Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-80-438/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-15
Bylos Nr.: P-80-438/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05957-2013-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Atsakovas: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Rejspa”

Kategorijos

80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-80-438/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05957-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rejspa” skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rejspa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SPR-96 „Dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“, 2013-04-25–05-01) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip imperatyvus nurodymas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) kiekvienu atveju (t. y. kiekvienoje publikacijoje) pateikti ne mažiau kaip dvi (t. y. kuo daugiau) viena nuo kitos nepriklausančias nuomones, arba, kitaip tariant, kaip neva suteikiančia visuomenės informavimo priemonei teisę skleisti informaciją tik tada, kai pateikiamos ne mažiau kaip dvi viena nuo kitos nepriklausančios nuomonės. Akivaizdu, jog toks Įstatymo normos aiškinimas, kurį Sprendime pateikė Inspektorius, prieštarauja saviraiškos laisvės, protingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjo manymu, pagarbos nuomonių įvairovei principas gali būti užtikrinamas (ir realizuojamas) ne tik taikant Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, bet ir vadovaujantis Įstatymo 15 ir 44 straipsniais. Inspektorius turėjo įsitikinti, ar skundą pateikęs Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kokiais nors aktyviais veiksmais siekė realizuoti savo atsakymo teisę į, jo manymu, šališkos informacijos paskelbimą pareiškėjo leidžiamame laikraštyje ar ne. Šios faktinės aplinkybės nustatymas iš dalies būtų leidęs svarstyti, ar pareiškėjas gerbia nuomonių įvairovę. Be kita ko tirdamas skundą Inspektorius nustatė, kad pareiškėjas ginčo publikaciją perspausdino iš interneto portalo www.L24.lt ir prie publikacijos nurodė, jog jos autorius yra politologas dr. B. R. (B. R.) (dirbantis Europos Parlamente patarėju tarptautiniais klausimais). Taigi Inspektorius turėjo pakankamą teisinį pagrindą vadovautis Įstatymo 54 straipsnio redakcinės atsakomybės už paskleistą informaciją netaikymo nuostata. Pažymėjo, jog Inspektorius pripažino, kad paskelbta informacija ir jos pateikimo būdas neskatina nepakantos (nesantaikos), priešiškumo ir nepagarbos jausmo konkrečios tautybės žmonėms, publikacijos antraštė ir teiginiai nėra skatinančio ar raginančio pobūdžio, jais nesiekiama paveikti skaitytojų, jiems sudarant pagrindą daryti tam tikro pobūdžio įtaką konkrečios tautybės žmonėms. Sprendime nurodyta, kad nors kai kurie ginčo publikacijoje paskelbti apibendrinimai yra kategoriški, tačiau jie atspindi publikacijos autoriaus subjektyvų padėties vertinimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo saviraiškos laisve, neperžengė jos nustatytų ribų, o skelbiamos informacijos tikslas – sukelti diskusiją ir šiandien daliai visuomenės (ypač – Lietuvoje gyvenančiai lenkų bendruomenei) aktualiais klausimais. Be to, Inspektorius nenustatė, kad pareiškėjas būtų atsisakęs paskelbti kitokią nei ginčo publikacijoje nuomonę, todėl teigti, kad jis parodė nepagarbą nuomonių įvairovei ir tuo pažeidė Įstatymą, nėra pagrindo.

Atsiliepimas

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu į jį prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį. Pasak atsakovo, gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Tai reiškia, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) privalo būti objektyvus ir rengdamas viešąją informaciją neformuoti vienpusiškos šios informacijos gavėjo nuomonės (išlaikyti skirtingų nuomonių pusiausvyrą). Tačiau pareiškėjas paskelbė tik vienos pusės argumentus, kad lenkų tautinės mažumos teisės Lietuvoje yra akivaizdžiai pažeidžiamos, ji diskriminuojama, jos mažumos atstovai yra bauginami, jų atžvilgiu yra taikomos represijos, o Lietuva pažeidžia Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos ir Europos regioninių arba mažumų, kalbų chartijos nuostatas, tačiau publikacijoje nėra pateikiami kitos šalies – asmenų, inicijavusių teisinių poveikio priemonių taikymą už teismo priimtų sprendimų nevykdymą arba pateikiančių oficialią Lietuvos Respublikos poziciją ir paaiškinimus dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje, nuomonės ir argumentai. Publikacijoje paskelbta informacija sąmoningai pateikiama taip, kad toks pateikimas sudaro pagrindą manyti, jog Lietuvos valdžios institucijų vykdomi veiksmai yra antilenkiški ir nukreipti išskirtinai prieš lenkų tautinę mažumą, siekiant jos konstitucinių teisių suvaržymo. Taigi Inspektorius pagrįstai įspėjo pareiškėją už visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nesilaikymą. Įstatymo 15 ir 44 straipsniai reglamentuoja atsakymo teisę ir paneigimą bei taikomi tuo atveju, kai paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina, diskredituoja konkretų fizinį ar juridinį asmenį. Taigi šių straipsnių taikymas, jų nuostatų įgyvendinimo sąlygos yra siejamos su konkretaus asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, bet ne su informacijos neteisėtumu apskritai. Nagrinėjamu atveju informacijos neatitikimas tikrovei ir žeminantis, diskredituojantis jos pobūdis net nebuvo nustatinėjamas, nes tai nebuvo prašoma Vyriausybės atstovo, kuris į Inspektorių kreipėsi dėl neobjektyvios ir vienpusiškos informacijos paskelbimo, o ne dėl neturtinių teisių pažeidimo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl skundžiamoje publikacijoje paskleistos informacijos, kartu ir visus jo turimus duomenis, įrodymus, patvirtinančius paskelbtos informacijos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas atitikimą. Pareiškėjas Inspektoriui nurodė tik aplinkybę, jog skundžiama publikacija buvo perspausdinta iš portalo www.L24.lt ir nepateikė daugiau jokių argumentų ar savo elgesio sąžiningumą patvirtinančių įrodymų, nors tokią galimybę turėjo. Įstatymo 54 straipsnio nuostatos yra imperatyvios. Tai reiškia, kad redakcinė atsakomybė netaikoma tik tuo atveju, kai yra įvykdomos visos būtinos sąlygos, kurių pagrindinė ir yra šaltinio nurodymas. Pareiškėjas pripažįsta, jog pirminis informacijos šaltinis publikacijoje nurodytas nebuvo. Taigi viena iš privalomų redakcinės atsakomybės netaikymo sąlygų neįvykdyta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Rejspa“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad atsakovas nekelia ginčo dėl publikacijos kvalifikavimo, jis (atsakovas) publikaciją taip pat vertina kaip nuomonę. Atsakovas taip pat nemano, jog pareiškėjas yra nubaustas už dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Atsakovas mano, kad publikacijoje paskelbta nuomonė neatitinka jai keliamų reikalavimų. Nuomonės definicija yra pateikta Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje. Joje nuomonė apibūdinama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Reikalavimai nuomonės skleidimui yra suformuluoti Įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2353 redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę, o Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, kad viešoji informacija (reiškia, ir nuomonė – įterpta teismo) visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Įstatymo 28 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, jog viešosios informacijos rengėjai (koks yra pareiškėjas) privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Aptariamoje publikacijoje pateikta nuomonė yra itin aštri Lietuvos visuomenei, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog nuomonės pareiškimui visuomenės informavimo priemonėse taip pat keliami tam tikri reikalavimai: 1) ji gali būti subjektyvi, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; 2) skleidžiant nuomonę, būtina vadovautis nuomonių įvairovės principu; 3) laikantis šio principo, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Šiuo atveju buvo paskelbta (perrašyta) vieno asmens nuomonė dėl lenkų tautybės asmenų neva diskriminacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz.: administracinės bylos Nr. A662-3299/2011, A146-2326/2011), kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas, ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant, be kita ko, į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų (administracinė byla Nr. A662-1165/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-1314/2012, kur viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Tele-3“ buvo įspėtas inter alia dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (viešoji informacija žiniasklaidos priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai – redakcija, galiojusi tiek sprendimo priėmimo metu, tiek informacijos paskelbimo metu), 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto (žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais) reikalavimų nepaisymo, pasisakė, jog tokio pobūdžio bylose yra svarbu nustatyti, ar skelbiama informacija yra nuomonė, ar žinia, nes nuo to priklauso teisinė kvalifikacija ir, aišku, bylos baigtis. Nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, bet ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsniu pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog sąlyga nurodyti informacijos šaltinį pildytina visais šio straipsnio 1 dalyje numatytais septyniais atvejais, t. y. ir tuomet, kai pateikiama nuomonė. Pareiškėjas mano, kad pačiame straipsnio tekste nurodytas tinkamas nuomonės šaltinis – politologas B. R., dirbantis Europos Parlamente patarėju tarptautiniais klausimais. Tuo tarpu atsakovas mano, kad šiuo atveju informacijos šaltinis yra interneto portalas www.L24.lt, kuris nebuvo nurodytas. Pažymėjo, jog Įstatymas nepateikia informacijos šaltinio definicijos bei pagal Įstatymo 8 straipsnio (informacijos šaltinio paslaptis) kaip teisės normos turinį sprendė, kad informacijos šaltinis gali būti tiek viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), tiek tretysis asmuo. Teismo nuomone, pareiškėjui šiuo atveju informacijos šaltinis buvo ne B. R., o kitas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), t. y. interneto portalas www.L24.Lt, kuris nebuvo nurodytas.

