Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-520-2841-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-09-13
Bylos Nr.: A-520-2841-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02469-2011-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Dalia Višinskienė (pran.)
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Trečiasis asmuo: AB „City service“

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A520–2841/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02469-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atklikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – AB „City service“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakyme Nr. 30-835 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas, Įsakymas Nr. 30-835).

Prašyme Vyriausybės atstovas paaiškino, kad 2011 m. spalio 20 d. jis kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Administracijos direktoriaus įsakymų į Administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, Vyriausybės atstovas patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Nurodė, jog Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-06-07 sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Teigė, jog tuo Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas, Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčių nustatymo. Rėmėsi nuo 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Nutarimo 2.2 punkto nuostatomis ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančia to punkto redakcija bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Darė išvadą, kad Administracijos direktorius, Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39 prieduose išvardytuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Nutarimo 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minėta Nutarimo nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paaiškino, kad teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos, apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau, suėjus nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą, todėl nustatytais terminais jis kreipėsi į teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į Vyriausybės atstovo prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir KT, Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas atsiliepimą grindė Konstitucijos 120, 123 straipsnių, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto, 5 straipsnio, CK 4.84 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Paaiškino, kad Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.1 punktas). Tai reiškia, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą, todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją (nustatyti administravimo mokestį), yra neteisinga. Be to, nurodė, kad, vertinant pareiškėjo reikalavimo formuluotę, galima spręsti, jog, jeigu teismas tokį reikalavimą patenkintų ir atsakovė jį įvykdytų, Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tačiau, vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuodamas mokestį, vadovautis ir Nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika). Nurodė, jog tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Teigė, jog, kadangi Vyriausybės atstovas šioje byloje reikalavimo panaikinti Nuostatus nereiškia, atsakovui įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Įsakymo laikymasis administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena ? numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita ? nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Tokio teismo sprendimo vykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal Nuostatų 6.1 ir 8.1 punktus administratorius teikia paslaugas pagal Tarybos nustatytą tarifą arba jo skaičiavimo metodiką. Nurodė, jog Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais – CK, Nuostatais ir Metodika, kurių teisėtumo pareiškėjas neginčijo ir prašymo ištirti jų atitikimą Nutarimu patvirtintiems nuostatams nereiškė. Teigė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, 8 dalies 1 punktą, Administracijos direktorius yra pavaldus Tarybai ir tiesiogiai atsakingas už Tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Administracijos teigimu, nei CK, nei Nutarime, nei juo patvirtintuose pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Pažymėjo, jog jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) neturėtų būti perkeliami (juo labiau ? pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai bei tvarka, kuri, kaip tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas). Manė, jog, vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Dėl Nutarimo 2.2 punkto prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai paaiškino, kad CK 4.84 straipsniu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Pažymėjo, jog Nuostatai, Metodika bei Įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir CK nuostatų. Nurodė, jog CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, Vyriausybė šia teise pasinaudojo, priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Pavyzdinius nuostatus. Teigė, jog Vyriausybė Nutarimu ne tik patvirtino Pavyzdinius nuostatus, bet ir papildomai imperatyviai nustatė Nutarimo 2 punktą. Manė, kad, sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis (rėmėsi KT 2001 m. spalio 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimais). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, Administracija manė, kad Nutarimo 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, Konstitucijos 119 straipsniu, 120 straipsnio 2 dalimi, KT 1998 m. vasario 18 d., 2011 m. birželio 21 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, teigė, kad vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 straipsnis) veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl manė, kad Administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Darė išvadą, kad Nutarimo 2.2 punktas tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

