Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. jam nebuvo suteikta galimybė gauti ilgalaikius pasimatymus, jog galėtų susimatyti su savo sutuoktine. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčija laikotarpį nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas skunde nurodė skundžiamą laikotarpį – nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d., ranka pataisydamas datą iš 2017 m. į 2016 m., laikytina, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą padarė rašymo apsirikimo klaidą, vietoje 2016 m. rugpjūčio 3 d. klaidingai nurodydama 2017 m. rugpjūčio 3 d. Taigi, byloje ginčo laikotarpis laikytinas nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (b. l. 60–65). Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d., o skundą teismui pateikė tik 2018 m. sausio 17 d. (pagal spaudą ant voko) (b. l. 51), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2015 m. sausio 16 d.

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Vertinant šioje byloje pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek LVAT, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335-08; LAT 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/201). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (LAT 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011).

Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2015 m. sausio 16 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad LAT 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). LAT yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 straipsnis, 1.134 straipsnio 1 punktas), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas) (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe – skundą teismui išsiųsti paštu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2015 m. sausio 16 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, toliau šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Nagrinėjamu atveju svarbi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnio (iki 2016 m. kovo 31 d. galiojusi redakcija) 4 dalies nuostata, jog pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 65 punkte buvo nustatyta, jog pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai SVĮ 22 straipsnio redakcijai, galiojusiai iki 2017 m. sausio 1 d., į šio straipsnio 4 dalį buvo perkelta minėta Taisyklių nuostata, įpareigojanti įrengti pasimatymų patalpas taip, kad suimtojo ir lankytojo fizinis kontaktas nebūtų galimas. Taigi, nacionaliniuose teisės aktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įtvirtintas reikalavimas užtikrinti, jog pasimatymų metu nebūtų galimas fizinis kontaktas tarp suimtojo ir lankytojo.

Tačiau Lukiškių TI-K savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis: Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, jog „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji (Konvencija) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, kad Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (LVAT 2003 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64-67 p.; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-58/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, Teismų praktika Nr. 27, 47-56 p.).

Be to, Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju. Tokia Konvencijos nuostatų taikymo pirmenybė išplaukia tiek iš Lietuvos Respublikos nacionalinių, tiek ir iš tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti, o pagal minėto straipsnio2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje, ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra, tikslo požiūriu, Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu”. Todėl teismas konstatuoja, kad šioje byloje tiek sprendžiant dėl atsakovės atstovo veiksmų teisėtumo, tiek dėl pareiškėjo galimai patirtos žalos atlyginimo, tiesiogiai turi būti taikomos Konvencijos nuostatos, taip pat atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimuose pateiktą jų aiškinimą.

Nagrinėjamo ginčo atveju svarbus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje, Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, kuriame, konstatavus, kad apribodamos pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine jam kalint kardomojo kalinimo vietoje Lietuvos institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio, todėl, elgėsi su juo diskriminuojančiai, dėl ko buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis kartu su 8 straipsniu. Šioje byloje, kuriame svartyti klausimai yra reikšmingi visiems įkalinimo vietose laikomiems asmenims, nes jie apsprendžia jų privataus ir šeimos gyvenimo gerbimui taikomų apribojimų, kurie yra neatsiejami nuo laisvės atėmimo, apimtį, nepaisant pagrindo, kuriuo jie taikomi, priimtame sprendime EŽTT, be kita ko, nurodė, kad: „<...> suėmimas, kaip ir bet kokia kita priemonė, kuria asmeniui atimama laisvė, sukelia neatsiejamus asmeninio ir šeimos gyvenimo apribojimus. Vis dėlto esminė suimtojo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis yra kad institucijos leistų, o esant būtinybei, ir padėtų palaikyti ryšius su artimaisiais. Tokie apribojimai kaip pasimatymų su šeimos nariais skaičiaus ribojimas, stebėjimas šių pasimatymų metu ir, jei tai pateisinama dėl nusikaltimo pobūdžio, specialaus kalinimo režimo taikymas suimtiesiems arba speciali pasimatymų tvarka reiškia įsikišimą į 8 straipsniu saugomas teises, tačiau savaime nereiškia šios nuostatos pažeidimo <....>. Tačiau Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip kad pareiškėjo atveju. <...> kalbant apie bet kokius konkrečius apribojimus, susijusius su kardomajame kalinime esančių asmenų teisėmis į pasimatymus, teisėtų interesų apsaugojimo tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, kurios nepaveiktų visų kalinamų asmenų, neatsižvelgiant į tai, ar tų apribojimų iš tikrųjų reikia, pavyzdžiui, nustatant skirtingas kalinimo kategorijas arba taikant konkrečius apribojimus, kurie gali būti reikalingi atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes <...> Teismas pažymi, kad pateisindama pareiškėjui taikomą draudimą turėti ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine jam taikant kardomąją priemonę - suėmimą Vyriausybė, kaip ir Lietuvos administraciniai teismai, iš esmės rėmėsi teisės normomis nenurodydama, kodėl šie draudimai buvo reikalingi ir pagrįsti konkrečioje pareiškėjo situacijoje <...>“.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtame EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime suformuotą Konvencijos 14 straipsnio kartu su 8 straipsniu taikymo praktiką, mano, kad minėtos Konvencijos nuostatos šioje byloje turėjo būti taikomi tiesiogiai, nors nacionalinės teisės normos nenustačiusios suimtiesiems teisės gauti pasimatymą, vykstantį be tardymo izoliatoriaus atstovo (SVĮ 22 straipsnio 5 dalies redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. d.), nepripažintos prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo negaliojančios ar pakeistos ginčui reikšmingu laikotarpiu.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas ir G. S. (A.) (duomenys neskelbtini), t. y. iki pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K (b. l. 159), sudarė santuoką (b. l. 36). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu net kelis kartus (b. l. 68, 79) buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine suteikimo, tačiau Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 7 d. raštu Nr. 96-1779 (b. l. 15–16), 2016 m. kovo 24 d. raštu Nr. 96-986 (b. l. 21), 2015 m. liepos 7 d. raštu Nr. 96-1779 (b. l. 78) atsisakė suteikti pareiškėjui ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, motyvuojant galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nenumatančiu suimtųjų teisės į tokius pasimatymus. Taip pat byloje pateiktas Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 6 d. atsakymas Nr. 96-2099 (b. l. 19), 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakymas Nr. 96-2286 (b. l. 20) bei Lukiškių TI-K 2014 m. vasario 19 d. atsakymas Nr. 96-398 (b. l. 9–14) ir 2014 m. gruodžio 17 d. atsakymas Nr. 96-2607 (b. l. 46–47), kuriuose pažymėta, kad ilgalaikiai pasimatymai tardymo izoliatoriuje nėra suteikiami.

Pažymėtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsakymu, kad ilgalaikis pasimatymas negali būti suteiktas, kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 2S-3822 nurodė, kad Lukiškių TI-K pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ilgalaikio pasimatymo (b. l. 18). Pažymėtina ir tai, jo pareiškėjas taip yra kreipęsis ir į Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių, kadangi Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio 17 d. nė karto nėra gavęs ilgalaikio pasimatymo su žmona (b. l. 29–35). Byloje taip pat pateikti duomenys, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo leista pasimatyti su sutuoktine (b. l. 25, 26, 27, 28).

Taigi, aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas aktyviai siekė gauti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine tardymo izoliatoriuje nebuvo suteikiami, spręstina, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą, tuo pažeisdamas Konvencijos 14 straipsnį kartu su 8 straipsniu. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008, ir kt.). Atitinkamai Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Pažymėtina, jog konstatavus Konvencijos normų pažeidimus, atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama pareiškėjo teisė palaikyti ryšius su sutuoktine, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų užtikrinama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine.

Vertinant dėl tokių veiksmų galimai atsiradusią neturtinę žalą, atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo atveju, pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl to, kad nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, iširo jo santuoka. Kaip įrodymą, patvirtinantį šią aplinkybę, pateikė Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-186-633/2017 (b. l. 6–7), iš kurio matyti, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka buvo nutraukta abiejų sutuoktinių sutikimu, kadangi santuoka buvo sudaryta neapgalvotai ir skubotai, sutuoktiniai faktiškai nepradėjo gyventi santuokinio gyvenimo ir vesti bendro ūkio, kadangi sutuoktiniai buvo suimti ir pradėjo atlikinėti laisvės atėmimo bausmes, kurias atlieka skirtinguose pataisos namuose, yra vienas kitam svetimi ir jokių ryšių nepalaiko (b. l. 6–7). Teismo vertinimu, pareiškėjo santuoka nutrūko ne dėl to, kad pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, o dėl kitų priežasčių, kurios nurodytos Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendime, t. y. jog santuoka buvo sudaryta neapgalvotai ir skubotai, pareiškėjai jokių ryšių nepalaikė.

Byloje esanti pareiškėjo sveikatos istorijos kopija (b. l. 88–132) patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne kartą kreipėsi į psichiatrą, o iš Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 96-2126 matyti, jog pareiškėjas net gi buvo įtrauktas į „Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitos žurnalą“ (b. l. 8).

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat tai, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo bei į psichiatrą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (dviejų šimtų eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.