- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-272-387-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-92-1-00294-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Jūratė Damanskienė
- Nuteistasis
- D. B., D. M., R. N.
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-387/2014
Teisėja Nijolė Lisauskienė Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00294-2012-3
2014 m. kovo 27 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-12-17 nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 4 d., bausmė subendrinta su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-06-26 nuosprendžiu, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013-09-12 nuosprendžiu, paskirta bausme iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-06-26 nuosprendį, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013-09-12 nuosprendžiu, atlikta bausmė.
Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpyje tęsti mokslą arba pradėti dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų, vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 21 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.
Nuosprendžiu taip pat nuteisti D. M., D. B. ir R. N.. Nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B., D. M., D. B., R. N. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2012-07-21, apie 1 val., viešoje vietoje – Adutiškio kaimo klubo, esančio Centrinė a. 2, Adutiškio mstl. Švenčionių r., salėje, jaunimo diskotekos metu, matant klubo lankytojams, veikdami bendrai, neturėdami jokių apibrėžtų tikslų ir motyvų, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką įžūliu, agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu – R. N. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam T. P. vieną smūgį į pilvo sritį, D. B. - vieną smūgį kumščiu T. P. į veidą ir vieną smūgį į pilvo sritį, po to R. N. nukentėjusiajam T. P. tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį į veidą, D. B. sudavė nukentėjusiajam J. K. vieną smūgį kumščiu į kaktą, o D. M. – kumščiu vieną smūgį J. K. į veidą. D. B. laikant nukentėjusiojo T. P. rankas už nugaros, D. B. tyčia sudavė pastarajam ranka vieną smūgį į pilvo sritį, nukentėjusiam T. P. pargriuvus ant grindų, D. M., D. B., D. B. ir R. N. įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip po vieną smūgį į įvairias kūno vietas, po to D. B. laikė ant žemės gulintį nukentėjusįjį dešinės rankos dilbiu spausdamas nukentėjusiojo kaklą. Šiais veiksmais D. B., D. M., D. B., R. N. nukentėjusiesiems T. P. ir J. K. sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusiajam T. P. padarydami kraujosruvas abiejų žastų-pažastų srityse, pilvo sienos kairėje pusėje, juosmenyje, nežymiai sutrikdė sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliacinius skundu D. B. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-12-17 nuosprendį dėl D. B. pateikto kaltinimo, numatyto BK 284 str. 1 d., jį išteisinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nuosekliai išdėstyti liudytojų parodymai, jame pateikti nukentėjusiojo T. P. parodymai neatitinka jo duotų parodymų teisiamajame posėdyje. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui taip pat skiriasi, tačiau, pasak apelianto, skirtumai neištirti, prieštaravimai nepašalinti. D. B. kaltę teigiančių išvadų nepatvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nenustatytas kai kurių įrodymų ir jo kaltę patvirtinantis tarpusavio ryšys, neišaiškinta nusikalstamos veikos eiga.
Pasak apelianto, savo išvadą (jog jis laikė nukentėjusiojo T. P. rankas už nugaros, tuo metu D. B. tyčia sudavė pastarajam ranka vieną smūgį į pilvo sritį, nukentėjusiam T. P. pargriuvus ant grindų, D. B. ir R. N. įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip po vieną smūgį į įvairias kūno vietas, po to D. B. laikė ant žemės gulintį nukentėjusįjį dešinės rankos dilbiu spausdamas nukentėjusiojo kaklą) apylinkės teismas padarė remdamasis tik ikiteisminio tyrimo medžiaga ir ignoruodamas teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų, liudytojų ir kaltinamųjų duotus parodymus. Apeliantas cituoja nukentėjusiojo T. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, akcentuodamas jų prieštaravimus bei tą aplinkybę, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus dėl D. B., jis apsiriko. Pasak apelianto, tą aplinkybę, jog jis nedalyvavo muštynėse, o T. P. griebė už kaklo, norėdamas apsiginti nuo pastarojo smūgių, jie abu nugriuvo, o nukentėjusįjį jis laikė siekdamas išvengti galimai tolimesnių smūgių, patvirtina T. P., nuteistojo D. M., liudytojų V. K., J. K. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu.
Apelianto teigimu, teismo posėdyje nustatytos aplinkybės paneigia kaltinimo dalį, jog D. B. laikė T. P. rankas ir ne mažiau kaip vieną kartą jam įspyrė. Liudytojos V. K. teigimu, muštynėms prasidėjus ji su vaikinais, tarp kurių buvo ir D. B., stovėjo prie durų.
