Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-07 · Administracinė byla Nr. A-261-2779-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-07
Bylos Nr.
A-261-2779-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Transkita“
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Administracinė byla Nr. A-261-2779/2010Procesinio sprendimo kategorija 67
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. vasario 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transkita“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Transkita“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Transkita“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-546 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0140.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjas UAB „Transkita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą, ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0140 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ vykdymą.

Paaiškino, kad nesustabdžius sprendimo vykdymo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala. Įmonės vienintelis vertingas turtas yra vilkikas MAN ir puspriekabė „Schmitz“, kurių atžvilgiu šiuo metu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, todėl bendrovė negalės vykdyti jokios veiklos ir gauti pajamų.

UAB „Transkita“ neturi jokių piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, todėl ji negalės sumokėti 261637 Lt dydžio muito ir įmonės direktorius bus priverstas skelbti įmonei bankrotą, net nesulaukus galutinio teismo sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007; AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtoms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojų prašymu), tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-546 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0140, kuriais jam įregistruota mokestinė prievolė muitinei: 261637 Lt muito, 319162 Lt akcizo, 820572 Lt PVM, 427383 Lt baudos bei 26810 ir 6893 Lt delspinigių.

Byloje pateiktas Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 10000162603 (b.l. 65), kuriuo buvo nuspręsta nepradėti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų PVM, akcizo, baudos, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas. Taigi, jau yra nuspręsta laikinai nevykdyti pareiškėjo šioje byloje ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos sumų priverstinio išieškojimo ir pareiškėjui toks priverstinis išieškojimas šiuo metu negresia. Todėl šiuo metu nėra jokio pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir priiminėti kokius nors papildomus procesinius sprendimus dėl ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos sumų priverstinio išieškojimo laikino nevykdymo.

Pagal bylos duomenis, muitinės įstaigos nėra sustabdžiusios tik pareiškėjo šioje byloje ginčijamos 261637 Lt muito sumos išieškojimo. Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė dėl mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimo stabdymo yra netaikoma jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nustato kitaip. Šiuo atveju Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad skundo pateikimas paprastai nesustabdo apskųsto muitinės sprendimo įgyvendinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl analogiškos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas dėl muito sumos gali būti svarstomas, tačiau svarstant šį klausimą, būtina atsižvelgti į teisės aktų nustatytas sąlygas, kurioms esant gali būti laikinai sustabdomas priskaičiuoto muito išieškojimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-317, 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-518/2010). Priskaičiuoto muito išieškojimo laikiną sustabdymą specialiai reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnis, kurio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik turint garantiją arba ją pateikus, o tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.

Pareiškėjas Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje nurodytos garantijos neturi, todėl pareiškėjui priskaičiuoto muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik jam pateikus įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų grėsmę. Pareiškėjas tokią grėsmę nagrinėjamu atveju iš esmės grindžia tuo, kad Bendrovė neturi jokių piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, o kadangi skola Bendrovei viršija įmonei priklausantį turtą, Bendrovės direktorius privalės skelbti Bendrovės bankrotą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Bendrovė šiuo metu neturi piniginių lėšų ar ilgalaikio turto, ir kad Bendrovės skola muitinei viršija jai priklausantį turtą, todėl pareiškėjo teiginiai apie Bendrovei gręsiančius ekonominius sunkumus ar net bankrotą iš esmės yra tik bendro pobūdžio prielaidos, neparemtos pakankamais ir konkrečiais duomenimis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sumokėjus 261637 Lt muito sumą, neatitaisoma žala pareiškėjui negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad pareiškėjas neturi mokėti šios muito sumos, pareiškėjas turės teisę šią sumą iš biudžeto susigrąžinti.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

uždarosios akcinės bendrovės „Transkita“ prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė