant pagal ieškovo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 1906,00 Lt, vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį – 89,90 Lt ir 18,66 Lt delspinigių; 3) priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir bylą dalyje dėl 1567,94 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nutraukė; 4) priteisė iš UAB „Pasala“ 77,62 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių teisme duotais paaiškinimas, pateiktais rašytiniais įrodymais, atsakovo teismo posėdžio metu išdėstytais motyvais bei pareiškimu, jog pripažįsta ieškovo ieškinį dalyje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, bei vadovaujantis DK 105, 107, 141 ir 297 straipsniais, patenkino ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo pagal DK 107 str. 1 d., priteisdamas iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo jo atleidimo iš darbo 2009-03-02 iki teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant pagal darbuotojo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 1906 Lt, vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį – 89,90 Lt, delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą, atleidžiant darbuotoją iš darbo, skaičiuojant nuo 2009-03-09 iki 2009-03-26, t.y. už 17 kalendorinių dienų – 18,66 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė atstovavimo teisme institutą reglamentuojančias procesines teisės normas, pernelyg suabsoliutino atsakovo atstovo ieškinio pripažinimą, kas sąlygojo ir netinkamą sprendimo priėmimą bei išdėstymą nusakančių teisės normų taikymą (CPK 268 str. 5 d.). Tai reiškia, kad teismas pagal DK nuostatas teisiškai neišanalizavo ir išsamesniais motyvais bei argumentais sprendime nepagrindė savo išvadų, kodėl ieškovo reikalavimai tenkintini beveik visa apimtimi, išskyrus tą dalį, nuo kurios ieškovas atsisakė, nepagrįstai visiškai nevertino ir neaptarė atsakovo atsiliepime išdėstytos darbdavio pozicijos dėl ieškovo reikalavimų, tinkamai neįvertino visų pateiktų į bylą rašytinių įrodymų kaip visumos, jų tarpusavio ryšio, sąsajumo, reikšmingumo aspektais. Visa tai sudarė prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimui bei nepagrįstos išvados dėl ieškovo reikalavimų patenkinimo susiformavimui.

Netinkamai proceso ir materialinės teisės normų aiškinimas bei taikymas lėmė tai, kad byla buvo išspręsta iš dalies neteisingai, todėl teismo sprendimas pakeistinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl ieškinio pripažinimo ir įgaliotinio teisių

CPK 51 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Pagal CPK reikalavimus juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, taip pat atstovais teisme pagal pavedimą civiliniame procese gali būti ir advokatai, jų padėjėjai arba juridinių asmenų darbuotojai (apeliacinės instancijos teisme – tik turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą) (CPK 55 str.). Procesinio atstovavimo institutas nukreiptas užtikrinti tinkamos, kvalifikuotos, atstovaujamojo interesus ir jo valią atitinkančios pagalbos teikimą teismo procese. Todėl procesinį atstovavimą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šiuos civilinės procesinės teisės instituto tikslus. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą patikrinti atstovavimo tinkamumą atstovo teisės atstovauti, įgalinimų įforminimo ir teisių apimties aspektais.

Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 str.), o itin svarbiems atstovaujamojo teisių požiūriu procesiniams veiksmams atlikti (pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį dokumentą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo) suteikiami įgalinimai turi būti atskirai aptarti įgaliojime (CPK 59 str. 2 d.). Taigi teisės aktų požiūriu atstovas civilinės bylos procese yra fizinis asmuo, kuris, kaip minėta, teisme įgyvendina būtent atstovaujamojo, o ne savo asmeninius, teises ir interesus, veikia atstovaujamojo, o ne savo paties, vardu įstatymų ir atstovaujamojo nurodyta tvarka, neperžengdamas įgaliojimų ribų. Tai paaiškinama tuo, kad atstovavimas yra toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą, gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir būtent šiam, o ne pačiam atstovui, sukelia teisinius padarinius. Dėl to atstovas, veikdamas atstovaujamojo interesais, neturi viršyti jam suteiktų teisių, o atstovu pagal įstatymo raidę nelaikomas asmuo, kuris veikia savo vardu, nors ir kito asmens interesais.

Apeliantą nagrinėjamos civilinės bylos procese atstovavo teisininkas A. Petraitis, kurio teisė atstovauti apeliantą bei įgalinimų apimtis buvo nustatyta darbdavio išduotuose įgaliojimuose – 2008-05-28 (b.l. 22), kurio galiojimo terminas vieneri metai, ir 2009-05-27 (b.l. 28), kurio terminas taip pat baigėsi po vienerių metų. Įgaliojimai, nors jų kopijos nustatyta tvarka ir nebuvo patvirtintos, apelianto neginčijami ir jų tikrumu neabejojama. Todėl šios faktinės aplinkybės leidžia paneigti apeliacinio skundo argumentą, kad A. Petraitis po 2009-05-28 dienos apskritai negalėjo apelianto atstovauti teisme ir vien dėl šios priežasties jo ieškinio pripažinimas teisinės galios neturi. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiant ir tokiais motyvais, kad teismas praktiškai nenagrinėjo ieškovo atleidimo iš darbo pagrįstumo bei pačios bylos, apsiribojęs neteisėtu, apelianto manymu, atstovo A. Petraičio sutikimu su ieškovo reikalavimais, apeliacinis teismas įvertina šio atstovo pagal pavedimą atliktų veiksmų teisėtumą, veikiant atstovaujamojo vardu teismo procese.

Kaip matyti iš įgaliojimo turinio, teisė pripažinti ieškinį jame buvo aptarta (b.l. 28), taigi tokius įgalinimus įgaliotinis (atstovas teisme) iš esmės turėjo. Tačiau toks faktas šiuo atveju teisiškai nereikšmingas, nes teismo posėdžio metu A. Petraitis aiškiai įvardijo ieškinio pripažinimo šiuo konkrečiu atveju prielaidas, teigdamas, kad tai jis asmeniškai, kaip teisininkas, mano, jog ieškovo reikalavimai dalyje dėl grąžinimo į darbą yra pagrįsti ir tenkintini, tik nesutinkąs su išmokų (vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti ir delspinigių) priteisimu. Pasak šio atstovo, paties darbdavio ir jo vadovų pozicija (nuomonė) šiuo klausimu yra priešinga ir ji yra išdėstyta būtent atsiliepime (b.l. 82- 83). Minėtame atsiliepime (b.l. 17), kurį pasirašė tuometinis atsakovo administracijos vadovas, tvirtinama, jog ieškovas yra netinkamas skyriaus direktoriaus pareigoms, todėl atleistas buvo teisėtai ir pagrįstai, su juo, kad ir pavėlavus 24 kalendorines dienas, buvo visiškai atsiskaityta. Esant tokiai atstovaujamojo ir jo atstovo pozicijų kolizijai, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises bei priima pareigas bei jas įgyvendina per savo valdymo organus ar dalyvius (CK 2.81 str.), bei įvertinti atstovavimo teisme instituto tikslą – procesinių veiksmų atlikimas atstovaujamojo interesais ir jo valios išreiškimas. Dar daugiau, tokioje situacijoje, kuomet pareiškiama apie savo asmeninės, akivaizdžiai prieštaraujančios pavedimą davusio asmens išreikštai valiai, pozicijos suformavimą atleidimo iš darbo neteisėtumo klausimu, teismas atstovo, kad ir raštu (b.l. 61), išreikšto sutikimo su ieškiniu negalėjo priimti kaip paties atsakovo (įgaliotojo) oficialios pozicijos, nepaisant įgalinimų pripažinti ieškinį buvimo, negalėjo tuo besąlygiškai remtis savo sprendime, visiškai neanalizuodamas ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 42 str. 2 d., 268 str. 5 d.). Kitoks šios situacijos traktavimas prieštarautų atstovavimo kito asmens interesams teisinei prigimčiai ir patiems atstovavimo santykiams, nes, kaip buvo nurodyta, atstovas šios bylos procese veikė ne atstovaujamojo, o savo paties vardu.

Dėl išbandymo ir atleidimo iš darbo šiuo teisiniu pagrindu sąlygų

Byloje nustatyta, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2009-02-09 UAB „Pasala“ Šiaulių skyriaus direktoriaus pareigose; darbo sutartyje darbdavio iniciatyva buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta nuo 2009-03-02 pagal 2009-02-26 generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 1.6 P-38 DK 107 str. 1 d. pagrindu dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų (b.l. 6-7,8). Apie būsimą darbo sutarties nutraukimą nurodytu teisiniu pagrindu ieškovas buvo įspėtas 2009-02-25 pranešimu (b.l.5), kuriame įvardintos atleidimo priežastys – darbuotojas neatitinka žinių ir profesinės kvalifikacijos lygio, negerbia įmonės vadovo ir skleidžia neteisingą informaciją apie įmonę, kas gadina įmonės įvaizdį ir tuo darbuotojas parodo savo nekompetenciją.

DK 105 str. 1 d. nuostatos leidžia sudarant darbo sutartį susitarti dėl išbandymo, kuris nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu norint patikrinti, ar darbas tinka pačiam darbuotojui. DK 107 str. 1 d. numato ir savarankišką darbo sutarties nutraukimo pagrindą - jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Taigi darbuotojo atleidimo pagal šį straipsnį faktinis pagrindas - neigiami išbandymo rezultatai. Išbandymo rezultatų vertinimas yra darbdavio prerogatyva, teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka dirbti sulygtą darbą. Tokią išvadą patvirtina ir nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika nagrinėjamu klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2000; 2004-02-18. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2004; 2005-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2005; 2008-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2008; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010). Todėl faktas, kad ieškovas buvo tinkamas darbuotojas atsakovui, teismo sprendime negali būti konstatuotas, nes teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma. Kilus ginčui dėl atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismo pareiga tik patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, ir ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka.

Atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojas turi teisę ginčyti jo atleidimą iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. nuostatas, tokiu atveju būtent darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t.y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir/ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 str. numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškovas apie nepagrįstą, jo manymu, išbandymo rezultatų įvertinimą nurodė ieškinyje (b.l. 39), teigdamas, kad darbdavys per trumpą laiką – 18 dienų – negalėjo įvertinti jo tinkamumo dirbti pavestą darbą, o prieš atleidžiant nenurodė nei vieno argumento, su kuriomis pareigomis ieškovas (darbuotojas) nesusidoroja ar atlieka aplaidžiai, taip pat nepateikė nei vieno šiam faktui pagrįsti įrodymo. Teismo posėdžio metu papildė, kad ir anksčiau apie 7-8 metus dirbo tose pareigose, kol 2008-07-10 darbdavio iniciatyva buvo nušalintas nuo darbo, o vėliau ir atleistas (2008-07-10 įsakymo kopija, b.l. 50), bet tuo metu atleidimo neginčijo. Taip pat pripažino žinojęs, ką darbdavys laikė netinkamu elgesiu – sutarčių nutraukimą su klientais (b.l. 51-53, 57).

Teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų – dėl prielaidų ieškovo atleidimui iš darbo pagal DK 107 str. 1 d. egzistavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas savo pretenzijas ieškovui kaip darbuotojui įvardijo jau minėtame pranešime apie būsimą darbo sutarties nutraukimą (b.l. 5), o jas kildino iš ieškovo netinkamo elgesio su bendradarbiais, netinkamo požiūrio į bendrovės su klientais sudarytas sutartis, jo nelojalumo darbdaviui, tuo pačiu metu turint interesų analogiškas techninės apsaugos paslaugas teikiančioje, su ieškovu susijusioje bendrovėje UAB „Alasa“, dėl ko, darbdavio įsitikinimu, buvo atsisakoma pasirašyti paslaugų gavėjams teiktinas PVM sąskaitas-faktūras (b.l.. 21, 34-48, 49, 92). Apie neigiamus ieškovo išbandymo rezultatus nurodė byloje paaiškinimus davę asmenys (liudytojai E. G., J. P., b.l. 57-59), pateikę teismui apžiūrai buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos atsisakė pasirašyti ieškovas, ir paliudiję apie nekonkuravimo principų pažeidimą, ieškovo nesąžiningą elgesį, ieškovo veikimą konkuruojančios bendrovės, o ne darbdavio naudai, darbdavio klientams aiškinant apie šios bendrovės bankrotą ir siūlant sudaryti analogiškas sutartis su UAB „Alasa“. Dėl šios priežasties, pasak liudytojų, buvo nutraukta ne viena su apeliantu sudaryta sutartis. Liudytojas E. G. nurodė ir tai, kad priimant ieškovą į darbą šis pažadėjo surasti naujų klientų ir saugotinų objektų, tačiau elgėsi priešingai - nerado nei vieno, o ir esami klientai pasitraukė.

Tai, kolegijos vertinimu, reiškia, kad darbdavys turėjo pakankamą pagrindą pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais, konstatuoti darbuotojo netinkamumo sulygtam darbui faktą bei inicijuoti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 107 str. 1 d. Atleidimo iš darbo nurodytu teisiniu pagrindu tvarka yra supaprastinta, vienintelę privalomą procedūrą – prieš tris dienas įspėti darbuotoją apie būsimą atleidimą, apeliantas realizavo tinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo teisėtu pagrindu, todėl jo reikalavimai grąžinti į darbą ir priteisti atitinkamas išmokas už priverstinę pravaikštą nėra pagrįsti ir atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje ginčo dalyje pakeistinas.

Tuo pačiu sprendimu apylinkės teismas priteisė ieškovui iš apelianto delspinigius už vėlavimą atsiskaityti, taip pat išsprendė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų (dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už atostogas priteisimo, dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką) klausimą ir bylą šioje dalyje nutraukė. Kadangi apeliaciniu skundu ši teismo sprendimo dalis nekvestionuojama ir tai saisto apeliacinį teismą (CPK 320 str. 1 d.), priešingai, apeliantas atsiliepimu į ieškinį neneigė savo pareigos mokėti netesybas už pavėluotą su darbu susijusių išmokų sumokėjimą, teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisako, palikdama ją nepakeista

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Sutinkamai su CPK 93 str. 1 d. ir 4 d., 96 str. nuostatomis, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims, priteisiant apeliantui iš ieškovo žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidas (b.l. 93), kurias šis privalo atlyginti net ir tuo atveju, jeigu yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą. Ieškovas įstatymu yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų valstybės naudai mokamų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d.1 p.), todėl procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti.

A. K. ieškinį dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą, dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, atmesti.

Sprendimą toje dalyje, kurioje iš BUAB „Pasala“ priteista A. K. naudai 18,66 Lt delspinigių, taip pat dalyje, kurioje civilinė byla buvo nutraukta, priėmus A. K. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K. 131 (vieną šimtą trisdešimt vieną) litą bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų BUAB „Pasala“ naudai.