- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-01
- Bylos Nr.
- eI2-1836-1066/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06735-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Gediminas Užubalis, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. ATRS-4386 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2023 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 12-01-946 „Dėl 2023 m. gegužės 12 d. skundo“ (toliau – Sprendimas); 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą išspręsti klausimą ir priimti sprendimą pareiškėjui V. K. atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2024 m. kovo 1 d.
2. Nesutikdamas su skundžiamais sprendimais, pareiškėjas paaiškina, kad:
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Komisijos sprendimu Atrankos komisija (toliau – Komisija) pareiškėjo prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir karo tarnyba) netenkino ir karo tarnybos vienerių metų laikotarpiui neatidėjo, krašto apsaugos ministras ginčijamu Sprendimu sutiko su Komisijos sprendime padarytomis išvadomis, kas, pareiškėjo teigimu, yra neteisinga, todėl abu sprendimai turi būti panaikinti.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos bei krašto apsaugos ministro sprendimų išvadomis, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams interesams, taip pat, kad pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis, patvirtinančius didelio masto žalą įmonei ar visuomeniniams interesams. Mano, jog tiek Komisija, tiek krašto apsaugos ministras visiškai neįsigilino į pareiškėjo situaciją. Pareiškėjo teigimu, baigęs programavimo studijas pradėjo dirbti jaunesniuoju programuotoju (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu pareiškėjas yra atsakingas už itin sudėtingo ir didelės vertės projekto įgyvendinimą, prie kurio nepertraukiamai dirba jau nuo 2022 m. spalio mėnesio, yra puikiai susipažinęs su įgyvendinamu projektu, todėl gali greitai integruoti naujas funkcijas, identifikuoti gedimų mazgus. Kad galėtų dirbti su šiuo projektu, pareiškėjas turėjo atlikti dviejų mėnesių praktiką ir išmokti dirbti su projekte naudojama programine įranga, todėl jo pasitraukimas iš projekto jo įgyvendinimo eigoje neabejotinai lemtų projekto sustabdymą, kadangi kitam specialistui įstoti į projektą, kai jis nėra rašęs ir integravęs programos kodo, yra beveik nerealu. Taigi šiuo metu pareiškėjui atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą, (duomenys neskelbtini) netektų dalies jos paslaugų teikimui bei sutartinių įsipareigojimų vykdymui reikalingų resursų, todėl mano, kad Komisija padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad karo tarnybos atlikimo neatidėjimas nesąlygos neproporcingai didelės žalos pareiškėjo atžvilgiu atsiradimo, priešingai, iš pateiktų dokumentų aiškiai matyti, kad neproporcingai didelė žala gali atsirasti ir kad jos būtų galima išvengti karo tarnybą atidėjus.
2.4. Taip pat pabrėžia, kad pateikė įrodymus, kuriais pagrindė nurodytas aplinkybes dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo, tačiau tiek Komisija, tiek krašto apsaugos ministras savo sprendimuose visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neva nepateikė jokių duomenų / įrodymų, patvirtinančių neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.
2.5. Pareiškėjas, be kita ko, paaiškino ir tai, kad turi senatvės pensijos amžiaus sulaukusią močiutę ir jai nuolat reikalinga tiek fizinė pareiškėjo pagalba buityje, tiek finansinė. Šiuo metu pareiškėjas yra vienintelis artimas asmuo, galintis pasirūpinti močiutės slauga bei pagalba buityje, kitų artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti jo močiute, nėra. Pareiškėjui atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą, nebūtų kam pasirūpinti senatvės pensijos sulaukusia ir sergančia močiute. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovas tik apsiribojo konstatavimu, kad Komisijos sprendimas iš esmės atitinka tokiems sprendimams keliamus reikalavimus ir sutiko su Komisijos sprendime pateiktų aplinkybių vertinimu bei argumentais, jų nevertindamas.