III.

Pareiškėjas UAB „Rejspa“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, nuomonės yra subjektyvios, todėl reikalaudamas „teisingo, tikslaus ir nešališko“ nuomonės pateikimo, teismas vadovaujasi kriterijais, kurie nei loginiu, nei teisiniu požiūriu nuomonei negali būti taikomi ir tokiu būdu konstatuodamas pažeidimą daro teisės taikymo klaidą.

2. Pareiškėjas nerengė ginčo informacijos. Publikacija „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ yra ne žurnalisto (korespondento) straipsnis, o perspausdinta Europos Parlamento patarėjo tarptautiniais klausimais politologo dr. B. R. nuomonė (požiūris, vertinimas), kurią pareiškėjas paskelbė taip, kaip ji buvo autoriaus pateikta, be iškraipymų ir komentarų, nurodant autorių. Tuo pareiškėjas laikėsi paplitusios viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) praktikos, kuria remiantis yra įprasta visuomenės informavimo priemonėse publikuoti konkrečių asmenų (politikų, politologų, visuomenės veikėjų t. t.) nuomones, komentarus ar vertinimus.

3. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika nuomonės reiškimo laisvės ribojimas galimas tik tada, kai jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje. „Būtinumas“ paprastai suprantamas kaip: a) nacionalinis saugumas, teritorijos vientisumas, visuomenės saugumas, užkirtimas kelio nusikaltimams, sveikatos ir moralės apsauga; b) kitų asmenų teisių bei orumo apsauga, užkirtimas kelio slaptos informacijos atskleidimui; c) teisminės valdžios bešališkumui ir autoritetui garantuoti.

Šalies argumentai

4. Pareiškėjas publikaciją perspausdino iš interneto portalo www.L24.lt, nurodydamas, kad šio teksto autorius yra politologas dr. B. R.. Taigi dr. B. R. yra pirminis (pagrindinis) pareiškėjo publikuotos informacijos šaltinis, sukūręs tekstą, o interneto portalas www.L24.lt, publikavęs šią informaciją anksčiau už pareiškėją, laikytinas pirminiu skleidėju. Pareiškėjas, skelbdamas ginčo publikaciją, nurodė pirminį informacijos šaltinį.

Atsiliepimas

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nesąžiningas elgesys buvo atskleistas nustačius paskelbtos informacijos šališką pobūdį. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas nuomonės skleidimo absoliutinimas, atsižvelgus į paskleistos informacijos šališką pobūdį, iš esmės yra neteisingas, o sąžiningam viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) toks elgesys neturėtų būti priimtinas, nes yra nesuderinamas su garbinga viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veikla. Remiantis sisteminiu Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimu pirminiu informacijos šaltiniu yra laikoma visuomenės informavimo priemonė, kuria viešai skleidžiama viešoji informacija, tačiau ne konkretus fizinis asmuo, šiuo atveju, publikacijos autorius, be kurio, kaip teisingai savo apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, publikacija nebūtų atsiradusi. Konkretus asmuo sukūrė publikaciją, tačiau visiškai akivaizdu, kad ne publikacijos autorius skundžiamo turinio informaciją viešai paskelbė. Publikacija buvo paskelbta informacinės visuomenės informavimo priemonėje – interneto portale www.L24, kuris kaip pirminis informacijos šaltinis skundžiamoje publikacijoje nebuvo nurodytas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Rejspa“ apeliacinį skundą: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SPR-96.

LVAT, patikrinęs bylą, nustatė, kad administracinis ginčas kilo dėl Inspektoriaus Sprendimo, kuriuo Vyriausybės atstovo skundas dėl publikacijoje „Lietuvoje vykdomos represijos papiktino Briuselį“ („Vilniaus krašto savaitraštis“) paskelbtos informacijos pripažintas iš dalies pagrįstu, o pareiškėjas viešosios informacijos skleidėjas UAB „Rejspa“ įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Teisėjų kolegija, vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1, 6 ir 7 dalių bei 9 dalies 1 punktu, atsižvelgė į tai, jog Vyriausybės atstovo skundas Inspektoriui nėra siejamas su skundo autoriaus asmeniu jo teisėmis ar teisėtais interesais ir nurodė, jog tokia faktinė situacija sudarė pagrindą atsakovui pateikto skundo nenagrinėti, kadangi imperatyviomis viešosios teisės normomis apibrėžtos viešojo administravimo subjekto kompetencijos aiškinti plečiamai negalima. Pažymėjo, kad pripažinus, jog Sprendimas buvo priimtas atsakovui išnagrinėjus jo kompetencijai nepriklausantį skundą, Sprendimas turi būti pripažįstamas neteisėtu ir naikinamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nustačiusi Sprendimo negaliojimo pagrindą, kitų šalių išdėstytų argumentų teisėjų kolegija neanalizavo.

LVAT atkreipė dėmesį, kad Inspektorius nepasinaudojo jam suteikta teise ir pareiga vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi Įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų, o turint informacijos apie pažeidimus Įstatymo nustatyta tvarka savo iniciatyva pradėti tyrimą (pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 dalies 1 punktą), vietoje to tyrė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą ir skundžiamu sprendimu jį pripažino iš dalies pagrįstu.

V.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktais.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog Vyriausybės atstovo skundas nebuvo siejamas su skundo autoriaus asmeniu, jo teisėmis ar teisėtais interesais, todėl Inspektorius neturėjo teisės nagrinėti Vyriausybės atstovo skundo. Anot atsakovo, iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, jog publikacijoje nurodytos negatyvios aplinkybės yra ne tik tiesiogiai susijusios su Vyriausybės atstovu, bet ir turi įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams. Teigia, jog iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad Vyriausybės atstovo suvokimu publikacijoje nurodyti žodžiai „represijos“, „diskriminacija“ yra taikomi jam, kaip valdžios institucijai, kuri tokiais posakiais be kita ko yra menkinama. Pažymi, jog iš publikacijoje paskelbtos informacijos, nepaisant to, kad institucijos pavadinimas nėra nurodytas teisingai, yra akivaizdu, jog joje kalbama būtent apie Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje. Vyriausybės atstovas skunde nekėlė neturtinių teisių pažeidimo klausimo, tačiau aiškiai suformulavo prašymą įvertinti paskelbtą informaciją, todėl Inspektorius turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą išnagrinėti jam pateiktą skundą. Atsakovo manymu, neteisingai įvertinęs Vyriausybės atstovo skundą, LVAT nenagrinėjo ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padaryto pažeidimo esmės, todėl neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. priimtas sprendimas yra be motyvų.

Taip pat, atsakovo teigimu, LVAT nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1149/2013 iš esmės pripažino Inspektoriaus teisę nagrinėti skundus tais atvejais, kai dėl neobjektyvios, šališkos, neatitinkančios pagrindinių visuomenės informacijos principų informacijos paskelbimo kreipiasi asmuo, su kuriuo paskelbta informacija apskritai nėra susijusi, t. y. nesuinteresuotas asmuo, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą.

Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuodo, kad Inspektorius tyrimą savo iniciatyva gali pradėti tik tada, kai pažeidimai nėra nurodyti skunduose (pareiškimuose), todėl jis negali atsisakyti nagrinėti nesuinteresuoto asmens skundo ir iš tokio skundo gautos informacijos pagrindu pradėti tyrimą savo iniciatyva, nes tai prieštarautų galiojančiai teisei. Teigia, jog jei, turėdamas informacijos apie galimą Įstatymo pažeidimą, Inspektorius negalėtų imtis jokių teisinių priemonių prieš galimai pažeidimą padariusį asmenį, o padarytas pažeidimas negalėtų būti įvertintas Įstatymo laikymosi požiūriu, būtų paneigta Inspektoriaus, kaip žmogaus teisių gynėjo, galimybė užtikrinti vieną iš konstitucinių asmens teisių gauti teisingą ir objektyvią informaciją bei pakirstas visuomenės pasitikėjimas Inspektoriumi, kaip valstybės pareigūnu, prižiūrinčiu, kaip informuojant visuomenę yra įgyvendinamos Įstatymo nuostatos, taip pat Inspektoriaus, kaip valstybės pareigūno veikla iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 pagrįstumo klausimas.