Motyvuojamoji dalis

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „City service“ atsiliepimu į Vyriausybės atstovo prašymą nurodė, jog prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nurodė, kad Administracijos direktorius nepažeidė Nutarimo 2.2 punkto reikalavimų dėl mokesčio nustatymo. Atkreipė dėmesį, jog iki dabar Administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, buvo nurodoma, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, todėl manė, kad Administracijos direktoriaus pasirinkimas būtent tokia forma įsakyme dėl konkretaus administratoriaus skyrimo nustatyti administravimo mokestį yra tinkamas Nutarimo 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas. Sistemiškai aiškindamas Nutarimo 2.2 punkto ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto nuostatas, tvirtino, kad Vyriausybė Nutarimu sukūrė tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo suteikė vietos savivaldos institucijoms teisę pasirinkti vieną iš dviejų tarifų nustatymo bei nurodymo būdų, ką, šiuo atveju, ir padarė Administracijos direktorius. Taip pat pabrėžė, kad Administracijos direktoriaus sprendimas įsakymuose dėl administratoriaus paskyrimo nustatyti ne konkretų administravimo mokestį, o tiesiog nurodyti, kad skaičiuojamas konkretus administravimo mokestis negali viršyti administravimo tarifų apskaičiavimo metodikoje nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, buvo ir yra naudingas daugiabučių namų bendrasavininkams, nes tai suteikia jiems teisę suderėti mažesnį administravimo mokestį. Teigė, kad Administracijos direktoriaus įsakymai dėl administratorių paskyrimo dėl administravimo mokesčio nustatymo, vertinant jų atitiktį Nutarimo 2.2 punkto nuostatoms, yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakyme Nr. 30-835 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“; atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teismas pabrėžė, jog, vertinant Nutarimu nustatytą reglamentavimą, svarbu yra atskirti tai, kad šio Nutarimo 2 punktas reglamentuoja apskritai tvarką, kaip yra skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams ir ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir pan. Tuo tarpu Nutarimo 1 punktu yra patvirtinami Pavyzdiniai nuostatai, kuriuose jau nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Nutarimo 2.2 punktas ir 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalyti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui).

Teismas pažymėjo, jog dėl Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 yra pasisakęs, jog šis Nutarimas priimtas, vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, ir Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.). Darė išvadą, kad Pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas atsakovui Administracijai.

Pažymėjo, jog Nutarimo 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas, be kitų šiame punkte išvardytų dalykų, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje numatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus Administracijos argumentus, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, pabrėždamas, kad Nutarimo 2.2 punktas formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis apskritai nėra Pavyzdinių nuostatų dalis, o imperatyviai suformuluotas reikalavimas, nurodantis, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys. Pabrėžė, jog visi Nutarimo 2.2 punkto reikalavimai yra numatyti CK normose ir tai nėra naujai Vyriausybės nustatyti reikalavimai.

Konstatavo, kad Administracija nepagrįstai rėmėsi Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu ir nepagrįstai aiškino, jog tarp šios nuostatos ir Nuostatų 2.2 punkto yra prieštaravimas. Nustatė, jog Nuostatų 8.1 punkte kalbama ne apie administravimo mokestį namui, kuris turi būti nustatytas administravimą nustatančiame akte, o apie tai, kaip bendrosios nuosavybės administratorius (šiuo atveju paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) privalo apskaičiuoti mėnesinius mokesčius ir įmokas patalpų savininkams. Be to, pabrėžė, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita 8.1 punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, jog mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu Nutarimo 2.2 punkte tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek šiuo metu yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal Tarybos patvirtintą metodiką. Nustatė, kad, priešingai nei teigia Administracija, faktas, jog ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Metodika neatleidžia Administracijos direktoriaus nuo CK ir Nutarime įtvirtintos pareigos administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį. Nurodė, kad šis mokestis turi atitikti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką, nes taip nustato Nutarimo 2.2 punktas. Darė išvadą, kad jokio prieštaravimo savivaldybės tarybos patvirtintam sprendimui nebus, jeigu savivaldybės administratorius nustatys mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą laikydamasis savivaldybės tarybos nustatytų taisyklių.

Pažymėjo, jog sprendžiant šį ginčą itin reikšmingas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, kad Administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka Nutarimo 2.2 punkto, CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, todėl yra neteisėtas.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė Administracijos argumentus, jog pakeitus Įsakymo nuostatas taip, kad jos atitiktų Nutarimo reikalavimus, Įsakyme liks prieštaringos nuostatos, ir paaiškino, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos pakeitimus atlikti leidžia, todėl Administracijos direktorius privalėjo pakeisti Įsakymo nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).

Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, kadangi teismui nekilo abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Tam, kad nustatytų, ar Administracijos direktorius pareiškėjo kreipimosi metu Įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, Administracijai buvo būtina taikyti Nuostatų 8.1 punktą. Pažymi, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Nutarimo 2.2 punktui ar Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui.Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Administracijos direktoriaus Įsakyme. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, AB „City service”, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo Įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą.Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Nurodo, jog prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Nutarimo 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Atkreipia dėmesį, jog Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų 1T-36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Nuostatų 8.1 punktui. Apeliantas remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Daro išvadą, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą gali reikšti tik po to kai: 1) Vyriausybės atstovas pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui; 2) teismas patenkina tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustato, kad atitinkama ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui; 3) įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį, kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti. Teigia, jog, vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Administracijos direktorių pakeisti Įsakymo nuostatas, teismas privalėtų ištirti prašyme nurodyto Įsakymo atitiktį Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkte įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, t. y. iš esmės ištirti norminio akto teisėtumą. Atsakovas nurodo, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamose bylose dėl to paties pareiškėjo prašymo (1-1352-624/2012; 1-1322-95/2012; 1-1321-95/2012; 1-1351- 624/2012 ir kt.) teismas pažymėjo, jog „Nagrinėjamoje byloje būtina taikyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-12-19 įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų IV skyriaus 8.1 p., dėl kurio teisėtumo teismui kyla abejonių: šia norma, priimdamas 2010-12-22 įsakymą Nr. 30-2232, vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, todėl tam, kad nustatyti, ar savivaldybės administracijos direktorius įsakyme dėl administratoriaus skyrimo turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, jos teisėtumo tyrimas yra būtinas“.Pirmosios instancijos teismas priėmė Sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Mano, kad atsakovui įvykdžius tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo reikalavimą, Įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius apskaičiuoja mokestį pagal Metodiką, o kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad „jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra”, yra nepagrįstas, kadangi: pirma, administratorius neturės teisės daryti įtakos administracinio mokesčio dydžiui sumažinti; antra, administratoriui pritaikius mažesnį mokestį nei nustatytasis Įsakyme, Vyriausybės atstovas privalės kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus, kadangi administratoriaus taikomas mažesnis mokestis skirsis nuo maksimalaus administravimo mokesčio arba nuo mokesčio, kurį patvirtins Administracijos direktorius; trečia, tuo atveju, kai administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme, bus pažeidžiama konkurencija.Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.Pirmosios instancijos teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė jokių ginčijamo Įsakymo prieštaravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Nuostatams. Pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nenustatė Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų prieštaravimo Nutarimo 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams. Nurodo, jog administratorių skyrimas, jų veiklos kontrolė priskirtina savarankiškajai savivaldybės funkcijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą. CK 4.84 straipsnio 2 dalimi administratorių skyrimo funkcija pavedama tiesiogiai savivaldybei, šioje teisės normoje nėra kalbama apie valstybės funkcijų perdavimą, o ir įvertinus pačią funkciją, matyti, kad administratorių paskyrimas daugiau susijęs su savivaldybių, o ne valstybės funkcijomis. CK 4.238 straipsnį laikyti Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkto teisiniu pagrindu negalima. Todėl teigia, jog atmestini pirmosios instancijos teismo sprendimo ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje argumentai, kad Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas priimtas vadovaujantis CK nuostatomis. Atsakovas teigia, jog Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. Sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą. Remiasi KT 2001 m. spalio 30 d. nutarimu bei 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimu. Mano, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.Teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Mano, jog bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, minėtoje byloje buvo konstatuota, jog savivaldybės taryba privalo nustatyti tarifą už komunalinių atliekų tvarkymą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiriamas individualaus teisės akto, kuriuo administratorius įpareigojamas apskaičiuoti mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal savivaldybės nustatytą tarifą arba pagal patvirtintą metodiką, teisėtumas. Atkreipia teismo dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 nebuvo tiriamas Nuostatų 8.1 punkto, Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto bei Nutarimo 2.2 punkto teisėtumas.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus, pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teigia, jog savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš CK ir Nutarimo nuostatų.Ginčijamas Įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo Įsakymo, bet iš Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, apskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Pažymi, kad į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, ir kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.Atsakovas neteisingai teigia, kad Vyriausybės atstovas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodyti Nuostatai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su administratoriui taikomais savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Nuostatais. Bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis tiek iš CK, tiek ir iš Nutarimo reikalavimų, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį vadovaujantis Nutarimo 2.2 punktu.Nors atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose (Nr. 1-1352-624/2012; 1-1322-95/2012; 1-1321-95/2012; 1-1351-624/2012), kuriose teismui kilo dvejonių dėl ginčijamo įsakymo preambulėje nurodytų Nuostatų, tačiau daugumoje kitų bylų Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla. Teigia, jog teismas pagrįstai netaikė Administracijos direktoriaus Nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi išnagrinėjus norminio akto bylą, kurioje buvo ginčijami Nuostatai, šios bylos baigties rezultatas, būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui. Taip pat pažymi, kad vien Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų įvardijimas ginčijamo akto preambulėje, neįrodo, kad Administracijos direktorius negalėjo nustatyti mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nenuginčijus Nuostatų 8.1 punkto nuostatų.Tiek nustatytas pagal Nutarimo 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės), turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal Tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Atsakovo teiginiai, kad akte nustačius konkretų mokestį už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, taip pat, kad savininkai neturės galimybės derėtis dėl administravimo mokesčio su administratoriumi sumažinimo, yra nepagrįsti ir neatitinka teisės aktų nuostatų. Pažymi, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymi, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nagrinėjamu atveju pastebi, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šioje byloje netaikytiną Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Aprašą, šis sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.Apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Nurodo, jog Vyriausybė ginčijamo Nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Pažymi, jog, priešingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Daro išvadą, kad atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl Nutarimo 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai, o kartu ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymi, jog Nutarimas nenustato jokio kito teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms.Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pareiškėjas LVAT 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007 rėmėsi tik atmetant atsakovo teiginius dėl Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų rekomendacinės galios Administracijos direktoriui, tačiau nesiejo jos su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderindamas su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 Įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico” skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore” papildymo”, 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras” skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore” papildymo”, kuriais papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakyme Nr. 30-835 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo tokio pobūdžio administracinius ginčus analogiškose bylose (pvz., LVAT 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012) ir nustatė, jog atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai priėmus įsakymus dėl Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo ir juose nenustačius mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo pažeistas Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimas.

Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuoto precedento ir vadovaujasi juo nagrinėjamoje byloje.

Be to, pagal teismų sistemos LITEKO duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose, kurie yra neapskųsti ir įsiteisėję, pateikiamas analogiškas išaiškinimas (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. I-1396-121/2012, Nr. I-1397-121/2012, Nr. I-1427-121/2012, kt.).

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas Administracijos direktoriui ir Vilniaus miesto savivaldybės merui 2011 m. spalio 20 d. parengė teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“, kuriais pasiūlė Administracijos direktoriui svarstyti be kitų ir Įsakymo pakeitimo klausimus, nustatant Įsakyme paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Teikimas Nr. 1T-36 grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu. Atsakovas išdėstyto pasiūlymo nevykdė, todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Esant minėtoms aplinkybėms apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Vyriausybės atstovas teikime Nr. 1T-36 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo Nr. 30-835 neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai – Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui.

Vyriausybės Nutarimas Nr. 603 priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 dalis). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 30-835 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsakovo kompetencija paskirti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, esant įstatymu nustatytoms sąlygoms, nustatyta specialioje šiuos teisinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje – CK 4.84 straipsnyje – ir su šios įstatymo normos įgyvendinimu susijusio poįstatyminio teisės akto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, kuris, be kita ko, nustato ir sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio būtinuosius elementus. Pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, vienas iš tokių elementų – mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, nurodymas. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšminga CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kad sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, negali būti vertinama kaip neatitinkanti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų ar perteklinė.

Atsakovas Įsakymu Nr. 30-835 paskirdamas atitinkamų bendrosios nuosavybės objektų (daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų) administratorių AB „City service“, šiame administraciniame akte nenurodė mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, kaip to reikalauja Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, o tik nurodė nuosavybės administratoriui neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (Įsakymo Nr. 30-835 2.2 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. 30-835, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai analogiškos arba labai panašios, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama tos pačios redakcijos jo norma). Pirmosios instancijos teismo nurodyta administracinė byla Nr. A248-916/2007 tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytas teisės normas nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl įpareigojimų nustatymo savivaldybės tarybai patvirtinti komunalinių atliekų tvarkymo tarifą vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu, atliekų tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 9 punktu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant to, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A248-916/2007 faktinės aplinkybės nesutampa, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi tik minėtoje nutartyje dėl Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų suformuluotu išaiškinimu, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Pavyzdiniams nuostatams, ir nesiejo jos su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, todėl nagrinėjamu atveju ginčui išspręsti esminės įtakos tai neturėjo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą Nr. 30-835, vadovavosi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, teisėjų kolegija pažymi, kad šis pagal teisės aktų hierarchiją žemiausios teisinės galios norminis aktas negali paneigti tų pareigų, kurios kyla iš aukštesnės teisinės galios aktų.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603, įgyvendinančio CK 4.84 straipsnio nuostatas, 2 punktas nustato savivaldybės administratoriaus atitinkamas teises bei pareigas skiriant bendrosios nuosavybės administratorių. Be to, pagal šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 2 punktą atitinkamos savivaldybės administratorius turi patvirtinti tos savivaldybės Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Pagal Pavyzdinius nuostatus, šiame norminiame teisės akte savivaldybės administracijos direktorius turi nustatyti nuosavybės administratoriaus uždavinius ir funkcijas (II skyrius), teises ir pareigas (III skyrius), patalpų savininkų mėnesinių mokesčių apskaičiavimo tvarką (IV skyrius) ir kt. Pagal Pavyzdinių nuostatų IV skyriaus 8.1 punktą administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas nustato atitinkamas pareigas nuosavybės administratoriui, tačiau jis yra susijęs su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu ta prasme, kad tiek vienoje, tiek kitoje teisės normoje įtvirtinta ta pati nuostata – savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto atstovo) sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų yra pažymėjusi, kad savivaldybės institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-916/2007).

Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr. www.vilnius.lt) yra pakeitęs Įsakymo Nr. 30-835 priėmimo metu galiojusių 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 30-637) (žr. www.vilnius.lt) 8.1 punktą, kuris nustatė, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. 2011 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas nukreipia į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (žr. www.vilnius.lt). Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“. Nors Įsakymo Nr. 30-835 priėmimo metu galiojusius 2011 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2011 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 30-637 redakcija) atsakovas pakeitė vėliau (2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454) nei priėmė skundžiamą administracinį aktą, tačiau šis pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas 2012 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2011 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pagal 2011 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.3 punktą bendrosios nuosavybės administratorius turi teisę dalyvauti kitų asmenų pradėtose bylose, susijusiose su administruojamu turtu. AB „City service“ į nagrinėjamą bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl apelianto nurodytų asmenų teisių, pareigų ar teisinio statuso. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas), atmeta kaip nepagrįstus.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo atsisakymo tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, jog bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 straipsnis) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Be to, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012, Nr. 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostata bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, ir 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais atsisakė priimti nagrinėti šiuos prašymus. Konstitucinis Teismas minėtuose sprendimuose pažymėjo, jog nė viena iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytų teisės aktų nuostatų (CK 4.84 straipsnio 2 dalimi ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu) nėra reguliuojami santykiai, kurie būtų susiję su pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. santykiai, kurie reguliuojami Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamose Vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų Nuostatų) nuostatose. Nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodė kitų Vietos savivaldos įstatymo ar kitų įstatymų nuostatų, iš kurių būtų matyti, kad pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą yra savivaldybių savarankiškoji funkcija. Be to, nepateikė jokių konstitucinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, jo manymu, Vyriausybė negali įtvirtinti pareigos savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. 30-835, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo. Pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 ar 2 dalies bei 143 straipsnio nuostatas ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Šio įsakymo priėmimo metu galiojusios redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės akto normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą – šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti 2011 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 30-835, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 1194. Kuriuo iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti 2011 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 30-835 nurodant šiame įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2011 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 30-835 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė