- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-11
- Bylos Nr.
- 2S-1406-450/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- UAB „Altas assistance“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Altas assistance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Altas assistance“ skundą dėl antstolės B.Palavinskienės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 01/71/12/02389, suinteresuoti asmenys antstolė B.Palavinskienė, R. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB „Altas assistance“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti antstolės B.Palavinskienės 2012 m. balandžio 5 d. priimtus patvarkymus vykdomojoje byloje Nr. 01/71/12/02389 neteisėtais.
Skundo reikalavimų užtikrinimui pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 01/71/12/02389.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Altas assistance“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nustatė, kad 2012-03-05 Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį byloje Nr. B2-4009-262/2012, kuria ieškovo A. Drupo individualios įmonės „Pelana“ prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Altas assistance“ atžvilgiu. 2012-03-12 Vilniaus apygardos teismui A. Drupo individuali įmonė „Pelana“ ir UAB „Altas assistance“ pateikė bendrą pareiškimą, kuriame nurodė, jog UAB „Altas assistance“ su ieškovu A. Drupo individualia įmone „Pelana“ visiškai atsiskaitė, todėl ieškovas pateikto ieškinio atsisakė ir prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012-03-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismo duomenimis (LITEKO) nurodytas prašymas byloje dar nėra išspręstas. Taip pat byloje nustatyta, kad antstolė 2012-04-05 patvarkymu Nr. 0171/12/02389/PRV priėmė vykdyti 2012-03-05 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš trečiojo asmens R. R. bei patvarkymu Nr. 0171/12/02389/LA areštavo visą UAB „Atlas assistance“ turtą. Byloje nustatyta ir tai, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-03-26 sprendimu R. R. buvo priteista iš pareiškėjo apie 40.000 Lt, susijusių su darbo teisiniais santykiais, sprendimas dalyje dėl 4800 Lt darbo užmokesčio priteisimo R. R. iš atsakovo UAB „Altas assistance“ buvo nukreiptas skubiam vykdymui (LITEKO duomenys). Teismas pažymėjo, kad svarbu įvertinti aplinkybę, jog antstolė 2012-04-16 patvarkyme nurodė, kad R. R. pateikė antstolei 2012-04-03 Vilniaus apygardos teismo raštą Nr. B2-4009-262/2012, kuriuo teismas informavo, jog 2012-03-16 teisėjos rezoliucija trečiuoju asmeniu UAB „Altas assistance“ bankroto byloje buvo įtrauktas R. R., dėl ko jis turi teisę teikti antstoliams nurodyto teismo 2012-03-05 nutartį vykdymui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad R. R. yra įgijęs reikalavimo teisę į pareiškėją, dėl ko yra pradėtas išieškojimas pagal 2012 m. kovo 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėta, kad nurodyta teismo nutartis yra galiojanti ir pagal CPK 18 str. yra privaloma visiems juridiniams asmenims, ir turi būti vykdoma. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į teismo sprendimų vykdymo ypatumus darbo bylose, darė išvadą, jog pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese yra nepagrįstas ir vertintinas kaip siekis užvilkinti vykdymo veiksmus bei pažeidžiantis išieškotojo R. R. interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Altas assistance“ prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad vienintelis proceso dalyvis, aktyviai siekiantis laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui taikymo, buvo R. R., kuris antstolei Brigitai Palavinskienei ir pateikė vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-4009-262/2012. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, svarbi aplinkybė, kad nurodyta nutartimi pareiškėjui taikytos laikinosios apsaugos priemonės ne R. R., bet ieškovo A. Drupo individualios įmonės „PELANA“ prašymu. Tiek pateikiant prašymą, tiek priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui taikymo R. R. net nebuvo proceso dalyvis. Tuo labiau, kad R. R. nėra pareiškėjo kreditorius. Visgi dėl R. R. reikalavimų pareiškėjui šiuo metu vyksta apeliacinis teismo procesas. Pažymėjo, kad nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo dalis, kuria R. R. prašymu nutarta vykdyti skubiai, pareiškėjo buvo nedelsiant įvykdyta, taigi ir šioje dalyje R. R. reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu neegzistuoja. Įvertinant išdėstyta, laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4009-262/2012, yra ir gali būti taikomos tik ieškovo A. Drupo individualios įmonės „PELANA“ ir kitų pareiškėjo kreditorių atžvilgiu, tačiau ne R. R., nesančio pareiškėjo kreditoriumi, atžvilgiu. Kadangi su ieškovu bankroto byloje yra atsiskaityta ir šis asmuo prašė laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjo atžvilgiu panaikinti, bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo pagrindas neegzistavo. Net ir laikant, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi pareiškėjui pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ir R. R. reikalavimus, R. R. neturėjo teisės pateikti nurodytos nutarties vykdymui, nes pagal LR CPK 47 str. 2 d. tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Be to, CPK 638 str. 1 d. nustato, kad išieškotojas yra asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas. Pagal CPK 650 str. 1 d. vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas, tuo tarpu iš aukščiau nurodyto yra akivaizdu, kad R. R. nėra ir negali būti išieškotoju byloje dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Jis nėra ir išieškotojo atstovas. Antstolė Brigita Palavinskienė, gavusi R. R. pateiktą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį, turėjo patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių šiam vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Šiuo atveju yra aišku, kad egzistavo akivaizdžios kliūtys priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, tačiau nepaisant to skundžiamais patvarkymais antstolė B.Palavinskienė atliko nurodytus neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjo teisės ir interesai buvo pažeisti ir jis patiria ženklių nuostolių, nes, areštavus visą turtą, pareiškėjas nebeturi galimybės vykdyti veiklos ir ši situacija tęsiasi nepagrįstai ilgą laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolė B. Palavinskienė nurodė, kad atskirasis skundas nepagrįstas, todėl prašė jį atmesti. Nurodė, kad su nauju suinteresuoto asmens prašymu vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateiktas 2012-04-03 VAT raštas Nr. B2-4009-262/2012, kuriuo teismas informavo antstolius, jog 2012-03-16 teisėjos rezoliucija trečiuoju asmeniu nagrinėjamoje pareiškėjo bankroto byloje įtrauktas suinteresuotas asmuo, todėl jis turi teisę pateikti antstoliams VAT 2012-03-05 nutartį vykdymui. Antstolė, vadovaudamasi 2012-04-03 VAT raštu Nr. B2-4009-262/2012 bei patikrinusi LR Turto arešto aktų registro informaciją, nurodančią, jog pareiškėjo atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. B2-4009-262/2012 yra galiojančios (nėra išregistruotos), remdamasi LR CPK 651 str. priėmė vykdyti 2012-03-05 nutartį civ. byloje Nr. B2-4009-262/2012 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjo turto atžvilgiu bei atliko priverstinius vykdymo veiksmus. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog suinteresuotas asmuo neturėjo procesinės teisės pateikti 2012-03-05 Vilniaus apygardos teismo nutarties Nr. B2-4009-262/2012 vykdymui. Bankroto procese asmeniu, kurio naudai yra priimtas vykdomasis dokumentas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra ne tik asmuo, padavęs pareiškimą, tačiau ir visi likę įmonės kreditoriai, tame tarpe ir suinteresuotas asmuo R. R. Minėtas faktas bei LR CPK 650 str. 1 d. ir 638 str. 1 d. suteikia suinteresuotam asmeniui teisę ginti savo pagrįstus interesus, pateikiant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstoliams vykdyti.
Suinteresuotas asmuo R. R. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). LR CPK 320 str. 1 d. numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo [nutarties] negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjo [apelianto] prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo t.y. išieškojimo vykdomojoje byloje Nr.01/71/12/02389 sustabdymo. Apelianto teigimu, nurodyta nutartis naikintina. Kaip faktinis atskirojo skundo pagrindas nurodomos tokios aplinkybės: neteisėti trečiojo asmens R. R. veiksmai, pateikiant antstolei B.Palavinskienei vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtą civ. byloje Nr. B2-4009-262/2012 dėl bankroto bylos UAB „Altas assistance“ iškėlimo; atitinkamai neteisėti antstolės B.Palavinskienės veiksmai, priimant vykdyti nurodytą nutartį, ir visi tolimesni priverstinio vykdymo veiksmai; nepagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, priimant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį civ. byloje Nr. B2-4009-262/2012.
Iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinis ginčas byloje kilo antstolei B.Palavinskienei pradėjus vykdymo veiksmus pagal Viliaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantui UAB „Altas assistance“ [civ. bylos Nr.B2-4009-262/2012]. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodyta nutartis priimta pagal toje byloje ieškovo A.Drupo individualios įmonės „Pelana“ pateiktą prašymą. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos iki nutartis iškelti ar atsisakyti iškelti UAB „Altas assistance“ bankroto bylą [civ. bylos Nr.B2-4009-262/2012]. Bylos medžiaga patvirtina ir tokias aplinkybes, kad, rengiantis civ. bylos Nr.B2-4009-262/2012 nagrinėjimui, Vilniaus apygardos teismo teisėjos 2012 m. kovo 16 d. rezoliucija į apelianto UAB „Altas assistance“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo įtrauktas R. R. [b.l. 68]. Pastarojo asmens iniciatyva bei prašymu antstolė B.Palavinskienė priėmė bei pradėjo vykdymo veiksmus pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių [viso turto arešto] taikymo UAB „Altas assistance“. Apelianto nuomone, pradėtas vykdymo procesas yra neteisėtas ir stabdytinas, nes trečiasis asmuo R. R. nebuvo kreditorius pareiškėjo UAB „Altas assistance“ atžvilgiu, todėl R. R. neturėjo teisės pateikti antstolei vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o antstolė B. Palavinskienė neturėjo teisės priimti vykdymui nurodytos nutarties. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės dėl R. R. kreditorinių reikalavimų UAB „Altas assistance“ atžvilgiu pagrįstumo negali būti nagrinėjamos šioje byloje, nes jos nepatenka į apeliacijos objektą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribų [LR CPK 320 str.]. Tas pats pasakytina ir dėl kitų apelianto motyvų dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4009-450/2012, teisėtumo ir pagrįstumo. Visgi apeliacinės instancijos teismas atkreipia pareiškėjo [apelianto] dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos 2012 m. kovo 16 d. rezoliucija į pareiškėjo UAB „Altas assistance“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo įtrauktas R. R., o tai reiškia, kad preliminarus R. R. reikalavimų UAB „Altas assistance“ atžvilgiu pagrįstumas bei šio asmens suinteresuotumas UAB „Altas assistance“ bankroto byla Nr.B2-4009-262/2012 buvo įvertintas šią bylą nagrinėjančios teisėjos. Be to, tos pačios teisėjos 2012 m. balandžio 3 d. raštu, adresuotu antstoliams, buvo nurodyta ir tai, kad R. R. turi teisę pateikti antstoliams Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį vykdymui. Vėlgi pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad pastarąjį nutartį skundė ir ji buvo panaikinta. Tokių duomenų nenustatyta ir pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliacijos objektu yra nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nebuvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų [LR CPK 144 str. 1 d.]. Skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi LR CPK 144 str. 1 d. numatė, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą [LR CPK 178 str.]. Dar iki įsigaliojant naujai LR CPK redakcijai ir atitinkamai pakeistiems [visa apimtimi ar iš dalies] atskiriems Kodekso straipsniams [įskaitant CPK 5 skirsnį dėl laikinųjų apsaugos priemonių], Lietuvos apeliacinio praktikoje buvo pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo [Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2173/2011]. Nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties motyvuojamoji dalis leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nepagrįsto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo paremtos preliminariu skundo faktinių aplinkybių ir tuo pačiu dalies skundo materialinių reikalavimų įvertinimu. Susipažinęs su pateikta atskirojo skundo medžiaga bei pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad nebuvo jokio pagrindo bei būtinybės nagrinėjamoje civilinėje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones [LR CPK 144 str. 1 d.]. Pastebėtina tai, kad esminis tiek šio atskirojo skundo, tiek pradinio [pagrindinio] skundo faktinis pagrindas buvo neteisėta [nepagrįsta] Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4009-450/2012, bei tai, kad R. R. nebuvo pareiškėjo UAB „Altas assistance“ kreditoriumi LR Įmonių bankroto įstatymo 3 str. prasme ir šis asmuo neturėjo procesinių teisių pateikti teismo nutartį vykdymui, tačiau atitinkami Vilniaus apygardos teismo priimti procesiniai sprendimai civilinėje byloje Nr. B2-4009-450/2012 dėl R. R. ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Altas assistance“ atžvilgiu nebuvo užginčyti. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo pateiktas ieškovo A.Drupo individualios įmonės „Pelana“ pareiškimas dėl ieškinio atsiėmimo civilinėje byloje Nr. B2-4009-450/2012 ir šios bylos nutraukimo, tačiau toks pareiškimas bei civilinės bylos nutraukimas buvo išspręstas 2012 m. balandžio 30 d., t.y. jau po šiuo atveju ginčijamos nutarties priėmimo dienos. Ir tik Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties priėmimo metu buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjo skundžiami antstolės B.Palavinskienės pradėti vykdyti veiksmai dėl nutarties, kuri buvo priimta UAB „Altas assistance“ bankroto byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankroto byloje pasižymi tam tikra specifika, kad tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne vien tokį prašymą pateikusio pareiškėjo [konkretaus kreditoriaus], o visų įmonės kreditorių reikalavimų užtikrinimo naudai. Tuo labiau ir pačioje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartyje buvo pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant apginti visų UAB „Altas assistance“ kreditorių interesus bankroto byloje [b.l. 22]. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, kad R. R. procesinė padėtis civ. byloje Nr.B2-4009-262/2012 buvo kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis jos pateikimo antstolei metu [2012-04-05] buvo galiojanti ir vykdytina [LR CPK 18 str.], todėl yra pagrindas teigti, kad R. R. turėjo procesinę teisę pateikti antstolei vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį, o antstolė – priimti teismo nutartį vykdymui. Vėlgi apelianto nurodoma LR CPK 47 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas nebūtų priverstinai įvykdytas, nėra aktuali, nes pastaruoju atveju buvo teikiama vykdymui teismo nutartis. Atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad nedelsiant po skundžiamos nutarties priėmimo buvo išspręstas pareiškėjo pagrindinio skundo dėl antstolės B.Palavinskienės veiksmų vyk. byloje. Nr.01/71/12/02389 pagrįstumo klausimas, t.y. pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi skundą atmetė [civilinės bylos Nr.2-2810-845/12]. Tiesa, šiai dienai nurodyta nutartis nėra įsiteisėjusi, nes paduotas atskirasis skundas, tačiau šios aplinkybės tik patvirtina galimai nepagrįstus pareiškėjo UAB „Altas assistance“ skundo reikalavimus nagrinėjamoje byloje. Taigi nesant bent vienai iš LR CPK 144 str. 1 d. numatytų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti tenkintas.
Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atskirojo skundo motyvų, kurie
neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas apelianto [pareiškėjo] prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė teisingai, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra [LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.