- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- A-261-1131-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Pareiškėjas
- J. R.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. (J. R.) skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 2009/28-(25-17)-22 dėl Kauno tarnybos sprendimų: 2009 m. sausio 28 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-N-153-226 dalyje dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr.(1.8)-NSP-277, 2009 m. vasario 6 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-N-285-363, 2009 m. vasario 13 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-N-374-456 panaikinimo ir įpareigojimo teikti pareiškėjui J. R. antrinę teisinę pagalbą, ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus palikti galioti.
Šalies argumentai
Atsakovas skunde dėl Kauno tarnybos 2009 m. sausio 28 d. sprendimo Nr.TP-2-(2.2)-09-N-153-226 dalyje dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr.(1.8)-NPS-277 nurodė, jog pareiškėjas 2009 m. sausio 14 d. prašyme prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus tarnybos sprendimo 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. (1.8)-NPS-277-08 apskundimo, kuriuo Vilniaus tarnyba nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-327-08, pagal sprendimą Nr. (1.7)-S-2077-08. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi persiųstą pareiškėjo prašymą ir visus susijusius dokumentus, nustatė, kad Vilniaus tarnyba sprendimu Nr.(1.8)-S-2077-08 suteikė antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R. baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-327-08 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalies ir paskyrė advokatą M. M. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. 2008 m. spalio 30 d. pareiškėjas Vilniaus tarnybai pateikė prašymą paskirtąjį advokatą pakeisti kitu advokatu, nes advokatas su pareiškėju nesusisiekė ir nebendradarbiauja. M. M. Vilniaus tarnybai pateikė paaiškinimą ir jį pagrindžiančius dokumentus, kuriuos išnagrinėjusi Vilniaus tarnyba sprendimu Nr.(1.8)-NPS-277-08 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą Jurijui motyvuodama tuo, jog pareiškėjas piktnaudžiauja antrine teisine pagalba ir nebendradarbiauja su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Skunde nurodė, jog buvo nustatyta, kad Vilniaus tarnyba priėmė pagrįstą sprendimą, todėl Kauno tarnyba pagrįstai atsisakė J. R. suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Dėl 2009 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-285-363 atsakovas nurodė, kad 2009 m. sausio 26 d. prašyme pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus tarnybos sprendimų Nr. (1.8)-S-2516, Nr. (1.8)-S-2558, Nr. (1.8)-S-59, Nr. (1.8)-S-58, Nr. (1.7)-S-63-09, Nr. (1.8)-S-114 apskundimo. Šiuo sprendimu Vilniaus tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos žmogaus teisių teismui dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų. Kauno tarnyba priėmė sprendimą Nr.TP-2-(2.2)-09-N-285-363 neteikti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui, nes nustatė, kad Vilniaus tarnyba sprendimu Nr. (1.8)-S-63-09 pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R. motyvuodama tuo, kad prašymas nepagrįstas bei antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip trijose bylose.
Dėl 2009 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-374-456 Kauno tarnyba nurodė, jog 2009m. kovo 20 d. prašymu pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus tarnybos 2009 m. vasario 3 d. rašto Nr.(1.8)-SD-394-09 apskundimo. Šiuo raštu Vilniaus tarnyba kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti papildomus dokumentus, susijusius su pareiškėjo 2009 m. sausio 29 d. pateiktu prašymu reg. Nr.(1.8)-ATP-235-09. Kauno tarnyba nustatė, jog pareiškėjo skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, neskundžiamas teismui, todėl padarė išvadą, jog atstovavimas rašto apskundimo yra neperspektyvus ir atsisakė pareiškėjui suteikti teisinę pagalbą. Be to, Kauno tarnyba vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu suteikta teise atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) išnagrinėjo pareiškėjo J. R. skundą atsakovei Kauno tarnybai ir nusprendė pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais Kauno tarnybos sprendimus 2009 m. sausio 28 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-N-153-226 (dalyje dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr.(1.8)-NSP-277), 2009 m. vasario 6 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-N-285-363, 2009 m. vasario 13 d. Nr.TP-2-(2.2)-09-N-374-456, bei įpareigojo pareiškėjui J. R. teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2009 m. sausio 14 d. prašymą reg. Nr.TP-1-(2.1)-153, prašymą reg.Nr.TP-1-(2.1)-374, 2009 m. sausio 26 d. prašymą reg. Nr.TP-1-(2.1)-285 (b.l.).
Vilniaus tarnyba 2008 m. sausio 23 d. sprendimu Nr.(1.7)-S-2077-08 suteikė antrinę teisinę pagalbą J. R. baudžiamojoje byloje Nr.10-2-327-08, teikti antrinę teisinę pagalbą paskiriant advokatą M. M.. 2008 m. lapkričio 24 d. Vilniaus tarnyba gavo advokato raštą, kuriame jis informavo apie teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui neperspektyvumą. Tarnyba kreipėsi į advokatą dėl išsamesnės informacijos suteikimo bei prašė pateikti išdėstytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, Vilniaus tarnyba 2008 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą Nr.(1.8)-NSP-277 nutraukti J. R. antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Vilniaus tarnybos 2008 m. spalio 23 d. sprendimą Nr.(1.7.)-S-2077-08. Minėtu sprendimu antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta todėl, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neteisėtais būdais, taip pat nebendradarbiauja su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas siekė apskųsti Vilniaus tarnybos 2008 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-2077-08, todėl 2009 m. sausio 14 d. prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo skundžiant Vilniaus tarnybos 2008 m. spalio 23 d. sprendimą Nr.(1.7.)-S-2077-08. Šis pareiškėjo prašymas persiųstas Kauno tarnybai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno tarnyba 2009 m. sausio 28 d. sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-09-N-153-226 atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Kauno tarnybos sprendime buvo pritarta Vilniaus tarnybos pozicijai. Tačiau Komisija 2009 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. 2009/28-(25-17)-22 išreiškė nuomonę, jog Kauno tarnyba priimdama sprendimą visai neanalizavo pareiškėjo rašytinių ir žodinių paaiškinimų, nors iš jų matyti, jog pareiškėjas stengėsi palaikyti kontaktą su advokatu, ieškojo galimybių bendradarbiauti su juo. Komisija pripažino, jog Kauno tarnyba dėl anksčiau aptartų aplinkybių priėmė sprendimą, nepagrįstą objektyviais duomenimis, todėl sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi padarė išvadą, kad Kauno tarnyba 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr.TP-2-(2.2)-09-N-153-226 priėmė pasisakydama tik dėl advokato pateiktų argumentų, tačiau neanalizavo pareiškėjo nurodytų faktų, tuo pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Vilniaus tarnyba 2009 m. sausio 13 d. sprendimu Nr.(1.7)-S-63-09 atsisakė suteikti J. R. antrinę teisinę pagalbą dėl peticijos surašymo ir atstovavimo Europos žmogaus teisių teisme. Sprendimas motyvuojamas tuo, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pareiškėjas 2009 m. sausio 26 d. prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje dėl Vilniaus tarnybos 2009 m. sausio 13 d. sprendimo Nr.(1.7)-S-63-09 apskundimo.
Kauno tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, o reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus tarnybos sprendimą nepagrįstas. Aptartais motyvais Kauno tarnyba priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-285-363 (b. l. 73), kuriuo atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Priimant sprendimą Kauno tarnyba vadovavosi LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 straipsnio 4 punktu.
Komisija padarė išvadą, kad Kauno tarnybos sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėjo, kad faktas, jog yra nagrinėjama dešimtys bylų, kuriose pareiškėjui teikiama teisinė pagalba, negali būti pagrindu atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, juo labiau, jog neretai tos bylos būna inicijuotos pačios Kauno tarnybos. Be to, ryškėja tendencija, jog teismai įpareigoja tarnybas teikti pareiškėjui teisinę pagalbą. Komisija pripažino Kauno tarnybos sprendimą nepagrįstu dar todėl, jog ši tarnyba priimdama sprendimą nepagrįstai pritaikė LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Komisija pažymėjo, jog akivaizdus prašymo nepagrįstumas yra pateikto prašymo vertinimo kategorija. Kauno tarnyba tokio vertinimo neatliko ir atitinkamų motyvų nenurodė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti pagrindai, kai Tarnyba turi teisę teisinės pagalbos neteikti. Tai Tarnybos teisė, bet ne pareiga. Teismas nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjas piktnaudžiautų savo teise. Nagrinėjamų skundų, paduotų prašymų suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą skaičius nėra tas kriterijus, kurio pagrindu būtų galimą padaryti kategorišką ir neginčijamą išvadą apie pareiškėjo piktnaudžiavimą Konstitucijos ir Įstatymo suteiktomis teisėmis. Teismas sutiko su Komisijos išvada, jog šiuo pagrindu atsisakius suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, pažeidžiamas teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principas. Be to, naujoji Įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija, kuri numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, įsigaliojo 2008 m. balandžio 30 d. Anksčiau galiojusioje įstatymo 11 straipsnio redakcijoje antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims pagal bylų skaičių buvo neribojamas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymai ir dauguma sprendimų, kuriuos vertino atsakovas sprendimuose, buvo teikiami bylose iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė pareiškėjo prašymų pateikimo metu galiojant senosioms Įstatymo normoms, neribojusioms antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal bylų skaičių.
Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytas akivaizdus nepagrįstumas yra pateikto prašymo (jo turinio) vertinimo kategorija. Tokiam vertinimui atlikti pakanka asmens pateiktos informacijos, kuri akivaizdžiai parodo prašymo nepagrįstumą, ir tai turi būti nurodyta sprendime neteikti antrinės teisinės pagalbos. Nagrinėjamuoju atveju (skundžiamu sprendimu) atsakovas tokio vertinimo neatliko ir atitinkamų motyvų nenurodė. Sprendimo aprašomojoje dalyje atsakovo yra nurodyti duomenys apie pareiškėjui teikiamą antrinę teisinę pagalbą pagal kitus prašymus (pažymėtina, kad tai nėra nurodyto Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytas pagrindas atsisakyti suteikti prašomą teisinę pagalbą), o ne apie prašymo akivaizdų nepagrįstumą. Teismas padarė išvadą, kad ši Įstatymo nuostata buvo pritaikyta nepagrįstai, o skundžiamų sprendimų negalima laikyti teisėtais.
Šalies argumentai
Kauno tarnyba skunde nurodė, jog 2009 m. kovo 20 d. prašymu pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus tarnybos 2009 m. vasario 3 d. rašto Nr.(1.8)-SD-394-09 apskundimo. Tačiau teismas nustatė, jog Vilniaus tarnyba 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr.(1.8)-ATP-101-09 atsisakė J. R. suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.16-1-327-08(Nr.10-2-327-08) apskundimo. J. R. 2009 m. vasario 4 d. prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apskundžiant Vilniaus tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr.(1.8)-ATP-101-09.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno tarnyba 2009 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-374-456 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą skundžiant Vilniaus tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr.(1.8)-ATP-101-09.
Teismas padarė išvadą, kad šis Kauno tarnybos sprendimas priimtas analogišku pagrindu kaip ir Kauno tarnybos 2009 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-285-363, dėl kurio Teismas jau pasisakė ir konstatavo, kad anksčiau aptartų aplinkybių pagrindu Kauno tarnybos 2009 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-374-456 pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu.
III.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują – atsakovo skundą patenkinti.
1. Atsakovas, priimdamas 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-153-226, analizavo pareiškėjo argumentus, kad advokatas M. M. su juo nebendradarbiauja ir neatsako telefonu, buvo įvertinti ir iš advokato bei Vilniaus m. 5 policijos komisariato gauti paaiškinimai.
Kauno tarnyba nustatė, kad Vilniaus tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą pakeisti paskirtąjį advokatą M. M. kitu advokatu, kreipėsi raštu į advokatą ir prašė paaiškinti aplinkybes, ir tik gavusi advokato paaiškinimus priėmė sprendimą nutraukti antrinę teisinę pagalbą.
2. Vilniaus tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, priėmėm teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. (1.8)-S-63-09 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą teisėto Vilniaus tarnybos sprendimo apskundimui yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, todėl Kauno tarnyba 2009 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-HN-285-363 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais. Taigi atsakovas vertino pareiškėjo prašymo Nr. (1.8)-S-63-09 turinio pagrįstumą.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-802-06 yra pažymėjo, kad informacinio pobūdžio raštai negali būti skundžiami teismui, kadangi jie negali būti vertinami kaip administraciniai aktai, esantys savarankišku ginčo objektu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ir dokumentus , pagrindžiančius prašyme nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus tarnyba 2009 m. vasario 3 d. raštu Nr. (1.8)-SD-394-09 turėjo teisę kreiptis į pareiškėją dėl papildomu dokumentų pateikimo.
Atsakovas, priimdamas 2009 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-N-374-456, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus tarnybos rašto Nr. (1.8)-SD-394-09 apskundimo yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 p.).
4. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui skundžiamų sprendimų priėmimo metu teisinė pagalba buvo teikiam 15 skirtingų bylų, todėl vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu.
5. Pagal Civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 1 dalį asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama įstatymo nustatytais atvejai ir tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 ir 12 straipsniai apibrėžia kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Vienas iš tokių apribojimų yra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas. Tai patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-1042/2009.
Tiek Vilniaus, tiek Kauno tarnybos pareiškėjo pateiktus prašymus po naujos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, turi vertinti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus ir vertinti tai, kad teisinės pagalbos teikimas yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas.
Esant Įstatyme nuostatai, kad jei antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, nepriklausomai nuo kada buvo pradėta teikti pagalba, Tarnyba turi teisę atsisakyti teikti pareiškėjui teisinę pagalbą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama taupiai ir racionaliai naudojant valstybės biudžeto lėšas tokiu būdu užtikrinant galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems ši pagalba iš tikro būtina.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apskrities administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, jį patenkino pagrįstai.
Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinį skundą grindžia fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų vertinimo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai aplinkybes ir visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis padarytomis dėl atsakovo 2009 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-153-226, 2009 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-HN-285-363, 2009 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-374-456 tesėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantas savo skundą grindžia pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentais, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė, todėl nėra pagrindo iš naujo jų vertinti.
Pažymėtina, kad atsakovas atsisakydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui sprendimą grindė ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, kuriuo nustatyta, kad tarnyba gali atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, jei ji yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Ši įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d. (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą būtina vadovautis teisės principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus ir taikydamas nurodytą įstatymą, skaičiavo ir sprendimus, kuriais buvo suteikta teisinė pagalba iki 2008 m. balandžio 30 d. naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo.
Suteikta ir teikiama antrinė teisinė pagalba iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo pagal teisės principą lex retro non agit nepatenka į naujo teisės akto reguliavimo sferą. Tokia išvada grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Šiuo nutarimu Konstitucinis teismas konstatavo, kad „teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo“.
Pareiškėjas, gaudamas teisinę pagalbą, neturėjo galimybės žinoti, kad suteikus teisinę pagalbą trijose bylose jis vėliau, pagal naują teisinį reguliavimą neteks teises prašyti tokios pagalbos daugiau nei trijose bylose ir tokiu būdu negalėjo pasirinkti tinkamo elgesio modelio.
Tokiu būdu pareiškėjui pradėta teikti antrinė teisinė pagalba bylose iki 2008 m. balandžio 30 d. naujų sąlygų nustatymo, ribojančių teisę į antrinę pagalbą priklausomai nuo bylų skaičiaus, kaip pasekmė negali būti vertinama pagal naują Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakciją.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.