- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-02
- Bylos Nr.
- A-146-255-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01148-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. U.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui (procesinių teisių ir pareigų perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius) trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5–6), kurį patikslino (b. l. 18–19; 24; 58–60), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Jonavos skyriaus (toliau – ir Fondo valdybos Jonavos skyrius, atsakovas) 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (8.2)3S-1209 ir 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (8.2)3S-1148 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2134 ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2209;
2) įpareigoti atsakovą įtraukti į valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą darbo kolūkyje laiką, pertraukų tarp įrašų darbo knygelėje laiką, taip pat mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpį, iš viso – 4 metus 4 mėnesius ir 8 dienas.
Pareiškėjas paaiškino, kad Fondo valdybos Jonavos skyrius ir jo skundus nagrinėjusi Fondo valdyba nepagrįstai neįskaičiuoja į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą šių laikotarpių:
1) darbo kolūkyje 1966 metais (4 mėnesiai);
2) pertraukų tarp įrašų darbo knygutėje: 1967 m. birželio 26 d. – 1967 m. birželio 27 d. (2 dienos), 1969 m. lapkričio 26 d. – 1969 m. gruodžio 3 d. (8 dienos), 1969 m. gruodžio 9 d. – 1969 m. gruodžio 22 d. (14 dienų), 1970 m. rugsėjo 13 d. – 1970 m. rugsėjo 14 d. (2 dienos), 1979 m. balandžio 14 d. – 1979 m. balandžio 15 d. (2 dienos), 1980 m. lapkričio 5 d. – 1980 m. lapkričio 11 d. (7 dienos), t. y. iš viso 35 dienų;
3) mokymosi laikotarpio: 1971 m. gruodžio 1 d. – 1973 m. gruodžio 31 d. (2 metai ir 31 diena), 1975 m. rugpjūčio 16 d. – 1976 m. liepos 12 d. (10 mėnesių ir 26 dienos), 1976 m. rugpjūčio 26 d. – 1977 m. liepos 31 d. (11 mėnesių ir 6 dienos), t. y. iš viso 3 metų 11 mėnesių ir 3 dienų.
Pareiškėjas teigė, kad, iš viso į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą nepagrįstai neįskaičiuoti 4 metai 4 mėnesiai ir 8 dienos.
Fondo valdybos Jonavos skyrius ir Fondo valdyba nesivadovauja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsniu, kuriame nurodyta, kad iki 1991 m. birželio 1 d. vadovaujamasi tuo metu galiojusiais SSRS įstatymais. Pareiškėjo nuomone, pagal Darbo įstatymų kodeksą, galiojusį tuo metu, kai jis dirbo ir mokėsi (1966-1980 m.), jo bendrojo darbo stažo laikotarpis lygus nepertraukiamojo darbo stažo laikotarpiui.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą (b. l. 34–35, 81–83) paaiškino, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą skaičiuoja vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais 1994 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Pensijų mokėjimo nuostatai).
Dėl darbo laikotarpio kolūkyje 1966 m. įskaičiavimo į socialinio draudimo stažą paaiškino, kad sprendimas šiuo klausimu nėra priimtas, todėl ginčui šiuo klausimu nėra pagrindo. Remdamasis Pensijų mokėjimo nuostatų 16 punkto nuostatomis atsakovas pažymėjo, kad kolūkio „Pavasaris“ archyviniuose dokumentuose duomenų apie pareiškėjo priėmimą į darbą (kolūkio narius) minėtame kolūkyje nėra. 1966 m. darbo apskaitos ir atsiskaitymų su kolūkio nariais knygoje neįrašyta, kiek pareiškėjas 1966 m. dienų išdirbo kolūkyje, todėl Fondo valdybos Jonavos skyrius 2011 m. balandžio 12 d. raštu kreipėsi į Švenčionių rajono savivaldybės administracijos archyvą dėl duomenų apie pareiškėjo 1966 m. dirbtas dienas, o 2011 m. gegužės 10 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą dėl duomenų apie pareiškėjo darbo laiką kolūkyje „Pavasaris“. Atsakymai į šiuos atsakymus negauti. Gavęs archyvinius dokumentus su duomenimis apie pareiškėjo išdirbtą laiką kolūkyje Fondo valdybos Jonavos skyrius galės priimti sprendimą dėl darbo laikotarpio kolūkyje 1966 m. įskaitymo į socialinio draudimo stažą.
