Kauno apygardos teismo nutartis

2020-06-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-478/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-06-10
Bylos Nr.
1A-343-478/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-11899-2019-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Gytis Večerskas
Nuteistasis
E. Z. Ž.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-343-478/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11899-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir V. V.,

sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei,nuteistajam E. Z. Ž., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. Z. Ž. kardomoji priemonė – suėmimas iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios nekeista.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas, E. Z. Ž. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. kovo 24 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. Z. Ž. nuteistas už tai, kad terorizavo žmogų grasindamas padegti, padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką bei sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą, tai yra:

2019 m. kovo 21 d. apie 10.00 val. atėjęs prie R. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini) skambino į buto duris, laukė laiptinėje, ieškojo R. Ž. pas kaimynus, teigdamas, kad išėjo iš kalėjimo ir ieško R.;

2019 m. kovo 21 d. apie 12.30 val. atėjęs į R. Ž. darbovietę – grožio saloną „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini) , piktai reikalavo pakviesti R. Ž., teigdamas, kad išėjo iš kalėjimo ir ieško marčios;

2019 m. kovo 21 d. apie 18.30 val. atėjęs prie R. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini) skambino į buto duris, ieškojo R. Ž. pas kaimynus, teigdamas, kad jam reikia patekti pas R.;

2019 m. kovo 22 d. apie 8 val. atėjęs prie R. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini) skambino į buto duris, ieškojo R. Ž. pas kaimynus, teigdamas, kad jam reikia patekti pas R., į kaimynų reikalavimus jų netrukdyti nereagavo;

2019 m. kovo 23 d. apie 9.53 val. atėjęs prie R. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini) ne mažiau 10 kartų spaudė durų skambutį, klibino rankeną, kumščiu daužė duris, plūdo V. Ž. necenzūriniais žodžiais, reikalaudamas atidaryti duris, sugriebęs už rankenos bandė jas išlaužti ir tokiu būdu patekti į buto vidų, grasino V. Ž. užmušti, su ja susidoroti;

2019 m. kovo 24 d. apie 5.30 val. ir 7.30 val. du kartus atėjęs prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) , laiptinės, pasilipęs ant vamzdžio ir tokiu būdu pasiekęs S. K. buto langą, jį daužė, rėkdamas reikalavo įleisti į laiptinę, pasakyti laiptinės užrakto kodą, daužė laiptinės duris;

2019 m. kovo 24 d. apie 8.00 val. atėjęs prie R. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini) ne mažiau 10 kartų spaudė durų skambutį, plūsdamas R. Ž. ir V. Ž. necenzūriniais žodžiais daužė duris, reikalaudamas jas atidaryti;

2019 m. kovo 24 d. apie 10.30 val. atėjęs į „(duomenys neskelbtini)“ bažnyčią, esančią (duomenys neskelbtini), kur buvo meldžiamasi už nužudytą R. Ž. anytą, baugindamas R. Ž. ir V. Ž., dairėsi aplinkui jų ieškodamas;

2019 m. kovo 24 d. apie 19 val. atėjęs prie R. Ž. buto, esančio (duomenys neskelbtini) ne mažiau 10 kartų spaudė durų skambutį, rėkdamas ir plūsdamas R. Ž. bei V. Ž. necenzūriniais žodžiais daužė duris, reikalavo jas atidaryti, o R. Ž. liepus eiti nuo durų, grasino R. Ž. užmušti, grasino padegti duris, jei jų neatidarys, tokiais savo tyčiniais sistemingais veiksmais nuolat besibraudamas į nukentėjusiųjų namus, laukdamas prie namų durų, ieškodamas darbovietėje ir bažnyčioje jas baugino, grasino nužudyti, padegti turtą, tokiu būdu naudodamas psichinę prievartą terorizavo R. Ž. ir V. Ž. ir sistemingai baugino, naudodamas psichinę prievartą, t. y. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas E. Z. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl pareikšto kaltinimo pilnai įrodyta, veiksmai kvalifikuoti teisingai.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis E. Z. Ž. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti 2020 m. vasario 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą išnagrinėti teisingai. Skunde apeliantas teigia, kad teismas turėjo jo kaltę įrodyti arba jį išteisinti, o ne manyti, kad jis yra kaltas. Jo nuomone, prokurorė akivaizdžiai buvo palanki nukentėjusiajai, jo marčiai R. Ž. ir anūkei V. Ž.. Nuteistojo įsitikinimu, kaltinimas neįrodytas, o išgalvotas jo marčios, išlaužta iš piršto, ir visi kaimynai bei liudytoja, kuri nupirko jo buto kambarį, taip pat palaiko jo marčią ir meluoja. Melavo ir jo marčios salono vadovas, kad R. Ž. pas jį nedirba. Apeliantas teigia, kad būtų nelogiška manyti, kad jis grasintų padegti ar užmušti savo marčią ir mylimą anūkę. Nurodo, kad jų santykiai buvo geri, marti jį gynė nuo smurtaujančio sūnaus. Jis supranta, kad dėl žmonos nužudymo jis jau laikomas žmogžudžiu, tačiau pati žmona jam melavo ir pati jam trenkė, dėl ko įvyko tokia tragedija. Jis dėl tos tragedijos labai pergyveno ir net sau akį išsidūrė mirusios žmonos pirštu, kas patvirtina jo pergyvenimus. Nurodo, kad po atliktos 8 metų laisvės atėmimo bausmės grįžo į savo namus, tačiau nebuvo įleistas ir išgirdo, kad bus iškviesta policija, tada jis laiptinėje laukė policijos, vėliau sužinojo, kad jo kambarys yra parduotas. Jo marti R. Ž. tapo našle, paveldėjo visus įgaliojimus ir pardavė trijų kambarių butą, nors jis turėjo tuo adresu atskirą kambarį. Jis ieškojo marčios, nes jam rūpėjo, kur yra relikvijos, buvusios tėvo piniginėje, kurias norėjo padovanoti Karo muziejui, tačiau atsakymo neturi iki šiol. Nuteistojo E. Z. Ž. nuomone, marti jau buvo jį palaidojusi ir viską, kas jai nereikalinga, sunaikino, o neturėdama ką apeliantui pasakyti, sugalvojo tokį kaltinimą arba pareigūnai ją prigąsdino, dėl ko ji kvietė policiją ir ji parašė tokį skundą.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji R. Ž. prašo nuteistojo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį

5. Teismo posėdyje nuteistasis E. Z. Ž. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo E. Z. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Teisminiame procese įrodymai yra vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas E. Z. Ž. kaltu pripažino vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų reikalavimų nepažeidė. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, yra vertinamos kaip gynybos versija. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

9. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu, bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas ir pan.), kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014, 2K-65-648/2016). Pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, vertintinas tokių veiksmų pavojingumas ir realumas, o sprendžiant, ar asmens išsakyti žodžiai gali būti laikomi sistemingu bauginimu, vertintinas ir įvykio kontekstas, susiklostę konflikto šalių tarpusavio santykiai, išorinės įvykio aplinkybės, taip pat kaip pasireiškė bauginimo sistemingumas, kaltininko tyčios ir išsakyto grasinimo turinys bei kitos grasinimo realumui ir pavojingumui nustatyti svarbios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423-303/2016).

10. E. Z. Ž. neneigė ieškojęs marčios R. Ž. ir anūkės V. Ž., pripažino, kad vaikščiojo prie jų namų, beldė į buto duris, skambino į jas, tačiau durų nedaužė, tik keturis kartus labai švelniai pajudino rankeną, ieškojo R. ir jos darbovietėje. Tokius savo veiksmus jis paaiškino tuo, kad norėjo su R. pasikalbėti, tačiau neigė, kad nukentėjusiąsias plūdo ir įžeidinėjo, neigia joms grasinęs, jog užmuš. Apylinkės teismas pagrįstai atmetė apelianto teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įvykių versiją, nes jos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai, tokie jo parodymai paneigti nukentėjusiųjų R. Ž. ir V. Ž. parodymais bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų L. L., E. G. ir E. R. parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais užfiksuota informacija ir kitais rašytiniais baudžiamosios bylos duomenimis.

11. Nukentėjusioji R. Ž. parodė, kad dar iki nuteistajam išeinant iš įkalinimo įstaigos, ji jau bijojo jo, nes jis nužudė savo žmoną. Ji parašė jam į kalėjimą laišką apie tai, kad jo kambarys buvo parduotas, kad nužudytosios vaikams padengti padarytą žalą. Nukentėjusioji iš kalėjimo yra gavusi kelis negražius laiškus, kuriuose E. Z. Ž. pyko ant jos dėl to buto, juose buvo išreikšti grasinimai, todėl kai R. Ž. sužinojo, kad jis jau paleistas į laisvę, baiminosi, kad nuteistasis jos ieškos. Tai, kad apeliantas kėlė baimę dar būdamas įkalinimo įstaigoje, patvirtino ir kita nukentėjusioji V. Ž., kuri nurodė, jog žinojo, kad senelis padarė baisų dalyką, kad iš kalėjimo jos mamai rašė grasinančius laiškus, todėl, kai jai mama paskambino ir pasakė, kad senelis grįžo iš kalėjimo, tą naktį ji nutarė būti su mama, nes nenorėjo mamos palikti vienos. Šios nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad jis su marčia R. Ž. ir anūke V. Ž. gerai sutarė ir jie buvo artimiausi žmonės. Ir, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nukentėjusiųjų nuogąstavimai pasitvirtino, nes apeliantas iš tiesų, tik išėjęs iš įkalinimo įstaigos, jų atžvilgiu ėmėsi agresyvių, bauginančių veiksmų, aktyviai ieškojo nukentėjusiųjų namuose, darbe ir net bažnyčioje, siekė patekti į jų butą, daužė jo duris, reikalavo jas atidaryti, o to nepadarius, išsakė grasinimus, kad užmuš, ilgai sėdėjo laiptinėje ant laiptų, skambino į kaimynų duris, garsiai rėkavo. Apeliantas nesakė, ko nori iš nukentėjusiųjų, o tik reikalavo duris atidaryti, plūdo ir grasino. Dėl tokio jo elgesio jos net bijojo išeiti iš namų. Kai ir kitą dieną E. Z. Ž. vėl ėmė pas jas laužtis, skambino į duris, ir jas daužė kumščiu, veržėsi pas jas į buto vidų, jos dar labiau išsigando, gėrė vaistus, V. Ž. net prašė savo vaikino pagyventi pas ją su mama.

12. Nukentėjusiųjų parodymus ir aplinkybę, kad jos iš tiesų buvo išsigandusios ir bijojo nuteistojo, patvirtino liudytoja apklausta E. G., kuri paaiškino, kad kai į saloną, kuriame ji dirba kartu su R. Ž., atėjo nuteistasis ir pasakė, kad ką tik išėjo iš kalėjimo ir ieško R., ji, pamačiusi išsigandusį R. veidą, pasakė jam, kad R. pas juos nedirba. Liudytoja nurodė, kad tas vyras kalbėjo garsiu tonu, matėsi, jos jis susijaudinęs. Kai vyriškis išėjo, išsigandusi R. pasakė, kad tai buvęs uošvis ir nori ją užmušti, ji atrodė susijaudinusi, susinervinusi, verkė, rankos drebėjo. R. sakė, kad uošvis yra jai anksčiau grasinęs, kad ji jo labai bijo, nes nežino, ką jis gali padaryti. Liudytoju apklaustas E. R., kuris pagal pranešimą į įvykio vietą vyko kelis kartus, dvi dienas iš eilės, dėl brovimosi į butą ir grasinimų, taip pat patvirtino, kad pirmą kartą, kai namuose buvo tik V. Ž., iš kurios buvo gautas pranešimas, ji buvo labai išsigandusi, verkė. Kitą dieną atvykus tuo pačiu adresu pagal pranešimą, bute buvo dvi moterys, kurios buvo labai susijaudinusios, verkė, drebėjo, sakė, kad jos labai bijo E. Z. Ž., nes jis agresyvus, neseniai išėjo iš kalėjimo. Moterys nurodė, kad bijo išeiti iš namų ir grįžti, nes bijo, kad jis jų gali laukti ir joms kažką padaryti. Liudytojo nuomone, iš jų būsenos galima buvo daryti išvadą, kad joms tokie grasinimai atrodė realūs. Netikėti šiais liudytojų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi liudytojai betarpiškai bendravo su nukentėjusiosiomis ir matė jų psichologinę būseną. Tai, kad E. Z. Ž. grasino nukentėjusiajai užmušti ir kad ji grasinimą suprato kaip realų, nes atrodė labai išsigandusi, verkė, E. R. patvirtino ir 2019 m. kovo 23 d. ir kovo 24 d. surašytuose tarnybiniuose pranešimuose (1 t., b. l. 27-30, b. l. 61-64).

13. Aptarti duomenys patvirtina, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiosios buvo išsigandusios, jautė grėsmę savo saugumui, kadangi jo grasinimus suprato kaip realius, keliančius pavojų jų sveikatai ar net gyvybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra visiškai akivaizdu, kad asmenys, kurie priešingai jų valiai yra pastoviai persekiojami, patiria itin stiprias neigiamas emocijas, baimę ir nesaugumo jausmą, kurį tokios aplinkybės kaip grasinimai, dažnas pašalinio asmens atvykimas į jų gyvenamąją ir darbo vietas ir jo agresyvus elgesys bei išsakomi bauginantys žodžiai tik dar labiau sustiprina. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios R. Ž. nuteistasis ieškojo ne tik jos gyvenamojoje vietoje, bet ir jos darbovietėje, dėl ko nukentėjusioji bijojo išeiti ir buvo priversta prašyti kolegų pasakyti, kad jos nėra. Taip pat jis buvo atėjęs į viešą vietą – bažnyčią, kur tuo metu buvo abi nukentėjusiosios R. Ž. ir V. Ž., dairėsi aplinkui jų ieškodamas, jos matė jį ir tai jas įbaugino. Po šių įvykių abi nukentėjusiosios jautėsi išsigandusios, dėl ko kreipėsi į policijos įstaigą, tam, kad būtų užkardyti nuteistojo neteisėti veiksmai. Tai rodo, kad nukentėjusiosios tokius E. Z. Ž. veiksmus suprato kaip galinčius turėti neigiamos įtakos jų saugumui, o tai atitinka formuojamą teismų praktiką BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog nuteistasis iš tiesų veikė sistemingai, turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusiąsias, kadangi keturias dienas iš eilės ne po vieną kartą per dieną ieškojo nukentėjusiųjų, agresyviai reikalavo jį įsileisti, išsakydamas grasinimą susidoroti ir užmušti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados niekaip nepaneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog jis tik siekė pasimatyti su R. Ž., norėdamas pasikalbėti, sužinoti, kur yra jo daiktai. Tokie argumentai prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetui, todėl yra laikytini tik apelianto gynybine versija ir atmetami kaip nepagrįsti.

14. Nuteistojo E. Z. Ž. versiją, kad jis, ieškodamas R. Ž., jokių durų netrankė, netriukšmavo, tik beldė ir skambino į duris, norėdamas tik pasikalbėti su R. Ž., paneigė ne tik nukentėjusiųjų, tačiau ir liudytojos L. L. parodymai. Liudytoja nurodė, kad vienos dienos vakare į jos buto duris kažkas ėmė ilgai skambinti, labai stipriai trankyti durų rankeną. Pro durų rakto skylutę ji matė, kad tai senas žmogus. Matė, kad žmogus ėjo ir baladojosi pas visus kaimynus, į jų duris taip pat daužėsi, skambino. Tas vyras ją išgąsdino, jis jai atrodė labai agresyvus, šis įvykis jai įsiminė, nes buvo labai baisu. Ji iškvietė policiją. Taigi, nors apeliantas tvirtino jokių agresyvių veiksmų neatlikęs, tačiau ši nešališka, bylos baigtimi nesuinteresuota ir su nukentėjusiųjų parodymais nesusipažinusi liudytoja nurodė analogiškus, kaip ir nukentėjusiosios, apelianto prie jos buto durų atliktus veiksmus, kurie sukėlė išgąstį, nerimą ir baimę.

15. Šių aptartų duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo E. Z. Ž. atlikti neteisėti veiksmai nukentėjusiųjų R. Ž. ir V. Ž. atžvilgiu buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Kaip minėta, šioje dispozicijoje išskirti du alternatyvūs nusikalstamos veikos požymiai: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad E. Z. Ž. nusikalstami veiksmai atitiko abu kriterijus. Buto durų daužymu, reikalavimu atidaryti ir išsakytais grasinimais susidoroti, užmušti nukentėjusiosios buvo terorizuojamos grasinant padaryti gyvybei pavojingą veiką ir tokiu būdu nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, juo labiau žinant, kad apeliantas nužudė savo buvusią žmoną. Apelianto nusikalstamais veiksmais jos kartu buvo ir sistemingai bauginamos, nes toks elgesys buvo ne vienkartinis. E. Z. Ž. ne vieną kartą buvo atėjęs prie R. Ž. buvo durų, skambino į duris, jas daužė, reikalavo atidaryti, ieškojo jos pas kaimynus, darbovietėje, net ir bažnyčioje, tai darė kelias dienas iš eilės, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 24 d., po kelis kartus dienoje, kas patvirtina, jog tokie veiksmai buvo atliekami sistemingai ir intensyviai, jie negali būti laikomi atsitiktinio pobūdžio. Remiantis aptartu, daroma išvada, kad apelianto atliktuose veiksmuose buvo sistemingumo požymis, kuris yra vienas iš objektyviųjų inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių.

16. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis tik norėjo atgauti parduotame bute buvusius savo daiktus, R. Ž. ir V. Ž. sužaloti ar užmušti nesiruošė, nepateisina byloje nustatyto neteisėto jo elgesio, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teisinės reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui neturi ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nešalina. Pagrindžiant šią išvadą visų pirma pažymima, kad, kaip jau buvo paminėta aukščiau, sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinamais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410-693/2015 ir kt.). Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Tai, ar kaltininkas grasinimus iš tikrųjų ketina įvykdyti, teisinės reikšmės veiksmų kvalifikavimui neturi.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą, daro išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį E. Z. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo E. Z. Ž. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Z. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėGytis VečerskasValdas Vitunskas