- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-13
- Bylos Nr.
- N-756-2511-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarties R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio rajono agentūros (toliau – ir Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūra) vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2008 m. gegužės 16 d. surašė R. R. administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2007 m. gruodžio 6 d. patikrinus R. R. priklausančią miško valdą, esančią Naujamiesčio girininkijoje, Panevėžio miškų urėdijoje, buvo nustatyta, kad 2004 metais iškirstas plotas (9,2 ha), kuris turėjo būti atkurtas iki 2007 m. gruodžio 30 d., nėra atželdintas. Tuo R. R. pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 5, 6 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 31.4 punktą. R. R. veika protokole buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 64 straipsnio 2 dalį.
Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2008 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. R1-93(6-08)AM015511 R. R. už ATPK 64 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą skyrė 4 600 litų baudą.
II.
R. R. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą Nr. R1-93(6-08)AM015511 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. R. R. skunde nurodė, kad atsižvelgiant į Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūros 2004 m. liepos 30 d. akto išvadas jam 2004 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduotas Leidimas kirsti mišką (leidimo serija C Nr. 055980). Miško iškirtimo terminas buvo numatytas iki 2004 m. gruodžio 31 d. Numatomų kirsti medžių rūšis (vyraujanti) – uosynai. Miško valdos (kvartalas Nr. 21, 1a sklypas (8,3 ha) ir 14a sklypo dalis (0,99 ha)), augavietės tipas – Lf. Vadovaujantis Miškų įstatymo 15 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2008 m. sausio 1 d., miško atkūrimo ir įveisimo klausimus reglamentavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymų Nr. 659 patvirtinti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 5 punkte nustatyta, kad želdintose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus, o paliekant žėlimui – ne vėliau kaip per kelerius metus po jų atsiradimo. Pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 3.11 punktą, miško žėlimas (atžėlimas) – miško atsikūrimas arba įsiveisimas be žmogaus pagalbos arba taikant miško žėlimą skatinančias priemones. Pagal šių Nuostatų 3.9 punktą miško želdinimas – miško medžių ir krūmų sėklų sėjimas arba miško sodmenų sodinimas įveisiant arba atkuriant mišką. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų priedas Nr. 3 „Miško atkūrimo būdo parinkimas prieš medyno kirtimą, kai nėra pakankamo, tolygiai išsidėsčiusio tikslinių medžių rūšių perspektyvaus pomiškio kiekio ūkiniuose miškuose“ nustato, kad Lf tipų augavietės atkūrimui, kertant uosynus (vyraujanti medžių rūšis), nustatytas atkūrimo būdas – atžėlimas (tikslinis medynas – uosiai). Miškui neatžėlus per Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 5 punkte numatytą terminą, taikomas želdinimas (tikslinis medynas – uosiai, ąžuolai). Todėl, R. R. nuomone, jam priklausančiame sklype 1a ir sklypo 14a dalyje miškas turėjo būti atkuriamas ne vėliau kaip per ketverius metus po plyno kirtimo, t. y. iki 2009 metų. R. R. nuomone, jis buvo nubaustas nepagrįstai.
III.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atmetė R. R. skundą ir paliko Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą Nr. R1-93(6-08)AM015511 nepakeistą. Teismas nutartyje nurodė, kad R. R. kaltę įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, privačios miško valdos miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos patikrinimo aktas Nr. 369, liudytojų G. N. ir R. B. parodymai. R. R. 2004 m. kovo 19 d. įsigijo miško žemės sklypą, kuriam 2000 m. kovo 20 d. buvo parengtas ir patvirtintas miškotvarkos projektas. Projekte buvo numatytas miško atkūrimo būdas – atželdinimas. R. R. 2004 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduotas leidimas kirsti mišką, kuriame nurodytas miško iškirtimo terminas iki 2004 m. gruodžio 31 d. Šiame leidime įrašyta, kad želdintinose kirtavietėse miškas dirbtiniu būdu turi būti atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo. Miškų įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad želdintinose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo. Analogiška prievolė numatyta ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 31.4 punkte. R. R. miško atkūrimo prievolės per Miškų įstatymo nustatytą terminą neįvykdė. R. R. aiškinimas, kad Lf tipo augaviečių atkūrimui visų pirma taikomas savaiminis atžėlimas ir ketverių metų terminas, yra nepagrįstas. Medyno, numatomo iškirsti plynu sanitariniu kirtimu, akte nurodyta, kad medžiai yra pažeisti šaknų ir šakų grybinių ligų. Šiame akte nurodyta, kad stipriai pažeistų džiūstančių medžių yra 53 procentai, šviežių sausuolių – 8 procentai, senų sausuolių – 12 procentų. Akte taip pat nurodyta, kad miškas turi būti atkuriamas pagal galiojančius nuostatus. Savaiminis atžėlimas akte nenurodytas. Liudytojas R. B. paaiškino, kad komisija nustato tik medyno sanitarinę būklę, medžių pakenkimą. Miško atkūrimo būdų nenurodo, uosiai patys neatsikuria. Be to, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 32.5 punktas numato, kad privataus miško savininkas turi teisę nemokamai gauti iš regionų aplinkos apsaugos departamentų pareigūnų konsultaciją miškų ūkio tvarkymo klausimais. Tačiau R. R. dėl miško atkūrimo būdo nesikonsultavo. Liudytojas G. N. paaiškino, kad R. R. miško neatsodino, nors išduodant leidimą kirsti mišką, buvo nurodyta tai padaryti per trejus metus. Teismas nutartyje nurodė, kad nei viename iš pateiktų dokumentų nenurodyta, jog miškas paliekamas savaiminiam žėlimui. Žėlimas pagal kertamo medyno būklę negalėjo būti tinkamas miško atkūrimo būdas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad R. R. buvo žinoma, jog miškas turi būti atsodintas per trejus metus, tačiau jis šios pareigos nevykdė, todėl nuobauda jam paskirta teisėtai bei pagrįstai ir jos naikinti nėra pagrindo.
