Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą, kuriuose prašo: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016-02-10 sprendimą Nr. 2S-762; 2) Vilniaus pataisos namų 2015-12-04 rašte Nr. 42-1207(1) esantį sprendimą; 3) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2015-11-25 Drausmės komisijos sprendimą, išdėstytą 2015-11-25 Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijos protokole Nr. 41-231(1) ir jį patvirtinantį Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-11-27 įsakymą Nr. 7-330; 4) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2015-12-10 rašte Nr. 42-1228(1) įtvirtintą sprendimą atsisakyti pareiškėją perkelti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą; 5) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2015-12-09 rašte Nr. 42-1223(1) įtvirtintą sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui teisę papildomai paskambinti ir įpareigoti Vilniaus pataisos namus suteikti pareiškėjui šią teisę; 6) įpareigoti Vilniaus pataisos namus ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti Vilniaus pataisos namuose nustatytus higienos bei įrengimo normų pažeidimus; 7) panaikinti Vilniaus pataisos namų sprendimą perkelti pareiškėją į kameros tipo patalpą Nr. 10 ir įpareigoti perkelti pareiškėją į kameros tipo patalpą Nr. 20; 8) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjo naudai priteisti 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 9) valstybės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Savo atsakymuose Vilniaus PN ne kartą pripažino, kad patalpos neatitinka higienos reikalavimų, įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų.

Teigia, kad niekada negrasino užpulti pareigūnus, todėl nepagrįstai buvo įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą.

Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jam turėjo būti suteikta papildoma teisė paskambinti, nes jis nurodė tokio poreikio svarbias priežastis. Atsisakymo motyvavimas turimomis nuobaudomis yra nepagrįstas, nes nuobaudos gautos už mažareikšmius nusižengimus. Taip pat nesutinka su perkėlimu į kamerų tipo patalpą Nr. 10, teigia, kad šis sprendimas buvo visai nepagrįstas.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad buvo laikomas itin prastose, neatitinkančiose higienos normų ir netinkamai įrengtose patalpose, pareigūnai jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, jis buvo nepagrįstai baudžiamas, nepagrįstai kraustomas iš vienos patalpos į kitą, nepagrįstai atliekamos daiktų kratos, atiminėjamas maistas, neleidžiama paskambinti, jis neperkeliamas į norimą kitą įstaigą, neleidžiama apsipirkti parduotuvėje, pareiškėjo prašymai nagrinėjami pažeidžiant terminus. Todėl Vilniaus PN pareiškėjas patiria daug neigiamų išgyvenimų – pažeminimą, stresą, baimę, žeidžiama jo garbė ir orumas. Dėl patirtų išgyvenimų itin pašlijo pareiškėjo savijauta, jis dėl to konsultuojamas psichologo, nuo 2015-11-10 jam buvo pradėta vykdyti individuali agresijos bei auto agresijos valdymo programa. Todėl valstybė privalo pareiškėjui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo. Nustatyta, jog pareiškėjas 2016-06-10 atliko bausmę ir išvyko gyventi atitinkamu adresu, Vilniaus pataisos namai nurodė du adresus: Vilniuje ir Marijampolės rajone. Kadangi pareiškėjui teismo šaukimai nurodytais adresais nebuvo įteikiami, per teismų informacinę sistemą LITEKO buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2016-07-02 išvyko į užsienį, į Airiją. Pareiškėją atstovavo valstybės paskirta advokatė, kuri skundą palaikė visa apimtimi ir prašė skundą tenkinti.

Pareiškėjas padavė teismui skundą ir prašo panaikinti eilę Vilniaus PN raštų, kuriais atsakoma į pareiškėjo skundus ir prašymus, pareiškėjas teigia, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti.

Kadangi pareiškėjas skundus rašė dėl įvairių aplinkybių, pareiškėjo skundai ir atsakovo atsakymai vertintini atskirai.

Dėl 2015-12-04 Vilniaus PN rašto Nr. 42-1207(1).