Dėl reikalavimo įskaityti į valstybinio socialinio draudimo stažą pertraukas nuo pareiškėjo atleidimo iš vienos darbovietės iki priėmimo į kitą darbovietę paaiškino, kad tam nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi pertraukų metu pareiškėjas neturėjo darbo santykių.
Dėl mokymosi laikotarpių neįtraukimo į valstybinio socialinio draudimo stažą atsakovas rėmėsi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 4 punktu, Pensijų mokėjimo nuostatų 1 priedo 26 punktu. Pareiškėjo pateiktoje darbo knygelėje yra tokie įrašai: apie atleidimą iš darbo 1971 m. lapkričio 30 d., laikotarpiu nuo 1971 m. gruodžio 1 d. iki 1972 m. liepos 31 d. pareiškėjas buvo paruošiamuosiuose kursuose, o nuo 1972 m. rugpjūčio 1 d. iki 1977 m. liepos 31 d. mokėsi aukštojoje mokykloje (institute). Į minimo laikotarpio, kai pareiškėjas mokėsi aukštojoje mokykloje, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą yra įskaitytas laikotarpis nuo 1974 m. sausio 1 d. iki 1975 m. rugpjūčio 15 d., t. y. pareiškėjo darbo laikotarpis pagal darbo sutartį jo mokymosi aukštojoje mokykloje metu ir laikotarpis nuo 1976 m. liepos 13 d. iki 1976 m. rugpjūčio 25 d. – pareiškėjo gamybinės praktikos laikotarpis.
Viešojoje teisėje galioja principas, jog valdžios institucijos ir pareigūnai veikia įstatymo apibrėžtose ribose. Fondo valdybos Jonavos skyrius, vykdydamas savo funkcijas, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, kuriais nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia teisės įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pareiškėjo nurodytų pertraukų tarp įrašų pareiškėjo darbo knygelėje ir mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpių.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 88–90) paaiškino, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Pensijų įstatymu. Rėmėsi Pensijų statymo 40 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas, nesutikdamas su Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. raštu, 2010 m. kovo 16 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2010 m. balandžio 16 d. raštu nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas į pensijų stažą įskaitomas tik mokymosi kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) laikas. Todėl įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pareiškėjo mokymosi aukštojoje mokykloje laiką nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjui senatvės pensija paskirta nuo 2010 m. gruodžio 1 d. (nuo senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos), t. y. vėliau nei Fondo valdyba pareiškėjui paaiškino, kokie mokymosi laikotarpiai pagal Pensijų statymą ir Pensijų mokėjimo nuostatus yra įskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Asmens stažas, įgytas iki 1995 m. sausio 1 d., apskaičiuojamas, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis.
Remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pensijų mokėjimo nuostatų 23, 17 punktais ir 1 priedu, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo įskaityti į pareiškėjo stažą mokymosi Leningrado inžineriniame geležinkelių transporto institute laikotarpį nuo 1971 m. gruodžio 1 d. iki 1977 m. liepos 31 d. Vadovaudamasis Pensijų mokėjimo nuostatų 1 priedo 26 punktu atsakovas nurodė, kad pagal pareiškėjo darbo knygelės įrašus pareiškėjas nuo 1971 m. lapkričio 30 d. buvo atleistas iš darbo, o laikotarpiu nuo 1971 m. gruodžio 1 d. iki 1972 m. liepos 31 d. buvo Leningrado inžinerinio geležinkelių transporto instituto parengiamuosiuose kursuose, todėl šis laikotarpis pagrįstai neįskaitytas į jo stažą. Į pareiškėjo stažą įskaitytas laikotarpis nuo 1974 m. sausio 1 d. iki 1975 m. rugpjūčio 15 d., kai jis dirbo komendantu Leningrado inžineriniame geležinkelių transporto institute, ir laikotarpis nuo 1976 m. liepos 13 d. iki 1976 m. rugpjūčio 25 d., kai gamybinės praktikos metu buvo priimtas į darbą montuotoju. Iš ginčo laikotarpio (1971 m. gruodžio 1 d. – 1977 m. rugpjūčio 1 d.) į pareiškėjo stažą yra pagrįstai įskaityti darbo laikotarpiai nuo 1974 m. sausio 1 d. iki 1975 m. rugpjūčio 15 d. ir nuo 1976 m. liepos 13 d. iki 1976 m. rugpjūčio 25 d. Daugiau duomenų, kurie patvirtintų, kad mokymosi laikotarpiu (1971 m. gruodžio 1 d. – 1977 m. liepos 31 d.) pareiškėjas būtų dirbęs, darbo knygelėje nėra. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Fondo valdybos Jonavos skyrių į pareiškėjo stažą įskaityti kitus mokymosi Leningrado inžineriniame geležinkelių transporto institute laikotarpius.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 102–106) administracinę bylą dėl reikalavimų panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. raštą Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (6.5)I-2134 nutraukė, o pareiškėjo skundą dėl kitos reikalavimų dalies atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Fondo valdybos Jonavos skyrius 2010 m. vasario 23 d. raštu Nr. (8.2)3S-1209 ir 2011 m. vasario 24 d. raštu Nr. (8.2)3S-1148 atsisakė perskaičiuoti pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų stažą. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus dėl šių raštų, 2010 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (6.5)I-2134 bei 2011 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (6.5)I-2209, minėtus Jonavos skyriaus raštus paliko galioti.