Apeliantas pažymi, jog nors skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas patvirtina, jog T. P. prisipažino klydęs dėl D. B. veiksmų, tačiau šių netikslumų netyrė ir prieštaravimų nepašalino. Teismo iki galo neištirtos ar net visai netirtos ir iškilusių prieštaravimų priežastys negali būti aplinkybėmis, besąlygiškai patvirtinančiomis D. B. kaltę.
Pasak apelianto, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nepripažįsta paties nukentėjusiojo patvirtinto fakto, jog incidentas tarp T. P. ir D. B. įvyko tada, kai stumiamas vaikinų, nukentėjusysis ėjo atbulas ir atsitrenkė į apeliantą, stovėjusį prie durų su V. K., ir ranka jam sudavė smūgį, o D. B. apkabino jį per kaklą ir jie abu nugriuvo. Taip pat, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nepripažįsta jo versijos, jog jis kurį laiką dar laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie grindų, norėdamas išvengti daugiau smūgių. Teismas labai kryptingai neigia šį faktą ir nepripažįsta paties nukentėjusiojo parodymų, duotų teismo posėdyje. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje nevertino ir kitų aukščiau nurodytų nuteistųjų bei liudytojų parodymų. Teismas vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir liudytojos S. V. parodymais, tačiau ji irgi nenurodė, jog nukentėjusįjį mušė D. B..
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis D. B. padarė jam įkaltintą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.
Pirmos instancijos teismo yra teisingai konstatuota, jog byloje yra pakankamai objektyvių duomenų (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialisto išvada, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolai), patvirtinančių, jog D. B., viešoje vietoje – Adutiškio kaimo klubo patalpose – jaunimo diskotekos metu, laikė nukentėjusiojo T. P. rankas už nugaros, nukentėjusiam T. P. pargriuvus ant grindų, įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną smūgį, po to laikė ant žemės gulintį nukentėjusįjį dešinės rankos dilbiu spausdamas nukentėjusiojo kaklą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarąją išvadą apylinkės teismas padarė nuosekliai išdėstęs, įvertinęs bei palyginęs tarpusavyje nukentėjusiojo bei liudytojų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, tokiu būdu atkurdamas nusikalstamos veikos eigą. Apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto vadovavimosi proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, atmestinas. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2, 3 p. p., buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekiant pašalinti atsiradusius prieštaravimus bei nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, tad apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi jais priimdamas skundžiamą nuosprendį.
Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti tai, kad vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Vertindamas nukentėjusiojo T. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, pirmos instancijos teismas pagrįstai lygino juos tiek su jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek su kita bylos medžiaga (liudytojų parodymais, nukentėjusiojo T. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kt.) bei padarė teisingą išvadą, jog sutikti su pasikeitusiu nukentėjusiojo įvykio aplinkybių vertinimu nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad ir pats nukentėjusysis nebuvo nuoseklus duodamas parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu. T. P. negalėjo tiksliai nurodyti ar jis iš tikrųjų, traukdamasis atgal link durų, sudavė D. B.. Taip pat nukentėjusysis apklausos metu iš pradžių teigė nematęs į ką atsitrenkė, nes ėjo link durų nugara, o vėliau tvirtino, kad atsitrenkęs pamatė, jog tai buvo D. B.. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, nukentėjusysis tuo pačiu metu teigė, jog D. B. negalėjo suduoti jam smūgių, nes visą laiką buvo jam už nugaros, bei tvirtino, jog nuteistasis buvo priklaupęs virš jo, suplėšė jo megztinį, nes T. P. traukėsi nuo D. B., ir galėjo spardyti jį iš to šono, iš kurio buvo jį apkabinęs (b. t. 3, b. l. 7-9). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. P. nuosekliai teigė, jog prasidėjus konfliktui, prie agresyviai jo atžvilgiu nusiteikusių jaunuolių, pribėgo D. B. bei, užbėgęs jam už nugaros, suėmė nukentėjusiojo rankas. Tuo metu kaltinamasis D. B. sudavė jam ranka į pilvą, dėl ko T. P. nugriuvo, o D. B. ir D. B. pradėjo spardyti jį kojomis. Prie jų prisijungė ir kiti asmenys. Vėliau kelis iš jų nuo jo atitraukė, o D. B., pritūpęs, suėmė jį už kaklo ranka (b. t. 1, b. l. 11-12). Pažymėtina, kad būtent šiuos parodymus nukentėjusysis visiškai patvirtino jo parodymų patikrinimo metu (b. t. 1, b. l. 16-26). Be to, jie atitinka ir kitą byloje surinktą medžiagą. Taip, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja V. K. parodė, jog konfliktui prasidėjus ir R. N. nubėgus ten, kur vyko muštynės, D. B. šalia jos, prie durų jau nebuvo (b. t. 3, b. l. 14). Liudytoja S. V. paaiškino mačiusi vieną T. P. gulėjusį ant grindų, kurį tuo metu mušė aplinkui susirinkę asmenys (b. t. 3, b. l. 12). Šie parodymai patvirtina nukentėjusiojo T. P. ikiteisminio tyrumo metu duotus parodymus, jog konfliktui prasidėjus, D. B., užbėgęs jam už nugaros, suėmė jo rankas, po ko nukentėjusysis nukrito ant grindų, o aplinkiniai pradėjo jį mušti. Akcentuotina, jog tos aplinkybės, kad muštynių metu jam už nugaros buvo suėmę rankas, nukentėjusysis neneigė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, tuo pačiu liudytojos S. V. parodymai paneigia D. B. teisme duotus paaiškinimus neva jis viso konflikto metu kartu su nukentėjusiuoju gulėjo ant grindų, suėmęs pastarajam už kaklo.
Skundžiamame nuosprendyje taip pat yra visiškai teisingai nurodoma, jog D. B. nurodomos aplinkybės neva nukentėjusysis T. P., traukdamasis atgal, sudavė jam smūgį į veidą, nepatvirtina jokia bylos medžiaga, tame tarpe ir pats nukentėjusysis. Skirtingai nei teigiama skunde, nuteistojo D. B. išdėstytos įvykio versijos nepatvirtina ir nuteistojo D. M. bei nukentėjusiojo J. K. parodymai. Taip nuteistasis D. M., duodamas parodymus teisme, nebuvo nuoseklus – apklausos pradžioje parodęs negalintis tiksliai pasakyti, ar T. P. trenkė D. B., ar buvo atvirkščiai, vėliau nuteistasis teigė jau matęs kaip nukentėjusysis trenkė D. B. (b. t. 3, b. l. 3). Nuteistasis negalėjo tiksliai nurodyti ir T. P. bei D. B. griuvimo ant grindų priežasties, iš pradžių paaiškinęs, jog matė kaip nukentėjusysis atsitrenkė į D. B., bet vėliau lyg ir paneigdamas savo paties žodžius, parodė nežinantis ar nukentėjusysis atsitrenkė į D. B.. Pasak D. M., tai galėtų paaiškinti pats T. P.. Tuo pačiu nuteistasis paaiškino matęs kaip T. P. ir D. B. nukrito ant grindų, nors ikiteisminio tyrimo metu D. M. teigė nematęs kaip nukrito nukentėjusysis ir ar jis kam nors smūgiavo konflikto metu (b. t. 1, b. l. 101). Tuo tarpu nukentėjusysis J. K. apskritai paaiškino nematęs kaip T. P. ir D. B. gulėjo ant grindų. Nukentėjusysis J. K. tik paneigė tai, jog jam smūgiavo D. B., tačiau nuteistasis teismo nėra pripažintas kaltu dėl smūgių nukentėjusiajam J. K. sudavimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. išdėstytą įvykių versiją taip pat netiesiogiai paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo T. P. parodymai, kur jis teigė, jog D. B. laikant jį už kaklo ir neleidžiant jam atsikelti nuo grindų, jam kitų asmenų buvo suduota daug smūgių, jis jautė stiprų fizinį skausmą. Taigi, nuteistajam D. B. matant kas vyksta aplinkui, nebuvo jokio reikalo laikyti nukentėjusįjį, neva siekiant sulaikyti pastarąjį nuo agresyvių veiksmų savo atžvilgiu. Akivaizdu, jog kelių asmenų mušamas ant grindų gulintis žmogus galėtų tik bandyti gintis bei siekti išvengti jam suduodamų smūgių, bet ne aktyviai pulti kažką. Tuo pačiu ši byloje neginčytinai nustatyta aplinkybė patvirtina, jog D. B. suprato, jog T. P. buvo mušamas, jautė fizinį skausmą ir savo įžūliais aktyviais veiksmais sąmoningai dalyvavo nusikaltimo padaryme.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas, įvertinęs bei ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą ir byloje surinktus objektyvius duomenis atitinkančią išvadą, kad D. B. įvykdė jam įkaltinamą BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-12-17 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.