Šiuo raštu atsakoma į pareiškėjo 2015-11-09 skundą Nr. 29-687(1). Šiame skunde pareiškėjas nurodė, kad pareigūnas aplaidžiai atlieka savo pareigas, daro pareiškėjui sistemingą psichologinį spaudimą, viršija savo įgaliojimus ir kt. Dėl nurodyto pareigūno pareiškėjas teikė ir kitus skundus: 2015-11-11 (5 skundai), 2015-11-12 (2 skundai). Tame tarpe pareiškėjas prašė vaizdo įrašų. Skundžiamu atsakymu paaiškinta vaizdo įrašų naudojimo tvarka ir nurodyta, kad pareigūnas A. G. su nuteistaisiais elgiasi mandagiai ir korektiškai, nepažeisdamas pareigūnų etikos taisyklių. Nurodytą atsakymą panaikinti nėra pagrindo, nes pareiškėjo 2015-11-09 skundas iš esmės buvo abstraktaus pobūdžio, jame buvo tik pareiškėjo nuomonė apie pareigūną, nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, todėl pateiktas atsakymas yra adekvatus, Vilniaus PN administracija nurodo, kaip ji vertina šį pareigūną. Nuomonių skirtumas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Pareiškėjas nurodytą raštą skundė 2016-01-06 skundu Kalėjimų departamentui.

Kalėjimų departamentas 2016-02-10 raštu Nr. 2S-762 atsakė pareiškėjui apie jo skundo nagrinėjimą, kartu nurodė visus pareiškėjo skundus Vilniaus PN dėl pareigūno A. G. veiksmų ir kitus pareiškėjo skundus. Detaliai paaiškinta dėl kiekvieno skundo nagrinėjimo, dėl visų teiktų Vilniaus PN atsakymų pareiškėjui, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundai buvo nagrinėjami tinkamai. Dėl 2015-11-09 skundo nurodyta, kad Vilniaus PN nenustatė pareigūno neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui tuo klausimu pateiktas tinkamas atsakymas.

Teisme liudytoju apklaustas A. G. neigė, kad netinkamai elgėsi su pareiškėju.

Dėl 2015-11-25 Vilniaus PN Drausmės komisijos sprendimo ir 2015-11-27 direktoriaus įsakymo Nr. 7-330 (toliau – Įsakymas), kuriuo pareiškėjas įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą.

Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų Apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, 135-141 p. reikalavimais ir atsižvelgiant į Vilniaus PN drausmės komisijos 2015-11-25 posėdžio protokolą Nr. 41-231(1). Nurodyta pareiškėją įrašyti į linkusių užpulti įskaitą. Pareiškėjui nustatomi papildomi reikalavimai.

Nėra duomenų, ar Įsakymą pareiškėjas skundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamentas šį klausimą išnagrinėjo 2016-02-10 raštu Nr. 2S-762, nes pareiškėjas Įsakymą buvo skundęs Vilniaus PN direktoriui. Šis nagrinėjimas daugiau buvo nukreiptas į tai, kad būtų nustatyta, ar pareiškėjo skundai nagrinėjami tinkamai, ar jie registruojami, ar laiku teikiami atsakymai, t.y. daugiau dėl Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų tinkamo vykdymo. Kalėjimų departamentas nustatė, kad Įsakymas yra teisėtas, pareiškėjui buvo nurodyta, kad Drausmės komisija nustatė, jog gauta informacija, kad pareiškėjas gali panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus. Byloje nustatyta, kad Vilniaus PN Psichologinės tarnybos viršininkė 2015-11-18 surašė pažymą Nr. 65-386, kurioje konstatuojamas grasinimas darbuotojams, duota išvada, kad pareiškėjo psichologinė būsena gali įtakoti agresijos pasireiškimą ir kt. Iš medicininių dokumentų nustatyta, kad panašiu laiku pareiškėjui ir buvo skirtos psichologo konsultacijos (įrašas yra 2015-10-20 datos), pareiškėjas pasirašė, kad sutinka. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė ir gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo aprašyta, kokiu pagrindu Drausmės komisija priėmė skundžiamą sprendimą. Taigi, dėl tokių aplinkybių ir vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 135 p. pareiškėjas buvo svarstomas Drausmės komisijoje ir buvo priimtas sprendimas įrašyti pareiškėją į atitinkamą įskaitą. Pareiškėjas nenurodo, kokiu pagrindu jis teigia, jog toks įsakymas neteisėtas. Pareiškėjas paprasčiausiai neigia, jog jis kada nors grasino užpulti pataisos namų pareigūnus. Tokia yra pareiškėjo gynyba, tačiau pareiškėjas nenurodo, kokiu pagrindu galėjo būti duota neteisinga išvada dėl jo elgesio. Be to, iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas maždaug tuo laikotarpiu skundėsi, kad jį nervina ir erzina pareigūnų elgesys. Kita vertus, daugybė pareiškėjo skundų, teiktų Vilniaus PN administracijai 2015 m. lapkričio mėnesį, jų turinys, rodo, kad jis buvo itin nepatenkintas daugeliu dalyku: jo prašymų netenkinimu, perkėlimo tvarkos į kitą kamerą pažeidimais (jie buvo ištirti ir nenustatyta, kad tokie pažeidimai buvo). Be to, buvo vieno iš pareigūnų ypatingas skundimas, nors kartu buvo nurodoma, kad ir kiti pareigūnai elgiasi netinkamai, iš esmės nepagrindžiant, kad buvo pareiškėjo įvardinamas elgesys (kerštavimas, psichologinis persekiojimas ir pan.), kitų pareigūnų neigiamas vertinimas taip pat nekonkretizuojant, ką tokio neteisėto jie padarė. O šios aplinkybės patvirtina, kad 2015 m. lapkričio mėnesį pareiškėjo emocinė būklė iš tiesų buvo įtempta, jo požiūris į pareigūnus ir net į įsteigtas pareigybes itin neigiamas (jis siūlė vieną jo nurodomą pareigybę naikinti), skundų tekstai ir turinys rodė, jog pareiškėjas negali ramiai ir nuosekliai paaiškinti aplinkybių, t.y. patys skundai buvo gan agresyvūs, rodė emocijas (pyktį) pareigūnų atžvilgiu, kas iš dalies taip pat patvirtina minėtos Drausmės komisijos išvados teisingumą ir tai, kad pareiškėjui tuo metu buvo sunku suvaldyti savo emocijas ir neigiamą nusiteikimą.

Dėl Vilniaus pataisos namų 2015-12-10 rašto Nr. 42-1228(1).

Teismas daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus PN raštas, kuriuo atsisakoma pareiškėją perkelti į Lukiškių TI-K, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas nenustatė, jog būtų BVK 69 straipsnyje nurodytos išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą tokiam perkėlimui. Pareiškėjo skunde tokios aplinkybės nebuvo nurodytos aiškiai ir konkrečiai, skunde tik dėstomi bendro pobūdžio teiginiai dėl pareiškėjui daromo psichologinio spaudimo ir pan. Vilniaus PN pagrįstai nurodė atsakyme pareiškėjui, jog pagal BVK 9 straipsnio nuostatas, pareiškėjas galėtų savo teisinę padėtį pagerinti tinkamu elgesiu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymusi ir kt. Dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, jog jam trūko vietos, ploto, daroma išvada, kad šie pareiškėjo teiginiai nepasitvirtina, dėl to bus pasisakyta atskirai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte taip pat nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv.m. Būtent šį ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinama.

Dėl Vilniaus PN 2015-12-09 rašto Nr. 42-1223(1).