IV.
Apeliaciniu skundu R. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį bei Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą Nr. R1-93(6-08)AM015511 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba paskirti švelnesnę nuobaudą, arba jos neskirti. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias miškų savininkų teises ir pareigas. Apeliantas nurodo, kad Miškų įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendra taisyklė dėl želdintinų kirtaviečių ir degaviečių atsodinimo termino, tačiau miško dirbtinio atkūrimo procesas turi būti vykdomas laikantis Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų, kuriuose detalizuojami miškų atkūrimo būdai ir terminai. Leidimo kirsti mišką galiojimo ir miško kirtimo metu miško atkūrimo ir įveisimo klausimus reglamentavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 659 patvirtinti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. Šių Nuostatų 5 punktas nustato, kad želdintinose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus, o paliekant žėlimui - ne vėliau kaip per ketverius metus po jų atsiradimo. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų priedas Nr. 3 „Miško atkūrimo būdo parinkimas prieš medyno kirtimą, kai nėra pakankamo, tolygiai išsidėsčiusio tikslinių medžių rūšių perspektyvaus pomiškio kiekio ūkiniuose miškuose“ nustato, kad Lf tipų augavietės atkūrimui, kertant uosynus (vyraujanti medžių rūšis), nustatytas atkūrimo būdas – atžėlimas (tikslinis medynas – uosiai). Miškui neatžėlus per Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 5 punkte numatytą terminą, taikomas želdinimas. Apelianto nuomone, būtent šios nuostatos turėjo būti taikomos nagrinėjamu atveju. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2000 m. kovo 20 d. miškotvarkos projekte yra nustatytas miško atkūrimo būdas – atželdinimas. Šiame projekte miško sklypui Nr. 1a nėra nustatytas atkūrimas atželdinimo būdu (apie sklypo Nr. 1a. atkūrimo būdą duomenų projekte nėra). 2004 m. liepos 30 d. akte taip pat nėra informacijos apie miško atkūrimą atželdinimo būdu. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pagal kertamo medyno būklę žėlimas negalėjo būti tinkamas miško atkūrimo būdas. Tokią išvadą teismas grindė tik liudytojo R. B. parodymais, kuris teismo posėdžio metu pripažino, jog neturi kompetencijos (žinių) miško atkūrimo klausimais. Apelianto nuomone, teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į R. R. apeliacinį skundą Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūra prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį nepakeistą, o R. R. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad R. R. priklausančiame sklype Nr. 1a augantis medynas serga šaknų grybinėmis ligomis. 2004 m. liepos 30 d. akte nurodyta, kad medžiai yra pažeisti šaknų ir šakų grybinių ligų. Akte taip pat nurodyta, kad stipriai pažeistų džiūstančių medžių yra 53 procentai, šviežių sausuolių – 8 procentai, senų sausuolių – 12 procentų, todėl savaiminis atsikūrimas yra neįmanomas. Pagal 2000 m. kovo 20 d. individualų miškotvarkos projektą Nr. 66/5397 miško sklype Nr. 1a uosio pomiškis aprašomas taip: 3,0 metrų aukščio, 3000 vienetų 1 ha, pomiškis vidutiniškai pakenktas 80%. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 2 ir 5 priedai numato, kad atkuriant uosynus, želdinių pradinis tankumas ūkiniuose (IV gr.) miškuose turi būti daugiau kaip 4 000 vienetų ha. Be to, kertant mišką, turi būti išsaugotas tikslinių medžių rūšių pomiškis. Kadangi uosio pomiškis jau 2000 metais buvo 80% pažeistas, kertant mišką jis nebuvo saugomas, t. y. uosio pomiškio kiekis buvo nepakankamas. Todėl uosis savaime šiame miško sklypo plote negali atželti. Nuostatų 3 priedas numato Lf augavietėje uosynuose miško atkūrimo būdą, kai nėra pakankamo tolygiai išsidėsčiusio tikslinių medžių rūšių perspektyvaus pomiškio kiekio – želdant uosį, ąžuolą. Uosynas buvo iškirstas nesulaukęs brandos amžiaus, plynu sanitariniu kirtimu, dėl uosių grybinių ligų pakenkimo. Uosynai dėl grybinių ligų pakenkimų džiūsta, todėl savaime neatželia. Šiame sklype nebuvo galimybės uosynui atsikurti savaime, todėl liko galimybė tik mišką atkurti dirbtiniu būdu želdant. Taip pat dirbtinis miško atkūrimas želdinant yra numatytas ir miško sklype Nr. 14a. Teiginys, kad miškotvarkos projekte sklypui Nr. 1a nebuvo numatytas miško atkūrimo būdas, yra niekinis, nes individualaus miškotvarkos projekto rengimo metu medynas (medžiai) dar nebuvo apimti grybinių ligų ir ūkinės priemonės šiam sklypui nebuvo numatytos, nes miškas buvo pribręstantis ir galėjo būti kertamas tik sulaukęs brandaus amžiaus, t. y. po 25 metų. Kadangi medynas buvo pažeistas ligų, buvo leista iškirsti anksčiau, kad neužsikrėstų šalia esantys miško sklypai. Leidime kirsti mišką įrašyta aiški nuostata, kad miškas dirbtiniu būdu turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus nuo kirtavietės atsiradimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 64 straipsnio 2 dalyje (1998 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. VIII-677 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad miškų neatkūrimas per Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nustatytus terminus – užtraukia baudą proporcingai už kiekvieną neatkurtą miško hektarą piliečiams po 500 litų ir pareigūnams – po 800 litų.
Miškų įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1152 redakcija, galiojusi byloje aktualiu laikotarpiu) nustatyta, kad želdintinose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo. Taip pat nustatyta, kad miškas dirbtiniu būdu įveisiamas ir atkuriamas ekologiniu pagrindu, laikantis Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 659 patvirtintų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų, galiojusių iki 2008 m. balandžio 20 d., 3.6 punkte nustatyta, kad miško atkūrimas – miško žėlimas ir (arba) želdinimas sklypuose, kuriuose prieš tai miškas augo. Pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 3.9 punktą miško želdinimas – miško medžių ir krūmų sėklų sėjimas arba miško sodmenų sodinimas įveisiant arba atkuriant mišką. Pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 3.11 punktą miško žėlimas – miško atsikūrimas arba įsiveisimas be žmogaus pagalbos arba taikant miško žėlimą skatinančias priemones. Tokiu būdu, Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai numato iš esmės du pagrindinius miško atkūrimo būdus: dirbtinį (želdinimas) ir savaiminį (žėlimas); taip pat galimas šių būdų derinys – mišrus būdas (Nuostatų 8 punktas). Vadovaujantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 5 punktu (2005 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. D1-317 redakcija), želdintinose kirtavietėse ir degavietėse dirbtiniu būdu miškas atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus, o paliekant žėlimui – ne vėliau kaip per ketverius metus po jų atsiradimo.
Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų 15 punkte (2005 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. D1-317 redakcija) nustatyta, kad miško atkūrimo būdas nustatomas prieš miško kirtimą ir parenkamas individualiai, atsižvelgiant į 9 punkto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju R. R. išduotame 2004 m. rugpjūčio 13 d. leidime kirsti mišką (Serija C Nr. 055980) buvo nustatyta, kad kirtavietėse miškas turi būti atkurtas dirbtiniu būdu ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo (b. l. 14). Leidimas kirsti mišką buvo išduotas atsižvelgiant į 2004 m. liepos 30 d. Medyno, numatomo iškirsti plynu sanitariniu kirtimu, įvertinimo aktą (b. l. 13). Miško kirtimo terminas leidime buvo nustatytas iki 2004 m. gruodžio 31 d. Todėl, vadovaujantis anksčiau nurodytais Miškų įstatymo ir Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimais, R. R. turėjo atkurti mišką kirtavietėse būtent dirbtiniu būdu iki 2007 m. gruodžio 31 d. Tačiau R. R. iki šios datos miško neatkūrė. Pats R. R. šios aplinkybės neneigia. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos 2009 m. spalio 28 d. pažymos apie miško atkūrimą matyti, kad miškas R. R. priklausančiame sklype buvo atkurtas vėliau – 2009 metais. Todėl nagrinėjamu atveju ši pažyma negali turėti įtakos sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo padarytas ATPK 64 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad R. R. teisėtai ir pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 64 straipsnio 2 dalį. Kaip jau buvo minėta, ATPK 64 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas užtraukia baudą proporcingai už kiekvieną neatkurtą miško hektarą piliečiams po 500 litų. Sankcijoje nėra nustatyta baudos minimumo ir maksimumo, taip pat nėra numatyta jokios alternatyvios nuobaudos. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad R. R. turėjo atkurti 9,2 ha miško. Todėl jam visiškai pagrįstai buvo skirta 4 600 litų bauda. R. R. apeliaciniame skunde prašo skirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą arba jos visai neskirti. Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.
Panevėžio apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai paliko Panevėžio RAAD Panevėžio rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą Nr. R1-93(6-08)AM015511 nepakeistą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. R. apeliacinio skundo nepatenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.