Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „ (duomenys neskelbtini) “ ir uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą visiškai ignoravo faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 19 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ginčijamo sprendimo priėmimo dienai Departamentui buvo žinoma apie pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje – reikšminga vertinant priimto Ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. O tai, kad ši faktinė aplinkybė Ginčijamame sprendime buvo ignoruota suponuoja išvadą, kad Departamento sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas.

Akcentuoja, kad priimtas Ginčijamas sprendimas akivaizdžiai neatitinka efektyvumo ir proporcingumo principų, nes Departamentas disponuoja informacija apie tai, kad pareiškėjas yra inicijavęs naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje procedūrą; prašymas išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra nagrinėjimo stadijoje, t. y. jis nebuvo atmestas, todėl pareiškėjas turi teisėtą lūkestį sulaukti prašymo išnagrinėjimo procedūros pabaigos; pareiškėjas dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kreipėsi dar iki Departamento Ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, kas įrodo, kad pareiškėjas yra sąžiningas ir siekia teisėto buvimo Lietuvoje; panaikinus pareiškėjui turimą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kol dar nėra baigta naujojo prašymo nagrinėjimo procedūra, gali susiklostyti tokia situacija, kad pareiškėjas turės išvažiuoti iš Lietuvos, o vėliau baigus jo naujojo parašymo nagrinėjimo procedūrą, vėl įgis teisę laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl vertina, kad Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą, iki kol nėra baigta jo prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimo procedūra, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 10 punktų nuostatas ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, susijusį su individualaus administracinio akto pagrįstumu.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, jog Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, atsakovo disponuojamais duomenimis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, skundo teiginiai deklaratyvūs, nesudaro pagrindo naikinti Ginčijamo sprendimo.

Nurodo, jog 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB " (duomenys neskelbtini)" ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (statinių dažytojas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB " (duomenys neskelbtini) " darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas asmuo šiuo metu nedirba. Be to, pareiškėjas teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, įsipareigojo per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau šio įsipareigojimo jis neįvykdė ir gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs iki šiol.

Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis priėmė Ginčijamą sprendimą, nes Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu, nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal

šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA).

Pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Departamentą aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo skundo argumentai, kad Departamentas priimdamas Ginčijamą sprendimą ignoravo faktinę aplinkybę, jog jis yra pateikęs naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atmestini kaip nepagrįsti, nes pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti UAB "(duomenys neskelbtini)". Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik

teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 24S1175009, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dažytoju, 2023 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (statinių dažytojas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2023 m. liepos 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo, kuriuo įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui statinių dažytoju ((713101), numatant mokėti mėnesinį darbo užmokestį – 850 Eur. Įsipareigoja, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigoja, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

2023 m. rugpjūčio 2 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) Nr. 760274317, kuris galiojo iki 2025 m. liepos 31 d.

Byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad pareiškėjas su UAB "(duomenys neskelbtini)" darbo sutarties nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas asmuo nedirba.

Departamentas priėmė Ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti Leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu, nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. liepos 31 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas panaikintas trimis savarankiškais pagrindais.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis (akto redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas su UAB "(duomenys neskelbtini)" darbo sutarties nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas asmuo nedirba, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo (turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, pateikęs Departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui ir mokėti jam 850 Eur darbo užmokestį, nesilaikė savo įsipareigojimų, nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas neinformavo Departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, jokiomis teisinėmis priemonėmis nesiekė, kad darbdavys laikytųsi prisiimtų įsipareigojimų. Teismas pažymi, kad Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų dažytoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.

Skunde nurodyta aplinkybė, kad Departamentas nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, prieš priimdamas Ginčijamą sprendimą, neleido pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir surasti naują darbdavį, nepaneigia Departamento pareigos panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, todėl nepagrįstas teiginys dėl efektyvumo ir proporcingumo principų pažeidimo. Be to, skunde esantis teiginys, kad Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą visiškai ignoravo faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 19 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingas, nes Leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.

Apibendrinus, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu), įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepaisant to, kad Ginčijamo sprendimo dalis dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo nėra pakankamai motyvuota ir individualizuota. Kita Ginčijamo sprendimo dalis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl Ginčijamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo B. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.