Nurodytu raštu atsakoma į pareiškėjo 2015-11-12 prašymą suteikti jam teisę papildomai paskambinti. Pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas tuo, kad jam priklausančią galimybę skambinti išnaudojo skambindamas į Kalėjimų departamentą ir skųsdamas pareigūno veiksmus. Vilniaus PN išnagrinėjo prašymą ir atsakyme pirmiausia paaiškino teisės aktus, kurie reglamentuoja nuteistųjų teisę paskambinti (BVK 73-75, 79, 80, 85, 86, 91,102, 152 straipsnius). Atsakyme nurodyta, kad tokia teisė gali būti suteikta tik dėl svarbių aplinkybių, ar tokia teisė gali būti suteikta, sprendžia įstaigos direktorius ir tai nėra jo pareiga tokią teisę suteikti. Nurodo, kad suteikiant tokią teisę būtina atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu ir pan. Toliau daroma išvada, kad atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį pataisos namuose, į tai, kad pareiškėjas turėjo 51 galiojančią nuobaudą, tokia teisė pareiškėjui nebus suteikta. Teismas įvertina tą aplinkybę, kad pareiškėjas nurodo, jog tos nuobaudos buvo gautos už nereikšmingus nusižengimus (gulėjimas lovoje, kai neleidžiama ir pan.), bet neneigia, kad nurodyta aplinkybė realiai egzistavo. Taigi, bet kuriuo atveju, tokį skaičių nuobaudų pareiškėjas turėjo, jis to neneigia, todėl daroma išvada, kad įstaigos direktorius turėjo teisę neleisti papildomai paskambinti. Pareiškėjas prašyme tik buvo nurodęs, kur jis išnaudojo leidžiamą galimybę paskambinti, tai buvo jo pasirinkimas, kam ir kodėl ta galimybė panaudota, tačiau pareiškėjas nenurodė išimtinių ir svarbių aplinkybių, kodėl jis prašo papildomos teisės paskambinti. Vilniaus PN direktorius dėl to neturėjo galimybės vertinti, kiek tokia teise pasinaudoti pareiškėjui yra svarbu, ar yra išimtinės aplinkybės. Dėl pareiškėjo turimų nuobaudų teismui yra pateikta dalis medžiagos (2015-09-14 nutarimas, 2015-08-06 nutarimas), patvirtinančios, kad pareiškėjas buvo baustas.

Dėl prašymo įpareigoti Vilniaus PN administraciją ne vėliau kaip per 3 mėnesius pašalinti higienos bei įrengimo pažeidimus kameros tipo patalpose Nr. 10 ir Nr. 20.

Visų pirma, tenkinti šį reikalavimą nėra pagrindo dėl to, jog pareiškėjas jau bausmę atliko. Antra, pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų kamerų įrengimo trūkumų yra nepagrįsti. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad kamerų tipo patalpa Nr. 10K yra 14,15 kv.m. ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (pareiškėjas tų aplinkybių neginčija). Nors Vilniaus PN nenurodo, kiek asmenų buvo kameroje tuo metu, kai joje buvo pareiškėjas, teismas vertina, kad nesant galimybės nustatyti asmenų skaičiaus, daroma išvada, jog visos miegamosios vietos buvo užimtos. Todėl 1 asmeniui tenka 4,71 kv.m. ploto. Toks plotas atitinka teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85, nuostatas), kuriuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma yra 3,6 kv.m. Nei nurodytas teisės aktas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys tokių patalpų įrengimą, nenumato, jog baldai ar sanitarinis mazgas, esantis kameroje, turėtų būti neįskaičiuojami į šį plotą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad turi būti skaičiuojamas tik laisvas ir baldais neužimtas plotas, yra nepagrįsti.

Kamerų tipo patalpa Nr. 20K yra 13,83 kv.m. ploto, joje taip pat įrengtos 3 miegamosios vietos, tokiu būdu vienam asmeniui tenka 4,61 kv.m. ploto, kas taip pat yra daugiau už minimalią ploto normą.

Pareiškėjas nurodo ir kitus šių dviejų kamerų tipo patalpų trūkumus. Tai apšvietimas, grotos ant langų, grybelis ant sienų, inventoriaus trūkumas, tualeto durys, reikalaujančios remonto. Pareiškėjui dėl šių trūkumų buvo pateiktas direktoriaus pavaduotojo 2015-12-07 atsakymas Nr. 42-1214(1), 2015-12-10 raštas Nr. 42-1235(1). Pareiškėjui išaiškinta, kad esamas kamerų įrengimas atitinka raštuose nurodytų teisės aktų reikalavimus, taip pat nurodyta, kad dalis smulkių trūkumų pašalinama, nes kameros pastoviai remontuojamos. Taip pat nurodyta, kad matuojama oro temperatūra, inventoriaus trūkumas tikrinant kameras, nepastebėtas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovo nurodomas faktas, jog kameros remontuojamos, kaip tik rodo, kad jos turi trūkumų. Tačiau nurodytuose raštuose yra paaiškinta, kad kameras pastoviai gadina jose esantys asmenys, todėl suprantama, kad jose pastoviai reikalingi ir nedideli remonto darbai.