Ginčų, kylančių valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje, nagrinėjimo tvarką nustato Pensijų įstatymo 45 straipsnis, o skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus apibrėžia Pensijų mokėjimo nuostatai. Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ir taikydamas minėtas teisės aktų nuostatas, laikosi pozicijos, kad tokiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-200/2006, 2007 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-518/2007, 2008 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS39-325/2008). Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais skundžiami valdybai, o Valdybos, kuri nagrinėdama skundus pensijų klausimais veikia kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, sprendimai – teismui. Iš spaudo, esančio ant voko ir žyminčio Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. rašto gavimo datą, nustatė, kad šį raštą pareiškėjas gavo 2010 m. balandžio 19 d. Į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2010 m. rugsėjo 23 d. (skundas įteiktas paštui), reikalavimą panaikinti skundžiamus Fondo valdybos Jonavos skyriaus bei Fondo valdybos sprendimus teismui pareiškė 2011 m. balandžio 18 d. Įvertinęs šias aplinkybes teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą dvidešimties dienų terminą skundui paduoti dėl Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. rašto Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. rašto Nr. (6.5)I-2134. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti teigė, kad 20 dienų apskundimo terminą praleido dėl to, kad stengėsi suprasti, kodėl gavo neigiamą atsakymą, bandė rasti neigiamo atsakymo pagrindimą, ieškojo teisės aktų. Nors Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. rašte nėra išaiškinta jo apskundimo tvarka bei terminai, teismas nustatė, kad pareiškėjui vėliausiai nuo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarties gavimo dienos buvo žinoma teisės aktų nustatyta tvarka ir terminai galimai pažeistoms jo teisėms ginti. 2010 m. lapkričio 19 d. nutartyje teismas pakartotinai išaiškino pareiškėjui teisę skųsti jam teisines pasekmes sukeliančius Fondo valdybos Jonavos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus. Pareiškėjas reikalavimą panaikinti šiuos administracinius aktus teismui pareiškė tik 2011 m. balandžio 18 d. Tokį ilgą pareiškėjo delsimą siekiant savo galimai pažeistų teisių gynybos, teismas vertino nepateisinamu. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad tokie pareiškėjo veiksmai, kurie priklausė nuo jo paties valios, negali būti laikomi svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1410/2009). Kadangi nagrinėjamu atveju objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių termino skundui paduoti praleidimą, teismas nenustatė, pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą atmetė, o bylą dėl reikalavimų panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. raštą Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (6.5)I-2134 nutraukė (ABTĮ 101 str. 6 p.). Konstatavo, kad nutraukus bylą, nebėra pagrindo nagrinėti skundo argumentų dėl minėtų sprendimų nepagrįstumo.
Skundą dėl likusios pareiškėjų reikalavimų dalies teismas atmetė. Nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Pensijų mokėjimo nuostatai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti 2011 m. vasario 24 d. Fondo valdybos Jonavos skyriaus sprendimą ir 2011 m. balandžio 6 d. Fondo valdybos sprendimą, siekia, kad į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą būtų įtrauktas pertraukų tarp įrašų jo darbo knygelėje, padarytų laikotarpiu nuo 1967 m. birželio 26 d. iki 1980 m. lapkričio 11 d., laikas (35 dienos) bei 4 mėnesių darbo kolūkyje 1966 m. laikas. Vadovavosi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 punktu, Pensijų mokėjimo nuostatų 23, 16 punktais. Nustatė, kad pareiškėjo darbo knygelėje yra įrašas, jog iki įsidarbinimo 1969 m. gruodžio 4 d. Švenčionėlių kelio ruožo tarnyboje jo darbo stažas sudarė 10 mėnesių, tačiau kokiu pagrindu buvo padarytas šis įrašas darbo knygelėje, duomenų nėra. Pareiškėjas, kreipdamasis į Fondo valdybos Jonavos skyrių, pateikė archyvinius duomenis, patvirtinančius, kad 1966 m. dirbo Švenčionių rajono apylinkės kolūkyje „Pavasaris“, tačiau nepateikė duomenų apie priėmimo į darbą laiką, apie konkretų darbo laikotarpį, todėl Fondo valdybos Jonavos skyrius pagrįstai 2011 m. vasario 24 d. raštu pagrįstai atsisakė įskaityti minėtą laiką į stažą, kadangi nepakako duomenų prašomam įskaityti į stažą laikotarpiui. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti minėtą sprendimą bei 2011 m. balandžio 6 d. Fondo valdybos sprendimą, kuriuo Fondo valdybos Jonavos skyriaus sprendimas buvo paliktas nepakeistas, bei tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo priimti sprendimus.
Teismas nustatė, kad Fondo valdybos Jonavos skyrius po ginčijamo sprendimo priėmimo kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą bei Švenčionių rajono savivaldybės administracijos archyvą dėl papildomų dokumentų apie pareiškėjo darbo kolūkyje 1966 m. laiką, tačiau atsakymų iki bylos nagrinėjimo teisme nebuvo gavęs. Iš Fondo valdybos Jonavos skyriaus atsiliepime ir įgaliotos atstovės teismo posėdyje pateiktų argumentų teismas nustatė, kad atsakovas neatsisako įskaityti į pareiškėjo stažą šį laikotarpį įvertinęs papildomus archyvinius dokumentus. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoto Fondo valdybos Jonavos skyrių priimti sprendimą dėl pareiškėjo darbo kolūkyje 1966 m. įskaitymo į stažą. Nurodė, kad viešojo administravimo subjektui priėmus naują sprendimą, pareiškėjas, su juo nesutikdamas, turės teisę apskųsti jį įstatymo nustatyta tvarka.
Teismas taip pat rėmėsi Pensijų mokėjimo nuostatų 24 bei 14 punktais. Pažymėjo, jog termino „nepertraukiamas stažas“ ir juo susijusių socialinių garantijų Pensijų įstatymas ir Pensijų mokėjimo nuostatai nenumato. Nustatęs, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis atliko darbo funkcijas 35 dienas jo nurodytu laikotarpiu nuo 1967 m. birželio 26 d. iki 1980 m. lapkričio 11 d., kad už jį buvo mokamos ar turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog įskaityti į stažą pertraukas nuo pareiškėjo atleidimo iš vienos darbovietės iki priėmimo į kitą darbovietę nėra teisinio pagrindo. Skundą dėl šių reikalavimų teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Laikotarpiai, prilyginami valstybinio socialinio draudimo stažui, yra reglamentuoti Pensijų statymo 54 straipsnyje, kuris nukreipia į Pensijų mokėjimo nuostatus, konkretizuojančius minėtus laikotarpius. Todėl teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog turi būti taikomi jo darbo (mokymosi) metu galioję SSR įstatymai. Nurodė, kad stažas apskaičiuojamas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.
III.
Pareiškėjas J. U. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 109–112) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą; atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus bei įpareigoti atsakovą įtraukti į valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą 4 metų 4 mėnesių ir 8 dienų laikotarpį.
Pareiškėjas teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas išsprendė bylą formaliai, nesigilindamas į jos esmę, todėl nepagrįstai atmetė jo skunde išdėstytus reikalavimus. Mano, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnis įpareigoja, skaičiuojant stažą, vadovautis iki 1991 m. birželio 1 d. galiojusiais tarybiniais įstatymais. Apelianto nuomone, teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad iš tarybinių įstatymų į Pensijų mokėjimo nuostatus perkeltas įpareigojimas skaičiuoti darbo stažą aukštųjų mokyklų aspirantams, bet neperkeltas įpareigojimas skaičiuoti darbo stažą aukštųjų mokyklų moksleiviams.