2.6. Taip pat pareiškėjui nuosavybės teise priklauso dviejų kambarių butas, už kurį kas mėnesį privalo mokėti komunalinius mokesčius, kurie pastaruoju metu yra itin dideli. Šiais metais jam atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą, jis neturėtų pakankamai resursų buto išlaikymui net devynių mėnesių trukmės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo laikotarpiui, dėl ko susidarytų įsiskolinimai komunalinių paslaugų teikėjams, prasidėtų priverstiniai skolų išieškojimai, ko pasekoje, ne tik susidarytų didžiulės bylinėjimosi bei vykdymo išlaidos. Tačiau nei Komisija, nei krašto apsaugos ministras šių aplinkybių nevertino ir priėmė formalius, šabloniškus sprendimus, kurie, pareiškėjo manymu, lengvai pritaikytini svarstant bet kurio karo prievolininko pateiktą prašymą atidėti tarnybą.
2.7. Akcentuoja, kad tiek Komisija, tiek krašto apsaugos ministras savo priimtus sprendimus turėjo atitinkamai argumentuoti, nurodyti, kokiais kriterijais remiantis buvo sprendžiama, jog pareiškėjo atveju karo tarnybos atlikimo neatidėjimas nesąlygos neproporcingai didelės žalos jo atžvilgiu atsiradimo bei atitinkamai tai motyvuoti, argumentuoti ir pagrįsti.
Skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta, pagal kokius kriterijus pareiškėjui galinti kilti žala buvo vertinama, apsieita tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Negana to, pareiškėjo argumentai krašto apsaugos ministro net nebuvo įvertinti ir dėl jų nebuvo pasisakyta.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Abi institucijos (tiek Lietuvos kariuomenė, tiek krašto apsaugos ministerija), priimdamos skundžiamus sprendimus pareiškėjo atžvilgiu, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, veikė taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Tiek iš Komisijos sprendimo, tiek iš Sprendimo matyti, kad buvo išsamiai išnagrinėtos pareiškėjo prašyme bei skunde nurodytas aplinkybes ir dėl jų pasisakyta, o išvados pagrįstos objektyviais duomenimis, susietais su taikomomis konkrečiomis teisės normomis. Atsakovė sutinka, kad atsižvelgiant į nuolatinį karo tarnybos atlikimo pobūdį bei jos 9 mėn. trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti / nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir laikinai pakeisti gyvenimo režimą, todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini ir neapsaugoti teisės, tačiau, nepaisant to, žala ir nepatogumai vertinami, atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams.
3.2. Pabrėžia, kad Komisija nagrinėjo visas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, susijusias su karo prievolės atidėjimu ir įvertinusi galimai kilsiančios žalos dydį, motyvuotai nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai. Prašyme pareiškėjas nepagrindžia didelės žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams atsiradimo, o iš esmės kalba apie žalą bendrovei, kurioje dirba. Komisija tikslingai pažymi, jog įstatymas saugo tik karo prievolininko asmeninius arba visuomeninius interesus, bet ne ūkio subjekto finansinius interesus.
Atsakovės nuomone, šioje situacijoje pareiškėjas nerūpestingai vertino savo konstitucinę pareigą ir nesiėmė jokių veiksmų galimai kilsiančiai žalai mažinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4.1. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba 2023 m. kovo 3 d. gavo pareiškėjo prašymą (Nr. KLAPT-377) (toliau – prašymas) dėl karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka su priedais, kuriuo prašė atidėti karo tarnybą iki 2024 m. kovo 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Karo prievolės įstatymo 15 str. 1 d. 14 p. ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo 5 p. nuostatomis, jeigu atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu.
4.2. Komisija, atsižvelgusi į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus ir juos pagrindžiančius dokumentus, 2023 m. gegužės 4 d. priėmė skundžiamą Komisijos sprendimą neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos.
4.4. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2023 m. birželio 1 d. išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir priimtą Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.
5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Komisijos sprendimo ir Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, visų pirma, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas taipogi konstatavo ir tai, jog įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).
7. Nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. V-1057 „Dėl privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).
Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai), o raštu pareiškę norą, nuo 18 iki 38 metų (įskaitytinai). Karo prievolininkai, kuriems nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba atidėta individualia tvarka šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, į šią tarnybą, pasibaigus šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytoms aplinkybėms, šaukiami iki 26 metų (įskaitytinai), bet ne ilgiau kaip iki kitų kalendorinių metų pabaigos po šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos trukmė – 9 mėnesiai (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis).
Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.
Kaip jau minėta, karo tarnybos atidėjimo Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu atveju tvarką nustato Aprašas.
Aprašo 5 punkte numatyta, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui prašymą atidėti tarnybą <...>. Aprašo 6 punktas numato, kad karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Taip pat pagal Aprašo 15 punktą prašymus ir pranešimus nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo aiškiai matyti, kad teisės aktai neįtvirtina baigtinio sąrašo atvejų, kurie būtų pagrindas dėl karo prievolės atlikimo galinčią kilti žalą pripažinti neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl pagrindas atidėti ar atsisakyti atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą vertinamas atskirai, kiekvienu individualiu atveju ir pagal esamas faktines aplinkybes sprendžiant, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.
8. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir anksčiau pateiktą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo atveju nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, t. y. jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės (turimo darbo (duomenys neskelbtini) netekimas, jo sergančios senelės priežiūra bei turimo buto išlaikymas (komunalinių mokesčių sumokėjimas)) nėra pagrindas galimai atsirasiančius pareiškėjui nepatogumus laikyti neproporcingai didele žala:
8.1. Pažymėtina, kad pareiškėjas neproporcingos žalos atsiradimą grindžia aplinkybėmis, jog dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos neteks darbo (duomenys neskelbtini) kuri netektų dalies jos paslaugų teikimui bei sutartinių įsipareigojimų vykdymui reikalingų resursų, nes pareiškėjas dalyvauja projekte, į kurį įstoti kitam specialistui būtų išties sudėtinga, ir karjeros galimybių darbe, tačiau teismas vertina, kad šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, o labiau susijusios su įprastais nepatogumais paskirtam atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą asmeniui negu su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Teismas sutinka su atsakove, kad šiuo atveju Įstatymo nuostatos (15 str. 1 d. 14 p.) saugo tik karo prievolininko asmeninius arba visuomeninius interesus, bet ne ūkio subjekto (šiuo atveju - (duomenys neskelbtini) finansinius interesus. Paminėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Taigi aplinkybės, kad pareiškėjas karo tarnybos atlikimo metu negalės atlikti savo darbinių funkcijų ir / ar pasinaudoti karjeros galimybėmis, savaime nėra pagrindas atidėti karo tarnybą, kuriai pareiškėjas yra paskirtas. Vertintina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kokia konkreti žala (žalos mastas) galėtų kilti darbdaviui pareiškėjo karo tarnybos atlikimo metu ir / ar kokie sutartiniai įsipareigojimai negalėtų būti įvykdyti tuo laikotarpiu. Vis tik ūkio subjekto finansiniai nuostoliai, susiję su laikinu darbo santykių sustabdymu, savaime nėra prilyginami neproporcingai dideliu visuomeninių interesų pažeidimui. Tik egzistuojant tokio masto žalai, kuri darytų realią įtaką visuomeninių interesų pažeidimui, būtų galima konstatuoti šių interesų pažeidimą. Tuo tarpu pats pareiškėjas tokių įrodymų, pagrindžiančių neproporcingai didelės žalos kilimą dėl jo nurodomų aplinkybių nei atsakovei, nei teismui nepateikė. Aplinkybės, kurios leistų atidėti karo tarnybą dėl neproporcingai didelės žalos, turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik paties pareiškėjo ar jo darbdavio, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. neproporcingai didelė žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių būtų galima spręsti, jog dėl pašaukimo atlikti karo tarnybą, prievolininkas patirtų tokią žalą, kuri nepataisomai neigiamai paveiktą jo (jo artimųjų) padėtį, iš esmės neigiamai pakeistą gyvenimo sąlygas, keltų realų pavojų jo (jo artimųjų) sveikatai, gyvybei ir pan., o darbdavys turėtų patirti tokią žąlą, kurią būtų galima vertinti per visuomeninių interesų prizmę.
Teismas taip pat pažymi, jog vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, karo prievolininkams, atlikusiems privalomąją tarnybą ir grįžusiems į darbą, taikoma Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui. Taigi Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyta tvarka darbo vieta išsaugoma, o darbdavys turi galimybę gauti subsidiją.