Kamerų būklė vertinama ir pagal pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. 2015-11-16 patikrinimo akte nurodyta, kad ankstesnių patikrinimų metu (2015-08-10, 2015-09-15 patikrinimo aktuose) nustatyti trūkumai, tame tarpe ir kameroje Nr. 10 buvęs pelėsis, pašalinti. Pareiškėjas teigia, kad tai netiesa, kad pelėsis tik uždažytas, tačiau teismas įvertina specialistų pateiktą išvadą, atliktą grįžtamąją kontrolę, kurios duomenimis netikėti nėra pagrindo. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuriuo laikotarpiu jis buvo nurodytoje kameroje, kurioje pastebėtas pelėsis, kada pamatė, kad pelėsis pašalintas (kaip jis teigia – tik uždažytas), todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nukentėjo nuo to pelėsio. Kiti trūkumai kamerose Nr. 10 ir 20 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nenurodyti.

Atsakovo teiginius apie atliekamą remontą patvirtina pateiktos teismui pažymos dėl remonto darbų (2015-11-16, 2015-12-01, 2015-12-18, 2016-03-10, 2016-03-25), kuriose nurodomas ir kamerų Nr. 10 ir 20 remontas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl kamerų Nr. 10 ir Nr. 20 trūkumų, kuriais būtų pažeidžiami teisės aktuose nustatyti reikalavimai, nepasitvirtino.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus PN sprendimą perkelti pareiškėją į kameros tipo patalpą Nr. 10 ir įpareigoti pareiškėją perkelti į kamerą Nr. 20.

Visų pirma, nėra pagrindo įpareigoti perkelti pareiškėją į kamerą Nr. 20, nes jis jau atliko bausmę. Antra, pareiškėjas nenurodo, koks pažeidimas padarytas jį perkeliant į kitą kamerą, jie tik nurodo, kad ta kamera į kurią jis perkeltas yra blogesnės būklės. Nei pagal BVK nuostatas, nei pagal kitus teisės aktus, nuteistieji neturi teisės rinktis, kokioje patalpoje jie atliks bausmę. Nors nuteistieji turi teisę skųstis dėl jų patalpinimo į atitinkamą patalpą, bet tokiu atveju jie turėtų aiškiai ir pagrįstai nurodyti, kodėl jie pageidauja nebūti atitinkamoje patalpoje (pvz. dėl rūkymo, dėl nesutarimų su kitais asmenimis ar pan.). Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių dėl jo perkėlimo neteisėtumo, tiesiog skunde nurodo, kad Vilniaus PN sprendimas jį perkelti į kamerą Nr. 10 buvo niekuo nepagrįstas. Teisės aktuose nenustatytas pataisos namų administracijai skirtas reikalavimas motyvuoti ir pagrįsti tokius sprendimus, todėl perkėlimas negali būti laikomas neteisėtu. Atsakovo atsiliepime teisingai nurodyta, kad perkeliant asmenis iš vienos patalpos į kitą yra siekiama konkrečių tikslų – perkėlimas gali būti atliktas ir siekiant prevenciškai valdyti kriminogeninę situaciją pataisos įstaigoje. Tam tikslui pataisos namuose yra specialus Kriminalinės žvalgybos skyrius, kuris administracijai teikia atitinkamą informaciją. Pataisos namų įstaigos administracija neįpareigota šią informaciją perteikti nuteistajam, kuris yra perkeliamas į kitą patalpą. Bet kuriuo atveju, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių motyvų ir argumentų, kodėl jo manymu toks perkėlimas buvo neteisėtas, o tai, kad kameros būklė buvo tiek blogesnė, jog nuteistasis ten negalėjo būti perkeltas, nepasitvirtino. Pareiškėjo skunde abi tos kamerų tipo patalpos kritikuojamos vienodai dėl jų įrengimo ir higienos reikalavimų nevykdymo, dėl ploto trūkumo, o jokie kiti motyvai nenurodomi.