Apeliantas nurodo, kad jis nesupranta kodėl jam yra taikomas 20 dienų skundo padavimo terminas, kai valdžios įstaigos įtariamam nusikaltimu žmogui taiko ir 10, ir 15 metų senaties terminą. Pagal tarybinį Darbo kodeksą egzistavo sąvoka „nepertraukiamas darbo stažas“ ir pertraukos iki vieno mėnesio buvo įskaičiuojamos į stažą.
Apelianto nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas nesivadovauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu, neleidžia jam ginti savo teisių, remiantis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.), varžo jo teises ir suteikia privilegijas valstybės institucijoms (Konstitucijos 29 str.), panaikina jo teises kreiptis į teismą bylos nagrinėjimui iš esmės (Konstitucijos 30 str.), neleidžia valstybei laiduoti jo teisę gauti senatvės pensiją (Konstitucijos 52 str.), nepripažįsta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 127–129) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą. Remiasi Pensijų statymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi. Mano, kad teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą skundui paduoti dėl Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. rašto ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. rašto panaikinimo. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi nebuvo nustatyta nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, pateisinančių termino skundui paduoti praleidimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124–126) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi argumentais, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir pagrįstai nustatęs, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą apskundimo teismui terminą ir nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti, bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. sprendimą ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą nutraukė pagrįstai ir teisėtai. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl likusios skundo reikalavimų dalies.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl atitinkamų laikotarpių iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukimo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (8.2)3S-1209, kuriuo pareiškėjui atsakant į jo 2010 m. vasario 1 d. prašymą nurodyta dėl kokių priežasčių negali būti prilygintas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui pareiškėjo nurodytas mokymosi laikotarpis, taip pat su šiuo teritorinio skyriaus sprendimu susijusį Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2134. Be to, pareiškėjas prašė teismo panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2011 m. vasario 24 d. raštą Nr. (8.2)3S-1148, kuriuo atsakovas atsakė pareiškėjui kodėl nebuvo prilygintas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui pareiškėjo nurodytas darbo kolūkyje 1966 metais laikotarpis, ir Fondo valdybos 2011 m. balandžio 6 d. raštą Nr. (6.5)I-2209 tuo pačiu klausimu. Ginčydamas šiuo aktus pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą įtraukti į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą šiuos laikotarpius: 1) darbo kolūkyje 1966 metais laikotarpį (iš viso 4 mėnesius); 2) pertraukas tarp įrašų pareiškėjo darbo knygelėje laikotarpiu nuo 1967 m. birželio 26 d. iki 1980 m. lapkričio 11 d. (iš viso 35 dienas); 3) mokymosi Leningrado inžineriniame geležinkelio transporto institute laikotarpius (nuo 1971 m. gruodžio 1 d. iki 1973 m. gruodžio 31 d., nuo 1975 m. rugpjūčio 16 d. iki 1976 m. liepos 12 d., nuo1976 m. rugpjūčio 26 d. iki 1977 m. liepos 31 d. (iš viso 3 metus 11 mėnesių ir 3 dienas). Pareiškėjo nuomone, iš viso į jo valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą nepagrįstai neįskaičiuoti 4 metai 4 mėnesiai ir 8 dienos.
Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Fondo valdybos Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2134 nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu (teismui atmetus pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo). Pareiškėjo skundą dėl kitų reikalavimų atmetė kaip nepagrįstą.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė formaliai, neįsigilino į jos esmę, nesivadovavo atitinkamomis Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatomis. Pasak apelianto, Pensijų įstatymo 54 straipsnis įpareigoja skaičiuojant valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą remtis iki 1991 metų birželio 1 d. galiojusiais tarybiniais įstatymais. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam nesuprantamas senaties terminų skaičiavimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.
Įstatymas (šiuo atveju – ABTĮ 5 straipsnis) kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į administracinį teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši teisė kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Įstatymas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 32 str. 1 ir 2 d., 33 str. 1 ir 2 d.). Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 34 str.1 d.).