Vertindama atsakovo pateiktą prašymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).

Nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas sietinas su tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Be to, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir galimas motyvavimo pareigos nesilaikymas turi būti analizuojamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste.

Nagrinėjamu atveju iš atsakovo pateikto prašymo matyti, kad jis prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu iš esmės sieja su tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, nustatęs vieną ginčijamo atsakovo akto negaliojimo pagrindą – jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundui nesant susijus su skundo autoriaus asmeniu tokio skundo nagrinėjimas nepriskirtinas atsakovo kompetencijai – neanalizavo kitų šalių nurodytų argumentų, t. y. nenagrinėjo viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padaryto pažeidimo esmės, jo veiksmų atitikties Įstatymo reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, motyvus, nustatė, jog ši nutartis yra tinkamai motyvuota ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Teisėjų kolegija pastebi, jog, atsakovo vertinimu, netinkamų motyvų buvimas negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Analizuojamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingi nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, motyvai yra nurodyti minėtos nutarties VI dalyje (b. l. 78–79). Be to, atsakovo pateikti argumentai ir nesutikimas su teismo motyvais patys savaime rodo, kad teismo nutartis yra motyvuota, tik atsakovui teismo įvardinti motyvai yra nepriimtini.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas motyvuoja argumentu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1149/2013, kuria, atsakovo nuomone, teismas iš esmės pripažino Inspektoriaus teisę nagrinėti skundus tais atvejais, kai dėl neobjektyvios, šališkos, neatitinkančios pagrindinių visuomenės informacijos principų informacijos paskelbimo kreipiasi asmuo, su kuriuo paskelbta informacija nėra susijusi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-1149/2013 nustatė, kad šioje byloje skundą Inspektoriui padavė privatus asmuo, kurio interesai, jo manymu, buvo pažeisti ir kurio teisė kreiptis į Inspektorių yra numatyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Būtent šiuo aspektu visų pirma buvo nagrinėjama minėta administracinė byla Nr. A143-1149/2013, joje ne kartą nurodyta, jog pareiškėjo skundo argumentai vertinami tiek, kiek yra susiję su jo teisių ir Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovo prašyme nurodytu argumentu, neva minėtoje administracinėje byloje buvo pripažinta Inspektoriaus teisė nagrinėti skundus tais atvejais, kai dėl neobjektyvios, šališkos, neatitinkančios pagrindinių visuomenės informacijos principų informacijos paskelbimo kreipiasi asmuo, su kuriuo paskelbta informacija nėra susijusi.

Iš to, kas išdėstyta prieš tai, matyti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1149/2013 televizijos programoje paskelbta informacija buvo vertinama tiek, kiek ji buvo susijusi su pareiškėjo teisėmis, tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vyriausybės atstovas pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalis 1–3 punktus, 6 ir 7 dalis šiuo atveju buvo nekompetentingas paduoti skundą (pareiškimą) Inspektoriui, todėl, Inspektorius neturėjo pradėti tyrimo Vyriausybės atstovo skundo pagrindu, tačiau galėjo tai padaryti savo iniciatyva, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Pažymėtina, jog asmens, kuris nėra kompetentingas pateikti skundą (pareiškimą) pagal Įstatymo 50 straipsnio 1dalies 1–3 punktus, Inspektoriui pateikta informacija nelaikytina skunduose (pareiškimuose) nurodyta informacija Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto atžvilgiu.

Taigi atsakovo nurodytoje administracinėje byloje vertintos aplinkybės skiriasi nuo išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių (dėl kompetencijos pateikti skundą (pareiškimą) Inspektoriui). Ši aplinkybė yra lemiama apsisprendžiant, ar procesas administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, o prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo vertinti, jog aptariamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktų pagrindu, atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rejspa” skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasDainius Raižys