Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-06-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-487-491-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-10
Bylos Nr.
1A-487-491-2011
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00146-2010-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Petras Meidaus (pirm.), Algirdas Gaputis, Ričardas Gilys
Nukentėjusysis
S. Š.
Nuteistasis
V. P.
Advokatai
Alfonsas Mašalas
Kategorijos
Baudžiamoji byla 1 A – 487 – 491 / 2011Proceso Nr. 1-50-1-00146-2010-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S)
Pranešėjas Valdas Petras MeidusTeisėjas Kęstutis VenckusPANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant:prokurorei Gražinai Petrulytei,nukentėjusiajai S. Š.,nuteistajam V. P.,gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., ir nubaustas :

pagal BK 149 str. 1 d. – laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 150 str. 1 d. – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Pagal BK 63 str. 1 d. ir 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš V. P. nukentėjusiajai S. Š. priteista 55,26 Lt turtinei žalai ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt atstovavimo išlaidų.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 20 d. apie 21.30 val., prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės durų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį bei psichinį smurtą ir taip atimdamas nukentėjusiajai S. Š. valią priešintis, jis lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį iš jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti, nes mano, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. ir teigia, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nedetalizavo įrodymų, nenurodė motyvų, kuriais remdamasis vienus įrodymus priėmė, o kitus atmetė ir nemotyvavo savo išvadų, t. y. nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Taip pat jis pateikia savąjį nukentėjusiosios bei jo paties parodymų vertinimą ir mano, kad jo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs, o nukentėjusiosios – prieštaraujantys tarpusavyje ir liudytojų parodymams, todėl apylinkės teismas, be pagrindo atmesdamas jo parodymus ir remdamasis nukentėjusiosios parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš jos valią. Be to, apeliantas mano, kad teismas nepašalino visų byloje iškilusių prieštaravimų ir kaip pavyzdį pateikia tai, jog nuosprendyje nustatyta, kad jis nukentėjusiajai sudavė keturis kartus, o iš specialisto išvados matyti, kad jai buvo suduoti du smūgiai. Nesutikdamas su jam paskirta bausme, V. P. teigia, kad teismas be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – provokuojančio nukentėjusios elgesio, o taip pat neįvertino to, kad jis įvykio metu dirbo, tiek darbe, tiek gyvenamojoje vietovėje charakterizuojamas gerai, yra iš dalies neįgalus, rūpinasi kartu su juo gyvenančiais pensinio amžiaus tėvais, todėl skyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Be to, apelianto teigimu, apylinkės teismas neteisingai nustatė veikos pasekmes, nes po įvykio nukentėjusioji sveikata nesiskundė, o pas gydytojus ėmė lankytis tik prasidėjus teisminiam procesui ir pareiškus jam didelį civilinį ieškinį, todėl apylinkės teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusios civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji S. Š. nesutinka su nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis, neigia jas pateikdama savą šių aplinkybių vertinimą, ir prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų ir veikų kvalifikavimo

BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris lytiškai santykiavo ir kitaip (oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu) tenkino savo lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis. Matyti, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas, panaudojant fizinį ar psichinį smurtą arba kitaip atimant galimybę priešintis, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuomet, kai minėtos veikos padaromos prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Fizinis smurtas, psichinis smurtas ar kitoks galimybės priešintis atėmimas yra alternatyvūs veiksmai, todėl minėtų nusikaltimų sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Nesutikimas tenkinti kaltininko lytinę aistrą paprastai išreiškiamas žodžiais (pasakant apie nenorą, šaukiant pagalbos ir pan.) arba kitokio pobūdžio veiksmais (verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį arba kitais būdais). Taip pat asmuo gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią.

Kaip matyti iš apelianto parodymų, jis neneigia įvykio metu lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja ir tenkinęs savo lytinę aistrą su ja oraliniu būdu, neginčija smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją, tačiau savo kaltę iš esmės neigia teigdamas, kad visa tai vyko abipusiu sutarimu (tame tarpe ir dėl fizinio smurto naudojimo), ir nukentėjusiajai nesipriešinant. Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad betarpiškai prieš pat įvykį V. P. panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – sutikęs ją grįžtančią į namus priėjo ir nieko nepasakęs sudavė jai ranka į veidą, nuo ko pastaroji prakrito ant žemės. Po to, jis pakėlė nukentėjusiąją nuo žemės ir suėmęs už plaukų nuvedė ją prie įėjimo į laiptinę, kur pasodino ant suoliuko. Čia, nuolat naudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį ir psichinį smurtą (laikydamas už plaukų, suduodamas per veidą, priverstinai pražiodydamas, klausdamas, ar nukentėjusioji norėtų, kad būtų sužalotas jos veidas ir kt.), nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu ir lytiškai su ja santykiavo.

Smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą, be jos pačios, nuteistojo ir liudytojų E. Š. bei V. Š. parodymų, patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 331/10(05), kurioje konstatuoti šie nukentėjusiosios sužalojimai: poodinės kraujosruvos kaktos centre ir dešiniuose vokuose. Šie sužalojimai, kaip nustatė specialistas, galėjo būti padaryti tiek kumščiu, tiek kitais kietais bukais daiktais. Nors apeliantas skunde tvirtina, jog teisės medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, nustatė jai tik du sužalojimus, kas paneigia tiek jos parodymus, tiek ir teismo nustatytas aplinkybes, jog jai buvo suduoti keturi smūgiai, tačiau pagal nukentėjusiosios parodymus, apeliantas ją mušė ne tik kumščiu, bet ir delnu. Todėl akivaizdu, kad delnu suduodant nestiprius smūgius į galvos ar veido sritį, ypač po to, kai į tas pačias ar gretimas vietas buvo suduoti smūgiai kumščiu, sužalojimų pėdsakų šiose vietose galėjo ir nelikti.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes seka, kad iki V. P. lytinės aistros tenkinimo pradžios tiek dėl akivaizdaus nuteistojo fizinio pranašumo, tiek dėl jo panaudotu smurtu sukeltos baimės ir palaužtos valios priešintis, nukentėjusioji aktyviai jam nesipriešino, tačiau nesutikimą tenkinti nuteistojo lytinę aistrą ji aiškiai parodė atsisakydama savanoriškai išsižioti, bandydama paveikti nuteistąjį psichologiškai klausimu „kam tau to reikia?“. Tuo metu, kai nuteistasis jau tenkino savo lytinę aistrą, savo nesutikimą nukentėjusioji toliau reiškė akivaizdžiai garsiai verkdama ir bandydama paveikti nuteistąjį jį klausinėdama „kodėl taip padarei?“. Nors nukentėjusioji ir neparodė nuteistajam, kad kviesdama pagalbon ji mobiliuoju telefonu skambina savo tėvams, tačiau tai tik patvirtina jos parodymus apie jos prieštaravimą ir nesutikimą turėti bet kokius lytinius santykius su nuteistuoju įvykio metu ar bet kokia kita forma tenkinti jo lytinę aistrą. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad netrukus po įvykio sulaikytas ir apklaustas V. P. pats patvirtino įvykio metu supratęs, kad nukentėjusioji nenorėjo tenkinti jo lytinės aistros (1 t., 138–140 b.l.). Visos šios aplinkybės rodo, kad V. P., priešingai, nei teigia savo skunde, suprato, jog jis lytiškai santykiauja ir savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja tenkina prieš jos valią, pasipriešinimui įveikti prieš tai panaudojęs ir naudodamas fizinį bei psichinį smurtą ir norėjo taip veikti.

Iš 2010-04-01 apžiūros protokolo (1 t., 72–86 b.l.) matyti, kad 2011-03-20 (įvykio dieną), dar tarp 18 ir 19 val., nuteistasis nukentėjusiajai į mobilų telefoną atsiuntė kelias atvirai grasinančias žinutes, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą – jis buvo ant nukentėjusiosios labai supykęs dėl tikros ar tariamos jos neištikimybės ir grasino su ja susidoroti. Po to sekę įvykiai patvirtina, kad apeliantas laukė nukentėjusiosios prie jos namų ir jos sulaukęs ėmė ją mušti. Tai taip pat neabejotinai rodo, kad apeliantas įvykio metu nebuvo nusiteikęs geranoriškiems bei abiem pusėm priimtiniems lytiniams santykiams.

Nukentėjusioji, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės davė nuoseklius parodymus, kad nuteistasis savo lytinę aistrą su ja tenkino prieš jos valią ir jai to nenorint (1 t., 4, 21–27, 30–32 b.l.; 2 t., 86–88 b.l.). Tokius jos parodymus iš dalies patvirtino liudytojai E. Š. ir V. Š. (1 t., 37–42 b.l.; 2 t., 89–90 b.l.). Vertinant S. Š. parodymus ir pripažįstant juos teisingais bei neabejotinais svarbu yra tai, kad ji gerai pažinojo nuteistąjį, kurį laiką kartu su juo gyveno, o vėliau, iki įvykio, pakankamai artimai bendraudavo. Byloje nėra duomenų, kad ji iki įvykio būtų susipykusi su nuteistuoju ir būtų suinteresuota nepagrįstai apkalbėti jį ir tyčia kaltinti sunkių nusikaltimų padarymu. Nuteistojo tvirtinimas, kad po įvykio praėjus beveik keturiems mėnesiams nukentėjusioji pakvietė jį būti draugu ir bendrauti internetinėje svetainėje „Facebook“, kas, anot apelianto, rodo nukentėjusios neprieštaravimą turėti su juo įvykio metu lytinius santykius, negali būti taip vertinamas, nes jau aukščiau paminėti bylos įrodymai neginčijamai rodo, jog įvykio dieną, dar gerokai prieš įvykį, t. y. apie 18–19 val. ėmęsis psichinės prievartos prieš nukentėjusiąją, kurią vėliau – jau paties įvykio metu – papildęs ir fiziniu smurtu, lytiškai santykiavo ir savo lytinę aistrą tenkino prieš nukentėjusiosios valią. Jau minėta, kad savo nesutikimą apeliantui įvykio metu ji kiek galėjo, tiek stengėsi parodyti.

Todėl, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai pripažino, jog nuteistasis padarė nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas ir jas tinkamai kvalifikavo.

Dėl BPK 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimo

Apeliantas iš dalies teisus skunde atkreipdamas dėmesį į tai, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės tik išdėstė ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus ir labai trumpai juos aptarė. Kolegija sutinka ir su tuo, kad pirmos instancijos teismo motyvai dėl bylos įrodymų šioje byloje yra labai glausti. Tačiau, tai nereiškia, kad jie yra nepakankami ir nėra aiški teismo pozicija, kuriais iš įrodymų teismas rėmėsi pripažindamas apeliantą kaltu (jie nuosprendyje išvardinti), o kuriuos iš įrodymų apylinkės teismas atmetė ir kodėl taip padarė. Prie pastarųjų galima priskirti paties apelianto bei liudytojų J. S., A. U. parodymus. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio, apelianto V. P. parodymus teismas vertino kritiškai ir juos atmetė kaip nenuoseklius ir prieštaringus, t. y. prieštaraujančius kitiems bylos duomenims. Kitų dviejų liudytojų parodymus teismas laikė netiesioginiais įrodymais, t. y. jos įvykio nematė ir apie jį sužinojo iš paties nuteistojo. Be to, kaip nurodė apylinkės teismas, liudytoja A. U. yra nuteistojo pažįstama, jos parodymai iš tiesų gali būti neobjektyvūs. Tai yra suprantama ir logiška.

Todėl šiuo atveju pripažinti, kad pirmos instancijos teismas surašydamas nuosprendį pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimą ir padarė esminį BPK pažeidimą, nėra jokio pagrindo.

Dėl V. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Kolegijos įsitikinimu, V. P. nepagrįstai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiosios elgesį.

BK 59 str. 1 d. 6 p. įtvirtinta, kad baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis (rizikingas) nukentėjusio asmens elgesys, būtina atsižvelgti į tai, ar nukentėjusio asmens elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan. Taigi, minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusio asmens elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį.

Gi nagrinėjamu atveju nukentėjusioji neatliko jokių neteisėtų ar įžeidžiančių veiksmų, kurie galėjo išprovokuoti nuteistąjį nusikalsti. Konkrečių nukentėjusiosios veiksmų, kurie jo nuomone buvo įžeidūs ir turėtų būti pripažinti provokuojančiais, V. P. apeliaciniame skunde taip pat nenurodė. Tuo tarpu faktiniai bylos duomenys rodo priešingai – pats nuteistasis, kaip jau minėta, tą patį vakarą prieš nusikaltimų padarymą rašė nukentėjusiajai įžeidžiančio bei grasinančio turinio SMS žinutes ir provokavo nukentėjusiąją konfliktui, tačiau supratusi, kad jis neblaivus ir vengdama konflikto, būtent nukentėjusioji nutraukė susirašinėjimą su juo. Pripažinti provokuojančiu nukentėjusiosios elgesiu niekuo nepagrįstą apelianto įsitikinimą, kad nukentėjusioji jam kažkada prieš įvykį buvo neištikima, šiuo atveju taip pat negalima.

Tokiu būdu kolegija nemato jokio pagrindo pripažinti šią V. P. prašomą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Dėl bausmės

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Teismas pripažino, kad apeliantas bendrai imant charakterizuojamas teigiamai. Ir net esant jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei paskyręs V. P. už atskirus nusikaltimus bausmes, mažesnes už numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius, teismas BK 41, 54 reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į tai teigti, jog apeliantui paskirtos bausmės tiek už atskirus nusikaltimus, tiek ir galutinė subendrinta bausmė yra neteisingos, t. y. aiškiai per griežtos, šiuo atveju taip pat negalima.

Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis pateikė kvitą, kad jis atlygino nukentėjusiajai teismo priteistą 55,26 Lt turtinę žalą. Tačiau, tai jis padarė tik po nuosprendžio priėmimo. Be to, nors turtinė žala nukentėjusiajai atlyginta pilnai, bet ši suma yra labai nedidelė palyginus ją su visa nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, kurį teismas tenkino, suma. Kolegijos nuomone, pripažinti šią aplinkybę reikšminga ir dėl to mažinti nuteistajam apylinkės teismo paskirtas bausmes dėl to keičiant nuosprendį pakankamo pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio

Nustatydamas nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į CK 6.250 str. nurodytas ir baudžiamojoje byloje esančias aplinkybes bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai, kad, kaip teigia apeliantas savo skunde, iš karto po įvykio nukentėjusioji sveikata nesiskundė, o pas gydytojus ėmė lankytis tik vėliau, nerodo, jog ji dėl įvykio nepatyrė neigiamų padarinių, streso, didelių išgyvenimų, išgąsčio ir pan. Kolegijos nuomone, įvertinus nusikaltimų padarymo aplinkybes, teismo priteista suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, reali ir sąžininga.

Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai pripažino V. P. kaltu padarius BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. numatytus nusikaltimus, paskyrė jam teisingą bausmę ir tinkamai išsprendė klausimą dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį, nuosprendį, apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas Petras MeidusTeisėjai Algirdas GaputisRičardas Gilys