Dėl duomenų bazės atnaujinimo darbų apie 21 val. kelias minutes neveiks Teisora. Atsiprašome už nepatogumus

Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-17 · Administracinė byla Nr. I-1101-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-17
Bylos Nr.
I-1101-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04086-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
O. F.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1101-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04086-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. F. (O. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr.(15/5-7) 11U-l906 (02011) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. F., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1–5).

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, nurodo, kad UAB „OVF-INTER“ (toliau –ir Įmonė) įsteigta 2012 m. ir veiklą vykdo nuo įmonės įkūrimo pradžios, joje buvo įsteigtos daugiau negu trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi buvo paisoma Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir Įmonė, kurios pagrindu buvo išduotas leidimas pareiškėjui, kaip Įmonės akcininkui, laikinai gyventi, atitiko Įstatymo keliamus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo teigimu, Įmonė turi pakankamai veiklos dokumentų, patvirtinančių, kad jos veikla buvo reali. Pažymi, kad Migracijos departamento darbuotojai nebuvo susisiekę su Įmonės akcininkais, vadovybe ar darbuotojais dėl Įmonės veiklos, netikrino jokių sutarčių ar veiklos finansinių ataskaitų, kad galėtų objektyviai nustatyti Įmonės veiklos (ne)fiktyvumą.

Nurodo, kad nuo 2017 m. III ketvirčio buvo priimtas sprendimas keisti Įmonės veiklos sritį. Šiuo tikslu buvo nutrauktos sutartys su kosmetikos platintojais ir pradėta ieškoti naujų darbuotojų, turinčių buhalterio darbo patirties, todėl tuo metu, kai Migracijos departamento Kontrolės skyrius atliko patikrinimą, Įmonėje buvo įdarbinti penki asmenys: trys Įmonės akcininkai, užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių vienas gauna 760 Eur, kitas – 124 Eur darbo užmokesčio. Pareiškėjo teigimu, faktiškai mokesčių buvo mokama daugiau, negu būtų mokama tik už tris darbuotojus, taip siekiama pagrįsti, kad Įmonė yra aktyvi, moki, laiku mokanti mokesčius, o darbuotojų atleidimas yra susijęs išimtinai su Įmonės veiklos krypties pasikeitimu. Įmonė neprivalo išlaikyti darbuotojų, kurie nėra kompetentingi apskaitos srityje. Be to, darbuotojų skaičiaus neatitiktis Įstatymo keliamiems reikalavimams buvo tik nominalus ir laikinas.

Įmonės ketinimą įdarbinti asmenis, turinčius aukštąjį koleginį išsilavinimą buhalterinės apskaitos srityje, patvirtina Įmonės kreipimasis į Vilniaus teritorinės darbo biržos Ukmergės skyrių dėl darbuotojų atrankos į buhalterio pareigas. Į darbuotojų atranką, vykusią adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pakviesta 13 žmonių, o per pokalbį buvo atrinkti 5 kandidatai. Su jais neterminuotas darbo sutartis visą darbo dieną (8 val. per dieną, 40 val. per savaitę) buvo numatyta pasirašyti 2017 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo Įmonės ateitis nežinoma, todėl sutartys su minėtais kandidatais iki šiol nėra pasirašytos.

Pareiškėjo teigimu, įvardijamas darbuotojų skaičius galėtų būti tik prielaida, o ne pagrindas daryti išvadą, kad Įmonės veikla yra fiktyvi. Migracijos departamentas, siekdamas užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos ir neteisėto buvimo Lietuvoje kontrolės mechanizmą bei mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes, privalo vadovautis objektyvumo ir proporcingumo kriterijais.

Pažymi, kad visą laiką gyvena Lietuvoje legaliai, nuosavybės teise yra įgijęs nekilnojamojo turto, dalyvauja Įmonės veikloje, plėtojamame versle, yra Įmonės vadovas, todėl jo atveju Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 (toliau – ir Gairės), negali būti pagrindas taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir nelaikytinas proporcingu, kadangi Sprendimas neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų (b. l. 1–5).

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–26).

Nurodo, kad 2017 m. lapkričio 20 d. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai enti išdavimo pagrindą. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinę sistemą, nustatyta, kad UAB „OVF-INTER“ įdarbinti 5 asmenys: 3 bendrovės akcininkai – užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, iš kurių tik vienas gauna nustatytą darbo užmokestį, o kitai Lietuvos Respublikos pilietei nuo jos darbo įmonėje pradžios 2013 m. gegužės 7 d. nebuvo mokamas didesnis nei 125 Eur darbo užmokestis. Pažymi, kad Įmonėje vyko nuolatinė darbuotojų kaita: 2016–2017 m. į darbą buvo priimti, o vėliau atleisti 6 darbuotojai; 2017 m. rugpjūčio 4 d. atleidus 2 darbuotojus, Įmonėje liko dirbi tik 1 Lietuvos Respublikos pilietė, kuriai buvo mokamas ne didesnis nei 125 Eur darbo užmokestis, o 2017 m. rugpjūčio 17 d. UAB „OVF-INTER“ buvo įdarbintas dar vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi darytina išvada, kad Įmonė faktiškai jau 2017 m. rugpjūčio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas grįsdamas savo poziciją vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329- 662/2017).

Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jo Įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo valdoma Įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms (UAB „OVF-INTER“ nebeatitinkant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, daro išvadą, jog teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, o pareiga, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis leidimo išdavimo pagrindą, kreiptis į migracijos tarnybas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjui turėjo būti puikiai žinomi.

Pažymi, kad leidimas pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ne dėl to, kad Įmonė yra fiktyvi, o todėl, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Kadangi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo ir UAB „OVF- INTER“ atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, Migracijos departamentui duomenų sprendimui priimti visiškai pakako, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), X skyriuje „Įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarka“ nustatyta tvarka, neprivalėjo susisiekti su Įmonės akcininkais, apklausti darbuotojus ir imtis kitų papildomų veiksmų. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiriboja juridinio fakto konstatavimu. Todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas nesilaikė procedūrinių reikalavimų, spręsdamas pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, taip pat Migracijos departamento disponuojamais informacinės sistemos „Sodros“ duomenimis dėl UAB „OVF-INTER“, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus (b. l. 22–26).

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1906(02011) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. F., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 6 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (b. l. 28–36). Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. gegužės 24 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti jam leidimą dvejiems metams (b. l. 36).

Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 20 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir UAB „OVF-INTER“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – Įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (b. l. 8–9, 166–167).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja išduoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Kaip minėta, skundžiamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas ir UAB „OVF-INTER“ (nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d.) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (b. l. 8–9, 166–167). Pažymėtina, kad Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus pareiškėjas neginčija ir jas pripažįsta.

Byloje esantys duomenys patvirtina šias atsakovo išvadas. Iš byloje esančių VSDFV informacinės sistemos duomenų matyti, kad 2016 m. balandžio 7 d. UAB „OVF-INTER“ iš viso dirbo 7 darbuotojai, įskaitant ir pareiškėją (b. l. 137). Pagal 2017 m. lapkričio 20 d. duomenis, UAB „OVF-INTER“ nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. dirbo 5 darbuotojai: 3 užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (b. l. 141), ir 2 Lietuvos Respublikos piliečiai (b. l. 163, 170). Be to, vienai iš 2 Lietuvos Respublikos piliečių, darbuotojai V. G., nuo jos darbo UAB „OVF-INTER“ pradžios 2013 m. gegužės 7 d. nebuvo mokamas didesnis nei 125 eurų darbo užmokestis (b. l. 158–162).

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ darytina išvada, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių, kada jie netaikomi. Nagrinėjamu atveju „Sodros“ informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad priimant skundžiamą Sprendimą (2017 m. lapkričio 20 d.) UAB „OVF-INTER“ nedirbo 3 darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai) visą darbo laiką, todėl darytina išvada, kad priimant Sprendimą UAB „OVF-INTER“ neturėjo reikiamo skaičiaus darbuotojų. Taigi, teismo nuomone, Migracijos departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad Įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, todėl pareiškėjo argumentai, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog UAB „OVF-INTER“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi joje skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną visą darbo laiką nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Vadinasi, Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje A-3329-662/2017).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, leidimas gyventi panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti pagrindai. Neatitikus vienos iš privalomų sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai. Pažymėtina, kad šiuo atveju skundžiamas Sprendimas priimtas apsiribojant juridinio fakto konstatavimu, o tai yra pakankamas pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne dėl to, jog UAB „OVF-INTER“, kurios dalyvis ir vienas iš vadovų yra pareiškėjas, yra fiktyvi, o dėl to, kad Įmonė, kurios dalyvis ir vadovas yra užsienietis, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Taigi pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Migracijos departamento pareigūnai nebuvo susisiekę su Įmonės akcininkais, vadovybe ar darbuotojais dėl įmonės veiklos, jokių sutarčių ar veiklos finansinių ataskaitų netikrino tam, kad galėtų objektyviai nustatyti įmonės veiklos (ne)fiktyvumą, taip pat nėra reikšmingi. Įstatymo pažeidimas nustatytas remiantis objektyviais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, kuriais netikėti nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad įdarbinti daugiau asmenų negalėjo dėl objektyvių priežasčių, t. y. Įmonė keitė veiklos sritį. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Įstatymas jokių šios normos taikymo išimčių nenustato, ji yra imperatyvi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų bei nelaikytinas proporcingu. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Įvertinus skundžiamą Sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, Sprendimas per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo raštu išsiųstas pareiškėjui (b. l. 7), todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas, panaikindamas leidimus laikinai gyventi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis, siekdamas nelegalios migracijos prevencijos, tačiau nesivadovavo objektyvumo ir proporcingumo kriterijais. Kaip jau minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne todėl, kad jis kelia nelegalios migracijos grėsmę, o kad buvo nepaisyta teisės aktų nustatyto reikalavimo, jog įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. O pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo ir jo gyvenimo Lietuvoje nėra reikšmingos ir nevertintinos.

Pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas neužkerta teisės pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. (15/5-7) 11U-1906(02011) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui O. F., panaikinimo“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. F. (O. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Bronius JanuškaIrena PaulauskienėDonatas Vansevičius