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Tais atvejais, kai įstatymai numato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, turi būti vadovaujamasi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad dėl sprendimo, kurį priima išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, į administracinį teismą galima kreiptis per 20 dienų nuo šios institucijos sprendimo gavimo dienos. Ginčų senatvės pensijų klausimais nagrinėjimo ikiteisminę tvarką reglamentuoja specialieji įstatymai (Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.1 ir 2 d., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 ir 2 d.).
Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia bylą (ABTĮ 101 str.6 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas po to, kai pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 23 d. pateikė skundą teismui, nutartimis tris kartus nustatė pareiškėjui terminus skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjo skundą, kuriuo jis reiškė tik vieną reikalavimą - prašė įpareigoti atsakovą įskaičiuoti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamus laikotarpius, teismas priėmė 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi. Taigi akivaizdu, kad jau pirminio skundo pateikimo teismui dieną (2010 m. rugsėjo 23 d.) terminas paduoti skundą dėl Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2134 buvo praleistas daugiau nei 4 mėnesius. Prašymą dėl Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2134 panaikinimo pareiškėjas pateikė teismui 2011 m. balandžio 18 d., t.y. po to, kai pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 10 d. posėdyje išaiškino pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą ir ginčyti šiuos sprendimus (b.l.51-52,58-60). Byloje nustatyta, kad teisę ginčyti šiuos sprendimus teismas pareiškėjui buvo išaiškinęs 2010 m. lapkričio 19 d. nutartyje, kuria nustatė pareiškėjui terminą iki 2010 m. gruodžio 3 d. pašalinti skundo trūkumus (b.l.28-29), tačiau pareiškėjas šia teise pasinaudojo tik 2011 m. balandžio 18 d.
2011 m. gegužės 24 d. teismo posėdyje pareiškėjas prašė atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Jonavos skyriaus 2010 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. (8.2)3S-1209 ir Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2134. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjas motyvavo tuo, kad skundo padavimo terminą praleido dėl to, kad nagrinėjo teisės aktus bandydamas suprasti kodėl netenkinamas jo prašymas dėl stažo skaičiavimo. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui dėl termino paduoti skundą praleidimo nepateikė jokių įrodymų, o jo nurodytos priežastys yra subjektyvios, priklausančios nuo pareiškėjo valios. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pareiškėjo nurodytų aplinkybių svarbiomis, pagrįstai neatnaujino skundo padavimo termino ir bylą šioje dalyje vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu nutraukė pagrįstai bei teisėtai. Keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad 2010 m. gegužės mėnesį, t.y. po to, kai gavo Fondo valdybos 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2134, susirašinėjo su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl mokymosi laikotarpio įskaičiavimo į valstybinio socialinio draudimo stažą (SADM 2010 m. gegužės 20 d. raštas Nr.(24.7-22)SD-3337 pareiškėjui) nėra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi šiam viešojo administravimo subjektui nėra suteikta kompetencija spręsti ginčus pensijų klausimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas terminų atnaujinimo instituto paskirtį, ne kartą yra išaiškinęs, kad kreipimasis į kitas, o ne į įstatymų numatytas administracinių ginčų nagrinėjimo institucijas, paprastai nėra svarbi priežastis atnaujinti skundo padavimo teismui terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose:2006 m. kovo 30 d. Nr. AS8-98/2006, 2009 m. liepos 3 d. Nr. AS261-436/2009, 2009 m. rugsėjo 8 d. Nr. AS822-478/2009, 2010 m. kovo 26 d. Nr. AS858-211/2010 ir kt.).
