Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. L. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-09-04 V. L. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2014-07-24, laikotarpiu nuo 2.30 val. iki 13.45 val., Tauragės m., J. Tumo-Vaižganto g. 125, vairavo automobilį AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas neįsitikino, kad tai daryti saugu, nesilaikė saugaus atstumo nuo už galo stovėjusio automobilio SAAB ir į jį atsitrenkė. Įvykio metu buvo apgadinti automobiliai. Iš eismo įvykio vietos, su kuriuo susijęs, pasišalino apie įvykį nepranešęs policijai ir neužpildęs eismo įvykio deklaracijos. Tokiais veiksmais pažeidė KET 5, 9, 106, 231.1, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. L. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis E. T. 2014-07-24 pranešė apie eismo įvykį, paaiškinime nurodė, kad 2014-07-24 savo automobilį SAAB 9-3 apie 2.30 val. paliko stovėjimo aikštelėje, esančioje J. Tumo-Vaižganto 125, Tauragėje, o apie 13.45 val. pastebėjo, kad jo automobilis yra apgadintas. Automobilio, kuris stovėjo šalia, valstybinio numerio nepamena (b. l. 4). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad jo automobilis buvo apgadintas, prie veidrodžio buvo likę dažų. Spalva buvo „bordinė“. Jis atsimena, kad buvo matęs automobilį tokios spalvos anksčiau, matė, kad jų kieme stovi du automobiliai vienodos spalvos, vienas su vadinamuoju borteliu, o kitas be. Jis pagalvojo, kad pažeidimus bus padaręs automobilis, kurio nebematė kieme (b. l. 60).

Kaip matyti iš bylos duomenų, nors apie eismo įvykį buvo pranešta 2014-07-24, tačiau tik 2014-08-12 buvo nustatytas automobilis, kurio vairuotojas galbūt sukėlęs eismo įvykį pasišalino. 2014-08-12 tarnybiniame pranešime dėl automobilio priverstinio nuvežimo nurodoma, kad tiriant eismo įvykį, J. Tumo-Vaižganto g. 125 namo kieme rastas stovintis automobilis AUDI 80, kurio vairuotojas 2014-07-24 atsitrenkė į stovėjusį automobilį SAAB, jį apgadino ir iš eismo įvykio pasišalino (b. l. 10). Atkreiptinas dėmesys, jog iš šio tarnybinio pranešimo neaišku, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada, jog kieme stovi būtent tas automobilis, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis, nes, kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusysis pranešime apie eismo įvykį nei automobilio modelio, nei spalvos, nei valstybinio numerio nenurodė. Todėl pagrįstai kyla abejonių dėl automobilio, kuris galbūt sukėlė eismo įvykį, radimo. Juo labiau kad automobilį, tariamai sukėlusį eismo įvykį, buvo nuspręsta priverstinai nuvežti praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po eismo įvykio. Nors tarnybiniame pranešime nurodoma, kad ant automobilio AUDI 80 matėsi sugadinimai, kurie galėjo atsirasti atsitrenkus į automobilį SAAB, tačiau pažymėtina, kad iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto matyti, jog automobilis apskritai buvo visas aplamdytas, ant kėbulo buvo daug įlenkimų (b. l. 11). Taigi neaišku, iš ko buvo padaryta prielaida, jog būtent šis automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadintas SAAB automobilis, ir kodėl apskritai buvo nuspręsta automobilį AUDI 80 priverstinai nuvežti. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad nepavyko surasti automobilio savininko ir nustatyti asmens, kuris galėjo sukelti eismo įvykį, todėl automobilis buvo nuvežtas į automobilių saugojimo aikštelę. Be to, tarnybiniame pranešime nurodoma, kad automobiliu galimai naudojasi Z. M., tačiau su ja susisiekus, ji paaiškino, jog nežino, kas naudojasi automobiliu. Taigi, kaip matyti, remiantis tik tokiomis aplinkybėmis, buvo nuspręsta automobilį priverstinai nuvežti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog duomenų bazėje aiškiai galima nustatyti automobilio savininką ir šiuo atveju neaišku, kodėl būtent tokiu būdu gavus duomenis nebuvo susisiekta su automobilio savininku. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog ATPK 269 straipsnyje numatytas priverstinis iš eismo įvykio pasišalinusios transporto priemonės nuvežimas, tačiau šiuo atveju esant tokioms aplinkybėms, kai nėra visiškai aišku, jog automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kai po eismo įvykio praėjo ne mažas laiko tarpas ir kai iš esmės nebuvo imtasi priemonių nustatyti automobilio savininką, kad būtų galima vietoje aiškinis įvykio aplinkybes, sutiktina su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo teiginiais, jog šiuo atveju buvo pažeistas ATPK 269 straipsnio nuostatos.