8.2. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (sergančios senelės priežiūra ir jos išlaikymas, taip pat ir turimo nekilnojamojo turto (buto) komunaliniai mokesčiai, kurių negalės pareiškėjas apmokėti) pasakytina, kad karo prievolininkas tarnybos atlikimo metu yra išlaikomas valstybės, todėl pragyvenimo išlaidos karo tarnybos metu jiems yra visiškai užtikrinamos. Pareiškėjui bus mokama nustatyto dydžio išmoka buitinėms išlaidoms, taip pat kiekvienam kariui kas mėnesį yra kaupiama speciali įmoka, kuri bus išmokama asmeniui atlikus tarnybą priklausomai nuo atliktos tarnybos vertinimo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo močiutei teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba arba reikalinga nuolatinė priežiūra, taip pat, jog pareiškėjas yra vienintelis asmuo, galintis pasirūpinti močiute, kuri yra finansiškai visiškai priklausoma nuo pareiškėjo ir kad pareiškėjas turi pareigą šį asmenį išlaikyti bei kad ja negalinčios laikinai pareiškėjui atliekant karo tarnybą, pasirūpinti socialines paslaugas teikiančios įstaigos, todėl tokie argumentai yra atmestini. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo metu neleidžia konstatuoti didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ateityje ir tuo pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą dėl karo tarnybos atidėjimo. Kaip jau buvo minėta, karo prievolininkas, žinodamas apie būsimą 9 mėnesius trunkančią karo tarnybą, pats sprendžia dėl galimų nuostolių minimizavimo ir prisiimtų įsipareigojimų modifikavimo. O paties pareiškėjo galimo elgesio sukeltos pasekmės (kaip jis nurodo skunde, komunalinių mokesčių nemokėjimas, galimi įsiskolinimai komunalinių paslaugų teikėjams, ko pasekoje, atsirastų priverstiniai skolų išieškojimai, susidarytų didžiulės bylinėjimosi bei vykdymo išlaidos ir pan.) nelaikytinos didele žala jo asmeniniams interesams, galinčia sąlygoti karo tarnybos atidėjimą. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad 9 mėnesius atliekant karo tarnybą, jam galėtų būti padaryta neproporcingai didelė jo nurodoma žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams.
9. Teismas pareiškėjo argumentus, kad atsakovė, nagrinėdama pareiškėjo prašymą bei skundą dėl tarnybos atidėjimo, iš esmės atliko tik formalų vertinimą, atmeta kaip nepagrįstus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad buvo atidžiai įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų, išanalizuotos ir pateiktas išsamus jų vertinimas, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, aiškūs, juose yra atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas ir pritaikytas ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo interesas tęsti darbinius santykius, išlaikyti sergančią senelę nėra absoliutus ir turi būti vertinamas kitų konstitucinių pareigų kontekste. Priešingu atveju, būtų paneigta konstitucinė pareiga atlikti karo tarnybą visiems karo prievolininkams, kurie turi nuolatinį darbą. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o viešojo intereso institutas pabrėžia kolektyvinio intereso pirmumą prieš individualių subjektų interesus. Būtina pažymėti, kad privalomosios karo tarnybos atidėjimo pagrindas yra individualiai konstatuojamas neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams atsiradimas, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų šaukimo metu, o tokios žalos būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Šiuo atveju, vertinant galimos kilti žalos pareiškėjo interesams proporcingumą tikslų atlikti karo tarnybos prievolę visuotinai žinomų šių dienų geopolitinių realijų kontekste (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.), yra pagrindas konstatuoti neatidėliotiną besąlyginį karo prievolės vykdymo prioritetą prieš darbo ir karjeros teisių įgyvendinimą.
10. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovė, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą, vieną iš argumentų nurodė tai, jog kiekvienas karo prievolininkas, prieš prisiimdamas atsakomybes, įsipareigojimus bei planuodamas savo karjerą, asmeninį gyvenimą, turi įvertinti realią ir galimą riziką patekti į Šaukiamųjų sąrašus, todėl savo gyvenimą turi organizuoti atsižvelgdamas į šias aplinkybes, jam yra suteikiama galimybė atlikti karo tarnybą pasirenkant tarnybos vietą ir laiką.
11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami Komisijos ir atsakovės skundžiami sprendimai yra priimti tinkamai, įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo.
12. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę išspręsti klausimą dėl karo tarnybos atidėjimo kitam laikui.
13. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
14. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.