Pensijų įstatymo 54 straipsnis nustato kokie laikotarpiai, buvę iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, tarp jų: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas (54 str.1 d.1 p.); mokymosi laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) (54 str.2 d.4 p.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Fondo valdybos Jonavos skyrius 2011 m. vasario 24 d. raštu Nr. (8.2)3S-1148 atsakydamas į pareiškėjo prašymą dėl atitinkamo 1966 metų darbo kolūkyje laikotarpio įskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nenustatė, kad tokios teisės pareiškėjas neturi, o tik konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami įskaityti pareiškėjo nurodytą laikotarpį į minėtą stažą, taip pat išaiškino pareiškėjui kokių veiksmų jis gali imtis siekdamas gauti reikiamus dokumentus. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl teritorinio skyriaus sprendimo, 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2209, remdamasi konkrečiomis teisės aktų normomis, pareiškėjui išsamiai paaiškino priežastis dėl kurių pareiškėjo pensijos byloje esantys dokumentai negali būti laikomi įrodančiais pareiškėjo nurodytą darbo kolūkyje 1966 m. laikotarpį, taip pat informavo pareiškėją apie tai, kad pavedė teritoriniam skyriui kreiptis į Švenčionių rajono savivaldybės administracijos archyvą ir išsiaiškinti dėl papildomų duomenų pateikimo. Minėto Fondo valdybos sprendimo turinys patvirtina, kad šiuo sprendimu siekiama padėti pareiškėjui gauti dokumentus, patvirtinančius darbo kolūkyje 1966 m. laikotarpį, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti teise dėl šio laikotarpio prilyginimo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad naikinti šiuos sprendimus nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad Fondo valdybos Jonavos skyrius, gavęs iš archyvų papildomus dokumentus apie jo darbą kolūkyje 1966 metais, 2011 m. birželio mėnesį priėmė jam palankų sprendimą, t.y. įskaitė šį laikotarpį į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Taigi ginčo šiuo klausimu nėra.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir dėl kitų laikotarpių įskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.
Pareiškėjo prašymas, kad į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą būtų įtrauktos pertraukos tarp įrašų pareiškėjo darbo knygelėje atitinkami laikotarpiai nuo 1967 m. birželio 26 d. iki 1980 m. lapkričio 11 d. (iš viso 35 dienos), t.y. laikotarpiai, kuriais pareiškėjas nedirbo, nepatenka nė į vieną iš Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardytų laikotarpių, buvusių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991 m. birželio 1 d., kurie prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Šis įstatymo normoje nustatytų laikotarpių sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.
Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui gali būti prilygintas mokymosi iki 1991 m. birželio 1 d. laikas kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje). Pareiškėjo nurodyti mokymosi laikotarpiai nepriskirtini nei vienam iš šioje įstatymo normoje mokymosi rūšių, o tie laikotarpiai, kuriais pareiškėjas, mokydamasis Leningrado inžineriniame geležinkelių transporto institute (nuo 1971 m. gruodžio 1 d. iki 1977 m. liepos 31 d.) pagal pateiktus dokumentus (įrašus darbo knygelėje) dirbo (nuo 1974 m. sausio 1 d. iki 1975 m. rugpjūčio 15 d. ir nuo 1976 m. liepos 13 d. iki 1976 m. rugpjūčio 25 d.) į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą yra įskaityti. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dirbo ir kurią nors kitą šio laikotarpio (nuo 1971 m. gruodžio 1 d. iki 1977 m. liepos 31 d.) dalį, tačiau atsakovas to laikotarpio neįskaitė į stažą, pareiškėjas nepateikė.
Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, priimdamas sprendimą materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad asmens (šiuo atveju – pareiškėjo J. U.) valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas turi būti skaičiuojamas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, t.y. pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnį, yra teisingi. Apelianto pozicija, kad dėl laikotarpių, buvusių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginimo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, jis remiasi tarybiniais įstatymais, prieštarauja Pensijų įstatymo 54 straipsniu nustatytam teisiniam reguliavimui.
Apelianto argumentus, esą teismas išnagrinėjo bylą formaliai, neatskleidė bylos esmės, pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Ši teisė įtvirtinta ir jau minėtame ABTĮ 5 straipsnyje. Bylos medžiaga patvirtina, kad priešingai nė teigia pareiškėjas, teismas ne tik kad nesuvaržė pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, bei jo teisių pensinio aprūpinimo srityje, o priešingai, padėjo pareiškėjui jomis pasinaudoti. Kaip jau buvo minėta, teismas, gavęs pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 23 d. skundą, kuris neatitiko ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, nutartimis net tris kartus nustatinėjo terminus skundo trūkumams pašalinti (KAAT 2010 m. spalio 4 d., 2010 m. spalio 27 d. ir 2010 m. lapkričio 19 d. nutartys), kuriose išsamiai nurodė skundo trūkumus ir jų šalinimo būdus, o 2011 m. kovo 10 d. atidėjo teismo posėdį suteikdamas pareiškėjui galimybę patikslinti pateiktą skundą. Teismas bylos proceso šalių pateiktus įrodymus byloje vertino pagal įrodymų vertinimo taisykles, kaip to reikalauja ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.