Pareiškėjas skunde teismui dar nurodo ir kitas aplinkybes, kurios jo manymu patvirtina atsakovo administracijos padarytus pažeidimus.

Pareiškėjas nurodo, jog perkeliant jį į kamerą Nr. 10 pareigūnas A. G. svėrė jo daiktus ir į bendrą svorį įskaitė dokumentus, maistą, rūbus, ta procedūra užtrūko, todėl atšalo pareiškėjo pietų maistas, atsisakyta matuoti to maisto temperatūrą, atimtas buvo anksčiau gautas pusryčių maistas, atlikta krata buvo nelegali.

Šias aplinkybes teisme paaiškino liudytoju apklaustas A. G., kuris teigė, kad visus tuos veiksmus atliko teisėtai. Liudytojas taip pat neigė, kad turi kokį nors neigiamą nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu ir tai jam parodo.

Pareiškėjas skundą tuo klausimu teikė Vilniaus PN administracijai, kuri jį išnagrinėjo 2015-12-07 raštu Nr. 42.1216(1). Nurodytu klausimu pareiškėjas informuojamas, kad jį perkeliant į kamerą Nr. 10 buvo atlikta visuminė asmens krata, daiktų patikra asmeninių daiktų svėrimas (įformintas protokolu Nr. 51-3425(1)). Rašte nurodyta, kad asmeninių daiktų svoris neviršijo nustatytos normos, nes svėrė 29 kg, o leidžiama turėti – iki 30 kg. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad sverti dokumentai, maisto produktai ir rūbai, yra netikslingos. Atitinkamai patvirtinta, kad pareigūnai neturi termometro maisto temperatūrai pamatuoti, kad maistas pareiškėjui buvo pašildytas. Dėl pačių veiksmų teisėtumo, pareiškėjui paaiškinta, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 153.2 punktas numato tokiu atveju atlikti visuminę kratą. Be to, pareiškėjui paaiškinta, kad vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, nuteistiesiems perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, leidžiama su savimi pasiimti maisto produktus, kitus leidžiamus turėti daiktus. Paaiškinta, kad tokių daiktų sąrašas pateiktas ir BVK 1 priede. Teismas įvertina, kad atsakovo nurodyti argumentai ir teisės aktai taikyti tinkamai. Pareiškėjo nurodytas perkėlimas negalėjo įvykti be jo daiktų patikros, todėl pareiškėjo teiginiai, kad krata nelegali, yra nepagrįsti. Taip pat nebuvo nustatyta, kad iš pareiškėjo buvo atimti pusryčiai. Pareiškėjas pagal nustatytas normas dar galėjo turėti daiktų (1 kg svorio), todėl pareiškėjas turėtų paaiškinti, kaip ir kur padėti tie pusryčiai. Apklaustas liudytoju A. G. neigė, kad būtų neleidęs pasiimti kokį nors maistą. Pareiškėjas neneigia gavęs pašildytus pietus, todėl jų temperatūros nematavimas negali būti laikomas pažeidimu. Todėl daroma išvada, kad šį pareiškėjo nusiskundimą Vilniaus PN ištyrė tinkamai, pateikė dėl to pareiškėjui išsamų ir pagrįstą atsakymą, o pareiškėjo pretenzijos šiuo klausimu (dėl perkėlimo tvarkos pažeidimų) yra nepagrįstos.

Dėl budėjimo.