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad aiškinantis įvykio aplinkybes, 2014-08-12 buvo nufotografuotas automobilis AUDI 80 (b. l. 22–23) bei 2014-08-13 sugretinti ir nufotografuoti automobiliai AUDI 80 bei SAAB (b. l. 24–35), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nėra pakankamas įrodymas, jog tikrai automobilio AUDI 80 vairuotojas, sukėlęs eismo įvykį, pasišalino iš įvykio vietos. Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, todėl buvo paskirta kompleksinė eismo įvykio ir transporto trasologinė ekspertizė. Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, jog buvo nustatyti šie automobilio SAAB apgadinimai: dešinės pusės priekinių durų, dešinės pusės galinio vaizdo veidrodėlio. Atlikus kompleksinę eismo įvykio ir transporto trasologinę ekspertizę, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodoma, jog tik tikėtina, kad ant automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinio kairiojo sparno šoninės dalies apie 91,5–92,2 cm aukštyje nuo pagrindo esantis linijos apie 9 cm ilgio lako – dažų dangos paviršiaus nusluoksniavimas su pašiaušimu susidarė šia vieta automobiliui slystamai kontaktuojant su automobilio SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešiniojo šono galinio vaizdo veidrodėliu, ant veidrodėlio gaubto susidarius juostos formos slystamo kontaktavimo pėdsakui pašiaušiant ir nubrozdinant lako ir dažų dangos paviršių. Taip pat nurodoma, kad ant automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešiniojo šono galinių durelių užpakalinės dalies bei galinio dešiniojo sparno priekinės dalies, taip pat ant automobilio SAAB 9-3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešiniojo šono priekinių durelių esantys sugadinimai susidarė ne šių transporto priemonių kontakto metu. Taigi ekspertizės išvados nėra kategoriškos, jog būtent automobilis AUDI 80 dalyvavo eismo įvykyje su automobiliu SAAB 9-3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertizė buvo atlikta tik iš fotonuotraukų, todėl pagrįstai manytina, kad ekspertizė, neapžiūrėjus ekspertui automobilių natūra, nebuvo pakankamai išsami. Nukentėjusysis E. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis savo automobilį jau yra susiremontavęs. Taigi šiuo atveju nebūtų galimybės atlikti išsamesnės ekspertizės, kad būtų galima pašalinti kilusius prieštaravimus.

Remiantis bylos duomenimis matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nuo pat pradžių neigė dalyvavęs eismo įvykyje, ir apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog vis dėlto ekspertizė kategoriškai nepatvirtino, kad automobilis AUDI 80 dalyvavo eismo įvykyje su automobiliu SAAB 9-3, kad automobilis AUDI 80 kaip dalyvavęs eismo įvykyje buvo nurodytas tik praėjus daugiau kaip dviem savaitėms, kad nėra nė vieno liudytojo, galinčio paliudyti, kad automobilis AUDI 80 galimai kontaktavo su automobiliu SAAB, daro išvadą, kad negalima vienareikšmiškai sutikti, jog V. L. sukėlęs eismo įvykį iš jo pasišalino. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog V. L. suvokė sukėlęs eismo įvykį, turėjo kokį nors motyvą pasišalinti iš įvykio vietos ir iš jo pasišalino. Juo labiau atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų galima suprasti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo gyvena tame pačiame name, kurio stovėjimo aikštelėje buvo sukeltas eismo įvykis, ir būtų nelogiška, jog asmuo, žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį ir norėdamas jį nuslėpti, pastatytų automobilį toje pačioje aikštelėje.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal teismų praktiką administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti, o nesant galimybės to padaryti – administracinio teisės pažeidimo byla privalo būti nutraukta. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamu atveju išnaudotos visos galimybės pašalinti kilusius prieštaravimus, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma sukelia abejonių ir neaiškumų dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo, todėl kilusios abejonės aiškintinos administracinėn atsakomybėn trauktino asmens naudai ir administracinio teisės pažeidimo byla V. L. nutrauktina.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas ir priimtinas naujas nutarimas administracinio teisės pažeidimo bylą V. L. nutraukti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarimą ir V. L. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.