Pareiškėjas teikė 2015-11-11 skundą Vilniaus PN, į kurį atsakyta 2015-12-07 raštu. Pareiškėjas skundėsi, kad jam nepagrįstai 2015-11-10 paskirtas budėjimas. Skunde pareiškėjas nurodė, kad budėjimas jam paskirtas tik iš vakaro, o paklausus apie budėjimo tvarką, jam ji aiškiai nebuvo išaiškinta. Pradėjęs budėjimą pareiškėjas pastebėjo, kad netvarkingi langai, neveikia ventiliacija, tualeto bakelyje sugedęs mechanizmas, netvarkingas stalas, neveikia dieninio apšvietimo lempa, nėra pareigūnų iškvietimo mygtuko, spintelių paviršiai suniokoti. Pareiškėjas skundė rašė, kad tuos trūkumus nurodė ne kartą pareigūnui A. G., tačiau vietoj padėties taisymo, pareiškėjas susilaukė tik psichologinio spaudimo ne tik iš šio pareigūno, bet ir iš kitų pareigūnų. Taip pat pareiškėjas ir tą budėjimo rytą susilaukė sarkastiškų pastabų. Dėl šio skundo pareiškėjui buvo pateiktas 2015-12-07 atsakymas Nr. 42-1214 (1), (tą dieną teikti du atsakymai į skirtingus skundus). Vilniaus PN pareiškėjui detaliai išaiškino budėjimų tvarką, nukreipė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 226 punktą, taip pat atsakė dėl kamerų patalpų būklės, kurios trūkumus pareiškėjas buvo nurodęs skunde, nurodė, kad nenustatyta, jog pareigūnas, kurį nurodė pareiškėjas, būtų naudojęs prieš pareiškėją psichologinį smurtą.

Dėl pareiškėjo nurodomo pažeidimo, kad jam neleista apsipirkti parduotuvėje.

Pareiškėjas dėl to teikė skundą Vilniaus PN ir šis skundas išnagrinėtas Vilniaus PN 2015-12-07 raštu Nr. 42-1216(1). Pareiškėjas skundėsi, kad jis 2015-11-11 užpildė prašymą leisti pirkti maisto produktus ir kt. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnas A. G. neleido jam apsipirkti. Administracija šį skundą ištyrė ir nustatė, kad pareiškėjui iš tiesų 2015-11-11 buvo įteikta prašymo apsipirkti forma, o apsipirkimo metu paaiškėjo, kad parduotuvėje tokio prašymo nėra, todėl pareiškėjui vėl duota nauja prašymo forma, tą pačią dieną jis ją užpildė ir nusipirko norimą prekę. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas A. G.. Jis paaiškino, kad pats pareiškėjas pirmosios formos galėjo nepateikti į tokių prašymų surinkimo vietą, todėl jos ir nebuvo parduotuvėje. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigia, tiesiog nurodo, jog jam neleista apsipirkti, todėl daroma išvada, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo prašymas būtų dingęs ir be jo kaltės, visa ši situacija buvo tuoj pat ištaisyta ir pareiškėjas nusipirko norimą prekę. Todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti buvus pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodo, kad šį reikalavimą grindžia netinkamomis gyvenimo sąlygomis Vilniaus PN, tuo, kad pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, jam nepagrįstai skiriami budėjimai, jis nepagrįstai buvo kraustomas, atliekamos kratos, jų metu jis filmuojamas, iš pareiškėjo atimamas maistas, jam draudžiama paskambinti, dėl mažareikšmių pažeidimų skiriamos nuobaudos, nesutinkama perkelti į kitą įstaigą, neleidžiama apsipirkti, pažeidžiant terminus nagrinėjami pareiškėjo prašymai, pareiškėjas nepagrįstai įrašomas į linkusių užpulti asmenų įskaitą, neskiriamos pašalpos ir kitos išmokos, Vilniaus PN jis patiria daug išgyvenimų, pažeminimą, stresą, baimę, žeidžiama jo garbė ir orumas. Dėl neigiamų išgyvenimų pašlijo pareiškėjo sveikata, jis dėl to konsultuojamas psichologo, 2015-11-10 jam pradėta vykdyti individuali agresijos ir autoagresijos valdymo programa. Dėl šių pareiškėjo argumentų iš dalies daroma išvada, kad pareiškėjas nenurodė, ar skundė nustatyta tvarka jam paskirtas nuobaudas, ar nagrinėjant tokius skundus buvo nustatytas nepagrįstas nuobaudų skyrimas, todėl ši aplinkybė negali būti žalos atlyginimo pagrindu. Tas pats pasakytina apie negaunamas pašalpas. Pareiškėjas nenurodė, kada jam turėjo būti skiriamos tokios pašalpos, kodėl jo manymu jos neskirtos neteisėtai.